Prieraišumas yra ilgalaikis psichologinis ryšys tarp žmonių, padedantis suprasti, kaip žmogus jaučiasi būdamas santykyje su kitu. Nors kiekvienas žmogus turi įgimtą poreikį būti prisirišęs prie kito, jo elgesio būdai ir poelgiai konfliktinėse situacijose gali būti skirtingi.
Manau, kad prieraišumas yra labai aktuali tema. Tokia ji yra dabar, tokia buvo ir prieš 100 ar 50 metų. Taip yra dėl to, jog tai absoliučiai natūralus ir žmogiškas dalykas. Tyrimai rodo, kad kiekvienas žmogus gimsta norėdamas prisirišti prie kito žmogaus. Kai kalbame apie santykius su vaikais, santykius poroje, net santykius darbe, prieraišumas yra labai svarbus, nes galime pastebėti, kad su vienais žmonėmis mums sekasi geriau, su kitais prasčiau.
Nedaugelis žmonių supranta savo prieraišumą arba tai, koks žmogus yra šalia jo. Tai suprasti yra svarbu, nes žinojimas padeda ugdyti vidinę toleranciją ir duoda informacijos, kaip geriausiai vienoje ar kitoje situacijoje pasielgti. Pavyzdžiui, poroje vaikinas išvažiuoja į komandiruotę, o mergina jam dažnai skambina.
Partnerystei svarbūs ne tik komunikacijos įgūdžiai, bet ir tai, kaip gerai aš suprantu savo partnerį, ar gebu atsakyti į jo poreikius, suvokti, kodėl jis taip elgiasi, kodėl jis to reikalauja.
Kai kalbame apie santykius, dažnai duodu paskaityti apie prieraišumą tam, kad mano pacientai patyrinėtų savo ir partnerio ypatumus. Labai dažnai gaunu komentarų, kad poros būtų norėjusios apie tai sužinoti anksčiau, taip būtų pavykę išvengti konfliktų, kylančių dėl nesupratimo.
Prieraišumo teorija ir stiliai
Prieraišumo teoriją vystė psichologė Mary Ainsworth, kuri prieš maždaug 50 metų atliko tyrimą pavadinimu „Keistos situacijos“ (Strange situation), kurio metu tyrinėjo mamas ir jų mažamečius vaikus, bandydama nustatyti, kaip vaikai elgiasi su savo pirmaisiais prisirišimo objektais - dažniausiai tėvais. Tyrimo metu vienoje patalpoje buvo stebimas vaikas su savo mama. Po kurio laiko, kai jis apsiprasdavo, vaikas būdavo paliekamas vienas arba su kitu suaugusiuoju. Buvo pastebėta, jog turintys skirtingą prieraišumą vaikai reagavo skirtingai - vieni nuliūsdavo, nerimavo, kiti jausdavosi ramiai, dar kiti supykdavo. Tyrimas parodė, jog žmogaus prieraišumo stilius formuojasi pačioje gyvenimo pradžioje. Jis labai priklauso nuo to, ar vaiko poreikiai buvo atliepti.
Yra skirtingi prieraišumo stiliai:
- Saugus prieraišumo stilius - jis reiškia, kad žmogus gerai jaučiasi ir santykyje, ir būdamas vienas. Vadinasi, jis nebijo prašyti pagalbos santykyje, bet nesijaučia nuo to priklausomas, moka nubrėžti ribas ir iškomunikuoti, kas jam nepatinka.
- Nesaugaus prieraišumos stiliai yra keli:
- Vengiantis prieraišumo stilius, kuriam būdingas noras būti nepriklausomam, neužspaustam, o iškilus konfliktui su draugu, partneriu, toks asmuo bus linkęs atsitraukti ir nenorės gilintis į situaciją.
- Nerimastingas-ambivalentiškas prieraišumas. Toks asmuo yra linkęs atiduoti santykiams visą save, perdėtai rūpintis, įsitraukti, kontroliuoti.
- Dezorganizuotas prieraišumas. Jis tarsi pirmojo ir antrojo mišinys, tai reiškia, jog asmuo elgsis nenuspėjamai ir sunku prognozuoti, ar jis tam tikroje situacijoje ieškodamas saugumo atsitrauks, ar bus agresyvus, reikalaujantis. Toks asmuo pasižymės chaotiškumu, jis ir norės artumo, ir jo tarsi bijos, kad vėl nebūtų nuskriaustas.
Vienus traukia panašumai, o kitus skirtumai. Tokia pora yra priešingybė, tad turės daug konfliktų... Tarkime, pora ieškojo sprendimo ir išsiskyrė nuomonės, jiems nepavyko susitarti. Tačiau jeigu jie tarpusavyje supranta vienas kitą, nespaudžia vienas kito ir yra sąmoningi, nerimastingas šiek tiek atsitrauks su savo stipriomis emocijomis ir duos namuose erdvės, o vengiantis neišvažiuos iš namų, tiesiog kurį laiką pabus kitame kambaryje.
Kartais prieraišumo stiliumi galima manipuliuoti ir prisidengti.
Kai mes kalbame apie manipuliaciją, jos rezultatas - nelaimingas santykis. Jei norime artimo ir saugaus santykio, ieškome tokio, kur manipuliacijos nėra. Jeigu aš bandysiu prisidengti ar manipuliuoti, tapsiu nesąžiningu, partneris tai jaus ir abu galiausiai būsime nelaimingi.
Prieraišumo stiliai. Šaltinis: simplypsychology.org
Jeigu partneris turi saugų prieraišumą, tyrimai rodo, jog per du metus maždaug penktadalis savo prieraišumo stilių pakeičia į saugesnį. Tad prieraišumo mes galime mokytis nuolat. Tyrimai rodo: jei abu turi vengiantį prieraišumo stilių, yra rizika nutolti ir ilgainiui tokios poros dažniau išsiskiria. Galbūt tokioje poroje nebus konfliktų, bet nebeliks gilaus ryšio, jis taps paviršutinišku.
Yra penkios meilės kalbos: prisilietimas, palaikymas, laikas kartu, dovanos ir patarimai. Prieraišumo stiliai tiesiogiai nėra susiję. Man atrodo, kad vengiantis žmogus galbūt labiau norėtų konstruktyvių patarimų, dovanų. Nerimastingas partneris labiau vertintų prisilietimus.
Kartais nesunku per pirmą pasimatymą pamatyti, koks žmogus šalia, ir žinojimas suteikia daug informacijos, kaip elgtis, jei noriu tam žmogui patikti, atsižvelgiant į jo prieraišumą. Tačiau prieš tai turite įsisąmoninti, ar tai tikrai yra tai, ko aš ieškau?
Rekomenduočiau atliepti bazinius vaikų poreikius, t. y. užtikrinti saugumą, fizinį ir emocinį. Vaikui reikia žinojimo, kad gali ateiti ir pasakyti gerus ir blogus dalykus, gali nuspėti tėvų reakcijas ir jos per daug nevarijuoja.
Emocinis atitrūkimas: požymiai, priežastys ir įveikimas
Ar aplinkiniai dažnai sako, kad esate šaltas arba, jo jus sunku suprasti? Ar savo santykiuose kovojate su intymumu ir atvirumu? Normalu, kad norite apsaugoti savo jausmus ir nesusižeisti, tačiau kartais šis atitrūkimas gali nueiti per toli. Emocinis atitrūkimas gali trukdyti susirasti draugų, romantiškų ryšių ar net kilti karjeros laiptais.
Kai emocinis atitrūkimas yra nevalingas arba lėtinis, tai gali būti gilesnės problemos, pvz., nerimo, depresijos, nesugebėjimo sukurti emocinius ryšius, atsako į traumą ar kitos psichinės sveikatos būklės, požymis. Tačiau, kai jaučiatės tarsi „sustingę“ situacijose, kuomet kiti paprastai išreiškia emocijas ar jūs pats stengiatės atsiverti tiems, kuriuos savo gyvenime laikote artimais, tai gali trukdyti jūsų savijautai ir santykiams.
Emociškai atitrūkęs žmogus gali pastatyti „sieną“ tikėdamasis, kad kiti žmonės nesikreips į juos, norėdami išsilieti dėl savų problemų. Žmonių palaikymas gerais ir blogais laikais stiprina jūsų ryšius. Nenorite atrodyti „prisirišęs“ ar silpnas, todėl net ir tamsiausiais laikais esate linkęs sutramdyti savo emocijas ir vengti būti pažeidžiami. Jums emocijos yra privačios ir niekada neieškosite peties, ant kurios galėtumėte verkti. Kitų žmonių neprisileidimas tik susilpnins jūsų santykius ir pablogins jūsų problemas.
Taip yra todėl, kad nusivylimo, sielvarto ar net laimingų akimirkų metu esate pasiryžęs atrodyti nenuobodus. Norite atrodyti stiprūs ir nepaveikti jūsų gyvenimo problemų. Nukrypimas nuo savo tikrų emocijų tik dar labiau apsunkina šias problemas.
Kai žmonės vadina jus šaltu ar nepasiekiamu, jaučiate poreikį ginti arba pulti. Jie ketina jums padėti arba suteikti jums erdvės būti sąžiningam, bet jūsų pirmasis instinktas yra trauktis ir neigti, kad problema išvis egzistuoja. Jūs naudojate pyktį kaip buferį, kad jie negalėtų padėti jums suprasti tiesos. Gali būti baisu, kai jautiesi priverstas kalbėti apie tai, apie ką nesate pasirengęs kalbėti, bet galbūt laikas ką nors įsileisti.
Kad išvengtumėte bet kokio pažeidžiamumo lygio, nutraukite santykius jiems net neprasidėjus. Tai gali būti draugystė, romantiški santykiai ar net šeimos santykiai. Kai matote per didelio suartėjimo požymius, greitai nutraukiate ryšius, jog niekas negalėtų pasinerti į jūsų emocijas. Būti atviram draugystėje ir romantiškuose santykiuose gali atrodyti kaip didelė rizika, tačiau atlygis yra dar didesnis.
Kodėl nutraukiate santykius? Nes sakote sau, kad jums nieko nereikia. Jūsų poreikis būti vienam gali būti labai ištikus negandoms, o jei ir toliau atstumsite žmones, nieko neturėsite, jei bus sunku.
Yra keletas emocinio atitrūkimo priežasčių. Kita priežastis yra traumuojantys įvykiai, prievarta ar ankstesnis susidūrimas, pasibaigęs emociniu atsiribojimu.
Emocinis atitrūkimas. Šaltinis: verywellmind.com
Kiek laiko pora turi praleisti kartu, o kiek atskirai, individualus atvejis. Pasak M. Daugelavičiaus, kiekvienos poros santykiai unikalūs ir sunku surasti apibendrinimų - vieniems pakanka ir valandos per dieną išlaikyti bei puoselėti emociškai stiprius santykius, o kitiems ir trijų valandų nepakanka, kad meilės ryšys būtų stiprus.
M. Daugelavičius dabartinius laikus palygino su prieš 30 metų egzistavusia sovietine santvarka. „Tuomet buvo vienas televizorius, vakarienės panašios, nebuvo jokio pasirinkimo. Sakoma, kad ir skyrybų tuomet buvo mažiau, nes beveik nebuvo variantų, kur eiti išsiskyrus, o dar sulauksi visuomenės pasmerkimo. Sutuoktiniai turėjo daug pragmatiškų priežasčių, kodėl nereikia skirtis. O dabar kiekvienas gali rinktis taip, kaip nori. Būti vienam ar sukurti šeimą, o gyvenant kartu rinktis kokį nori televizijos turinį ir būti nepriklausomam“, - pastebi psichologas.
7 požymiai, kad esate emociškai nepasiekiamas (atsiskyręs)
Pasak M. Daugelavičiaus, esmė yra santykiai, kuriuos reikia nuolat auginti bendravimu, dalijimusi emocijomis, išgyvenimais, o tuomet ir technologijų panaudojimas lieka antrame plane.
„Svarbu, kad mes emociškai vienas kitą įsileistume į vidų, augtume bendromis patirtimis. Normalu, jeigu partneriai kartu praleidžia, pavyzdžiui, po tris keturias valandas kasdien, bendrauja, dalijasi įspūdžiais, o kokį pusvalandį ar valandą skiria savo individualiems pomėgiams - naujienoms ar TV turiniui telefono ekrane. Pabūti savo pasaulyje, kad ir naršant telefone, yra gerai, tačiau svarbu sugrįžti ir dalintis savo atradimais, patirtimis su antrąja puse“, - pataria psichologas.
M. Daugelavičius pripažįsta, kad į jį dažnai kreipiasi poros, kurios pastebi praleidžiančios per mažai laiko kartu ir jų emocinis ryšys yra sutrūkinėjęs.
„Jeigu žmonės yra kartu, tai dar nereiškia, kad juos sieja stiprus emocinis ryšys. Panašiai kaip ir su bendradarbiais - jeigu daugelį metų sėdite tame pačiame kabinete, nereiškia, kad jūsų su kolegomis ryšys stiprus. Jeigu bendraujame tik paviršutiniškai, mūsų nesieja bendri pomėgiai ar patirtys, fizinis buvimas kartu neretai nesukuria jokio ryšio“, - sako žinomas psichologas.
Jis nemato problemos, jeigu poros apsigyvena kartu, bet miega atskiruose miegamuosiuose ar atskirose lovose - tai jų pasirinkimas ir tai tikrai nereiškia, kad jų santykiai pasmerkti skyryboms. Kai kuriose tautose, pavyzdžiui, žydų, miegoti atskirose lovose yra normali praktika.
„Būna, kad žmonės blogai išsimiega vienas šalia kito. Vienas knarkia, juda, o kitas jautriai miega ir jam tai trukdo, nes partneris blaškosi per miegus. Tokiu atveju gali miegoti atskirai, kodėl reikia kankintis. O jeigu nenori lytinių santykių ar nebenori būti vienas šalia kito - tuomet jau reikia ieškoti priežasties. Aišku, būna racionalių motyvų, bet tai gali būti ir santykių atšalimo požymis“, - įvairius atvejus apžvelgia psichologas.
M. Daugelavičiaus nuomone, porai rekomenduojami bendri pomėgiai, nes tai suartina žmones ir padeda santykiams.
Baimės ištakos
Emocinės priklausomybės laikotarpiu (kuris buvo aptartas ankstesniame skyriuje) mažoji Helen buvo užsiėmusi kompleksinių scenarijų mokymusi, kurie mergaitei padėjo suprasti kaip plėtoti santykius su aplinkiniais, o ypač mama. Tačiau tuo pačiu jos jausmai buvo tarsi padalinti - „geri“ scenarijai atspindėjo teigiamas emocijas, jausmus, patenkintus norus, troškimus, o „viskas blogai“ būsena reiškė nepasiektus tikslus. Siekdama atsisakyti „viskas blogai“, Helen išmoko pažįstamų, priimtinų elgesio modelių, kurie atneša naudą ir ėmė vengti to, kas skaudina. Deja, ilgainiui mergaitė suvokia, jog ne visada reikia elgtis pagal taisykles, kurių mokė jai svarbūs žmonės, ir nusprendžia sakyti „Ne“ visada, kada tik galima. Ji kaip kūdikis ima reikalauti kad viskas vyktų pagal jos planą, metodus ir norus, taip pranešdama, jog bus pati atsakinga už tai, kas vyksta su ja.
Atsižvelgdami į tai, tėvai stengiasi rasti pusiausvyrą tarp rūpinimosi mergaite ir jos savarankiškumo. Šios derybos turi būti labai subtilios, nes ištardama „Ne“ Helen ėmė siekti emocinės nepriklausomybės, todėl dabar jai svarbu išmokti toleruoti visa, su kuo teks susidurti. Jeigu šiuo laikotarpiu mergaitei niekas nepadės susitvarkyti su užplūstančiais jausmais, gali vystytis supratimas, jog ji bejėgė ir negali kontroliuoti situacijos. Valdingi, rigidiški tėvai griautų Helen planus ir jausmus, tėvų ne tolerancija vaiko atžvilgiu gali varžyti jos savarankiškumą, atkaklumą bei kūrybiškumą. Taigi, jei tėvai nepriimtų mergaitės „Ne“ ir parodytų, jog jos siekimas būti savarankiškai bus vertinamas neigiamai, Helen išmoktų sulaikyti savo prieštaravimą ir viską priimtų su šypsena, nuolat parodant esant „gera mergaite“.
Kita vertus, tėvų „tau viskas galima“ nepadeda vaikui išmokti įveikti įtampos, kuri neatsiejama nuo tarpasmeninių santykių ir bandymo rasti juose kompromisą. Būtent kompromiso radimas padeda pažinti kito žmogaus pasaulį, taip suderinant jį su savuoju.
Visą savo gyvenimą žmogus bando suderinti nepriklausomybės siekimą su tam tikra priklausomybe, siekiu patenkinti norus, poreikius. Elgesio būdai, kurių išmoksta kūdikiai, labai svarbūs, nes būtent jie lemia tolimesnes žmogaus emocines problemas, apimant savęs įtvirtinimą, kompromisą, derybas ir kt. Nepriklausomybės siekimas ir kartu noras gauti kitus svarbius dalykus, ryškus ir Helen situacijoje. Viena vertus, mergaitė siekia savo, kita vertus, tėvai negali toleruoti visų jos norų. Iškyla situacija, kurioje reikia rasti geriausią sprendimą, leidžiantį rasti kompromisą tarp galimybės patenkinti poreikius, neprarandant savarankiškumo jausmo.
Taigi, tampa aišku, jog kiti žmonės gali būti poreikių tenkinimo šaltiniu, tačiau tada iškyla baimė tapti priklausomu nuo jų prarandant savarankiškumą. Būtent ši, skirtingų interesų dilema, yra savęs įtvirtinimo baimės ašimi.
Emocinė nepriklausomybė. Šaltinis: youtube.com
Savęs įtvirtino baimė dažniausiai iškyla tokiose situacijose, kuriose mus kažkas skaudina, nepriima, nori primesti savo interesus ir būtent tai atima situacijos kontrolės jausmą, dėl ko dažniausiai liekame pralaimėjo pozicijoje. Be to, gali atrodyti, jog pareiškę savo mintis, poreikius, visiškai būsime sutrypti ir apleisti. Taip ankstyvasis patyrimas aktyvuoja automatines reakcijas, kurios užkerta kelią pareiškimui apie save kitiems.
Laikui bėgant atrandame daugybę nesąmoningų būdų kaip įveikti savęs įtvirtinimo baimę. Galime tapti pasyvūs, pasyviai agresyvūs. Tai reiškia, jog išoriškai gali atrodyti, jog mums viskas puiku, tačiau iš tikro savo negatyvumą išreiškiame netiesiogiai. Netiesioginė vidinio pasaulio išraiška gali pasireikšti per kritiką, priešiškus veiksmus, vėlavimą, užmaršumą, nepasitenkinimą, pasiteisinimą bloga nuotaika ar negalavimais, kurie leidžia kažko nedaryti.
Dažnai žmonės, kurie bijo išreikšti savo negatyvumą kitiems, turi daugybę nuoskaudų, susijusių būtent su tais žmonėmis, o šypsena ir maloniu bendravimu bando paslėpti pyktį ir priešiškumą. Kartais tai perauga į nevaldomą pyktį arba tai, kas glūdi viduje ir neišreiškiama tiesiogiai, gali transformuotis į depresiją ir/ar fizinius simptomus. Neišreikštas pyktis gali pasireikšti kolitu, opomis, galvos skausmu, padidėjusiu kraujospūdžiu, depresiškumu ar raumenų įtampa.
Taip pat, ši baimė niokoja tarpasmeninius santykius - netiesiogiai reiškiamas pyktis, agresija yra žymiai sudėtingiau atpažįstami ir valdomi, todėl vidinis nepasitenkinimas ir nesusikalbėjimas gali tęsti labai ilgai. Žmogus gali manyti, jog puiku turėti partnerį, kuris „nekelia bangų“ ir nejaukia darbotvarkės, tačiau laikui bėgant neišreikšti norai, mintys, pyktis ir visas negatyvumas gali suveikti kaip uždelsto veikimo bomba.
Dažnai savęs įtvirtinimo baimė griauna ir seksualinius santykius. Tiek vyras, tiek moteris gali nerimauti, vengti išreikšti savo pageidavimus ar diskomfortą, nes bijo gėdos, apleistumo, nesupratingumo ir panašių jausmų patyrimo. Neigiami jausmai kaupiami, o žmogus bando save įtikinti, jog viskas puiku, tačiau bėda yra tame, jog toks neigiamo patyrimo kaupimas nužudo santykius. Dažniausiai tarpusavio santykių rezultatas yra toks, jog neišreikštas negatyvumas, gerų jausmų stoka, stagnacijos, tuštumo jausmas priverčia kurį nors partnerį pasitraukti iš tokių santykių. Taigi, patvarūs, pilnavertiški santykiai gali būti kuriami tik tada, kai kiekvienas gali išreikšti savo interesus.
Baimės įveikimas
Apsvarstykite savo negatyvumą. Kada pradėsite kovoti su savęs įtvirtinimo baime, galite susidurti su sunkumais išreiškiant savo nuomonę, jausmus. Ypač tai gali būti sudėtinga tada, kai parodysite pasipriešinimą Jums artimų žmonių atžvilgiu. Dažnai girdime, jog negalima būti piktam ar piktintis, sakyti neigiamus dalykus apie artimą žmogų, pvz. mamą (ji buvo gera moteris, mane mylėjo, norėjo man geriausio, galiausiai ji yra mano mama). Šis įsitikinimas gali būti visiškai teisingas, kita vertus, gali dangstyti neigiamus jausmus, kurie tūno viduje jau nuo vaikystės, tačiau suaugę galime nesąmoningus jausmus parodyti kitais būdais. Kai galime pilnai išreikšti viduje sukauptą negatyvumą, teigiami jausmai tampa tarsi savaime suprantami, lengvai, atvirai, nuoširdžiai išgyvenami. Natūrali savęs įtvirtinimo raiška, nepriklausomybė nebebus reiškiama netinkama forma.
Ne visada būtina reikšti pyktį, negatyvumą tiesiogiai kokiam nors asmeniui. Dažniausiai geriau to visai nedaryti. Tačiau, tai galite atlikti su artimu žmogumi, kuris supras Jūsų pyktį ir jo priežastis. Jei ilgą laiką gyvenote užgniaužę neigiamus jausmus, gali būti sunku juos išlaisvinti nustumiant „geros mergaitės“ ar „gero berniuko“ įvaizdį, todėl pradžioje pykčio, nepasitenkinimo pratimus geriausia atlikti būnant vienam.
Jums teks susidurti su savo baime, jog kažkas nutiks, jei išreikšite tai, ką jaučiate. Kas gali nutikti? Ar liksite apleistas? Kiti Jus nustos mylėti? Jausitės kaltas, susigėdęs? Ar galite ką nors sužeisti ar nužudyti? Vaikai išmokdami sakyti „Ne“, atranda būdą kaip atsiriboti nuo tėvų, todėl pyktis gali būti susijęs su tėvų ar kitų svarbių asmenų reakcijomis. Deja, viso to kaina būna labai aukšta. Nepritarimo reiškimas reiškia atsiribojimą ir emocinę nepriklausomybę. Taigi, nenoras, baimė reikšti negatyvumą gali būti baimės atsiriboti nuo svarbių asmenų išraiška. Tačiau laikui bėgant pastebėsite, jog išreiškus pyktį jis ima sklaidytis - pasijusite laisvesniu ir gyvybingesniu. Didžiausiai nuostabai, pajusite žymiai daugiau pozityvių jausmų, kita vertus, jei pasakę tai, kas jus slėgė nepasijusite geriau, gali būti ženklas, jog išsakėte dar ne viską.
Pagalvokite apie asmenį kuriam jaučiate priešiškumą. Paimkite popieriaus lapą ir parašykite viską ką apie jį galvojate - kaltinkite, skųskitės, kritikuokite. Pagalvokite apie tas situacijas, kuriose bijote įtvirtinti save, tik svarbiausia neribokite savęs. Jei tai darant jaučiatės nemaloniai, prisiminkite, jog tai yra tik jausmai, o jausmai nėra geri ar blogi, jie tiesiog yra. Pasižymėkite savo atradimus gyvybingumo žurnale ir kūno žemėlapyje. Įvertinkite kūno-minčių-santykių ryšius ir išreikškite negatyvumą su jėga.
Siekiant įveikti prieštaravimus, negatyvumą, pagrindinis tikslas yra pajausti ir išreikšti savęs įtvirtinimą. Tiesiog mąstant ar rašant dažnai tai padaryti yra sudėtinga, todėl pirmiausia reikia visa tai pajausti savo kūne. Kai jūs kuriuo nors būdu išreikšite save pilnai, nustebsite kaip lengva pasidarys krūtinėje. Neigiamai jausmai, kurių tikėjotės niekada neatsikratysite, gali tikrai nesunkiai pasitraukti, o juos pakeičia meilė, pagarba, gero linkėjimas. Gali būti, jog pažįstate žmonių, kurių tikrai nekenčiate. Santykiai su tais žmonėmis gali jus skaudinti, tarsi griauti iš vidaus. Tačiau pilnai atsisakydami pykčio tų žmonių atžvilgiu, galėsite pajausti daugiau laisvės, kūrybiškumo.
Vienas iš būdų nieko nesužeidžiant išreikšti neigiamus jausmus yra paimti raketę, žurnalą ar susuktą rankšluostį ir trenkti juo per minkštą paviršių (pvz. lovą). Laikykite naudojamą daiktą stipriai abejomis rankomis, iškelkite rankas ir stipriai iš visų jėgų šaukdami trenkite. Kartokite tai kelis kartus. Šaukdami galite tarti “Liaukis”, “Kaip tu galėjai?”, “Palik mane ramybėje”, svarbiausia, jog tartumėte tai kas jums svarbu ir su tokia jėga, kuri išlaisvintų tai, ką ilgai kaupėte. Pirmą kartą gali būti sunku, tačiau kai išmoksite išreikšti pyktį, imsite jaustis kitaip. Galbūt baiminsitės, jog galite tikrai kažką sužeisti, o gal norėsis verkti, nepaisant to, atlikdami šį pratimą paruošiate save palengvėjimui. Tai proceso pradžia, kuri laikui bėgant leis pajausti lengvumą, atvirumą, pozityvumą. Pasižymėkite tai kūno žemėlapyje ir gyvybingumo žurnale.
Sakykite „NE“ taip, jog tai tikrai reikštų „NE“. Stovėkite taip, jog kojos būtų pečių plotyje. Šiek tiek sulenkite kojas per kelius ir garsiai tarkite „Ne“, kartokite tai kelis kartus. Kaip jaučiatės tardami „Ne“? Kaip garsiai, tvirtai, įtikinamai tai ištariate? Ar jūsų „Ne“ palieka abejonių? Kartokite „Ne“ kelis kartus kaip galima ryžtingiau. Kokie jausmai kyla? Ar jaučiatės nejaukiai? Jaučiate nerimą? Kokios asociacijos, vaizdiniai kyla? Kurioje kūno dalyje jaučiate įtampą? Dabar ištarkite „Ne“ kaip tik galite garsiausiai. Pasižymėkite viską kūno žemėlapyje ir gyvybingumo žurnale.
tags: #kodel #sunku #buti #nepriklausamam