Akmenės rajonas garsus ne tik didelėmis gamyklomis, bet ir Akmenės miestu, kurio istorija ypač turtinga. Naujoji Akmenė švenčia tik septyniasdešimtmetį, nesena ir Cemento gamykla.
Akmenės rajono žemėlapis
Pradžia: Cemento Gamykla Ir Naujas Miestas
Miesto jubiliejaus proga „Vienybės" redakcijai buvau atsiuntęs pluoštelį archyvinių nuotraukų. Kai kam galėjo kilti klausimų, kokiu būdu, kokiais keliais tos retos nuotraukos atsirado pas mane, kai aš cenentininkų mieste apsigyvenau tik 1960-aisiais? O buvo taip. 1958 - 1962 metais redagavau cemento gamyklos daugiatiražį laikraštį „Cementininkas".
Tuometinis įmonės vadovas Aleksandras Spudulis (1927-2019), direktoriumi dirbęs 1958-1962 metais, prieš išvykdamas iš Naujosios Akmenės, kartą pasikvietė mane ir parodė storą voką, kurį sakėsi kadaise radęs savo didžiulio „archyvinio" rašomojo stalo paskutiniame stalčiuje, bet taip ir nesusidomėjęs tuo voku anksčiau. „Čia fotonegatyvai, sako, bet tokie juodi ir kažin ar ką būtų galima iš jų padaryti. Nežinia, nei kas fotografavo, nei kada ir kokiu tikslu..."
Paėmiau voką ir iš pradžių tikrai nesitikėjau laboratorijoje išgauti šiokį tokį rezultatą. Bet po kurio laiko kantrybė nugalėjo: ėmė ryškėti cemento gamyklos ir jos naujosios gyvenvietės pradžių pradžia. Pirmąsias nuotraukas rodžiau gamyklos veteranams, jie patvirtino - taip, čia gamyklos ir miestelio pati jaunystė. Bet kas fotografavo tuo plačiajuosčiu aparatu ir dar tokiomis sąlygomis, kai statybose dirbo kaliniai?
Atsakymas kaip ir pačios nuotraukos „išryškėjo" kiek vėliau. Vienos cementininkų šventės 1975-aisiais metu tarp svečių sutiktam iš Melitopolio (Ukraina) atvykusiam Vladimirui Šamovui parodžiau vieną kitą fotografiją. „Tai mano darytos nuotraukos!" - nustebo ir nudžiugo svečias. Aiškinomės fotografavimo aplinkybes. Pasirodo, V. Šamovas 1949-1953 metais dirbęs statyboje vyr. inžinieriumi ir bene vienintelis turėjęs teisę fotografuoti, žinoma, tik bendrus vaizdus, įrengimus, bet tik ne „statybininkus".
Butų Ūkio Problemos Šiandien
Naujoji Akmenė šiuo metu yra žydintis miestas. Tačiau pastebimas ryškus paradoksas.
Vyras savo akimis matė, kaip didžiulis daugiabutis virto tuščiu pastatu ir landyne, vaiduoklių namu. Priminsime, kad prieš aštuonerius metus šis namas atrodė panašiai. Tik vienas butas, esantis visai šalia Kęsčio urvo, buvo gyvenamas. Ji šviesą jungdavo su pirštinėmis, kad elektra nenutrenktų. Buto sienos žiemą pasidengdavo šarma. Į išorines duris buvo prikalusi ilgų vinių. Kam? Kad chuliganai durų neišspirtų.
Dabar šios durys, kaip ir visos kitos, išspirtos, o vinys nulankstyti. Name neliko nė vieno radiatoriaus, laido galo ar turėklų. Net medinius dalykus kažkas sukūreno. Tik keletas langų rėmų liko. Namas yra parduodamas - ant sienos užrašytas vieno nekilnojamojo turto agento iš Mažeikių numeris.
Savo gyvenimą išpasakojęs Vytautas ranka pamoja kiek tolėliau - Ramučių 36-asis namas taip pat tuščias. Lyg ir kažkas gyvena. Abi laiptinės atviros - vėdinasi išmatų smarvė. Vienoje laiptinėje galima patekti tik į pirmą aukštą. Ant elektros skaitiklių skydelio geltonas lapelis skelbia, kad nuo sausio mėnesio dėl įsiskolinimo nebetiekiama elektros energija rūsiui ir laiptinėms. Kitoje laiptinėje galima užlipti iki pat penkto aukšto ir ant stogo.
Pašto dėžutės prikištos reklamos ir tuo nėra kam piktintis. Grindys nusėtos laiškais iš įvairiausių tarnybų. Benediktas Balkauskas, „Akmenės būsto“ vadovas, pamena, kad name lyg ir gyvenami trys butai, tačiau tai buvo pernai - prieš šildymo sezoną. Visame name žmonių - nė kvapo. Kvapas, tiesą sakant, yra. Ir nekoks.
Apie du trečdalius butų turi AB „Akmenės energija“ - supirko iš gyventojų už grašius arba už skolas. Taip pat perkėlė žmones į tuščius butus, kuriuose jie moka nedidelę nuomą. „Turime jau patirties. Vieno namo neišsaugojome, todėl jį visą išvogė.
„Akmenės energijos“ direktorius Albertas Valančius sako, kad anksčiau nemažai butų nupirko iš žmonių, panaikindami jų skolas. „Jų įsiskolinimai už šildymą siekia po 5-7 tūkst. eurų ir dar nė karto nemokėta.
Kodėl butus superka šilumos ūkis? Bendrovė taip pat turėjo daugybę butų ir tame name, kuriame šiandien gyvena Kęstis. „Dabartinis ano namo savininkas turėjo vieną butą ir šiame. O ar parduotų kokį butą „Akmenės energija“, jei kas panorėtų? „Nekilnojamojo turto prekyba neužsiimame, tačiau visą namą - mielai prašom. Kaina sutartinė.
A.Valančius pernai įteikė paskutinius už dyką atiduodamo buto raktus. Dabar tokių butų rasti jau sunkoka. Tačiau už tūkstantį eurų - visai įmanoma. A.Valančius pernai įteikė paskutinius už dyką atiduodamo buto raktus. Dabar tokių butų rasti jau būtų sunkoka.
Kelis kartus daugiau už butą moka tik tie, kurie nežino tikrosios situacijos ir aklai pasitiki suktais tarpininkais. Pavyzdžiui - pabėgėliai iš Ukrainos. Namo vaiduoklio savininką, anot mero, reikėtų teisinėmis priemonėmis įpareigoti sutvarkyti landynę. Tai tikimasi padaryti greitu laiku.
„Kodėl Naujojoje Akmenėje butai pigūs? Mes turime daugiausiai butų pagal gyventojų skaičių. Kitaip tariant - turime butų perteklių.
Premjeras S. Skvernelis lankėsi Naujojoje Akmenėje
Akmenės Rajono Garbės Piliečiai
Akmenės rajonas didžiuojasi savo Garbės piliečiais, nusipelniusiais kraštui ir Lietuvai.
- Edita Pučinskaitė - dviračių sporto profesionalė, gimusi Naujojoje Akmenėje. Per savo karjerą iškovojo apie 100 pergalių, atstovavo Lietuvai olimpinėse žaidynėse. Apdovanota Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinais.
- Stasys Čirpus - visuomenės veikėjas, gyvenęs Vokietijoje, bet nuolat rėmęs Lietuvą labdara. Tarpininkavo užmezgant draugiškus ryšius tarp Bocholto miesto ir Akmenės rajono savivaldybės. Apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
- Leopoldas Petravičius - inžinierius, ilgametis cemento gamyklos generalinis direktorius. Jam vadovaujant, įmonė augo, plėtėsi, buvo ne kartą reorganizuojama. Rūpinosi gamybos kultūra, švara.
- Gerhardas Langė - katalikų kunigas, monsinjoras, daug prisidėjęs prie bažnyčių statybos ir rėmimo Lietuvoje, įskaitant Naujosios Akmenės Šv. Dvasios Atsiuntimo bažnyčią. Apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
- Anupras Gauronskas - katalikų kunigas, kunigaujantis Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje. Pastatęs keletą bažnyčių, A. Gauronskas dėjo labai daug pastangų, kad bažnyčia būtų pastatyta jo gimtajame krašte - Ventoje.
- Janina Sejavičienė - žurnalistė, dirbusi Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“. Jos rašiniai daug kartų buvo įvertinti Lietuvos žurnalistų sąjungos kūrybiniuose konkursuose.
- Leopoldas Rozga - žurnalistas, kraštotyrininkas, ilgametis laikraščio „Vienybė“ redaktorius. Jo iniciatyva įkurtas Simono Daukanto memorialinis muziejus ir Akmenės krašto muziejus.
Šie žmonės savo darbais ir pasiekimais įnešė didelį indėlį į Akmenės rajono ir visos Lietuvos istoriją bei kultūrą.