Lietuvių kalba, viena iš seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, turi įdomią ir turtingą istoriją, kurios šaknys siekia daugiau nei tūkstantį metų. Baltų kalbomis šnekėta dideliame plote į rytus nuo Baltijos jūros. Tai rodo baltiškos kilmės vandenvardžiai.
Daug kur jie yra patys seniausi, todėl toje teritorijoje ir ieškotina baltų protėvynės. Baltų kalbų gramatinę sandarą ir raidą daugiausia galima nustatyti remiantis tebevartojamomis latvių kalba ir lietuvių kalba bei 18 a. pradžioje išnykusios prūsų kalbos negausiais ir prastai užrašytais tekstais, t. p. vienu kitu kalbos faktu, paliktu istorinius laikus pasiekusių jotvingių, kuršių, sėlių, žiemgalių genčių.
Baltų hidronimų paplitimo arealas
Baltų Kalbų Formavimasis
Apie pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurį baltai sudarė 2 kalbinius vienetus, sąlygiškai vadinamus vakarų (išlaikė sveiką dvibalsį ei) ir rytų (tam tikrais atvejais ei pavertė į ie). Lietuvių kalba kilo iš rytų baltų pogrupio ir beveik tūkstantį metų mažai kito. Apie pirmo tūkstantmečio po Kristaus vidurį rytų baltų šiaurinės dalies kalba dėl finų substrato (baltai buvo pasitraukę į jų teritoriją) ėmė sparčiai kisti ir tolti nuo pietinės dalies kalbos, kuri dar ilgai išliko kokia buvusi.
Nuo rytų baltų pietinės dalies kalbos nutolus šiaurinei daliai, pietinės dalies kalba mažiau pakito. Iš jos ir kilo lietuvių kalba. Nelengva nustatyti, kada rytų baltų pogrupio tam tikroje dalyje susidarė lietuvių kalbai būdinga struktūra. Archeologai lietuviams būdingo kultūrinio sluoksnio požymių aptinka nuo 2-3 a.; greičiausiai nuo tada ėmė formuotis ir lietuvių kalba.
Lietuvių Kalbos Paplitimas
Nelengva nustatyti ir plotą, kuriame susiklostė lietuvių kalba. Sunkiau nustatyti lietuvių kalbos senojo ploto rytines ribas. Beveik nieko nežinoma apie toliau rytuose gyvenusių ir seniai išnykusių baltų genčių (Dniepro baltai) kalbas. Istoriniuose šaltiniuose nėra aiškių duomenų, kur ėjo lietuvių ir rytų slavų riba.
Archeologijos faktų analizė rodo ano meto lietuvių materialinės (ir dvasinės) kultūros išplitimą, kuris gali ir nesutapti su to paties laikotarpio kalbos riba. Remiamasi daugiausia vietovardžių studijomis. Lenkų kalbininkas J. Safarewiczius tyrinėjo lietuvių kilmės vietovardžių su priesaga -išk- (iš seno būdinga tik lietuviams) paplitimą rytuose.
Jo išvesta riba eina zigzagais maždaug pro Gardiną, Ščiutiną, Lydą, Valažiną, Svierius (Svyrius), Breslaują ir iš dalies sutampa su katalikų ir stačiatikių tikėjimo paplitimu. Ji turėtų rodyti lietuvių ir rytų slavų kalbų ribą Lietuvos krikšto metais (1387) ir vėliau, t. y. Svarbūs ir kitokių lietuvių kilmės vietovardžių paplitimo, t. p. asmenvardžių dokumentuose, lituanizmų baltarusių kalboje tyrinėjimai.
Jais remdamiesi kiti tyrinėtojai (M. Biryla, P. Gaučas, J. Ochmańskis, A. Vanagas, Z. Zinkevičius ir kiti) J. Safarewicziaus ribą patikslino, t. y. patraukė į pietus ir rytus. Už kompaktiško lietuvių kalbos ploto buvo nemaža vietovių, kuriose 14-16 a. Lietuvių kalbai būdinga paveldėta labai sena kalbos sandara.
XVI-XVII a. gyvenęs dvasininkas M. Daukša - lietuvių raštijos pradininkas - iš lenkų kalbos išvertė J. Ledesmos katekizmą („Katechizmas, arba Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“, 1595), o vėliau ir J. Wujeko mažąją postilę (1599), kurios pratarmėje aukštino gimtąją kalbą, pabrėžė jos vaidmenį tautos gyvenime, pageidavo, kad lietuvių kalba taptų viešosios vartosenos ir rašto kalba. Vertimai tikslūs, kūrybiški: jo kalbai būdingas žodingumas, vaizdumas, sakinių sklandumas.
Baltai ir Slavai - Kalbos, Istorija ir Tarpusavio Santykiai - Lithuanian Subtitles
Lietuvių Kalbos Pokyčiai ir Tarmės
Ilgainiui lietuvių kalba kito: tautosilabiniai junginiai an, en, un, in prieš nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale virto nosiniais balsiais ą, ę, ų, į (žansis > žąsis ir kiti), sutrumpėjo akūtinės prigimties galūnės (plg. Anksti pradėjo formuotis lietuvių kalbos tarmės.
Lietuvių kalbos plotas dėl ą, ę siaurėjimo apie 9-10 a. ėmė skilti į 2 dalis: vakarinę (ą, ę liko nepakitę) ir rytinę (susiaurėjo). Apie 11-13 a. an tipo junginiai siaurėdami rytinę dalį suskaldė į dabartines pietų aukštaičių patarmę ir rytų aukštaičių patarmę.
Vakarinės dalies pakraštyje Baltijos jūros link dar iki 13 a. junginys *a buvo virtęs e ir davė pradžią žemaičių tarmės nuo aukštaičių tarmės pagal afrikatas skyrimuisi, išryškėjusiam tik po *t, *d afrikacijos. Plisdama į vakarus žemaičių tarmė patyrė kuršių kalbos substrato poveikį ir ilgainiui nutolo nuo kitų lietuvių kalbos tarmių.
Kita vakarinė lietuvių kalbos ploto dalis, išlaikiusi senąją kalbos sandarą, davė pradžią dabartinei vakarų aukštaičių patarmei. Ji mažiausiai nutolusi nuo pralietuviško modelio, ypač jos pietinė dalis, kuri buvo arčiau senąją baltų kalbų sandarą išlaikiusios prūsų kalbos.
Iš visų aukštaičių labiausiai nuo pralietuviško modelio nutolo rytų aukštaičių patarmė. Jų skilimo į šnektas svarbi priežastis - iš šiaurės atėjęs galūnių trumpinimas, kirčio atitraukimas ir kiti pakitimai, kurie atsirado daugiausia dėl žiemgalių kalbos ir sėlių kalbos substrato.
Gana vientiso patarmės ploto vakaruose atsirado inovacijų, kurios davė pradžią dabartinei panevėžiškių tarmei (daugiausia šiaurinių panevėžiškių), kupiškėnų tarmei ir anykštėnų tarmei. Pokyčiams įtakos galėjo turėti ir žiemgalių (šiaurės panevėžiškiams) bei sėlių (kupiškėnams ir anykštėnams) kalbų substratas.
Lietuvių Kalbos Žodynas
Lygiai prieš šimtą metų - 1924 m. sausio pabaigoje - pasirodė Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pirmasis sąsiuvinis. Tai svarbiausias kalbininko gyvenimo darbas. Tą svarbą pabrėžė ir pats žodyno sudarytojas įvade pridėtoje autobiografijoje, kuri buvo kartu ir žodyno istorija, nes jam Būga medžiagą kaupė visą gyvenimą.
Būgos žodyno pasirodymas buvo reikšmingas įvykis ne tik lietuvių leksikografijai, bet ir apskritai kalbos mokslui. Būga, nuo jaunų dienų pamėgęs žodynininko darbą, turėjo susidaręs savo nuomonę, kokį lietuvių kalbos žodyną (žr. 1 pav.) reikėtų išleisti. Jau tada kalbininkas suprato, kad kiekvienos tautos žodynas turėtų būti veidrodis, kuriame būtų matyti visas tautos veidas (Būga 1924: 464).
Kadangi jis daugiau domėjosi moksliniais teoriniais kalbos tyrinėjimais negu praktiniais jos dalykais, jam ir žodynas daugiau rūpėjo kaip mokslinis veikalas (Tolutienė 1961: 262). Būga nuolat pabrėždavo, kad jo rengiamas žodynas yra ne rašomosios kalbos žodynas. Kalbininkas tenorėjęs duoti medžiagos, kuria būtų galima pasinaudoti rašomosios kalbos žodynui.
Pasak jo, „Lietuvių kalbos žodynas“ yra skubos darbo vaisius, todėl jame nereikėtų ieškoti tobulumo ir nuoseklumo. Tegul jis padės rinkti medžiagą tikrajam žodynui (Būga 1924: 465). Žodynininkas puikiai suprato, kad visuomenei, mokyklai reikia praktinio žodyno, o kalbininkams - mokslinio.
Kaip ir dera, žodyną K. Būga pradėjo įvadu, kuriame trumpai prisistatė, paaiškino, kaip jis tapo žodyno rengėju, kaip buvo renkama medžiaga ir kaip redaguojami žodynai. Glaustai išdėstė savo autobiografiją ir kelią žodyno link. Į žodyną kalbininkas įtraukė spausdintų ir rankraštinių žodynų, XVI-XVIII amžiaus raštų, tautosakos rinkinių žodžių. Įvade paminėjo, kokių raštų nepanaudojo.
Būgos žodynas apėmė visų lietuviškų spausdintų šaltinių ir liaudies šnekamosios kalbos medžiagą, teikė semantinių, etimologinių, kalbos istorijos, dialektologijos ir pan. duomenų (žr. 2, 3 pav.). Žodyne gausiai panaudoti Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus raštų žodžiai, vietų vardai ir žmonių pavardės.
Dar vienas Būgos žodyno išskirtinis bruožas - jame įdėti ir nesami lietuvių kalboje žodžiai, kurie buvo paplitę lingvistinėje literatūroje dėl senųjų raštų korektūros klaidų, neteisingo atstatymo ir pan. Apie žodyno sandarą Būga rašė, kad žodyną sudaro ne visi lietuvių rašomosios ir šnekamosios kalbos žodžiai ir net ne visi raštų žodžiai.
Pats žodyno autorius teigė, kad žodynui labiau tiktų ne žodyno, o žodyno medžiagos vardas (Būga 1924: VI), dėl sistemiškumo trūkumo kritiškai vertino žodyno sandarą, nes medžiaga rinkta priešokiais, atsitiktinai, be specialaus žodyno plano.
Žodžiai Būgos žodyne buvo rikiuojami abėcėliškai. Kiekvienam žodžiui skiriamas atskiras straipsnis. Kur tik buvo galima, nurodyta žodžių kilmė ir daryba. Pavyzdžiui, žodžio akis straipsnis užima keturis žodyno teksto puslapius. Tame pačiame straipsnyje pateikiami ir su antraštiniu žodžiu susiję frazeologizmai: iš akies traukta, akį nuleisti, krislas akyje, mįslės.
Deminutyvus, prie kurių buvo pažyma dem., Būga taip pat pateikė atskirais straipsniais: adatėlė, adynėlė, akytė, akmenukas, akminėlis, alyvėlė ir kt. Žodyne atskirais straipsniais išdėstyti homonimai: aikštis ‘aistra’ ir aikštis ‘toks oras (sausra, giedra)’, ailė ‘lazdelė tinklui prismeigti, kad nenuplauktų’ ir ailė ‘eilė’.
Daiktavardžių giminė nurodoma ne visada, o tik tais atvejais, kai iš straipsnio medžiagos ji neaiški. Pavyzdžiui, prie žodžio akysopis nurodoma vyriškoji giminė (santrumpa v.) ir kilmininko linksnio galūnė -pio. Žodžių, kurie giminiški latvių ar prūsų kalbai, sakinių pabaigoje redaktorius pateikė atitikmenis latvių (La., la.) arba prūsų (Pr., pr.) kalbomis.
Neretai žodyno straipsniuose įsileista į gramatikos dalykus. Pasak Janio Endzelyno, taip atsitiko todėl, kad Būga pirmiausia turėjęs parengti žodyną, o ne gramatiką. Todėl žodynu norėjęs bent iš dalies atlyginti gramatikos trūkumą.
Antraštinių žodžių reikšmes Būga aiškino ne tik lietuvių, bet ir vokiečių, rusų, lenkų, lotynų ir kt. kalbomis. Kalbininkas buvo nuolat spaudžiamas žodyno rašymą skubinti, todėl žodžiai buvo aiškinami šaltinio kalba. Visi iliustracinių sakinių žodžiai sukirčiuoti; nekirčiuotos tik senųjų raštų citatos.
Būga prie žodyno dirbo labai daug ir tam darbui skyrė visas jėgas, manydamas, kad šis žodynas turės būti pagrindinis leksikografinis lietuvių kalbos veikalas.