Šiame straipsnyje panagrinėsime erdvėlaivio „Columbia“ katastrofą, jos priežastis ir pasekmes, taip pat apžvelgsime kitas kosmoso misijas ir projektus.
„Columbia“ katastrofa
2003 m. vasario 1 d. įvyko erdvėlaivio „Columbia“ katastrofa, sukrėtusi visą pasaulį. Ši misija buvo 113-oji daugkartinio naudojimo erdvėlaivių ir paskutinė erdvėlaivio „Columbia“ misija. Erdvėlaivis iš Kennedy kosmoso centro Kanaveralo kyšulyje, Floridos valstijoje, pakilo 2003 m. sausio 16 d. Orbitoje erdvėlaivis praleido 16 dienų.
Ekspertai, nagrinėję nelaimės priežastis, nustatė, kad startuojant nuo išorinio degalų bako atplyšusi putplasčio danga, atliekanti bako šilumos izoliacijos funkciją, sukėlė pažeidimų erdvėlaivio korpuse. Nuolauža pralaužė kairiojo erdvėlaivio sparno apsauginę izoliaciją, kuri saugo erdvėlaivius nuo didžiulio karščio įskridus į Žemės atmosferą. Erdvėlaiviui pasiekus atmosferą karštos dujos ėmė skverbtis po izoliacija. Pirmiausia suiro sparno konstrukcija, o po kelių sekundžių - visas erdvėlaivis.
Lemtingi sprendimai
Sprendimas leisti erdvėlaiviui įskristi į Žemės atmosferą buvo pražūtingas. W.Hale'as, praėjus dešimtmečiui po „Columbios“ katastrofos, savo tinklaraštyje parašė: „Kai skrydžio valdymo komanda aptarė žalą erdvėlaiviui, J.Harpoldas man pasakė: “Juk tu supranti, kad mes negalime nieko padaryti dėl šiluminės apsaugos sistemos." Tiesa, žemesnio rango NASA inžinieriai iš Johnsono kosmoso centro buvo perspėję NASA vadovus, kad nuo paties pirmojo „Space Shuttle“ tipo erdvėlaivio starto buvo pastebėta, jog nuo išorinio degalų bako atsiskiria putplasčio dangos, atliekančios šilumos izoliacijos funkciją. Jie teigė, kad šios nuolaužos gali sukelti pažeidimų erdvėlaivio korpuse.
„Manau, kad jie geriau nežinotų. Jau geriau jie džiaugtųsi laimingu skrydžiu ir įskrisdami į atmosferą žūtų staigiai, nei žinotų, kad nieko negalime padaryti, kol jų deguonis baigsis“, - tokius žodžius lemtingąjį 2003 m. Juk NASA negalėjo nieko padaryti.
Chronologija
- 2.30 val. ryto.
- 8 val. Skrydžio direktorius L.Cainas paklausė misijos valdymo komandos, ar erdvėlaivis gali leistis.
- 8.10 val.
- 8.48 val. Jutiklis kairiajame sparne užfiksavo neįprastas deformacijas.
- 8.50 val. Kaitra ties erdvėlaivio sparnais pasiekė 1,4 tūkst.
- 8.53 val.
- 8.54 val. Inžinieriai informavo skrydžio direktorių apie keturis neveikiančius kairiojo sparno jutiklius.
- 8.55-8.58 val.
- 8.59 val.
- 9 val.
- 9.12 val. NASA skrydžių direktorius nurodė pradėti erdvėlaivio nuolaužų paiešką. Misijų kontrolės centre buvo paskelbta nepaprastoji padėtis.
Pasekmės
Po nelaimės NASA sustabdė daugkartinių erdvėlaivių naudojimą dvejiems metams, o 2011 m. šios programos apskritai atsisakė. Po „Columbios“ katastrofos kiekvienos misijos pilotai turėjo atlikti 360 laipsnių apsivertimą netoli TKS, kad stotyje esantys astronautai galėtų nufotografuoti erdvėlaivio korpusą.
Astronautė Eileen Collins 2005 m. vadovavo pirmajai po „Columbios“ erdvėlaivio misijai STS-114. Erdvėlaivis „Discovery“ pakilo į kosmosą praėjus dvejiems metams nuo „Columbios“ katastrofos. Ji - pirmoji NASA istorijoje astronautė, 1999 m. paskirta vadovauti daugkartinio naudojimo erdvėlaivio misijai. Iš viso moteris į kosmosą kilo keturis kartus ir praleido jame 38 dienas, 8 valandas ir 10 minučių.
„Mes vis dar ilgimės jūsų, - E.Collins sakė apie septynis “Columbios„ astronautus. Ceremonija vyko po atviru dangumi vos už kelių kilometrų nuo vietos, kur „Columbia“ turėjo nutūpti 2003 m. „Ašaros pradėjo lietis po savaičių, mėnesių ir metų - bangomis ir kibirais“, - sakė E.Husband-Thompson.
🔴 TIESIOGINĖS TRANSPORTO PRIEMONĖS: NASA „Artemis II“ raketa paleidimo aikštelėje | Atgalinis skaičiavimas iki istorinės Mėnulio misijos
Naujos kosmoso misijos
Praėję metai nebuvo labai gausūs išskirtinėmis kosmoso misijomis, tačiau šie žada būti kitokie. Astrofizikas dr. Jau vasario mėnesį tikimės sulaukti „Artemis II“ skrydžio, kai pirmą kartą nuo 1972 metų žmonės nuskris toliau, nei žemoji Žemės orbita. Keturi astronautai - trys amerikiečiai ir kanadietis - apskris Mėnulį ir išbandys įvairiausias misijos procedūras, kurių reikės žmonėms sugrįžtant į mūsų palydovą 2027-aisiais.
Taip pat į Mėnulį turėtų skristi JAV kompanijos „Blue Origin“ autonominis zondas bei Kinijos misija „Chang’e 7“. Abu zondai taikys į Mėnulio pietų ašigalio prieigas. Dar vienas komercinis projektas vertas atskiro paminėjimo: kompanija „Vast“ metų viduryje tikisi į orbitą iškelti pirmąjį savo kosminės stoties „Haven-1“ modulį. Nors tą planavo ir prieš metus, techniniai nesklandumai privertė misiją atidėti. Jei misija bus sėkminga, Haven-1 taps pirmąja komercine kosmine stotimi; ateityje tokie projektai turėtų pakeisti Tarptautinę kosminę stotį.
Savo tikslą pasieks dvi ilgos trukmės kosminės misijos. Lapkričio mėnesį po dvejų metų kelionės Europos kosmoso agentūros zondas „Hera“ pasieks asteroidą Didymą ir jo palydovą Dimorfą, į kurį 2022-aisiais trenkėsi NASA zondas DART. „Hera“ detaliai ištirs smūgio poveikį, taip suteikdama svarbių žinių planuojant Žemės gynybą.
Metų pabaigoje į orbitą turėtų pakilti naujas Kinijos kosminis teleskopas „Xuntian“, techninėmis charakteristikomis daugmaž prilygstantis „Hubble“, o kai kuriais atžvilgiais jį ir lenkiantis. Teleskopas turėtų skrieti nepriklausoma orbita, tačiau kartais prisišvartuoti prie Kinijos kosminės stoties Tiangong aptarnavimui ir įrangos atnaujinimams. Galiausiai, metų gale galime sulaukti naujo NASA kosminio teleskopo „Nancy Grace Roman“.
Padaugės komercinių kosminių skrydžių tiekėjų: „Boeing“ balandį ar vėliau turėtų paleisti pirmąją užsakomąją „Starliner“ misiją į Tarptautinę kosminę stotį (tiesa, be įgulos), „SpaceX“ turėtų išbandyti „Starship“ skrydį orbita aplink Žemę, „Sierra Space“ kompanijos „kosminis lėktuvas“ (išvaizda gana primenantis šatlą) „Dream Chaser“ turėtų pakilti į pirmąjį orbitinį skrydį, o metų viduryje tikimasi sulaukti kompanijos „Rocket Lab“ raketos-nešėjos „Neutron“ bandymų.