Nagrinėjant nuolatinės buveinės sampratą, EBPO pavyzdinė sutartis yra svarbi ne tik geneologiniu požiūriu. Ne mažiau reikšmingos ir įvairiapusės šios sutarties praktinės implikacijos. Derantis, sudarant bei taikant dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, EBPO pavyzdine sutartimi bei jos komentaru vadovaujasi ir tos valstybės, kurios nėra EBPO narės. Be to, EBPO pavyzdinė sutartis turi didelę įtaką valstybių vidaus įstatymams. Daugelis Europos valstybių savo vidaus įstatymuose įtvirtino EBPO pavyzdinės sutarties nuostatas dėl nuolatinių buveinių. Šie naudojami kaip papildomos teisės aiškinimo priemonės.
Remiantis 2003 m. redakcijos EBPO konvencijos 5 straipsniu, nuolatine buveine laikytina fiksuota verslo vieta, kurioje visiškai ar bent iš dalies vykdoma įmonės veikla. Nuolatinės buveinės statusą įgyja ir asmuo, turintis ir nuolatos vykdantis teisę užsienio valstybėje įmonės vardu sudaryti sutartis. Šiuo atveju užsienio įmonės veikla per nuolatinę buveinę laikytinos visos tokio asmens sudarytos sutartys užsienio įmonės vardu. Jei įmonė veiklą vykdo per brokerį ar kitą nepriklausomą agentą, kurio pagrindinės veiklos pobūdį sudaro būtent atstovavimas, toks veiklos pobūdis nelaikytinas užsienio įmonės nuolatine buveine. Tuo atveju, jei valstybėje, kurioje yra vykdoma užsienio įmonės veikla, yra registruota šios įmonės dukterinė įmonė, tai dar savaime nereiškia, jog dukterinė įmonė prilygsta užsienio įmonės nuolatinei buveinei.
Praktikoje EBPO Konvencijos apibrėžta nuolatinės buveinės sąvoka naudojama tuomet, kai valstybė, kurioje yra vykdoma užsienio valstybės įmonės veikla, siekia apmokestinti tokios įmonės pelną. Šios Konvencijos 7 straipsnio nuostatomis, valstybė negali apmokestinti kitos valstybės įmonės pelno, išskyrus tą atvejį, jei užsienio valstybės įmonės veikla yra vykdoma per nuolatinę buveinę.
Veiklavietė ir veikla privalo turėti pastovumo pobūdį. Veiklos nuolatinio pobūdžio apibrėžimas reikalauja, kad veiklavietė vienaip ar kitaip būtų susijusi su tam tikra geografine veikla. Tai nereiškia, kad veiklos įranga turi būti pritvirtinta prie dirvožemio. Nuolatinės buveinės sąvoka gali būti pritaikyta atsižvelgiant ir į kitą nuolatinės veiklos apibrėžimo pobūdį, t.y. veikla negali būti laikoma vykdoma per nuolatinę buveinę, jei ji yra grynai laikino pobūdžio.
Apibrėžiant nuolatinumo ir laikinumo sąvokas, nereikėtų remtis vien tik laiko matais. Net tuo atveju, jei užsienio įmonės veikla valstybėje buvo vykdoma visiškai trumpą laiką, bet apėmė užbaigtą verslo ciklą, tokia veikla gali būti apibūdinta kaip užsienio įmonės veikla per nuolatinę buveinę. Jei užsienio įmonė nuomoja ar kitokiu pagrindu perleidžia turtą ir tai yra jos nuolatinės veiklos valstybėje pagrindas bei šiai veiklai vykdyti užsienio įmonė turi veiklavietę, tokiu atveju jos veikla yra priskirtina nuolatinei buveinei. Atitinkamai, jei turto nuoma yra vienkartinis veiksmas ir neturi nuolatinės veiklos pobūdžio, užsienio įmonės darbuotojų atsiuntimas į valstybę atlikti instaliavimo ar kitokius paruošiamuosius darbus nėra pagrindas registruoti nuolatinę buveinę.
Jei tokie darbuotojai įgaliojimai išeina už paruošiamųjų darbų ribų ir apima konsultacijas dėl veiklos, susijusios su nuomojamu turtu ar minėto turto palaikymu bei aptarnavimu, tokia veikla gali būti pripažinta turinti nuolatinės buveinės požymius. Dažniausiai užsienio įmonė veiklą vykdo per savo darbuotojus ar kitus priklausomus asmenis, gaunant tiesiogines užsienio įmonės instrukcijas, susijusias su jo vykdomomis pareigomis. Veikla gali būti pripažinta vykdoma per nuolatinę buveinę net ir tuo atveju, kai valstybėje nėra darbuotojo ar kito įgalioto asmens. Šiuo atveju pajamas generuoti gali automatinis įrenginys, kurio veiklos palaikymui nereikalingas fizinis žmogaus buvimas.
Nuolatinės buveinės schema
Nuolatinės buveinės buvimą apibrėžia rizikos priskyrimas vienai ar kitai šaliai. Jei užsienio įmonė eksploatuoja turtą savo rizika ir sąskaita, tokia veikla yra pagrindas registruoti nuolatinę buveinę. Jei užsienio įmonės atsakomybė apsiriboja turto sumontavimu, įdiegimu ar pan., o pelno generavimas vyksta tos valstybės ūkio subjekto - rezidento sąskaita ir rizika, užsienio įmonės veikla negali būti pripažinta vykdoma per nuolatinę buveinę.
Nuolatinės buveinės egzistavimo pradžia sutampa su užsienio įmonės vykdomos veiklos per fiksuotą veiklavietę pradžia. Laikinas veiklos sustabdymas nėra laikomas nuolatinės buveinės veiklos pasibaigimu. Taikant bendrąją praktiką, veiklos nuolatinumui taikomas 12 mėnesių terminas.
12 mėnesių taisyklė taikoma ir tuo atveju, jei pagrindinis sutarties vykdytojas samdo subrangovus atlikti tam tikriems darbams. Šiuo atveju pagrindinio rangovo nuolatinės buveinės veiklos pradžia laikytina darbų, susijusių su projekto vykdymu, pradžia, atitinkamai - pabaiga - visiškas projekto užbaigimas ar negrįžtamas projekto nutraukimas. Rangovo nuolatinės buveinės laikotarpis apima ir tą laikotarpį, kai darbus atliko subrangovas. Savo ruožtu, jei subrangovas taip pat yra užsienio įmonė, jos veikla gali būti pripažinta vykdoma per nuolatinę buveinę, jei subrangos sutarties vykdymas trunka ilgiau nei 12 mėnesių.
Šios darbo dalies pradžioje buvo minėta, kokia veikla nėra laikoma nuolatinės buveinės veikla. Veiksnys, neleidžiantis fiksuoti nuolatinės buveinės, yra veiklos paruošiamasis pobūdis. Deja, praktikoje yra pakankamai sunku nustatyti, kuri veikla laikytina nuolatine, o kuri - paruošiamąja. Šios darbo dalies pradžioje taipogi buvo užsiminta, kad sandėliai, informacijos rinkimo vieta negali būti laikoma nuolatine buveine.
Svarbus valdymo funkcijos priskyrimo nuolatinės buveinės veiklai klausimas. Jei darbuotojus į regionines dukterines įmones ir už tokias paslaugas gauna valdymo mokestį, tokia veikla laikytina nuolatinės buveinės pagrindu. Kalbant apie užsienio įmonės darbuotojo ar kito asmens įgaliojimus veikti užsienio įmonės vardu tam tikroje valstybėje kaip pagrindą fiksuoti nuolatinę buveinę, reikia pripažinti, kad pagrindinis tokiais atvejais taikomas principas yra darbuotojo fizinis buvimas valstybėje ir veikimas įmonės vardu net ir tuo atveju, jei užsienio įmonė neturi fiksuotos veiklavietės. Šio įmonės vardu toje valstybėje.
Ši nuostata turi būti taikoma tik tiems asmenims, kurie vykdydami savo įgaliojimus, atstovauja užsienio įmonei, t.y. jei asmuo atvyksta į kitą valstybę tam, kad vykdydamas savo darbdavio - užsienio įmonės - kontraktą, atstovautų užsakovo interesus, tokia veikla nėra pagrindas nuolatinei buveinei fiksuoti. Kitaip sakant, jei užsienio įmonė savo darbuotojus "išnuomoja" kitos valstybės įmonei ir tas darbuotojas už savo veiksmus atsako ne savo darbdaviui, t.y. užsienio įmonei, ir savo įprastinės kasdienės veiklos veiksmais pajamas generuoja ne darbdaviui, o įmonei, kuri jį "išsinuomavo", tai toks darbuotojo veikimas valstybėje nėra pagrindas nuolatinei buveinei fiksuoti.
Taigi, supaprastintai darbuotojo perdavimą galima suprasti kaip nematerialaus turto nuomą, kuri pati savaime nėra pagrindas nuolatinei buveinei fiksuoti. Tokio pobūdžio sutartys tarp dviejų įmonių užsienyje yra žinomos kaip "secondment agreement" arba perdavimo sutartys.
Iki 2002 m. Pelno mokesčio įstatyme esantis nuolatinės buveinės apibrėžimas atitiko EBPO Konvencijos apibrėžimą. Nuo 2002 m. sausio 1 d. Pelno mokesčio įstatymas) apibrėžta "nuolatinės buveinės" sąvoka iš esmės nepasikeitė , bet poįstatyminiuose aktuose labiau pabrėžta keletas dalykų. Pelno mokesčio įstatyme pabrėžtas vykdomos veiklos nuolatinumas.
Jeigu jo veikla atitinka tokius du kriterijus: veikla nėra laikina (trunka ne trumpiau kaip šešis mėnesius) ir yra užbaigtas komercinis operacijų ciklas. Užsienio vieneto veikla Lietuvos Respublikoje laikoma laikina, jeigu ji trunka trumpiau kaip šešis mėnesius. Šiuo atveju per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju, norint įrodyti, kad veikla nėra vykdoma per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikoje, užsienio vienetas turi pateikti mokesčių administratoriui įrodymus, kad šios jo pajamos iš veiklos Lietuvos Respublikoje sudaro mažiau kaip 15 procentų visų užsienio vieneto gaunamų pajamų.
Pelno mokesčio įstatyme ir poįstatyminiuose aktuose pabrėžtas atstovo (agento) priklausomumas. Lietuvos Respublikoje nuolatinę savo veiklą vykdo per priklausomą agentą (atstovą) - tai gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, per kurį užsienio vienetas Lietuvos Respublikoje vykdo veiklą arba jos dalį. Juo gali būti Lietuvos vienetas, kitas užsienio vienetas, nuolatinis ar nenuolatinis Lietuvos gyventojas. Užsienio vienetas savo veiklą vykdo per nepriklausomą atstovą (agentą), jeigu šis yra juridiškai nepriklausomas nuo užsienio vieneto, kuriam atstovauja, ir yra ekonomiškai nepriklausomas nuo užsienio vieneto, kuriam atstovauja, ir veiklą vykdo savo vardu ir jo įprastinė veikla atitinka užsienio vieneto per jį vykdomą veik.
Žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, dydis nustatomas pagal turėtas sugadinto turto remonto išlaidas, būtinas turto rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo turto neremontuoja, atlyginamos apskaičiuotos būtinosios remonto išlaidos (be pridėtinės vertės mokesčio) sugadinto turto rinkos vertei iki eismo įvykio atkurti, kurias sudaro remonto darbų vertė, dažymo darbų vertė, keičiamų detalių ir (ar) dalių vertė (sumažinant išlaidas keičiamų detalių ir (ar) dalių nusidėvėjimo verte), dažymo medžiagų vertė, taip pat sugadinto turto transportavimo, saugojimo, techninės ekspertizės ir kitos papildomos išlaidos.
Būtinosios remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius remonto darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais, nustatytais specializuotose remonto išlaidų apskaičiavimo programose. Sugadinto turto sugadintos detalės ir (ar) dalys gali būti remontuojamos, jeigu atlikus remontą jos atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo pasirenka sugadinto turto sugadintas detales ir (ar) dalis, kurios gali būti suremontuotos (atlikus remontą atitiks techninius aktyvios ir pasyvios saugos reikalavimus), pakeisti naujomis, atsakingas draudikas ar Biuras atlygina būtinąsias remonto išlaidas, kuriomis šiuo atveju laikomos remontuotinos detalės ir (ar) dalies remonto išlaidos.
Atsakingas draudikas ar Biuras sugadinto ar sunaikinto turto apžiūrą atlieka Įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir terminais. Apžiūros ataskaitos, techninės apžiūros protokolo ar panašaus pobūdžio dokumento kopijos pateikiamos nukentėjusiam trečiajam asmeniui (arba jo įgaliotam asmeniui) ir eismo įvykio kaltininkui - jų pageidavimu. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo nepristato atsakingam draudikui ar Biurui, jų įgaliotiems asmenims (ekspertams) sugadinto ar sunaikinto turto apžiūrėti tiesiogiai, jis turi pranešime apie eismo įvykį tiksliai nurodyti adresą, kur ir kada būtų galima atlikti turto apžiūrą, ir suteikti galimybę atsakingo draudiko ar Biuro įgaliotam asmeniui apžiūrėti sugadintą ar sunaikintą turtą.
Nukentėjusio trečiojo asmens iniciatyva atliktos medicininės apžiūros išlaidos apmokamos tik tuo atveju, jeigu apžiūra buvo būtina siekiant nustatyti žalos priežastis, dydį, sveikatai grąžinti reikiamų gydymo metodų, procedūrų ir priemonių būtinumą.
Atsakingas draudikas, atlygindamas žalą, visų pirma tenkina nukentėjusių trečiųjų asmenų pretenzijas dėl padarytos žalos.
Neviršijant Įstatymo 11 straipsnyje nurodytų draudimo sumų, įvykus draudžiamajam įvykiui pagal draudimo sutartį žala nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlyginama neatsižvelgiant į anksčiau pagal tą pačią draudimo sutartį dėl kito draudžiamojo įvykio jau mokėtas išmokas.
Atsakingas draudikas ar Biuras priima sprendimą dėl išmokos mokėjimo, atsižvelgdamas į dokumentus ir informaciją, kuriais įrodomas draudžiamojo įvykio faktas, eismo įvykio metu padarytos žalos aplinkybės, eismo įvykio dalyvių atsakomybė, Taisyklių II skyriuje nurodytus ir kitus reikšmingus sprendimui dėl išmokos mokėjimo priimti dokumentus (pavyzdžiui, žuvusio asmens mirties priežastis tyrusių įstaigų išvadas ir kt.).
Dėl išlaidų, susijusių su sveikatos grąžinimu, nukentėjusiam trečiajam asmeniui mokama vienkartinė išmoka, o jeigu žala sveikatai yra tęstinio pobūdžio arba neįmanoma išmokėti išmokos vienu kartu dėl to, kad nukentėjęs trečiasis asmuo nepateikė visų išmokai mokėti reikiamų dokumentų arba dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės vienu metu nustatyti viso žalos dydžio, išmoka mokama dalimis per kelis kartus.
Valstybinio socialinio draudimo išmokos, mokamos dėl eismo įvykio metu patirto sveikatos sutrikdymo ar gyvybės atėmimo, ir laidojimo pašalpos įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Atsakingas draudikas ar Biuras moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui likusios žalos dydžio išmoką, kiek jos nepadengia valstybinio socialinio draudimo išmoka ir nekompensuoja privalomasis sveikatos draudimas.
Jeigu pareigą atlyginti žalą turi Biuras ir nukentėjusio trečiojo asmens turtui padaryta žala ar kitokie eismo įvykio metu patirti nuostoliai nukentėjusiam trečiajam asmeniui atlyginti pagal savanoriškojo nuostolių draudimo sutartį, Biuras moka tik neatlygintos žalos dydžio išmoką. Biuras nekompensuoja draudimo įmonėms išmokų, kurias jos išmoka pagal savanoriškojo nuostolių draudimo sutartį.
Atsakingas draudikas moka išmoką draudėjui (apdraustajam) dėl atlygintos nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalos, jeigu draudėjas (apdraustasis) buvo kreipęsis į atsakingą draudiką dėl rašytinio sutikimo atlyginti žalą, laikėsi Įstatymo 19 straipsnio 6 dalies ir Taisyklių 27 punkto nuostatų. Atsakingas draudikas privalo atlyginti draudėjui (apdraustajam) būtinaąsias išlaidas, patirtas siekiant sumažinti žalą, jos išvengti ar laikantis atsakingo draudiko nurodymų, gautų po eismo įvykio padarymo. Šios išlaidos atlyginamos t...
Pagrindiniai principai:
- Atlyginamos būtinosios remonto išlaidos (be PVM).
- Apskaičiuojama turto rinkos vertė iki ir po įvykio.
- Vadovaujamasi vidutiniais rinkos įkainiais ir specializuotomis programomis.
tags: #atlyginamos #apskaiciuotos #butinos #turto #remonto #islaidos