Nuo sėklos pavasarį prasidėjusi pažintis su augalais ir sodu tęsiasi per visus metų laikus. Idėjų, ką nuveikti su žeme ir augalais pavasarį, vasarą, rudenį ir net žiemą, knygoje suras ne tik vaikai, bet ir mamos, tėčiai, katinai ir šunys.
Žiemą sėklas ir vaisius platinantys augalai tam pasiruošę: ypatingų anatominių darinių (skristukų, pūkų, kibukų) ar apvalios, ridentis sniegu pritaikytos, formos ir vėjo dėka jos atsiduria toli nuo „gimtojo“ medžio ar žolinio augalo.
Nemažai augalų savo vaisiukus ar sėklas platina tik žiemą. Klasikinis pavyzdys - paprastoji eglė, įprasčiausias mūsų miškų medis. Eglių kankorėžiuose esančios sėklelės pribręsta žiemą, medis jas pasėja pašiaušdamas kankorėžių žvynelius ir sėklelėms atlaisvindamas kelią.
Eglių sėklos, kurių kiekviename kankorėžyje būna iki 200, turi skristukus. Jie krintančias sėklas priverčia suktis ir taip sulėtina kritimo greitį. Vėjuotą dieną tokios sūkuriuojančios sėklos (jos labai lengvos, 1000 sėklų sveria apie 8 gramus) nunešamos gana toli nuo medžio. Tačiau net ir ramiu oru jos gali nusklęsti pakankamai toli nuo motininio medžio lajos.
Kiekvienai sėklai svarbiausia patekti kuo toliau nuo medžio pavėsio ir „nutūpti“ į atvirą vietą. Žiemą nukritusios ant suledėjusios sniego plutos, eglių sėklelės, vėjo pučiamos, čiuožia iki tolimos įdubos, žvėries pėdos. Gali būti, kad eglių sėklų barstymas žiemą turi kur kas gilesnę prasmę nei atrodo mums - toks jų platinimas rūšiai padeda išplisti į naujas vietas.
Nors juodalksnio sėklų skristukai yra visa maži, tačiau iš kankorėžiukų byrančios sėklelės vėjo išnešiojamos aplink. Kadangi juodalksnio (ir baltalksnio taip pat) augavietės yra drėgnose vietose, tirpsmo vanduo sėklas plukdo toli - dažnai vandens paviršiuje jos sudaro regimą sluoksnelį, iš kurio dalis sėklų upelių ir srovių nunešamos kilometrus ir užstrigusios sudygsta.
Vandens keliais ypač sėkmingai plinta pavojinga invazinė rūšis - uosialapis klevas. Tą patvirtina tik mūsų paupiuose esantys jau poros dešimtmečių amžiaus šių medžių sąžalynai. Toliau nuo upių esančiame miške jų visai nėra.
Dar lengviau žiemą plinta blindžių sėklos - dalis jų nukrito žemėn rudenį, o kitos su lengvo pūko „parašiutais“ vėjo nunešamos toli. Dar įdomesnis apvalių lyg rutuliukai liepų sėklų plitimas. Jeigu vėjas nulaužia jas nuo kotelio, sniego paviršiumi nuridena labai toli. Jeigu nuo šakelės nukrenta sėklų, kurių gali būti 2 - 6, kuokštelis su plonau skristuku, vadinamu pažiedlapiu, vėjas visą kuokštą nuneša toliau nuo motininio medžio. Tik dabar, žiemą, akivaizdžiai galima suprasti, kam liepoms žydint reikia pažiedlapio.
Nuo rudens nemažai žolinių augalų išsaugojo sėklas, sėklų dėžutes, kurios vilioja gyvūnus. Tačiau nemažai jų (tą puikiai atlieka ir žmonės) augalų sėklas platina ir patys to nežinodami. Lakišių, varnalėšų, dirvuolių sėklos turi kibukus, šerelius, kabliukus, kurie prikimba prie plunksnų, kailių ar rūbų ir gali būti pernešti gana toli. Dirvonuose, drėgnose vietose tokiais būdais plintančių augalų galima rasti ir daugiau, jie savo sėklas išsaugo iki žiemos. Elniniai žvėrys, šernai, mangutai, lapės tokiose nešienautose vietose randa daug maisto, tuo pačiu - atlieka minėtų augalų platinimo paslaugą.
Pats geriausias augalų platinimo būdas - priviliojant vaisius ir sėklas lesančius, ėdančius gyvūnus, pasiūlant jiems maistingąją vaisiaus dalį, su kuria kartu prarytos sėklos nukeliauja toli. Žarnyne sėklos savotiškai apdorojamos. Gali būti, kad virškinimo sultys netgi paskatina jų dygimą ir gerina daigumą.
Klasikinis tokio augalų platinimo pavyzdys - svirbelių, smilginių strazdų, sniegenų lesamos amalų uogos (vaisiai), kurios menkai apvirškinamos ir iš gyvūno organizmo, praradusios luobelę, patenka ant medžių šakų. Jų sėklas tebesupa lipnus uogos minkštimas, todėl sėklos prisiklijuoja prie šakų ir greitai sudygsta. Ne paslaptis, kad šermukšniai, gudobelės ir patys įvairiausi erškėčiai žiemą šiuo būdu labai sėkmingai platinami paukščių.
Kai kur, ypač Kuršių nerijoje, raukšlėtalapį erškėtį taip platina šernai, tiesa, dažnai šią misiją jie atlieka dar iki žiemos, nes nerijoje maisto pertekliaus nėra ir rudenį.
Gali būti ir savotiška sėklų platinimo kooperacija. Štai virš upeliuko palinkusiose uosialapio klevo šakose raudonuoja sniegenos - jos iš sėklų kekių skabo sėkleles ir sukdamos snapuose išlukštena iš standaus apvalkalo. Ne visas jas spėja nutverti - nemažai jų krinta tiesiai į upelį, ant jo ledo ar srovėn ir vandens bus nuneštos tolyn. Panašiai juodalksnio sėkleles sėja alksninukai.
Lina Liubertaitė apie vaikų supažindinimą su gamta:
- Man atrodo, kad nieko specialiai daryti nereikia, jie patys natūraliai su aplinka susipažįsta. Mūsų reikalas laiku paaiškinti, papasakoti istoriją, atkreipti jų dėmesį: „O, žiūrėk, ir čia spyglys, ir čia - spyglys. Vienas kietas, duria, kitas - minkštas, švelnus, bet abu - spygliai.“ Arba mūsų knygoje kartu perskaityti, kad rožė - visai ne gėlė, o krūmas. Arba išsiaiškinti, kad medžiai auga visai kitaip nei žolės. Gal palyginti, kad jie ne tik auga į viršų, bet ir storėja. Ar tai nepanašu į žmones?
Man atrodo, kad svarbu vaikus supažindinti su šia gamtos terapijos rūšimi. Svarbu sudėti jiems tvirtą žinių pagrindą, kai reikės, jie tiesiog viską prisimins. Visai verta mokėti užsiauginti maisto.
Augalų platinimo būdai:
Augalų platinimo būdai
Lentelė: Augalų sėklų platinimo būdai
| Platinimo būdas | Aprašymas | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Vėjas | Sėklos turi specialius darinius, leidžiančius joms skristi vėjyje. | Eglė, juodalksnis, blindė, liepa |
| Vanduo | Sėklos platinamos vandens srovėmis. | Uosialapis klevas |
| Gyvūnai | Sėklos prikimba prie gyvūnų kailio arba yra suvalgomos ir išnešiojamos. | Lakišiai, varnalėšos, dirvuolės, šermukšniai, gudobelės, erškėčiai, amalai |