Lietuvos įstatymai numato atvejus, kada ir kaip turėtų būti sudaromos sutartys. Jeigu teisės aktuose yra numatyta, kad sutartis turi būti sudaroma raštu, tai bent vienos sutarties šalies nepasirašyta sutartis jau suponuoja mums mintį, kad sutartis negalioja, nepaisant to, kad kita šalis galbūt pradėjo vykdyti sutartį.
Pavyzdžiui, susitariate su kokia nors įmone dėl baldų pagaminimo, pristatymo ir sumontavimo, tačiau įmonė laiku nepagamino baldų, o vėliau prisiminėte, kad dar ir nesate gavę iš įmonės pusės pasirašytos sutarties atgal. Tokiu atveju, greičiausiai sutartis negalios, nepaisant to, kad buvote sutarę viską žodžiu. Arba susitarėte dėl kokios nors daikto pirkimo, sumokėjote avansą, o vėliau pardavėjas grąžino avansą ir nurodė, kad daiktą pardavė kažkam kitam.
Taigi apibendrinus, tikrai nėra būtina tiesiogiai pasirašyti sutartį, sandoriai gali būti sudaryti įvairiausiais būdais, jeigu to neriboja Lietuvos teisės aktai. Visgi praktikoje ginčus išspręsti yra paprasčiau, kuomet šalys pasirašo sutartį.
Žodinė sandorių forma gali būti sudaroma, kai įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.
Paprastai dauguma taisyklių dėl sutarties formos galime rasti civiliniame kodekse. Pavyzdžiui, civilinis kodeksas aiškiai numato, kad visi nekilnojamojo turto pardavimai turi būti būti sudaromi notarine sutarties forma, arba civiliniame kodekse rasime privalomą taisyklę, jog visi motorinių transporto priemonių pardavimai turi būti įforminami rašytine forma.
Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti įspūdis, kad sutarties forma nėra esminis dalykas, tačiau, visgi, gali lemti patį sutarties (ne)galiojimo klausimą. Ypač kai kalbame apie atvejus, kada aiškiai įstatymuose yra numatyta, kokia forma turėtų būti sudaromos sutartys.
Šie reikalavimai yra ne veltui, kadangi atsižvelgiama į sutarčių sudėtingumą, svarbą, reikšmę visuomenėje, šalių jautrumą ir įsipareigojimus, net - materialumą.
Rašytinė Sandorio Forma
Pagal Civilinio kodekso 1.73 straipsnį, rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Be to, šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes.
Notarinė Sandorio Forma
Notaras tvirtina sandorius, kuriems Civilinis kodeksas ar Civilinio kodekso numatytais atvejais kiti įstatymai nustato privalomą notarinę formą. Siekiant užtikrinti „vieno langelio“ principą turto pirkėjams nebereikia patiems kreiptis į Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją (VĮ Registrų centrą) dėl sutarties fakto ar nuosavybės teisių įregistravimo, visa tai atlieka notaras, patvirtinęs sandorį.
Taip pat, jei įgyjamas daiktas yra perkamas už paskolą ir įkeičiamas kreditoriui, notaras apie sudarytos hipotekos sutarties faktą informaciją perduoda viešam registrui. Be kita ko, valstybės registrų tvarkytojui perduodami duomenys apie notaro patvirtintus įgaliojimus ir vedybų sutartis.
Notaras atlieka įvairius notarinius veiksmus, įskaitant:
- Nuosavybės teisės į dalį sutuoktinių bendro turto liudijimų išdavimą.
- Dokumentų nuorašų ir išrašų tvirtinimą.
- Parašo dokumentuose tikrumo liudijimą.
- Dokumentų pateikimo laiko tvirtinimą.
- Pareiškimų perdavimą kitiems asmenims.
- Piniginių sumų priėmimą į depozitinę sąskaitą.
- Jūrinių protestų priėmimą.
- Vekselių ir čekių protestavimą.
- Vykdomųjų įrašų atlikimą.
- Dokumentų dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo surašymą ir tvirtinimą.
- Juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikties įstatymų reikalavimams tvirtinimą.
- Kitų įstatymų numatytų notarinių veiksmų atlikimą.
Glimstedt Komentaras: Nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo sutartys, ką reikia žinoti? (3 laida)
Vidaus Sandoriai
Viešųjų pirkimų įstatyme (VPĮ) numatytos sąlygos, kai gali būti sudaromas vidaus sandoris. Pagal VPĮ 10 straipsnio 1 dalį vidaus sandoriui pirmiausia keliama pagrindinė jo sudarymo prielaida - jo šalių specifinio subjektiškumo reikalavimas, t. y. tiek pirkėjas, tiek pardavėjas turi būti perkančiosios organizacijos.
Kiti vidaus sandorių kriterijai:
- Kontrolės kriterijus: Perkančioji organizacija kitą perkančiąją organizaciją kontroliuotų kaip savo pačios tarnybą ar struktūrinį padalinį, darydama lemiamą įtaką jos strateginiams tikslams ir reikšmingiems sprendimams.
- Veiklos kriterijus: Per paskutinius trejus finansinius metus kontroliuojamos perkančiosios organizacijos daugiau kaip 80 procentų gautų vidutinių pajamų iš pirkimo-pardavimo sutarčių sudarytų pajamos, gautos iš sutarčių, sudarytų su kontroliuojančia perkančiąja organizacija ar su juridiniais asmenimis, kuriuos kontroliuoja ta perkančioji organizacija, ir skirtų jos (jų) poreikiams tenkinti ar funkcijoms atlikti.
- Privataus kapitalo nedalyvavimo kriterijus: Kontroliuojamos perkančiosios organizacijos kapitale nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo.
Perkančiosios organizacijos, siekdamos sudaryti vidaus sandorį, papildomai turi įvertinti aplinkybes visos ES bendrosios rinkos požiūriu, pavyzdžiui, ar būtų užtikrinamas paslaugų nepertraukiamumas, kokybė ir prieinamumas.
Vidaus sandorio galiojimo laikotarpiu negali pasikeisti VPĮ 10 straipsnio 1 dalies kriterijai. Taip pat, VPĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta išimtis, kai netgi esant visoms VPĮ 10 straipsnio 1 ir 2 dalies sąlygoms perkančiosios organizacijos negali sudaryti vidaus sandorių.
| Kriterijus | Aprašymas |
|---|---|
| Subjektiškumo | Tiek pirkėjas, tiek pardavėjas turi būti perkančiosios organizacijos. |
| Kontrolės | Viena perkančioji organizacija kontroliuoja kitą kaip savo tarnybą. |
| Veiklos | Daugiau kaip 80% pajamų gaunama iš kontroliuojančios organizacijos. |
| Kapitalo | Nėra tiesioginio privataus kapitalo dalyvavimo. |
