Kartais įprastiniame gyvenimo sūkuryje mus aplanko valstybinės, tautinės, religinės šventės, įvairios atmintinos dienos…
Vienos iš jų primena mūsų šalies istoriją, skatina sugrįžti į tautines ištakas, permąstyti kažkuo svarbius įvykius arba neleidžia pamiršti skaudžias, tačiau pamokančias, patirtis.
Kas yra valstybė, jos nepriklausomybė?
Kas tai yra mums, žmonėms, gyvenantiems šioje šalyje?
Kuo paprastam piliečiui šiandien svarbus kadaise gyvavęs Lietuvos karalius Mindaugas, pasaulio pripažinimas naujame statuse ar dar kažkas, pavyzdžiui, tautinis identitetas, įsišaknijęs gilioje praeityje?
Laisvės gynėjų diena primena apie laisvės svarbą ir vertę, atsakomybę ir drąsą.
Apie tikrąją laisvę primena Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena, Gedulo ir vilties diena.
Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena apie mūsų tautos ir visos žmonijos šviesuolių paveldą, žinių svarbą ir prasmę.
Mokslo ir žinių diena skatina nesustoti, domėtis, atrasti mokymosi džiaugsmą, dalintis savo žiniomis su pasauliu, kurti kartu su kitais vardan tikrojo bendruomeniškumo, visuotinos gerovės.
Suprasti save, pažinti pasaulį, tyrinėti būties dėsnius, rasti savo gyvenimo kelią ir eiti juo sąmoningai.
Apie kokias prasmes mums byloja Motinos, Tėvo diena?
Galbūt apie pasiaukojimą, atlaidumą, kantrybę ir meilę, o gal apie dėkingumą, pagarbą, išmintį?
Tarptautinė vaikų gynimo diena primena pamatines žmogiškąsias vertybes, svarbą rūpintis silpnesniais.
Visų šventųjų diena, Kalėdos, Velykos, kitos religinės šventės primena apie dvasinių vertybių svarbą, dvasingumo puoselėjimą, susiejant save su viena ar kita religine tapatybe.
Kiti labiau linkę save tapatinti su kūrybine, profesine arba vertybine raiška - taip atsirado Pasaulinė muzikos diena, Tarptautinė teatro diena, Tarptautinė mokytojų diena, Pasaulinė sveikatos diena, Tarptautinė tolerancijos diena.
Pasirodo, daugumai žmonių rūpi panašūs dalykai, todėl mums svarbu jungtis į kolektyvines vertybines bendruomenes, nes kartu mes - jėga, galinti garsiau, vieningiau, sėkmingiau išreikšti, apginti ar puoselėti savo vertybes.
Naujai, iš dabarties, pažvelgus į kažkuo mums svarbius, išskirtinius istorinius įvykius, viena akivaizdu - mes nežinome tikrų faktų, o remiamės istorikų, tiesioginių ar netiesioginių įvykių dalyvių archyvine medžiaga, liudijimais ir, žinoma, interpretacijomis.
Netgi dabartyje du žmonės, matydami tą patį įvykį, labai skirtingai jį suvokia, pergyvena, atpasakoja kietiems.
Tai kokia prasmė peržiūrinėti - aptarinėti tuos labai ar mažiau senus įvykius?
Gal dėl to, kad svarstymų, analizės metu mes ieškome savęs, savo tapatumo?
Tai svarbu brandžiam žmogui: kas aš esu, kam gyvenu, kokia mano gyvenimo prasmė.
O kaip tose žmogiškojo identiteto paieškose pasitarnauja Žemės valanda, Žemės diena ar Pasaulinė vandens diena?
Kokias prasmes jos padeda atrasti, suvokti, įsileisti į savo gyvenimą?
Rūpestis supančiais žmonėmis, gamta, ekologine pusiausvyra, harmoningu bendrabūviu, altruizmas, dvasinis dorybingumas - dabarties kasdienybės svarbiausi kelrodžiai.
Tokio gilesnio būties prasmės paieškos kelio paskatoje ir gimsta puikios idėjos - Tarptautinė taikos diena.
Kad vėl ir vėl priminti, kas yra visiems svarbu, ne tik man, mano šeimai ar gimtinei, kas yra visų svarbiausia…
Taika, laisvė, gerovė svarbi visiems, tik mes skirtingais būdais to siekiame, nes skirtingai suprantame, kas tai yra.
Interpretacijos…
Skirtingos mūsų patirtys lemia, kad tą patį vertinsime, suvoksime skirtingai, ir tai nėra blogai.
Mes labai skirtingi, tačiau ir labai panašūs.
Ir tai puiku - būkime laisvi ir tame, kuo esame, ir tame, kuo siekiame būti ar tapti.
Leiskime sau būti savimi…Lina Rudaitienė
Brandžios Asmenybės Modelis
Būtina suprasti, kad kalba eina apie pakankamai lankstų brandžios asmenybės modelį, kuris gali turėti skirtingus požymių rinkinius.
Žinomas amerikiečių psichoterapeutas Dž. Biudžentalis (J. Bugental) autentiškumą laiko svarbiausia žmogaus egzistencine vertybe.
Autentiškumas tam tikra prasme apibendrina daugelį asmenybės bruožų.
Visų pirma tai nuoširdumas kito žmogaus atžvilgiu.
Autentiškas žmogus nori būti ir yra pats savimi tiek savo tiesioginėse reakcijose, tiek apskritai visame elgesyje.
Jis leidžia sau nežinoti visų atsakymų į gyvenimiškus klausimus, jeigu jų išties nežino.
Pagrindinis daugelio žmonių sunkumas tas ir yra, kad jie labai daug gyvenimiškos energijos išeikvoja vaidmenims sukurti, išoriniam fasadui, vietoje to, kad panaudotų ją spręsti realioms problemoms.
Jeigu žmogus didžiąją laiko dalį slapstysis už kažkokio jo pasirinkto vaidmens kaukės, nieko nuostabaus, kad mainais susilauks analogiško nenuoširdaus elgesio iš kitų žmonių pusės.
Čia atvirumas suprantamas ne kaip atvirumas kitiems žmonėms, o kaip nuoširdumas ir nuosavų jausmų suvokimas, priėmimas.
Socialinė patirtis kužda, kad reikia neigti, atmesti savo jausmus, ypač negatyvius.
Aplinkos ir aplinkinių daromas spaudimas verčia išstumti arba slopinti liūdesį, susierzinimą, pyktį.
Psichologiškai brandus žmogus nevys šalin jokių savo jausmų, tame tarpe ir negatyvių.
Jis juos, kaip sakoma, pergyvens, išgyvens.
Tiktai tokiu atveju galima sėkmingai kontroliuoti savo elgesį, kadangi išstumti jausmai yra iracionalūs, t.y. tampa nekontroliuojamo elgesio šaltiniais.
Kai suvokiame savo emocines reakcijas, galime patys rinktis vienokį ar kitokį elgesio modelį kiekvienoje konkrečioje situacijoje, ir neleisti, kad išstumti, nesuvokti, neišgyventi jausmai suardytų mūsų elgesio reguliaciją.
Ribotas savęs pažinimas - tai laisvės apribojimas, o gilus savęs pažinimas padidina pasirinkimo galimybę iš įvairių variantų savo gyvenime.
Kuo daugiau žmogus žino pats apie save, tuo geriau jis pažins ir kitus žmones ir atvirkščiai - kuo daugiau žmogus supras kitus žmones, tuo giliau supras save.
Nemokėjimas išgirsti, kas dedasi mūsų viduje, didina stresą ir riboja mūsų gyvenimo efektyvumą.
Brandus žmogus turi žinoti, kas jis toks, kuo gali tapti, ko nori iš gyvenimo, kas jam svarbu ir kas nesvarbu.
Jis uždavinėja gyvenimui klausimus, atsakinėja į gyvenimo keliamus klausimus ir pastoviai tikrinasi savo vertybes.
Tiek profesionaliame darbe, tiek asmeniniame gyvenime žmogui negalima būti paprastu kitų žmonių lūkesčių atspindžiu, jis turi veikti, vadovaudamasis nuosava vidine pozicija.
Daug žmonių nejaukiai jaučiasi situacijose, kurioms trūksta struktūros, aiškumo, tikrumo.
Tačiau vienas iš brandžios asmenybės bruožų yra „atsisveikinimas” su tuo, kas puikiai žinoma iš nuosavos patirties ir žengimas į „neištirtą teritoriją”.
Žmogui būtinas pasitikėjimas savimi tokiose situacijose.
Juk mes iš esmės niekada nežinome, ką parengė mums nauja diena, su kokia problema mes susidursime ir kokius sprendimus teks priimti.
Kadangi dauguma gyvenimiškų situacijų sukuriamos paties žmogaus, tai jis turi būti atsakingas už savo veiksmus jose.
Savo atsakomybės suvokimas leidžia laisvai ir sąmoningai pasirinkti bet kuriuo bendravimo metodu - sutikti su pašnekovo argumentais, ar produktyviai prieštarauti.
Asmeninė atsakomybė padeda konstruktyviau priimti kritiką.
Brandus žmogus, savaime aišku, įvertina kitus žmones - jų jausmus, pažiūras, savitumą, charakterio bruožus, tačiau vertindamas nesmerkia ir neklijuoja kokių nors etikečių.
Toks bendravimas su kitais pakankamai svarbus, ir vis dėlto reikia atsižvelgti į visas tas baimes, kurias pergyvena dauguma žmonių, kai bando užmegzti artimus, šiltus santykius su pažįstamais.
Kai kuriems atrodo, kad teigiamų jausmų reiškimas įpareigoja ir šitokiu būdu apriboja laisvę ir daro juos pažeidžiamus.
Kažką gali bauginti tai, kad partneris atmes teigiamus jausmus, dėl to saugiausia pozicija, jo manymu, yra atsisakyti artimų santykių, bendrauti per distanciją.
Galimybių Ribotumas
Paprastai sėkmė skatina kelti sau dar didesnius tikslus, o nesėkmė, atvirkščiai - priverčia nuleisti žemiau pretenzijų kartelę.
Kartais šis savisaugos mechanizmas pažeidžiamas, ir tada pernelyg sudėtingas tikslas bus iš anksto pasmerktas nesėkmei arba išsikelto tikslo siekimas nesuteiks jokio pasitenkinimo.
Taigi, bet kuriam žmogui būdinga suvokti savo galimybių ribotumą.
Mes nesame visagaliai.
Realybėje nė vienas žmogus negali sukurti teisingų santykių su absoliučiai visais žmonėmis.
Labai naivu manyti, kad tu gali sumaniai bendrauti su bet kuo, o jeigu santykiai pastringa, tai dėl to kaltas tasai kitas.
Iš tikrųjų žmogus gali drąsiai atsisakyti nerealių siekių tapti tobulu ir įveikti visus sunkumus jau esančiuose ir būsimuose santykiuose.
Tas, kuris nesugeba pripažinti savo galimybių ribotumo, gyvena iliuzijomis, kad įmanoma suprasti kitą žmogų.
Jis kaltins save dėl padarytų klaidų vietoje to, kad pasimokytų iš jų.
Jeigu mes pripažįstame, kad mūsų galimybės ribotos, tuo išvengiame visiškai nereikalingos įtampos ir kaltės prieš kitus žmones jausmo.
Šiuo atveju santykiai su kitais darosi gilesni ir tuo pat metu labiau realistiški.
Empatija
Empatija - tai atjauta ir partnerio jausmų supratimas, o taip pat atsižvelgimas į juos bendraujant.
Psichologijos požiūriu, empatija nelaikoma kažkokiu ypatingu žmogaus bruožu.
Ir jos pasireiškimo diapazonas reiškiasi pakankamai plačiai - nuo silpno emocinio atgarsio, iki visiško pasinėrimo į partnerio jausmų pasaulį.
Laikoma, kad empatiją formuoja emocinis reagavimas į išoriškus, kartais vos pastebimus kito žmogaus nuotaikos pasireiškimus - poelgius, kalbas, mimiką, gestus ir t.t.
Emocinis Intelektas ir Brandumas
Emocinis brandumas, dar vadinamas emociniu intelektu, lemia karjeros sėkmę.
Manoma, kad jis turi gerokai didesnę įtaką sėkmei nei intelekto koeficientas (IQ).
Protiniai gebėjimai siekiant karjeros yra niekiniai be mokėjimo sutarti ir palaikyti santykius.
Emocijos nusako mūsų būseną, santykį su aplinka.
Įvairūs daiktai, žmonės ir reiškiniai sukelia reakcijas į juos.
Šios reakcijos yra emocijos.
Jos būna teigiamos, neigiamos, apskritai jų spektras labai platus.
Emocijos nebūna geros ar blogos, jos tiesiog yra skirtingos.
Ar esate emociškai brandus, rodo pasirinkimai, poelgiai, mintys.
Tai gebėjimas gyventi.
Emocinis brandumas yra gyvenimo įgūdis, kurį išsiugdote.
Deja, kol kas mokykloje nemokoma, kaip bendrauti su kitais ir geriau suprasti save.
Tai galime pasiekti sąmoningai gilindamiesi į asmenybės tobulinimą.
Emocinis brandumas rodo žmogaus gebėjimą valdyti emocijas.
Jį išreiškia mintys, poelgiai, pasirinkimai.
Kai žmogus sugeba suvokti, išreikšti ir paleisti savo emocijas, galima jį vadinti emociškai brandžiu.
Emocijas suvokti ir jų nereikšti destruktyviai gali padėti leidimas sau jas jausti, tačiau nesiejant jų su konkrečia situacija ar žmogumi.
Nekenčiate? Leiskite sau tai, tačiau į nieką nenukreipkite.
Liūdna? Nueikite, kur jūsų niekas nemato, ir išsiverkite.
Emociškai Brandaus Žmogaus Požymiai
- Yra plačių pažiūrų, geba jas keisti.
- Išlieka ramus diskutuodamas, konfliktuodamas ir apskritai įvairiose gyvenimo situacijose.
- Nekaltina, nepuola, užduoda tinkamus klausimus. Šie klausimai paskatina kitus žmones apmąstyti problemas ir rasti sprendimus.
- Nemano, kad viską žino geriausiai, bet neleidžia kitiems jais manipuliuoti, konktroliuoti.
- Geba konstruktyviai bendrauti, teikti grįžtamąjį ryšį su teigiama intencija.
- Yra su kitais sąžiningas.
Būti emociškai brandžiam svarbu, nes taip žmogus tampa sąmoningas.
Jis nebėra priklausomas nuo kitų, nes turi tvirtą nuomonę ir požiūrį.
Jis nieko nebijo, nes puikiai žino, koks esąs.
Jis suvokia savo emocijas ir sugeba jas valdyti.
Emociškai brandus asmuo pasižymi gebėjimu reikšti skirtingas emocijas, žino platų jų spektrą ir jų nebijo.
Pavyzdžiui, nebijo rodyti pykčio, tačiau nereiškia jo destruktyviai.
Emocinį brandumą nusako 4 svarbių kompetencijų išvystymas.
Tai gebėjimas suprasti save, susivaldyti situacijose, suprasti kitus ir sukurti veiksmingus tarpusavio santykius.
Manoma, kad šios keturios kompetencijos lemia karjeros sėkmę ir pasitenkinimą gyvenimu.
Be šių kompetencijų sėkmės galite nesitikėti.
Emocinis brandumas svarbesnis karjerai nei IQ, kad ir koks aukštas jis būtų.
IQ turi reikšmės karjeros sėkmei, tačiau tik apie 20 procentų.
Likusius 80 procentų karjeros sėkmės lemia dalykai, tarp kurių yra emocinis brandumas (emocinis intelektas).
Asmenybė, jos pomėgiai, požiūris, laikysena kitų atžvilgiu yra tie kiti svarbūs faktoriai.
Kiekvienam iš mūsų kartais norisi pabūti vaiku.
Brandžiam žmogui tinka būti žaismingam, vaikiškam, atsipalaidavusiam, kai toks elgesys yra atviras, būtent taip jo paties suprantamas.
Pasak psichologų, vaikui, sulaukusiam tam tikro amžiaus, neretai ima atrodyti, kad jo „aš” aprėpia visą pasaulį ir yra visų įvykių centre.
Jam ir dėl jo verda gyvenimas.
Augdami vis labiau įsisąmoniname, kad egzistuoja ne tik mūsų norai ir jausmai, bet ir objektyvūs gyvenimo dėsniai, rašytos ir nerašytos taisyklės.
Kaip tapti visuomenės nariu ir kartu išlikti asmenybe.
Brandumas suderina šiuos prieštaringumus.
Kol esame nesubrendę, prieštaringi jausmai mums atrodo tiesiog nesuderinami, o subrendę atrandame daugybę vidinių prieštaravimų - šalia kilnumo gali slypėti niekšiškumas, šalia jėgos - silpnumas.
Brandumas nebijo keistis.
Pripažindamas nuolatinius pokyčius gyvenime, leidžia sau ir kitiems suklysti, pakeisti nuomonę, požiūrį.
Žinoma, pasikeitimai dažnai mus baugina, nes jie trikdo įprastą gyvenimo ritmą, yra susiję su rizika, nauju patyrimu.
Viskas, kas nepatirta, gali atrodyti grėsminga ir nesaugu - tai natūralus jausmas.
Todėl kiekvieno žmogaus gyvenime būna metas, kai jis ryžtingai atmeta „išaugtus” elgesio modelius, ieško naujų ir rizikuoja.
Tai įvyksta paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje.
Brandžiam žmogui svarbu turėti nuolankumo.