Kokia Alga Reikalinga Oriam Gyvenimui Lietuvoje?

Lietuvoje dirbančių darbuotojų atlyginimų diapazonas yra nuo 1 069,00 EUR (mažas atlyginimas) iki 3 256,00 EUR (didelis atlyginimas, realus atlyginimas gali būti dar didesnis). Tai yra mėnesinis darbo užmokestis, įskaitant premijas. Atlyginimai labai skiriasi atskirose darbo srityse. Nurodyta reikšmė atspindi vidutinį darbo užmokestį šalyje. Darbo užmokesčio dydis priklauso nuo premijų, regiono ir daugelio kitų veiksnių. Geriausiai apmokamos pareigos šalyje Lietuva yra Pilotas, IT skyriaus direktorius, Vyr.

Trąšų gamybos ir tiekimo įmonė „Yara International” nusprendė išanalizuoti, koks turi būti minimalus orų gyvenimą suteikiantis atlyginimas, ir užsibrėžė tokį mokėti kiekvienam savo darbutojui. Apie tai įmonės atstovė Ovidija Ferencienė DELFI TV laidoje „Delfi diena” papasakojo apie tyrimą plačiau ir atskleidė paskaičiuotą sumą.

„Yara International” Tyrimas: Ori Atlygis Lietuvoje

Pats projektas turi du tikslus: visų pirma, tai skurdo mažinimas, o antra - lygių galimybių užtikrinimas žmonėms, kurie yra skirtinguose kontekstuose ir skirtingose šalyse. Jo idėja kilo siekiant patiems būti tikriems, ar mūsų organizacija visiems darbuotojams be išimties užtikrina tam tikrą, mūsų užsibrėžtą, pragyvenimo lygį. Aišku, visų pirma mums patiems reikėjo apsibrėžti, kas mums yra tas pragyvenimo lygis, kurį ir pati organizacija gali sau leisti. Priėjome prie to apibrėžimo, kurį, išvertus į lietuvių kalbą, pavadininome oriu atlygiu.

Tuomet paėmėme tam tikrą imtį ir žiūrėjome, kokia ta reali situacija tose šalyse, kuriose vykdome veiklą, nes dirbame iš viso šešiasdešimtyje šalių. Turėjome įsivertinti, ar apskritai turime tą atskirties problemą - ar yra atskirtis tarp nustatytos atlygio ribos ir šiuo metu darbuotojų gaunamų atlyginimų. Svarbu pabrėžti, kad šiuo projektu orientavomės į pažeidžiamiausią darbuotojų grupę. Į tuos, kurie gauna pačius žemiausius atlyginimus. Tai gali būti žmonės, kurie yra savo karjeros pradžioje - galbūt tik įžengė į darbo rinką. Gali būti žemesnių kvalifikacijų žmonės. Lietuvoje - tai gal valytoje, kažkur Afrikoje - jaunasis apskaitininkas, o Amerikoje tai gali būti, pavyzdžiui, asistentas.

Kuo šis projektas unikalus - tai kad mes išskaičiuojame tam tikrą bazinį žmogaus poreikį ir siekiame, kad visi šie trys asmenys kiekvienoje šalyje galėtų sau leisti identiškas prekes ir identiškas paslaugas.

Į tą krepšelį įeina tikrai konkretūs dalykai. Tai pirmiausiai žmogui reikia kažkur gyventi. Diskutavome, vertinome - tai kur tas mūsų vidutinis darbuotojas galėtų gyventi. Taigi, įsivertinome, kad jis galėtų nuomuotis. Ėmėme vidutines nuomos kainas ne centrinėje miesto dalyje, bet ir ne jo pakraštyje. Vadinasi, kažkur vidurinėje miesto dalyje. Tada ėmėme vidutines telekomunikacijų kainas toje miesto lokacijoje, įtraukėme vidutines viešojo transporto kainas. Skyrėme šiek tiek lėšų pramogoms, higienos prekėms. Atsižvelgėme net į tai, kokios toje šalyje rūbų, baldų kainos. Įtraukėme maisto krepšelio kainas, gaminant namuose. Tai - lygis, kurį organizacija užsibrėžė būtinai suteikti darbuotojo startinei pozicijai, tai įmonės minimalus atlyginimas. Jis suteikia paprastą gyvenimą, bet orų.

Dar šalia visko išskyrėme papildomus aštuonis procentus, skirtus papildomiems poreikiams, kurių gyvenime negalime numatyti. Taigi, išvedėme šią formulę žmogui, gyvenančiam dviejų suaugusių ir dviejų vaikų šeimoje.

Tyrėme visus žemynus, kuriuose vykdome veiklą. Pavyzdžiui, Europoje - Lietuvą ir Suomiją. Lietuvoje turime vieną didžiausių biurų Europoje, o Suomija labai gerai atspindėjo gamybos įmonę ir darbuotojus, esančius ten. Tyrėme Afrikos valstybes, pavyzdžiui, Tanzaniją, PAR. Žiūrėjome Ameriką: žiūrėjome Meksiką, Kolumbija buvo tirta. Indija - didelė ir svarbi mūsų organizacijos dalis. Žiūrėjome mūsų darbuotojų atlyginimus Malaizijoje, Singapūre. Taigi, aprėptis buvo plati, kad galėtume turėti tikrą vaizdą.

Lietuvoje mūsų išskaičiuotas minimalus atlygis yra 1810 eurų ant popieriaus. Į rankas tai yra kažkur apie 1100 eurų žmogui.

Taip, mes jau mokame. Šį projektą įgyvendinome praėjusių metų gruodžio mėnesį. Lietuvoje tokių asmenų, kuriems reikėjo pakelti atlyginimą iš viso buvo 38 iš 500 darbuotojų. Tai reiškia, kad mes turėjome labai įvairų spektrą žmonių ir kai kuriais atvejais tas atlyginimo pokytis galėjo būti viso labo du eurai. Bet tai buvo vertybinis projektas, kur mes sakėme, kad tikrai nelauksime atlyginimo pakėlimo pagal ciklą, iš karto jį kėlėme, net jei tas pokytis buvo visai minimalus.

Žmonės tai priėmė labai pozityviai. Šis projektas labai atspindi ir pačios įmonės esmę. Jis parodo, kad mums svarbi būtent lygybė, kad mes vertinsime žmones lygiai. Ir kad tik aukščiau kylant atlyginimus žiūrėsime pagal žmogaus kompetenciją, bet bazinį orų gyvenimą gaus visi. O kai tu, žmogus, nepatenkini savo bazinių poreikių, kai negali susimokėti už nuomą, kai negali sočiai pavalgyti, tau tikrai nerūpės nei sporto klubas, nei kažkokia papildoma bandelė ofise. Tu galvoji ne apie šitai, o apie tai, kaip išgyventi. Atlyginimas yra bazinis žmogaus poreikis, o kai tai patenkiname, galime kalbėti ir apie papildomas naudas, kurių mes taip pat turime. Bet esmė yra kitur - esmė yra gauti orų atlygį ir jau pačiam žmogui spręsti, kaip jį panaudoti šią dieną.

Lietuva tikrai tampa vis brangesne šalimi, sunku tai paneigti. Bet koks mūsų išskirtinumas - tai kad mes ir iš tiesų kokybiška šalis. Už tuos pačius pinigus mes tikrai gauname gerą kokybę: tiek gerą išsilavinimą, tiek ir tuos pačius maisto produktus. Bet taip, mes tampame vis brangesni. Tai jaučiame ir su darbuotojų atlyginimais - ir tais, kurių atlygis aukštesnis nei minimalus. Mes juos taip pat peržiūrime kylant kainoms.

Ugniagesio Perspektyva: Ar Atlyginimo Pakanka Oriam Gyvenimui?

Sukaupta karjeros patirtis ir užimamos pareigos solidžios, bet tokio pareigūno alga pagrindiniame darbe siekia apie 1,4 tūkst. eurų „į rankas“. To nepakanka oriam gyvenimui ir išlaikyti šeimą, vaikus, apmokėti visas sąskaitas. Ne paslaptis, kad taip dirba ir kur kas daugiau pareigūnų.

Aš esu ugniagesys. Daug metų dirbu VPGT. Važiuoju į gaisrus. Į avarijas. Į nelaimes. Į vietas, iš kurių kiti bėga. Turiu du vaikus. Būsto paskolą. Sąskaitas, kurios nelaukia. Ir tiesa paprasta - ugniagesio atlyginimo Lietuvoje neužtenka oriam gyvenimui. Todėl dirbau antrą darbą - rajono savivaldybės ugniagesių komandoje. Ne todėl, kad svajoju dirbti be poilsio. O todėl, kad noriu išlaikyti šeimą. Dirbu legaliai. Moku mokesčius nuo abiejų atlyginimų. Nieko neslepiu.

Visgi vasario pabaigoje vyras, kaip ir kiti kolegos, sulaukė pranešimo, kad yra atleidžiamas iš antrojo darbo. Kaip minima, po Valstybinės darbo inspekcijos užfiksuoto pažeidimo, darbdavys buvo nubaustas dėl to, jog darbuotojai nesilaiko darbo laiko savaitės normų. Manoma, kad būtent dėl to nuspręsta atsisveikinti su dalimi darbuotojų.

Tai pasakykit man - ką man daryti? Ar Darbo inspekcija sumokės mano būsto paskolą? Ar pasirūpins mano vaikais? Ar padidins atlyginimą tiek, kad galėčiau dirbti vieną darbą? Ne.

Sistema aiškiai pasako: arba gyvenk iš per mažos algos, arba būk stumiamas į šešėlį. Aš nenoriu dirbti nelegaliai. Noriu dirbti sąžiningai. Noriu uždirbti tiek, kad galėčiau išgyventi. Tėvynės labui dirbti galiu. Bet ar Tėvynė gali dirbti savo žmonių labui?

Ugniagesys gelbėtojas Rokas Rokas paragino kolegas, kurie dirba antraeilėse pareigose, pasidomėti savo situacija ir galiojančia tvarka, kad vėliau nesulauktų staigmenų. Kaip pasakojo, antro darbo prireikė tada, kai atsirado poreikis persikraustyti į didesnius namus.

Kad gaučiau didesnę algą, reikėjo susirasti papildomą darbą. Mažesnėse savivaldybėse yra mažos ugniagesių komandos. Jos nėra statutinės, ten mes dirbame be laipsnių.

Pagrindiniame darbe per savaitę išdirba 48 valandas - per savaitę yra du budėjimai, kurie trunka po parą. Tarpuose pavyksta įterpti ir antrąjį darbą. Mano grafikas išeidavo toks: pirmadienį dirbu, antradienis laisvas, trečiadienį dirbu, ketvirtadienis laisvas, penktadienį dirbu, šeštadienis laisvas, sekmadienį dirbu ir taip toliau. Taip darbo valandų išauga žymiai daugiau.

Tačiau tik šiemet, kaip pastebėjo, VDI ir „Sodrą“ iš darbdavio pasiekė išdirbtas darbo valandų skaičius. Iki šiol jokių priekaištų nesulaukdavo. Kadangi antrame darbe dirbti man lieka 12 valandų, niekas su manimi nežais. Paima ir atleidžia.

Iki šiol per savaitę dirbdavo nuo 72 iki 96 valandų, priklausomai nuo savaitės. Tačiau jis tikina nepavargstantis nuo tokio krūvio dėl kelių priežasčių: po paros budėjimo gali pailsėti parą, o pats paros budėjimas nėra nuolatinis bėgimas ir krūvis priklauso nuo iškvietimų skaičiaus. Kaip minėta, iš pagrindinio darbo su tokiu stažu gauna apie 1,4 tūkst. eurų „į rankas“, o iš antrojo darbo dar beveik 1 tūkst. eurų.

Bet šios specialybės darbuotojų, kaip pastebėjo, itin trūksta. Viename rajone atleidus dalį darbuotojų, ugniagesių komandos nebebus pilnai užpildytos, tačiau problema yra kur kas platesnė - kasmet paruošiama vos apie 80 ugniagesių gelbėtojų. Kas nori eiti už tokią algą?

Po mokslų tarnybą pradėjęs asmuo gauna atlyginimą, vos siekiantį minimalų mėnesinį atlygį (MMA). Nuo 2026 m. sausio MMA siekia 1153 eurų „ant popieriaus“ arba 846 eurai „į rankas“, o minimalus valandinis atlyginimas - iki 7,05 euro „ant popieriaus“.

O pats ugniagesys prisimena, kad šia profesija susidomėjo dar penktoje klasėje ir nuo tada savęs nematė niekur kitur. Kadangi pareigūnai į pensiją išeina po 25 metų tarnybos, Rokui liko vos 5-6 metai, tačiau jis sako, kad jei turėtų žymiai mažiau patirties, iš sistemos jau išeitų.

Valstybinės Darbo Inspekcijos Paaiškinimai

„Delfi“ prašymu VDI plačiau paaiškino tvarką dėl darbo laiko ribojimų ir numatytą atsakomybę, jei pažeidimas buvo padarytas. Nors DK darbo laiko apribojimų dirbant keliose darbovietėse nenumato, siekiant užtikrinti darbuotojo saugą bei sveikatą, būtina laikytis minimaliųjų poilsio laiko reikalavimų, t. y. per savaitę darbuotojui suteikti bent 35 valandas nepertraukiamojo poilsio visose darbovietėse, taip pat užtikrinti 11 valandų nepertraukiamąjį poilsį. Taip pat, taikant analogiją papildomam darbui, būtina laikytis 60 valandų per savaitę maksimalaus darbo laiko ribojimo.

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuomone, DK 114 str. nustato darbuotojų maksimaliojo darbo laiko reikalavimus, t. y. darbuotojas negali dirbti ilgiau kaip 12 val. per darbo dieną (pamainą) ir 60 val. per kiekvieną 7 dienų laikotarpį, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo (114 str. 2 p.). Todėl darbuotojas dirbti ilgiau nei nustatyta negali, o darbdavys negali priimti į darbą darbuotojo, jei jo darbo laikas viršytų nustatytus maksimaliuosius darbo laiko reikalavimus.

VDI pažymi, kad DK 25 str. 1 d. numatyta, kad darbo sutarties šalys privalo viena kitai laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti pateikta teisinga, nemokamai ir darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. Reikšmingų aplinkybių sąrašo įstatymų leidėjas nepateikia, todėl darbo sutarties šalys pačios sprendžia, kokią informaciją ir kokiais terminais pateikti viena kitai (išskyrus, kai tai numatyta DK ir kituose įstatymuose).

Be to, DK imperatyviai numato, kad įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise (DK 24 str. 1 d.), taip pat kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo ar visų darbuotojų gerovės <...> (DK 24 str. 5 d.).

Vadovaujantis minėtais darbo santykių šalių bendradarbiavimo ir kooperavimosi principais, kaip teigiama atsakyme, manytina, kad darbdavys, siekdamas užtikrinti norminiuose teisės aktuose imperatyviai numatytų darbo laiko ir poilsio laiko reikalavimų, siekdamas tinkamai organizuoti darbą darbovietėje, galėtų pareikalauti darbuotojo informuoti darbdavį apie jo darbo santykius kitoje darbovietėje. Tai atitiktų tiek darbdavio, tiek ir paties darbuotojo interesus, užtikrinant darbuotojo saugą ir sveikatą darbe.

VDI primena, kad darbuotojas turėtų informuoti darbdavį apie darbą pas kitą darbdavį. Tačiau teisės aktai atsakomybės dėl šios informacijos nepateikimo nenumato.

Darbdaviui atsakomybė dėl maksimalaus darbo ir minimalaus poilsio laiko reikalavimų nesilaikymo negalėtų kilti, kai darbuotojas jo neinformuoja apie kitą darbą bei jame dirbamą darbo laiko normą. Pažymime, jog šiais atvejais pritaikyti atsakomybės darbdaviui pagrindo nėra, kadangi pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą darbas pagal kelias darbo sutartis pas skirtingus darbdavius nėra ribojamas ir darbdaviai nėra įpareigoti kontroliuoti maksimalaus darbo ar minimalaus poilsio laiko reikalavimų laikymosi už darbo santykių tarp šio darbdavio ir darbuotojo ribų.

Statistika ir Palyginimai

Jungtinėje Karalystėje prieš parlamento rinkimus buvo skaičiuojama, kiek pinigų trūksta vidutinę algą uždirbančiam gyventojui, Lietuvoje analogiškus skaičiavimus atliko aktyvių mamų sambūrio atstovė Rasa Žemaitė. Savo skaičiavimais R. „Biudžetas vis dar deficitinis ir toleruojantis nuogą vidutiniškai dirbantį", - konstatavo R. Vadovaujantis pateiktais skaičiavimais, 69 proc. Vertinant kitų išlaidų procentines išraiškas, Lietuvoje, pagal R. Žemaitės pateiktą išlaidų schemą, žmonės daugiau nei britai išleidžia visoms kitoms sritims. Palyginimą pateikusi R. „Neskaičiavome tokių dalykų kaip valgymas ne namuose, išlaidos mobiliosioms paslaugoms ir t.t. Padarėme išvadą, kad uždirbantys Lietuvoje vidutines pajamas daugiau kaip 40 proc. jų skiria būtinosioms reikmėms. Visa kita, t. y. apranga, avalynė, papildomos išlaidos, tikrai dar gali sudaryti labai didelę išlaidų dalį ir viso to reikia normaliam gyvenimo būdui. Apibendrinant, išgyventi iš vidutinės algos yra sunku.

Žinoma, įprastiniai poreikiai yra nelygūs, bet vidutiniškai vienas žmogus 2013 m. nurodė, kad vidutiniškai reikia 400 eurų, kai vidutinis darbo užmokestis 2015 m. yra 554 eurai. Infliacija per pastaruosius metus daug neišaugo, tad iš principo, vertinant statistinius duomenis, galai sueina. Bet, manau, svarbu yra tai, kas vadinama įprastiniais poreikiais. Akivaizdu, kad gyvenant didmiestyje jie yra didesni. Tačiau palyginus Lietuvos ir Jungtinės Karalystės įprastinius poreikius, jie taip pat skirsis“, - mano J.

Ekonomistė sutinka, kad Vilniuje gyvenančiam žmogui, vidutinių pajamų gali nepakakti, bet tai priklauso nuo jo tikslo: į ką lygiuojamasi. Anot jos, vidutinių pajamų tikrai nepakanka, jei tiek pinigų tenka dviem, t. y. „Ką daryti, jei vidutinių pajamų žmogui nepakanka? Arba didinti pajamas, arba mažinti poreikius, bet taip pasakiusi būsiu labai nepopuliari. J. „Gyventojų pajamų mediana yra dar mažesnė nei vidutinis atlyginimas, - primena ji. - Tai jeigu sakome, kad vidutinio atlyginimo nepakanka vidutiniškai gyventi, yra klausimas, kas yra gyventi vidutiniškai: ar taip, kaip žmonės jau gyvena, ar taip, kaip jie nori gyventi.

Įdomu buvo tai, kad kiek pajamų žmonės beuždirbdavo, jiems vis trūko apie 450 eurų“, - kalbėjo J. „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 1,3 mln. dirbančiųjų, o minimalią algą arba mažiau gauna daugiau nei 200 tūkst. dirbančiųjų.

tags: #kokia #alga #turi #buti #kad #zmogus