Kalba yra esminė žmogaus bendravimo priemonė, leidžianti mums išreikšti mintis, jausmus ir keistis informacija. Šiame straipsnyje išnagrinėsime įvairias kalbų rūšis, jų funkcijas ir sakymo būdus.
Kalbos Funkcijos
Dauguma mokslininkų, analizuojančių kalbos funkcijas, pabrėžia, kad pati svarbiausia kalbos funkcija yra komunikacinė, arba bendravimo. Kalba leidžia žmonėms bendrauti: išsakyti savo mintis, jausmus, nuostatas, keistis informacija, daryti poveikį: patarti, pakviesti, atkalbėti, sudrausminti ir pan. Svarbu pabrėžti ir tai, kad bendraudami dažniausiai vienu metu siekiame kelių tikslų, pavyzdžiui, ne tik informuoti, bet ir vertinti, reikšti savo jausmus, daryti poveikį kitam. Paprastai kuris nors tikslas ima vyrauti.
Informacinė Funkcija
Kai bendraudami patys dalijamės žiniomis, konkrečia dalykine informacija, svarbiausia yra informacinė funkcija. Paprastai tokiu atveju svarbu, kas sakoma, o ne pats kalbėtojas ar jo pašnekovas.
Ekspresinė (Emocinė) Funkcija
Kai išsakome įvairius jausmus (džiaugsmą ar liūdesį, susižavėjimą ar pasibjaurėjimą, susijaudinimą ar abejingumą, nuostabą ar atsainumą, pyktį ar pasitenkinimą, nerimą ar viltį, baimę ir pan.), mūsų kalboje vyrauja ekspresinė (lot. expressio - išreiškimas, išraiška), arba emocinė, funkcija. Ji atspindi autoriaus santykį su teksto turiniu (ir adresatu). Akivaizdu, kad čia svarbiausia yra pats kalbėtojas, jo vidinė būsena, įsitikinimai, vertinimai, o ne tai, kas sakoma. Dažniausiai ekspresinė funkcija eina drauge su dalykiniu pranešimu, jį papildo.
Direktyvinė Funkcija
Kai kalbėdami norime paveikti pašnekovą, t. y. savo patarimu, draudimu, prašymu, liepimu ar įsakymu siekiame nukreipti jo elgesį tam tikra linkme, mūsų kalbos pagrindinė funkcija yra direktyvinė (pranc. directive - nurodymas < lot. dirigo - nukreipiu) ir visas dėmesys skiriamas pašnekovui.
Apeliacinė Funkcija
Apeliacinė funkcija - kreipimasis į adresatą. Būdinga jos raiška yra kreipiniai, liepiamoji nuosaka, asmeniniai antrojo asmens įvardžiai.
Estetinė (Poetinė) Funkcija
Kai vartodami kalbą siekiame, kad ji būtų išraiškinga, skambi, joje ima dominuoti estetinė (gr. aisthētikos - jutiminis), arba siauriau - poetinė (gr. poiēsis - kūryba, kūrinys), funkcija, kuria siekiama daryti pašnekovui estetinį poveikį. Tokiuose pasakymuose svarbiausia pati kalba, o ne kalbėjimo turinys, t. y. ne tai, kas sakoma, bet kaip sakoma. Estetinę funkciją kalbos priemonės gali turėti ir negrožiniame kūrinyje (estetinė funkcija suprantama plačiau negu poetinė).
Kalbos funkcijų problema sudėtinga ir šiuo metu dar gana neaiški. Kiekvienam kalbėjimo aktui ir tekstui paprastai būdingos kelias funkcijas, iš kurių viena vyrauja.
Viešoji Kalba ir Jos Rūšys
Viešoji kalba yra oratoriaus monologas tam tikra tema, skirtas iš anksto organizuotai klausytojų grupei. Išskirtinė viešosios kalbos ypatybė ta, kad kalbos sakytojas tiesiogiai kontaktuoja su klausytojų auditorija. Šiame komunikaciniame procese egzistuoja grįžtamasis ryšys, tad kalbos sakytojas turi galimybę įsitikinti, ar auditorija suvokė nagrinėjamos temos esmę, vieną ar kitą tezę, sąvoką ir pan. Klausytojai savo ruožtu gali pateikti klausimų, perfrazuoti sakytojo suformuluotą teiginį ir tokiu būdu pasitikslinti, ar jį suprato teisingai.
Kiekviena viešoji kalba kuriama iki komunikacinėje stadijoje. Tai sudėtingas, intelektualaus darbo procesas, reikalaujantis iš kalbėtojo ne tik gilių žinių kalbama tematika, tačiau ir sugebėjimo atsakyti į specialius klausimus. Labai svarbu iš anksto numatyti kalbos pagrindines mintis, kuriomis remiantis bus formuojamas kalbos turinys. Reikia įvertinti auditoriją, kuri klausys šios kalbos, išanalizuoti auditorijos poreikius ir parinkti auditorijai priimtiniausią kalbos stilių. Labai svarbu apsispręsti, kokios papildomos vizualinės priemonės, garsių žmonių mintys, aforizmai ar patarlės galėtų pagyvinti kalbą.
Viešajai kalbai, jos kokybei labai svarbi vieta, kur sakoma kalba. Priklausomai nuo auditorijos dydžio, aplinkos, vizualinių priemonių, kalbėtojas ne tik suformuluoja temą, iškelia sau tikslus, komponuoja kalbą, tačiau pritaiko jai specifinę kalbinę ir stilistinę raišką. Kalbėtojui nevalia užmiršti ir neverbalinės komunikacijos svarbos. Tai laikysena, gestai, veido išraiška, aprangos detalės ir kt. Labai svarbu valdyti balsą, keisti intonacijas, sudėti tam tikrus svarbiausias mintis išryškinančius akcentus, o svarbiausia - nepamiršti stebuklingos pauzės galios. Pauzė gali padėti mums sugrąžinti auditorijos dėmesį, sudaro sąlygas pamąstyti apie kalbos artimiausias pagrindines mintis, taip pat leidžia klausytojams, informacijos gavėjams, geriau suvokti išgirstą informaciją, ją įvertinti.
Apibendrinant galima teigti, kad iškalbos stilistika- tai praktiškai vartojamų oratoriaus priemonių visuma, kuri labai reikšminga rengiant bet kokį pranešimą ar žinią verbalinės komunikacijos procese. Todėl kiekvienas oratorius turi būdingą, įvaldytą tam tikrą oratorinį stilių, tinkamas būtent jo veiklos sričiai.
Viešųjų kalbų rūšių ir žanrų yra labai daug. Jų sisteminimas yra sąlygiškas ir tam tikra prasme subjektyvus. R. Studentams, verslo žmonėms, valdininkams aktualiausia teksto funkcijų dominantė. Todėl išsamiau ją aptarsime. Kalbėtojų stiliaus ypatybes lemia ne tiek tematika, profesija, kiek kalbos funkcija (lot. functio - veikla, padarymas, įvykdymas). Atlikti funkciją, - vadinasi, įvykdyti tam tikrą komunikacijos paskirtį, tikslą, užduotį. Rengdami kalbą, susiduriame su trimis pagrindinėmis teksto funkcijomis: informacine, apeliacine, estetine.
Viešosios kalbos gali būti parašytos paties autoriaus arba logografo (kito asmens). Kalbai sakyti galima pasirinkti vieną iš keturių būdų - tai teksto skaitymas, sakymas atmintinai, laisvas sakymas, improvizavimas.Teksto Skaitymas
Tai pristatymo forma, kada kalbantysis skaito parengtą tekstą „žodis žodin“: pažodžiui, nieko nepraleisdamas ir nepapildydamas. Tad, klausydamas tokio pobūdžio pranešimo, kas nors iš auditorijos gali replikuoti, kad pakaktų išdalyti pranešimo kopijas ir suteikti galimybę susipažinti su tekstu individualiai ir klausytojams patogiu metu. Tačiau tai būtina tada, kai skaitomas tekstas įrašomas techninėmis priemonėmis (pvz., diktofonu ar pan.).
Sakymas Atmintinai
Tekstas pasirašomas ir išmokstamas atmintinai žodis žodin. būtų išskirtos citatos, statistiniai duomenys, kuriuos prisiminti sunku, tad tenka cituoti.
Laisvas Sakymas
Šiuo atveju kalbėtojas gali pasirinkti vienais dviejų variantų. Pirmas variantas: kalbėtojas iš anksto pasirašytą tekstą išdėsto auditorijai ne žodis žodin, bet savaip, prieš tai gerai jį išstudijavęs, įsiminęs visos kalbos struktūrą, svarbiausius faktus ir posakius, o jeigu reikia, net išmokęs kai kurias vietas atmintinai. Antras variantas: kalbėtojas gerai apmąsto kalbą, bet jos nepasirašo, o tik turi konspektą, planą, tezes ir kt. Abiem atvejais auditorijos nedomina visa iki komunikacinė nematomoji pasirengimo metodika. Klausytojams svarbu, kad kalba būtų informatyvi ir turininga, skambėtų natūraliai, įtikinamai ir būtų naudinga.
Improvizavimas
Pristatymas ekspromtu - toks pristatymo būdas, kai asmuo kalba specialiai nepasirengęs. Tai tarsi siurprizas ir pačiam pasisakančiajam, ir auditorijai. Svarbu nedelsiant suformuluoti vieną pagrindinę mintį. Dauguma klausytojų geranoriški jūsų atžvilgiu ir nori, kad jums pasisektų. Svarbu sklandžiai pereiti nuo vienos kalbos dalies prie kitos. Niekuomet neatsiprašinėkite ir nesiteisinkite. Kalba turi parodyti, kad asmuo sugeba savo mintis formuluoti greitai, logiškai argumentuoti savo teiginius, nenukrypti nuo pagrindinės temos.
Kalbos Rūšys Pagal Paskirtį
Pagal kalbos paskirtį yra pažymimos trys kalbos rūšys: referatai, paskaitos, prakalbos. Referatas, skirtas informuoti, orientuoti, paskaita suteikia atitinkamų žinių, prakalba žadina jausmus, išjudina ir ugdo valią.
Atskirą grupę pagal tematiką sudarytų proginės kalbos, sakomos įvairių profesijų oratorių. Į šią grupę įeina ir pramoginės kalbos - taip pat viešai sakomos susirinkusiai draugijai - kolegoms, giminėms, draugams, artimiesiems. Jos ne tokios oficialios kaip prieš tai išvardytos. Proginių kalbų žanrai: sveikinamoji, padėkos, epitafinė, atminų, vestuvių kalba, tostas.
Viešosios kalbos rūšies sutapatinimas su funkcijomis, o per jas - ir su stiliumi geriausiai atitinka kalbų klasifikaciją antikos laikais. Pavyzdžiui, Aristotelis skyrė tris viešųjų kalbų rūšis pagal tematiką ir funkcijas: 1) teisminės, informuojančios ir aiškinančios praeityje įvykusių dalykų versijas, 2) patariamosios svarstomojo pobūdžio politinės, raginančios veikti, įtikinančios, įkalbančios arba atkalbančios auditoriją, jog tam tikri veiksmai iš tiesų ateityje bus galimi arba neįmanomi, ir 3) panegirinės proginės, vaizdingai parodančios klausytojams, jog koks nors dalykas vertas pripažinimo, o asmuo - pagyrimo, garbės ir šlovės (arba paniekos).
Kalbos Tinkamumas
Kalbos tinkamumas - daugiaaspektis principas. Jis reikalauja, kad žodžiai atitiktų mintį, kad pagal mintį, jos žodinę bei sintaksinę išraišką būtų pritaikytas kalbos tonas ir neverbalinės išraiškos priemonės ir kad visa tai: mintys, žodžiai, sintaksinės figūros, kalbos tonas, gestai ir mimika atitiktų.
Atminties Lavinimas
Suredaguotas, tvarkingai parašytas visas kalbos tekstas, kuriame aiškiai matyti bendras puslapio vaizdas - eilučių išdėstymas, kiekvienas naujas paragrafas, skaičius, pabrauktos svarbesnės mintys, grafiškai išryškinti esminiai žodžiai - labiausiai tinka atmintinai išmoktai kalbai sakyti. Klasikinė retorika daug dėmesio skyrė būsimųjų oratorių atminčiai lavinti: kalbėtojas privalėjo sukurti tekstą iš atminties sandėliuose esančios medžiagos, užrašyti jį ir išmokti atmintinai. Atminčiai lavinti buvo skirta viena retorikos teorijos stadijų - memorija, arba mnemoninė technika. Garsiausių autorių tekstų mokymusi atmintinai buvo ugdoma prigimtinė atmintis, tačiau to nepakako. Buvo mokoma atmintyje pamatyti visą kalbos tekstą tarsi rūmo architektūrą, o jos atskiras struktūrines dalis - kaip to rūmo menes ar daiktus, nuosekliai išdėstytus oratoriaus vaizduotės sukurtoje erdvėje. Tai tarsi vidinė atminties stenograma kalbėtojo sąmonėje, kai jis mintimi aprėpia visą rūmą (kalbą) ir, pradėjęs nuo prieangio (įžangos), eina iš vienos menės į kitą (nuo vienos kompozicinės dalies prie kitos), kartais sustoja ilgiau kurioje nors iš jų, įsidėmėdamas ir aprašydamas kiekvieną ryškesnę daikto detalę, kol pasiekia išėjimą (pabaigą). Šitaip jis įsimena kiekvieną skyrių, pastraipą, sakinį - visas griežtai nustatytas teksto „daiktų“ vietas.
Ši lentelė apibendrina pagrindines kalbos funkcijas ir jų ypatybes:
| Funkcija | Apibrėžimas | Svarbiausias Aspektas |
|---|---|---|
| Informacinė | Žinių ir informacijos perdavimas | Turinys |
| Ekspresinė (Emocinė) | Jausmų ir emocijų išreiškimas | Kalbėtojas |
| Direktyvinė | Poveikis pašnekovo elgesiui | Pašnekovas |
| Apeliacinė | Kreipimasis į adresatą | Adresatas |
| Estetinė (Poetinė) | Kalbos išraiškingumas ir skambumas | Kalba |
Žemiau pateikta schema iliustruoja kalbos funkcijų tarpusavio ryšį:
