Ekonomistai jau dešimtmečius diskutuoja, kodėl vienos šalys turtėja, o kitos - ne. Vis dėlto, ši paslaptis gali būti išaiškinta viena formule: maži mokesčiai ir stabili valiuta.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas teigia, kad tik tolerantiškos valstybės bei jų piliečiai yra turtingi ir laimingi. Socialiniai mokslai jau nuo XX a. 7-8 dešimtmečio netoleranciją laiko nelaimių, skurdo ir kančių sinonimu.
Šiandien šalis gali turėti sėkmingą kapitalistinę ekonomiką arba neturėti nieko. Kapitalizmas - pagrindinis ekonomikos produktyvumo šaltinis, kurį mes vadiname „turtu“.
Pažvelkime į skirtingus aspektus, lemiančius šalių ekonominę gerovę.
Tolerancija ir laimė
Netolerantiškos socialinės normos visuomenėje paprastai riboja žmonių pasirinkimus, sumažindama subjektyvų pasitenkinimą gyvenimo kokybe. Egzistuoja stipri priklausomybė tarp žmonių laimės ir lyčių lygių galimybių, kitos seksualinės orientacijos, konfesijų, rasių ir kultūrų asmenų tolerancijos.
Europos gyvenimo kokybės tyrimai atskleidžia, kad lietuviai yra mažiau patenkinti gyvenimu nei vidutinis europietis, o mūsų kaimynai latviai dar mažiau juo džiaugiasi, o estai mus aplenkė. Svarbu pabrėžti, jog gyvenimas tolerantiškoje aplinkoje skatina visų be išimties bendrapiliečių laimės savijautą.
Turtingesnėse visuomenėse žmonės laimingesni - jie turi daugiau galimybių pasirinkti savo gyvenimo kelią. Kita vertus, akivaizdu, kad istorinės, kultūrinės ir institucinės priežastys, ribojančios pasirinkimus, taip pat daro įtaką tolerancijos būklei, pasirinkimų spektrui, o kartu ir subjektyviam laimės pojūčiui.
Lietuvoje išlieka problemiškas giliai išsišaknijęs savo ir svetimo atskyrimas. Tai aiškiai įtvirtina lietuvių etninės bendrijos ir valstybės skirtį. Jeigu norime laimingos visuomenės ir modernios Lietuvos, šią perskyrą reikia įveikti.
Žvelgiant į Lietuvą, pagal tris kriterijus - laisvę kontroliuoti savo gyvenimą, korupcijos suvokimą valdžioje ir versle bei dosnumą - lietuviai atsilieka nuo absoliučios daugumos pasaulio gyventojų.
Kapitalizmas, mokesčiai ir valiuta
Pirminė šalių turtėjimo priežastis yra kapitalizmas, kuris klesti esant stabiliai valiutai ir žemam mokesčių lygiui. Jei mokesčiai yra per dideli, o pinigų srautai nesubalansuoti, kapitalizmas sutrinka arba sugriūva visiškai.
Neturint šios stebuklingosios formulės, galima palaikyti deramą pragyvenimo lygį. Daug Europos šalių užtikrina aukštus pragyvenimo standartus, nepaisant pakankamai didelių mokesčių. Tačiau jos netapo turtingos tokiu būdu.
Jei pažvelgsime į Vokietijos, Japonijos ar JAV istoriją, paprastai rasime laikotarpį, kuomet stebuklingoji formulė veikė visu pajėgumu. Didžioji dalis naudos buvo sukurta tuo metu.
Kai viltingos besivystančios rinkos imituoja šį pavyzdį, jos supranta, kad pačios taps inertiškomis, tik kiek mažesniu lygiu. Kai kurios komunistinės valstybės yra patyrusios realaus progreso laikotarpius. Tačiau ir tai priklausė nuo stabilios valiutos.
Kai stebuklingoji formulė yra pritaikoma, ji sukuria augančio turto ir gerovės aplinką. Dažniausiai egzistuoja užtektinai vietinių sutarčių ir nuosavybės tradicijų - to, ką teisininkai vadina paprotine teise - kad verslas galėtų klestėti. Valdžia tuomet būna populiari, o tai lemia politinį stabilumą.
Iš tiesų pačios sėkmingiausios ekonomikos yra sukuriamos savamokslių verslininkų, kuriems galios suteikia stebuklingoji formulė.
Azijos šalys taip pat gana sėkmingai išnaudoja kapitalizmą, nepaisant to, kad demokratinės politikos institucijų turi mažai. Ir sėkmės formulė Azijoje veikė visuomet, nepaisant, kokia valdžia valdė šalis.
Kai stebuklingoji formulė pamirštama - tuomet mokesčiai pernelyg dideli, o valiuta nestabili - tuomet nykstanti ekonomika lemia valdžios ir jos institucijų korupciją. Kyšininkavimas tampa norma tarp valdininkų, o verslas vengia didelių mokesčių. Sutartiniai įsipareigojimai tampa juokingi valiutos žlugimo fone.
Todėl įvairios institucijos nebefunkcionuoja ir tampa nepaslankios. Valdžia nebūna populiari, kas kartais lemia civilinius karus ar net revoliucijas. Tokiomis sąlygomis neįmanoma kurti verslo.
Ir regis stebuklingąją formulę prisiminti nesunku, tačiau daugelis vyriausybių elgiasi priešingai: daugelyje šalių valiutos tampa vis nestabilesnės, o mokesčių tarifai kyla beveik visose išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Kodėl nelygybė pradeda tapti problema dabar
Kultūros įtaka ekonomikai
Tai, kad kultūra gali nulemti ekonominį pažangumą, dar prieš keletą amžių akcentavo ne tik ekonomistai, bet ir politologai bei sociologai.
Šiais laikais toks požiūris yra laikomas tam tikra atgyvena: akcentuojama, kad „grynos“ kultūros lieka vis mažiau, o kosmopolituškame pasaulyje mūsų kultūros yra linkusios asimiliuotis ir persidengti. Vis dėlto požiūris, kad kultūra yra tiesiogiai susijusi su ekonomine valstybės pažanga, šiandien turi pasekėjų, kurie akcentuoja, kad tam tikra visuomenės struktūra, vertybės ir tradicijos nulemia, kaip elgiasi piliečiai, kaip veikia verslas ir galiausiai, kaip funkcionuoja šalies valdžia, vykdanti ekonominę politiką.
Ekonomistai kultūrą paprastai yra linkę apibrėžti siaurai kaip įprastinius įsitikinimus ir vertybes, kurias etninės, religinės ir socialinės grupės perduoda iš kartos į kartą gana nepakitusias.
Tačiau dabartiniais laikais kultūra nėra nekintantis, pastovus dalykas. Šiais laikais kultūrinės transformacijos yra spartesnės nei ekonominės. Bandant ekonominį vystymąsi aiškinti kultūrinėmis priežastimis kyla ir kitų sunkumų.
Galime pažvelgti į septintojo dešimtmečio pradžios Ganos ir Korėjos pavyzdį. Tuomet šalys iš esmės buvo panašios pagal pajamas vienam gyventojui, gamybos struktūrą ir užsienio gaunamą pagalbą. Po trisdešimties metų kontrastas negalėjo būti ryškesnis.
Darbo etikos nebuvimas Sovietų Sąjungoje buvo ne kokios nors įsišaknijusios kultūrinės savybės atspindys, o veikiau natūrali reakcija į aplinką, kurioje darbo užmokesčio skirtumai buvo labai maži, paaukštinimas nesusijęs su darbo rezultatais, o įdarbinimas visam gyvenimui buvo daugiau ar mažiau garantuotas. Žmonių elgesys darbe visiškai atitiko šią konkrečią neskatinimo sistemą.
Akivaizdu, kad pati ekonominė aplinka turi rimtų pasekmių gyventojų finansiniams pasirinkimams ir socialiniam požiūriui. Tas pats pasakytina ir apie šalies fizinę aplinką. Pavyzdžiui, šalys, neturinčios priėjimo prie jūros, paprastai yra ekonomiškai nepalankesnėje padėtyje.
Jei žvelgtume dar toliau į praeitį, ekonomikos ir kultūros susiejimas, tiesa, ne visada tikslingas, išpopuliarėjo XVIII a. viduryje Europoje, kai vyko spartus ekonomikos augimas. Vos per kelis dešimtmečius Europos turtas sparčiai viršijo visų kitų regionų turtą.
Tyrimai taip pat atskleidė ryšį tarp šeimyninių ryšių stiprumo šalyje ir tos šalies ekonominio išsivystymo. Stipresni šeimos ryšiai paprastai reiškia daugiau šeimos įmonių. Kadangi šeimos įmonės dažnai yra mažiau konkurencingos ir mažiau veiksmingos nei kitos įmonės, jų paplitimas gali turėti neigiamą poveikį ekonomikai.
Kultūros poveikio ekonomikai analizė neapsieina be komplikacijų. Kaip nurodo ekonomikos istorikas Davidas Landesas, viena iš problemų, susijusių su tam tikros kultūros siejimu su ekonomika yra ta, kad tai gali paskatinti ksenofobiškas idėjas.
Taigi, tai yra atvejis, kai rasistinė kultūra papildo šalies institucijų tipus ir jie stiprina vienas kitą.
Tačiau gali būti ir priešingai. Gali būti situacija, kai, priešingai, institucijos ir kultūra yra linkusios švelninti viena kitos poveikį. Pavyzdžiui, šalies gyventojai gali būti tvirtai įsitikinę darbo verte ir tuo pat metu norėti gerovės programos, kuri galbūt yra pernelyg dosni arba tiesiog dalijama be jokių sąlygų.
Žinoma, šiandien svarbu suvokti ir tai, kad dėl globalizacijos, geografija, klimatas ir gamtiniai ištekliai pamažu užleidžia vietą žinioms, švietimui ir galimybėms naudotis naujomis technologijomis kaip pagrindiniams produktyvumo ir ekonomikos augimo veiksniams.
Dabar tarsi formuojasi universali pasaulinė kultūra, pagrįsta tokiomis vertybėmis kaip pilietinių ir žmogaus teisių laikymasis, lyčių lygybė, pagarba nuosavybės teisėms, teisinė valstybė, rinkos jėgų, kaip išteklių paskirstymo mechanizmo, pripažinimas.
Vis dėlto, dauguma ekspertų sutaria, kad ateityje tokie skirtumai niekur neišnyks. Visuomenės ir toliau skirsis pagal tai, kaip ir kokiu mastu kai kurias iš ekonomikos augimui būtinų vertybių pritaikys savo politikoje, tradicijose ir institucijose.
Šalių BVP palyginimas
Pilietybė kaip prekė
Globalizacija pilietybę pavertė preke. Paprastai visuomenė neigiamai vertina pilietybės ar leidimo gyventi šalyje suteikimą mainais į finansinį atlygį, bet šis reiškinys, kaip ir ofšoriniai verslai, apima platų moralinį spektrą.
Konsultavimo bendrovės „Henley & Partners“ valdybos pirmininkas Christianas Kälinas skaičiuoja, kad pasams arba leidimams gyventi keli tūkstančiai žmonių kasmet išleidžia apie 2 mlrd. JAV dolerių. Daugiausia tai - klientai iš Kinijos, Rusijos ir Artimųjų Rytų.
Jo skaičiavimais, klientų iš besivystančių rinkų, kurių turtas siekia 1-100 mln. JAV dolerių, daugėja po 15-20 proc. per metus. Jiems keli šimtai tūkstančių JAV dolerių yra gana žema kaina už papildomos pilietybės teikiamus pranašumus.
Reaguodama į paklausą išaugo ir pasiūla. Ch. Kälinas sako, kad ekonominės pilietybės arba gyvenamosios vietos programos veikia 30-40 valstybių, o dar 60-yje tokia galimybė numatyta įstatymuose.
Reikalaujamos investicijos siekia nuo 10 tūkst. JAV dolerių (pavyzdžiui, už leidimą gyventi Tailande) iki daugiau kaip 10 mln. dolerių (greitas leidimas gyventi Jungtinėje Karalystėje).
Kolonijinė salų istorija dažnai užtikrina plačias galimybes keliauti be vizų. Kadangi dauguma šių šalių mažos, turtingos valstybės nejaučia poreikio apriboti jų piliečių įvažiavimą. Ir kadangi beveik visos skurdžios, joms reikia pinigų.
Nuo tada ši federacinė valstybė jau pardavė daugiau kaip 10 tūkst. pasų po 250 tūkst. JAV dolerių. Kaimynė Dominika kasmet išrašo maždaug 2 tūkst. pasų vos po 100 tūkst. JAV dolerių.
Vis dėlto didžiausią šuolį šis sektorius patyrė į sceną įžengus kelioms Europos Sąjungos (ES) šalims, ypač Maltai ir Kiprui. Vilioja ir mokesčių lengvatos. Tiesa, kaina nemaža: į vertybinius popierius arba nekilnojamąjį turtą tektų investuoti 2 mln. eurų.
Bet prekybos pilietybėmis sektoriui trukdo reputacija. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) parduodamos pilietybės programas laiko galima spraga kovoje su tarptautiniu mokesčių slėpimu.
Net Rytų Europoje šalys pasuko ne tuo keliu: Slovakija, taikanti 19 proc. fiksuoto pajamų mokesčio sistemą, pakėlė pelno mokestį iki 23 proc. bei įvedė naują 25 proc. dydžio pajamų mokestį didesnes pajamas gaunantiems žmonėms. Čekija nusprendė taip pat taikyti didesnį 22 proc. dydžio pajamų mokesčio tarifą be jau egzistuojančio 15 proc. fiksuoto tarifo. Rusija padidino darbo jėgos apmokestinimą nuo 26 iki 34 proc.
Šiandien šis verslas neatsiejamas nuo platesnio turtingus asmenis aptarnaujančio sektoriaus. Paslaugas siūlo įvairūs tiekėjai nuo tarptautinių konsultavimo įmonių iki bankų. Vėliau į rinką įžengė stambios apskaitos bendrovės, tokios kaip KPMG ir BDO, taip pat advokatų kontoros.
Brangdamas sektorius keičia įvaizdį ir žodyną. 2014 m. kelios stambios bendrovės įsteigė verslo asociaciją, kurią pavadino Investicijų migracijos taryba. Asociacija teigia, kad tai ne prekyba pasais, o „mainais į investicijas suteikiama pilietybė“ arba, dar gražiau, „investuotojų migracija“.
Laimės faktoriai
JT analizavo ne tik laimės lygį, bet ir laimę ar jos nebuvimą paaiškinančias priežastis bei jų svarbą. Daugiausiai įtakos beveik visose šalyse turi šalies ekonominis potencialas ir pajamos, matuojamos, kaip BVP tenkantis vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą.
Nors šios valstybės yra turtingos ir tai tikrai netrukdo jausti laimingais, tyrimas rodo, kad visose pasaulio šalyse turtas ir pajamos gali paaiškinti tik mažiau nei trečdalį laimės jausmo. Kiti du svarbiausi ir daugiausiai įtakos žmogaus laimei turintys veiksniai - sveiko gyvenimo trukmė bei „socialinė parama“.
Svarbu ne tik gyvenimo trukmė, bet ir tai, ar žmogus senyvo amžiaus sulaukia būdamas sąlyginai sveikas. Nors pagal šį rodiklį Lietuva viršija pasaulio vidurkį, tačiau visgi nemažai atsilieka nuo pažangiausių pasaulio valstybių ir yra tik 62 vietoje.
„Socialinės paramos“ rodiklis nustatomas ne vertinant valstybės socialinių pašalpų ir socialinių garantijų sistemą, o klausiant gyventojų, ar jie turi draugų arba giminaičių, kuriais visada galėtų pasikliauti atsidūrę bėdoje. Pagal šį rodiklį lietuviai yra 22 vietoje pasaulyje, lenkia Japoniją ir tik šiek tiek atsilieka nuo Švedijos. Tai rodo, kad Lietuvoje socialinė sanglauda nėra silpna.
Ne mažiau svarbu ne tik bendras laimės lygis, bet ir tai, kaip laimė yra pasiskirsčiusi šalyje - ar didelis atotrūkis tarp laimingiausių ir nelaimingiausių? Pagal šį rodiklį Lietuva yra 40 vietoje pasaulyje, lenkia visas kaimynines šalis ir tik per kelias vietas atsilieka nuo Vokietijos, Austrijos ir Prancūzijos. Tai rodo, kad net ir gana didelė pajamų nelygybė Lietuvoje nesukuria labai didelės laimės nelygybės.
Pagal tris kriterijus - laisvę kontroliuoti savo gyvenimą (135 vieta), korupcijos valdžioje ir versle suvokimą (151 vieta) bei dosnumą (156 vieta) - lietuviai atsilieka nuo absoliučios daugumos pasaulio gyventojų.
Nereikėtų užmiršti, kad čia labai svarbūs ir lūkesčiai - kuo jie didesni, tuo lengviau nusivilti ir jaustis nelaimingu.
Tačiau tai nereiškia, kad korupcija Lietuvoje didesnė nei šiose valstybėse. Toks rodiklis parodo, kad lietuviams, labiau nei daugelio kitų šalių gyventojams, korupcijos suvokimas sukuria neteisingumo ir nelaimės jausmą. Tai nėra blogai - nepasitenkinimas šiuo reiškiniu įgalina greitesnį jo išgyvendinimą.
Pasaulio laimės žemėlapis
Vis tik giliausios lietuvių nelaimės šaknys yra aiškios. Sveikesnis gyvenimo būdas, daugiau laisvių, mažiau šešėlio ir korupcijos, daugiau dosnumo ir Lietuva būtų tarp 20 laimingiausių pasaulio valstybių.
Tačiau sunku paneigti, kad valstybė, kurioje gyvena žmogus, nustato savirealizacijos ir laimės ribas. Lygybė prieš įstatymą, asmens teisių apsauga, švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos efektyvumas - tai tik keli iš daugelio veiksnių, kuriuos tobulinant galima kurti laimės inkubatorių.
Lietuvoje vis dar aktualios ekonominės problemos, bet didėjant ekonomikos išsivystymui ir augant gyventojų pajamoms, vis didesnį svorį įgauna pinigais nepamatuojami dalykai.
Apibendrinant, šalių turtas priklauso nuo daugelio veiksnių: ekonomikos, tolerancijos, kultūros, korupcijos ir laimės. Siekiant didesnės gerovės, svarbu atsižvelgti į šiuos aspektus ir nuolat tobulinti valstybės politiką.