Krikščionių tradicijoje istorija žinoma kaip Septyni Efezo miegantys, siejama su III a. Romos imperija, valdant imperatoriui Decijui (249-251 m.), kai krikščionys buvo persekiojami už atsisakymą aukoti pagoniškiems dievams.
Imperatorius Decijus
Septyni jauni vyrai iš Efezo (dabartinė Turkija) atmetė šį reikalavimą ir pabėgo į olą kalnuose. Jie pabudo po maždaug 180-200 metų, valdant imperatoriui Teodosijui II (408-450 m.), kai krikščionybė jau buvo oficiali Romos imperijos religija.
Vienas jaunuolis, nusiųstas į miestą maisto, sumokėjo sena moneta, kuri sukėlė vietinių nuostabą. Supratę, kad tai Dievo stebuklas, žmonės pripažino jaunuolius kaip prisikėlimo įrodymą.
Ši legenda pirmą kartą užrašyta V a. sirų krikščionių tekstuose, pvz., Jacobo iš Serugh rašuose, ir VI a. paplito Europoje per Grigaliaus iš Tours darbus. Kai kuriose krikščionių bažnyčiose, ypač stačiatikių, ji minima liepos 27 d.
Olos istorija greičiausiai kilo iš realių persekiojimų Romos imperijoje, ypač II-III a., kai krikščionys ir kiti monoteistai buvo baudžiami už atsisakymą garbinti imperatoriaus ar pagoniškų dievų.
Efezas, svarbus Romos miestas, buvo daugiakultūris centras, kur galėjo plisti įvairios religinės idėjos. Kai kurie tyrėjai mano, kad Korano versija galėjo būti paveikta krikščioniškų ar žydiškų pasakojimų, kurie jau buvo paplitę Arabijoje iki islamo atsiradimo VII a.
Nors Korano ir krikščionių versijos yra pagrindinės, panašių motyvų randama ir kitose tradicijose. Pavyzdžiui, žydų tradicijoje, Tanache, tiesioginių analogų nėra, bet istorijos apie Dievo apsaugą persekiojamiems tikintiesiems, pvz., Danieliaus liūtų duobėje (Dan 6:16-23), turi panašų moralą - Dievas gelbsti tuos, kurie išlieka ištikimi.
Legenda apie jaunus tikinčiuosius, pasislėpusius oloje, kad išvengtų persekiojimo už savo tikėjimą, yra viena iš tų istorijų, kurios peržengia religijų ribas.
Geriausiai žinoma islame kaip Ashab al-Kahf (Olos gyventojai) ir krikščionybėje kaip Septyni Efezo miegantys, ji pasakoja apie grupę jaunuolių, kurie, bėgdami nuo religinio persekiojimo, rado prieglobstį oloje ir buvo stebuklingai apsaugoti Dievo.
Nors detalės skiriasi, istorija atspindi bendrą temą - tikėjimo išbandymą ir dievišką apsaugą.
Korane istorija apie olos gyventojus pateikiama sura Al-Kahf (18:9-26). Pasakojama apie jaunus vyrus, gyvenusius mieste, kuriame valdovas reikalavo garbinti pagoniškus dievus.
Jie, tvirtai tikėdami vienu Dievu - Alachu, atsisakė paklusti ir, bijodami persekiojimo, pasislėpė oloje kartu su savo šunimi, kuris saugojo įėjimą.
Jie miegojo 300 saulės metų (arba 309 mėnulio metus, kaip nurodyta Korane). Pabudę jie manė, kad praėjo tik diena ar jos dalis.
Vienas jaunuolis nuėjo į miestą maisto, bet jo senovinė moneta sukėlė nuostabą - miestas jau buvo tapęs tikinčiuoju Alachu. Žmonės atpažino juos kaip Dievo stebuklą, patvirtinantį Jo galią ir prisikėlimą.
Korane istorija pabrėžia Dievo apsaugą tikintiesiems, Jo gebėjimą valdyti laiką ir likimus bei prisikėlimo tikrovę.
Zoroastrizmo tekstuose, tokiuose kaip Avesta, tiesioginės šios istorijos versijos nėra, tačiau zoroastrizmas, turėjęs įtakos Abraomo religijoms, kalba apie dievišką apsaugą tiems, kurie seka Ahura Mazdos keliu, ir bausmes tiems, kurie renkasi melą (druj).
Septyni miegantys Efeze