Heroizmas yra žmogui iššūkį keliantis žodis. Herojumi laikomas toks žmogus, kuris yra ryžtingas, drąsus, nebijo pasiaukoti ir atlieka įvairius žygdarbius. Tačiau būti herojumi nėra lengva - ne kiekvienas žmogus gali ar privalo tapti herojumi.
Neseniai ir Lietuvoje išleista garsiausia Josepho Campbello lyginamosios mitologijos knyga „Herojus su tūkstančiu veidų“ išversta į daugiau nei 20 kalbų, visų jos leidimų tiražas seniai perkopė milijoną egzempliorių. Pats J. Campbellas mitologiją laikė visatos giesme, muzika, kuri taip giliai įsiskverbė į mūsų kolektyvinę pasąmonę, kad mes šokame pagal ją net nežinodami jos pavadinimo.
Yra tam tikra herojaus veiksmų seka, kurią galima aptikti visų pasaulio tautų istorijose, ir visai nesvarbu, kada jos sukurtos, - tai būdinga visiems istoriniams laikotarpiams. Nes apie juos verta rašyti. Net ir populiariuose romanuose pagrindinis veikėjas yra herojus arba herojė, kurie turi atlikti kokį nors neeilinį žygdarbį, peržengiantį įprasto gyvenimo patirtis.
Kad ir kokios tautybės būtų herojus, visose kultūrose didžioji užduotis suvokiama vienodai. Kokia gi to žygdarbio esmė? Egzistuoju dviejų tipų žygdarbiai. Pirmiausia, fizinis - pavyzdžiui, herojus pademonstruoja išskirtinę drąsą mūšyje arba išgelbėja kam nors gyvybę. Antrajam tipui priskirtinas dvasinis žygdarbis, kai herojus patiria tam tikrą dvasinį nušvitimą ir grįžta skelbti apie tai saviškiams, kitaip tariant, tampa dvasiniu mokytoju.
Herojai išvyksta ir grįžta. Bet vėlgi į tai galima pažiūrėti kaip į tam tikrą iniciacijos ritualą, kai vaikas turi atsisveikinti su vaikyste ir užaugti, galima sakyti, jis turi nužudyti savo infantilųjį „aš“ ir grįžti kaip savarankiškas suaugusysis. Tai fundamentalus slenkstis, kurį turėjo įveikti kiekvienas iš mūsų paauglystėje, - kiekvienas iš mūsų turėjo išsivaduoti nuo psichologinės priklausomybės ir įsisąmoninti, kad nuo šiol patys esame atsakingi už savo veiksmus. Galima sakyti, tam reikia mirti ir prisikelti.
Otto Rankas savo nuostabioje knygoje „Der Mythus von der Geburt des Helden“ tvirtina, kad kiekvienas žmogus yra herojus. Matote, žmogus patiria milžinišką transformaciją: iš pradžių jis plūduriuoja amniotinio skysčio vandenyne, paskui ateina į šį pasaulį kaip oru kvėpuojanti būtybė ir galiausiai tampa savarankiška asmenybe. Sutikite, tai protu nesuvokiama transformacija, pats tikriausias herojiškas aktas - ne tik kūdikiui, bet ir motinai.
Juk mes jos sąmoningai nesirenkame. Įmanomi abu variantai. Pavyzdžiui, keltų sakmėse dažnai pasakojama apie žmones, kuriuos elnias ar kitas gyvūnas nuviliojo į miško tankmę ar kokią nepažįstamą vietą, o paskui virto fėjų karaliene arba kita paslaptinga būtybe. Nemažiau populiarus ir kitas motyvas - kai žmogus sąmoningai apsisprendžia leistis į pavojingą kelionę. Prisiminkite Odisėjo sūnų Telemachą, kuris, deivės Atėnės palieptas, leidžiasi ieškoti tėvo.
Tėvo paieškos jaunam žmogui yra didžiausias herojaus nuotykis, tai reiškia, kad jis turi išsiaiškinti savo būsimą „profesiją“, pažinti save ir savo šaknis. Egzistuoja dar ir trečias variantas - kai herojus yra įtraukiamas, kitaip tariant, įsviedžiamas į nuotykį. Pavyzdžiui, paimamas į kariuomenę. Jis to nenorėjo, neplanavo, bet yra priverstas paklusti. Toks herojus patiria visai kitokio pobūdžio transformaciją.
Heroizmo tikslas - išgelbėti žmones, kokį konkretų žmogų ar kovoti už tam tikrą idėją. Herojus aukojasi dėl aukštesnio gėrio. Kita vertus, jūs galėtumėte sakyti, kad yra dalykų, kurie neturėtų būti realizuojami. Taip. Prometėjas dovanojo žmonėms ugnį ir, galima sakyti, civilizaciją. Tiesą sakant, tai labai populiari tema. Ugnies vagies motyvas dažnai siejamas su bėgimu, savotiška estafete.
Pavyzdžiui, kėkštas ar genys pavagia ugnį, o paskui perduoda ją kam nors kitam, šis - dar kam nors ir taip toliau. Pasakojama, esą nešdami ugnį kai kurie gyvūnai šiek tiek apdegė, todėl jų kailio ar plunksnų spalva dabar skiriasi. Tuos skirtumus lemia herojaus veiksmai ir pasakojimo pobūdis.
Tipiškas ankstyvųjų kultūrų herojus iškeliaudavo žudyti monstrų. Monstrai atkeliavo iš to istorijos laikotarpio, kai žmogus pradėjo formuoti aplinką, bandydamas pritaikyti savo reikmėms laukinį, žiaurų pasaulį, kuriame klesti suirutė. Vystantis civilizacijai, lygiagrečiai evoliucionavo ir herojus.
Pavyzdžiui, Mozė įkopė į Sinajaus kalną, jo viršūnėje kalbėjosi su Dievu ir grįžo su įstatymais, kurių dėka turėjo susiformuoti visiškai nauja visuomenė. Tai herojiškas aktas, vadinasi, jis - herojus. Jis išvyko, įvykdė misiją ir grįžo.
Pavyzdžiui, Buda yra Kristaus tipo herojus, tik gyvenęs 500 metų anksčiau. Abiejose istorijose galima rasti daug panašumų, netgi tarp jų mokinių. Naujajame Testamente laikomasi klasikinės dvasinio žygdarbio formulės, tad Kristus yra triskart išbandomas.
Šėtonas 40 dienų pasninkavusį Kristų gundė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Bet Jėzus atsakė: „Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.“ Tada velnias pastatė jį ant šventyklos ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn.“ Jėzus jam atsakė: „Negundyk Viešpaties, savo Dievo.“ Velnias vėl perkėlė jį ant aukšto kalno ir, rodydamas viso pasaulio karalystes, tarė: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“ Taip buvo gundomas Jėzus dykumoje.
O Buda išėjo į mišką, kalbėjosi su žymiausiais guru, meditavo ir galiausiai po fikuso medžiu pasiekė nušvitimą - žinoma, po trijų išbandymų: geidulio, baimės ir pareigos daryti, kas liepta. Po šių išbandymų tiek Kristus, tiek Buda grįžo atgal ir išsirinko sau mokinius, padėsiančius skleisti tai, ką jie sužinojo ir patyrė.
Mahometas iš pradžių buvo prekybininkas, vadovavęs karavanui. Bet paskui jis pasitraukė į olą dykumoje ir ten meditavo, kol vieną naktį išgirdo balsą, liepusį užrašyti padiktuotus žodžius. Ir štai mes turime Koraną.
Jie grįžta iš miško arba dykumos nešini auksu, o jis pavirsta pelenais. Turite suprasti, kad teismas simbolizuoja ankstesnio mąstymo ir požiūrio į save, gal net savisaugos instinkto, atsisakymą. Atsisakyti savęs, pasiaukoti dėl kitų - tokia yra teismo esmė.
Bent mane filmai labiausiai veikė, kai buvau dar berniukas. Tais laikais karaliavo nebylusis, nespalvotas kinas. Bet taip, aš turėjau mylimą herojų - Douglasą Fairbanksą, man jis išties buvo pavyzdys. Taip! „Žvaigždžių karuose“ išties tobulai perteikiamas herojaus kelio cikliškumas. Tai nėra eilinė istorija su moralu, čia kalbama apie gyvybės jėgą, apie tai, kaip ji pasireiškia per žmogaus veiksmus.
Įdomu tai, kad senuosiuose pasakojimuose herojai patiria nuotykius vietose, kur ne tik jie, bet ir patys autoriai niekada nesilankė. Manau, Georgeʼas Lucasas puikiai pasinaudojo klasikiniais mitologiniais motyvais. Pavyzdžiui, seno žmogaus, kaip Mokytojo, motyvas. Žvelgdamas į Beną Kenobį galvojau, kad jis man labai primena japonų kendo meistrą. Taip, tik jis herojui įteikia ne tik fizinį instrumentą, bet ir įpareigoja jį kovoti su blogiu, padeda jam įgyti psichologinę pusiausvyrą.
Kartą nusivedžiau abu sūnus pažiūrėti „Žvaigždžių karų“. Prisimenu, kaip lemiamą akimirką pasigirdus Kenobio žodžiams „Pasinaudok jėga, Lukai!“, euforijos apimta auditorija prapliupo aplodismentais. Neabejoju. Matote, būtent tokie dalykai veikia žmones - net ir šiais laikais.
Herojus leidžiasi į kelionę, bet ne savo malonumui. Įmanomas ir atsitiktinio nuotykio motyvas. Nuotykių ieškotojas, kuris leidžiasi į kelionę dėl savų sumetimų, irgi gali būti herojus. Herojus atlieka tą žygdarbį, kuriam jis pasiruošęs, - iš esmės tai tam tikra jo charakterio apraiška. Neįtikėtina, kaip susiklosčiusios aplinkybės kartais atitinka herojaus charakterį…
Pavyzdžiui, kontrabandininkas Hanas Solo įsivelia į nuotykį dėl atlygio, bet galiausiai tampa tikru herojumi. Jis buvo praktiškas vyrukas, materialistas - bent jau pats taip apie save galvojo. Iš tikrųjų jis geros širdies - nuotykis pabudina jame tas charakterio ypatybes, kurių jis net neįtarė turįs.
Kad jau prisiminėme Haną Solo, norėčiau paklausti, ką Jūs manote apie sceną šiukšlių presavimo konteineryje? Būtent! Jie iš tikrųjų atsidūrė banginio pilve. O banginio pilvas simbolizuoja nužengimą į tamsą. Tai klasikinis motyvas. Banginis - pasąmonės personifikacija. Psichologijos požiūriu, vanduo yra tai, kas slypi anapus mūsų sąmonės.
Herojaus nuotykis prasideda, kai jis leidžiasi į kelionę, palieka savąjį ramybės uostą - vietą, kur viską kontroliuoja ir pažįsta kiekvieną kampelį. Kitaip tariant, peržengia slenkstį. Būtent tada jis susiduria su monstru, žvelgiančiu į jį iš bedugnės. Yra dvi galimybės: arba herojus nukris į prarają suplėšytas į gabalėlius, kad paskui prisikeltų, arba nužudys tą monstrą, kaip kad Zygfridas nužudė drakoną ir, paragavęs jo kraujo, perėmė jo jėgą.
Suprantate, jei leisime viską kontroliuoti protui, gausime atitinkamą produktą - Veiderį, kuris mąsto ir gyvena ne kaip žmogus, o kaip sistema. Tokia būtis yra žalinga. Kiekvienas iš mūsų susiduria su tuo, visi mes gyvename visuomenėje, sąlyginai priklausomi nuo sistemos. Ar gali herojus su tūkstančiu veidų padėti mums atsakyti į šį klausimą?
Nieko panašaus! Jei žmogus neįsiklauso į savo dvasinius poreikius, ignoruoja emocijas ir gyvena pagal tam tikrą „programą“, jis lengvai gali tapti šizofreniku. Toks žmogus pats išmuša sau pagrindą iš po kojų. Žmogaus kūnas nepritaikytas tokiam užprogramuotam gyvenimui. Ir vis dėlto pasaulis pilnas žmonių, nustojusių klausytis savęs.
Ką gi, galbūt kiekviename iš mūsų slepiasi herojus, tik mes to nežinome… Kodėl tos istorijos yra tokios svarbios? Mituose susiduria tai, ką įmanu pažinti, ir tai, kas mums yra nesuvokiama, kadangi tai paslaptis, peržengianti žmogiškojo pažinimo ribas. Ar galite man pasakyti, kas yra gyvybės šaltinis? Niekas to nežino.
Suvokę, kad gyvenimas yra paslaptis, mes pasisemiame naujos gyvybinės energijos, įgyjame pusiausvyrą. Juk ir psichoterapijoje gijimo procesas prasideda tik tada, kai žmogus išsiaiškina, kur slypi jo problema, kas yra gyvenimas.
Vaikystėje labai žavėjausi viduramžių legendomis apie karalių Artūrą, riterius ir drakonus. Drakonas simbolizuoja godumą. Europietiškasis drakonas savo lobius (ir mergeles) slepia oloje. Jis negali jais pasinaudoti, tik saugo. Psichologijos požiūriu, drakonas yra žmogaus ryšys su savuoju ego. Suprantate, mes esame įkalinti savajame drakono narve.
Pateiksiu pavyzdį: viena Jungo pacientė jautėsi labai vieniša. Kartą jis paprašė, kad ji nupieštų, kaip save įsivaizduoja. Ji nupiešė save įkalintą tarp uolų audringoje pakrantėje, jos plaukus taršė vėjas, o auksas, simbolizuojantis gyvybinę jėgą, buvo paslėptas tarp uolų. Kiek vėliau nupieštame piešinyje ji pavaizdavo, kaip žaibas trenkia į uolas ir aplink ją pažyra aukso luitai. Kituose seansuose aukso luitai buvo identifikuoti - tai buvo jos draugai. Suprantate, ką aš turiu omenyje? Moteris nebuvo vieniša, ji tik užsidarė savo mažyčiame kambarėlyje ir atsitvėrė nuo gyvenimo, bet ji turėjo draugų. Visi mes kažko bijome, ir tos baimės yra mūsų asmeninis drakonas.
Taigi, šiais laikais drakonai tūno ne kalnų olose, o mumyse, ar ne? Tai gali būti mūsų kompleksai. Jei visada darote tai, ko iš jūsų reikalauja aplinkiniai, tai, be abejonės, jus žlugdo. Kaip nugalėti savyje tą drakoną? Kokį kelią kiekvienas iš mūsų turi nueiti?
Studentams aš paprastai pateikiu klasikinę formulę - sekite paskui savąją laimę. Jei dirbate darbą, kurį pats pasirinkote, nes juo mėgaujatės, štai ji, laimė. Bet jei jūs galvojate: „Ne, negaliu to padaryti!“, „Ne, ne, aš nepajėgsiu būti rašytoju!“ arba „Ne, aš niekada negalėsiu padaryti to, ką jis padarė…“.
Na, padėdamas sau, žmogus padeda ir pasauliui. Svarbi kiekvieno žmogaus gyvybinė energija. Pasaulis - tai dykynė. Žmonės įsivaizduoja, kad pasaulį galima išgelbėti pakeitus kokias nors taisykles. O iš tikrųjų pasauliui reikia tos gyvybinės energijos, žmogaus užduotis - prikelti jį, atgaivinti.
Sakykim, aš leidžiuosi į kelionę ir galiausiai nugaliu tuos drakonus. Jei yra žmogus, galintis jums padėti, puiku. Kelionės tipo mituose paprastai yra vieta, kurią herojus trokšta pasiekti. Budistai tai vadina nirvana, o nirvana yra proto būsena. Tai nėra kokia nors vieta, kaip dangus, ji nėra nepasiekiama.
Bet tai turi būti jūsų kelias. Buda negali tiksliai nurodyti, kaip žmogui atsikratyti baimių. Skirtingi mokytojai gali pasiūlyti tam tikrus pratimus ar būdus, kaip jų atsikratyti, bet gali atsitikti taip, kad jie jums nepadės. Mokytojas gali tik nurodyti kryptį. Tam yra meditacija. Žmonės praleidžia daugybę laiko rūpindamiesi šeimos poreikiais, kad ji neiširtų, svarstydami, kaip uždirbti pinigų ir kaip juos paskirstyti, - tai irgi savotiška meditacija.
Be abejonės, tai labai svarbu, tėvams dera rūpintis fizine vaikų gerove, bet negalima pamiršti ir dvasinių dalykų. O kaip įskiepyti vaikui dvasinį sąmoningumą, jei pats nesi šioje srityje pasikaustęs? Kaip to pasiekti? Tada prisimenami mitai ir pasakos.
Pateiksiu pavyzdį: kartą, eidamas Penktąja aveniu, užsukau į Šv. Patriko katedrą. Vos įžengęs į ją pajutau, kad Niujorko - vieno iš labiausiai ekonomiškai angažuotų miestų planetoje - triukšmas liko už durų. Visa katedra spinduliavo dvasingumą, sakralumą. Vitražai languose suteikė šiai erdvei ypatingą atmosferą. Mano sąmonė išties buvo pakylėta į aukštesnį lygį. Bet išėjęs iš katedros aš vėl grįžau į triukšmingą miestą. Paklausite, gal įmanoma išsaugoti tuos potyrius? Kaskart, žvelgdamas į bažnyčią, aš susimąstau apie esminius principus, formavusius mūsų visuomenę.
Tačiau heroizmas tampa svarbiu klausimu žmogui, kai sunki situacija jį priverčia rinktis - būti herojumi ar ne. Taip dažniausiai atsitinka karo metu, kai žmogaus vertybės ir išlikimas tampa du pagrindiniai pasirinkimai, norint išlikti.
Herojumi galima pavadinti tą žmogų, kuris yra pasiryžęs pasiaukoti dėl kitų, atiduoti viską. Mes kiekvienas viduje esame savaip herojais ir tai nereiškia, kad jei nori tapti herojumi tau reikia būti stipriam ar išmintingam. Graikai herojus laikė tuos žmones kurie mirdavo mūšio lauke, atlikdavo neįtikėtinus žygdarbius ar tuos žmonės kurie stodavo prieš neteisybęs, kad padėtų kitiems žmonėms suprasti.
Herojiškumo išraiška labai gerai pateikiama Sofoklio tragedijoje ,,Antigonė“. Toje knygoje pagrindinis veikėjas Antigonė nori garbingai palaidoti savo mirusį kare brolį, bet karalius Kreonas to neleidžia, nes jis galvoja, kad jis yra išdavikas ir jis nenusipelnė garbingai būti palaidotas. Todėl Antigonė negalėjo palikti savo brolio taip nuniekito tai ji išėjo pati jį palaidoti.
Prezidentė herojams padovanojo po Lietuvos Konstituciją - kaip kiekvieno piliečių teisių ir pareigų simbolį. Ketverius metus organizuojamas konkursas „Herojai tarp mūsų“ šiemet buvo skirtas atkreipti dėmesį į pasiaukojimai savo darbą dirbančius žmones. Pasak Prezidentės, herojiškumas slypi ir sąžiningoje tarnystėje, kai žmogus nuoširdžiai ir su pasididžiavimu atlieka savo kasdienines pareigas.
Šalies vadovės teigimu, visiems savo gyvenime - ugniagesiui, kariui, sporto treneriui ar laiškininkei yra tekę susidurti su išskirtinėmis situacijomis, priimti sprendimus, kuriuos diktavo ne tik profesinė, bet ir žmogiškoji pareiga.
Herojų apdovanojimus šiemet pelnė Lietuvos kurčiųjų vyrų krepšinio rinktinės treneris Algimantas Šatas, kurčiuosius treniruojantis daugiau nei 50 metų. Dirbdamas su kurčiais krepšininkais vyras ne tik pramoko gestų kalbą, bet ir su komanda ne kartą iškovojo Europos ir pasaulio čempionų titulus.
Herojų titulą pelnė ir vilniečių pora Andžejus Ravanas ir Vaida Bandzaitė - nors abu jaunuoliai yra neregiai, tačiau gyvena pilną ir visavertį gyvenimą, studijuoja, dirba ir dar moko kitus. Herojų titulas šiemet atiteko ir pareigūnams - 17 metų ugniagesiu dirbančiam vilniečiui Aurelijui Lapinskui, kuris 2007 metais Žirmūnų daugiaaukštyje kilusio tragiško gaisro metu išgelbėjo net 7 žmones. Taip pat išminuotojui Nerijui Aleknai iš Kauno - J. Vitkaus inžinerijos bataliono Sprogmenų neutralizavimo kuopos vadas du kartus yra vadovavęs Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės išminavimo skyriui. Apdovanotas ir Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos pažangaus gyvybės palaikymo intensyvios pagalbos brigados vadovas Valerijus Moskaliovas, pernai išgelbėjęs daugiausiai gyvybių - net 13. Taip pat apdovanota Bendrojo pagalbos centro darbuotoja Jurgita Prokopenkovienė.
Apdovanojimus pelnė ir Edita Geštautienė, kuri jau dešimtmetį yra laukiama laiškininkė Kelmėje bei vilnietė troleibuso vairuotoja Simona Januš, nuo vaikystės svajojusi padėti žmonėms pasiekti greičiau vieni kitus.
Dauguma žmonių galvoja, jog tapti herojumi gali tik filmuose vaizduojami, išgalvoti personažai, tokie kaip Betmenas, Haris Poteris ar Supermenas.
Asmenybe ne savaime gimstama, o tampama. Tačiau kaip ja tapti? Pirmiausia, norint būti asmenybe, reikia mokėti analizuoti save, ieškoti kompromisų, suprasti, ko nori iš gyvenimo, siekti užsibrėžtų tikslų, turėti idealų. Net siekdamas savo tikslų, ieškodamas tikrojo pašaukimo, vietos, kurioje nori būti ir ką joje nori daryti, žmogus jau tampa asmenybe.
Dažniausiai asmenybė yra dvilypės tapatybės žmogus. Toks asmuo nuolat klaidžioja, analizuoja savo išgyvenimus, mąsto, kuris dalykas - vienas ar kitas, jam labiausiai patiktų. Galiausiai, asmenybė visada turi ką nors paaukoti, tačiau ne save. Aukodamas brangius artimuosius, tėvynę ar kitus svarbius dalykus, žmogus gali tapti asmenybe, tačiau aukodamas save - tik prisitaikys prie aplinkos, bet individualybės nesukurs.
XX amžiaus antrosios pusės moderniosios literatūros rašytojas, lietuvių tautos moralinis autoritetas Justinas Marcinkevičius draminėje trilogijoje ,,Mažvydas“ atskleidžia pagrindinio veikėjo tapimą asmenybe. Poetinėje dramoje vaizduojamas XVI amžius, kai atsirado pirmoji lietuvių kalbos raštija. Joje vaizduojamas pirmosios lietuviškos knygos kūrėjas Martynas Mažvydas kaip didvyris, tautos idėjų puoselėtojas, tačiau jis parodomas ir kaip kankinys. Svarbu paminėti, kad Justinas Marcinkevičius šios istorinės asmenybės paveikslą kuria, pasikliaudamas daugiau savo vaizduote nei istorine medžiaga, tik norėjo parodyti spausdintinio žodžio svarbą mažai tautai bei norėjo pabrėžti savo kartos moralinius klausimus, kurie brandina asmenybę.
Pirmoje dalyje Mažvydas susitinka su Kasparu, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra jo sūnus. Šį faktą pagrindinis veikėjas supranta gavęs iš jaunuolio dovanų žiedą, kuriame yra išgraviruota ,,Dabar ir visados - Martynas.“ Antroje dalyje grįžtama į praeitį: istorinis herojus Vilniaus Rotušės aikštėje stebi vaidinimą, kritikuojantį bažnyčią. Deja, yra palaikomas eretiku ir uždaromas Domininkonų vienuolyno požemiuose, iš kurių jį išgelbėja mylimoji Marija ir kunigas Radvila.
Ne kiekvienas žmogus pajėgia būti herojumi. Herojus yra labai stiprus žmogus, siekiantis įgyvendinti savo tikslą bet kokiu atveju ir besipriešinantis bet kokioms kliūtims. Herojus yra ryžtingas ir drąsus žmogus, nebijantis iššūkių ar problemų. Tokie žmonės keičia ir formuoja kitus žmones visuomenę, todėl galiausiai tampa svarbiais žmogiškumo ir ryžto simboliais. Herojus - tai ypatingas žmogus, kuris remdamasis savo drąsa, ryžtu, narsa, atsidavimu ir išmintimi daro pačius įvairiausius žygdarbius ne vien savo, tačiau ir aplinkinių labui. Herojai - tai labai reti žmonės.
Taip yra todėl, kad herojumi būti, vis tik, lemta ne kiekvienam. Būti herojumi reikia turėti aukščiau paminėtas savybes ir gebėjimą veikti ne vien sau, tačiau ir kitiems. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, herojaus paveikslas gali būti kur kas platesnis bei išsamesnis. Šiuo atveju gali padėti lietuvių literatūros kūriniai, kuriuose neretai galima sutikti tikrų herojų. Šiems herojams tenka susidurti su gyvenimiškomis situacijomis, kuriose jiems tenka aukoti save, veikti ryžtingai svarbaus tikslo vardan. Tad šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis įvairiais lietuvių literatūros kūriniais, argumentuotai aptariama, koks yra herojaus paveikslas, kokie charakteristikos bruožai herojui priklauso bei kuo apskritai herojai yra ypatingi bei reikšmingi visuomenei.
Eugene Delacroix - Laisvė vedanti liaudį