Marcel Duchamp'o "Fontanas" - vienas iš meno istorijos atskaitos taškų
Ribų peržengimas ir originalumas mene
Marcelis Duchampas su savo darbu „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917-aisiais, nes šiam kūriniui jis panaudojo pisuarą. „Ikoninis pavyzdys, vienas meno istorijos atskaitos taškų - menas nebūtinai turi būti originalus artefaktas, pagamintas rankomis, tai gali būti ir idėja. Akivaizdu, kad menininkas, greičiausiai, siekė provokuoti - siūlydamas tokį kūrinį testavo meno bendruomenės ribas“, - pastebėjo J. Fomina. Testuoti ribas, jas perženginėti galima įvairiais būdais - išieškotais, labiau rafinuotais. Tų ribų yra visokiausių, ir mes nežinome, kur jos baigiasi ar prasideda. Nenoriu tuo pasakyti, kad šiuolaikinis menas siekia a priori provokuoti, kad šiuolaikiniai menininkai - provokatoriai. Kalbu apie ribų testavimą plačiąja prasme: apskritai, ką vadiname menu?“, - kalbėjo J. Fomina.Šiuolaikinis menas nuolat plečia meno apibrėžimą ir skatina permąstyti nusistovėjusias normas.Simbolių interpretacija ir konteksto svarba
J. Fomina atkreipė dėmesį ir į ilgainiui besikeičiantį meno kūrinių kontekstą. Y. Ono instaliacija „Ex It“, kurią sudaro 100 skirtingo dydžio medinių karstų su iš jų augančiais medžiais iš pradžių asociavosi su pandemija, o prasidėjus karui Ukrainoje - įgijo visai kitą prasmę. „Kai ši instaliacija pradėta rodyti Lietuvos banko Kauno skyriuje, dar buvo koronaviruso apribojimai - kaukės, registracija ir visi kiti reikalai. Kilo tiesioginės asociacijos apie mirtis nuo koronaviruso. Praėjo keli mėnesiai, turime karą Ukrainoje - visai kitaip tie kūriniai „kalba“. Manyčiau, kad čia gal ir yra šiuolaikinio meno bruožas - vieni iš kūrinių ir kūrėjų gali užkabinti fundamentalesnius dalykus, o kiti - reaguoja į aktualijas“, - sakė J. Fomina.
Mindaugo Navako darbai
Šiuolaikinis menas, anot menotyrininkės, sąveikauja ne tik su aktualijomis, bet ir su meno istorija. „Žinant kitus atspirties taškus galima dar labiau pasigilinti, apie ką tie kūriniai yra. Nebūtinai kūrinys su kryžiais referuoja į krikščionybę. Galbūt tai vidinių baimių, ribų savyje peržengimo atspindys, simbolių persvarstymas, o ne intencija įžeisti, provokuoti“, - konstatavo ji. Kaip pavyzdį J. Fomina pateikė Yoko Ono instaliaciją „Paveikslas įkalti vinį (kryžiaus versija)“: „Y. Ono poetiškai išsireiškė, kad pagarbą abstrakcijai pakeitė pagarba gyvybei. Visi simboliai - susitarimo reikalas. Kodėl gi nepradėti galvoti kitaip?“Menininkai, interpretuodami simbolius, skatina visuomenę permąstyti nusistovėjusius įsitikinimus.Meno ir visuomenės sąveika
Gan įprasta tampa tokia situacija, kai žiūrovas sako: mums bet kokį nieką pateikia kaip meną. Bet menininkas tokiam teiginiui priešgyniauja, atsakydamas, kad vertintojui trūksta elementaraus išmanymo. J. Fominos manymu, tai ydingas požiūris. „Nemanau, kad tai vienakryptis procesas - vieni pranašai, o kiti durniai, kurie nesupranta, apie ką tie pranašai kalba. Idealiu atveju, tai turėtų būti abipusis procesas.Šiuolaikinis menas nėra aiškus. Prieš kelis šimtmečius lyg ir buvo aišku - graikų skulptūros ar Da Vinči paveikslai yra menas. Dabar gi patekus į šiuolaikinio meno galerijas ar parodas pradedi abejoti, ar esi sveiko proto. Pasipriešinimas tokiems daiktams, kaip pripažintiems dalykams, yra labai mažas. Kaip ir vienoje Anderseno pasakoje, mažai kas drįsta sakyti, kad karalius nuogas. Bet menininkas tokiam teiginiui priešgyniauja, atsakydamas, kad vertintojui trūksta elementaraus išmanymo. J. Fominos manymu, tai ydingas požiūris.Menas ir visuomenė turėtų sąveikauti abipusiai, skatinant supratimą ir dialogą.Moralinė atsakomybė ir kūrinio autonomija
Anot „Vikipedijos“, menininkas - žmogus, užsiimantis kūryba. O pati kūryba apibrėžiama kaip naujovių iškėlimas, kuris pageidaujamas kone visose veiklos srityse - nuo reklamos kūrimo iki įmonės valdymo.Tačiau baisiausias dalykas savicenzūra - jeigu pagalvotum globalesniu mastu apie kūrinius, kurie ką nors gali žeisti, tada geriau nekurti nieko. Dabar turi būti sąmoningas, galvoti apie kitataučius, kitos odos spalvos žmones, LGBT bendruomenę... Geriau išvis nieko nepradėti daryti, nes kitaip, bet kokiu atveju, - rizikuoji kažką įskaudinti“, - apie rizikas kalbėjo J. Fomina. Reaguojant į vis didesnį mastą įgaunantį #metoo judėjimą svarstyta, koks turėtų būti santykis su tuo meno kūriniu, kurio autorius pasirodė moraliai smerktinas. Ar reikėtų skirti žmogų, kaip menininką, ir žmogų, kaip pilietį? O autorių ir kūrinį? Kaip elgtis, kai estetika ir moralinė atsakomybė pradeda, rodos, viena kitai prieštarauti - pasirinkti vieną jų ar ieškoti kompromiso?**Menininkas turi būti atsakingas už savo kūrybą, tačiau kūrinio vertė neturėtų būti sumenkinama dėl autoriaus moralinių nusižengimų.**Kūrybiškumo ugdymas ir savęs atradimas
Garsus mūsų krašto dailininkas siurrealistas 54-erių Andrius Miežis sakė neretai socialinėje erdvėje sulaukiąs jaunųjų menininkų ar moksleivių pasiteiravimų apie jų darbų kokybę. „Jaunimui įdomu, kokie yra jų gebėjimai, ar verta jiems siekti menininko karjeros, jei taip - kaipgi tai turėtų vykti“, - sakė A. Miežis sustiprino, paminėdamas japonų animacinį filmą šia terma „Raudonas vėžlys“: jo siužetas pasakoja apie jaunuolį, kurio tėvai giria jo talentą, nors šis juo neapdovanotas. Kitos dailininko jaunuoliams skirtos mintys: „Suvok, kad šiais laikais nesuprastų menininkų nebebūna. Lygiai kaip nebebūna ir visų mylimų menininkų. Trečia, talentingų žmonių yra labai daug. Gabiai nukopijuoti ąsotį ar atlikti svetimą kūrinį yra daug galinčiųjų. O štai pačiam sukurti - kitas reikalas. Kūrybai vien talento nepakanka. Kad kūrinys taptų menu, reikia drąsos, intelekto, erudicijos, gebėjimo save pateikti ir, žinoma, talento, kas realiai yra amato sinonimas. Ketvirta - nesistenk būti originalus, nes tai nenatūrali, spekuliatyvi asmenybės simuliacija. Tai teatrališka poza, siekiant žūtbūt, bet kokia kaina išsiskirti iš minios. Būk savimi. Žinau, tai nėra lengva, nes užvaldo stipri baimė atrodyti kvailai, banaliai ir neįsipaišyti į einamuoju metu vyraujančias meno konjunktūras. Bet, būdamas savimi, esi organiškas ir unikalus. Mes kiekvienas turime individualią gyvenimo patirtį ir būtent tuo esame įdomūs.Originalumas slypi ne imitacijoje, o autentiško savęs išreiškime.
Vilniaus universiteto Menų fakultetas
Šiuolaikinė meno rinka ir apskritai šiandieninis meno laukas iš menininko reikalauja plataus išsilavinimo. Pasak docento, sėkmingai veikti tokiame meno lauke ir pasiruošti jo ateities tendencijoms gali padėti ir jau 16 metų Menų fakultete vykdomos Naujųjų medijų meno ir Muzikos produkcijos bakalauro programos. Kūrybine praktika ir šiuolaikinių medijų naudojimu grįstos Naujųjų medijų studijos įgalina ne tik valdyti technologijas, bet plačiau pažinti šiuolaikinio meno ir audiovizualinės kultūros procesus, suteikia meno projektų valdymo ir asmeninės vadybos žinių. Programos dėstytojai - pripažinti menininkai, kuratoriai ir meno teoretikai, žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje, pelnę tokius reikšmingus apdovanojimus, kaip Nacionalinę meno ir kultūros premiją.Platus išsilavinimas ir technologijų įvaldymas - būtini šiuolaikinio menininko įrankiai.Minimalizmas mene: esmė ir interpretacija
„Minimalizmu ši kryptis buvo pakrikštyta būtent todėl, kad to meto kritikai joje matė mažiausiai įprasto meno“, - teigia menotyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos direktorė doc. dr. L. Kiekvienas menininkas turi savus žaidimo principus. Tradiciškai meną suprantame kaip kažką, padarytą menininko rankomis, remiantis tam tikrais amato įgūdžiais, ir dažniausiai atspindintį ką nors, esantį žmogaus aplinkoje: gamtą, miestą, patį žmogų, daiktus ir pan. Bet tai nėra tas pats, apie ką mąstė menininkai minimalistai 7 dešimtmetyje.Minimalizmas mene - tai ne tik formų sumažinimas, bet ir tradicinių meno suvokimo principų peržengimas.| Kūrinys | Autorius | Aprašymas |
|---|---|---|
| Fontanas | Marcel Duchamp | Pisuaro panaudojimas kaip meno kūrinys |
| Ex It | Yoko Ono | 100 medinių karstų su augančiais medžiais |
| Krantinės arka | Vladas Urbanavičius | Skulptūra Vilniuje |