Valstybė - tai sudėtingas ir nuolat besikeičiantis organizmas, kurio forma priklauso nuo kovojančių jėgų santykio.
Šiuolaikinė valstybė susiformavo laipsniškai evoliucijos būdu. Tai ilgas ir prieštaringas istorinis procesas. Esminį vaidmenį vaidino valdovų pastangos kurti teritorines vietos valstybes.
Valstybė N.Makiavelio teorijoje reiškia politinę visuomenės būseną, kuriai būdinga tam tikri santykiai tarp valdančiųjų ir pavaldinių, tam tikru būdu sutvarkytos ir organizuotos politinės valdžios, teisės ir įstatymų buvimas. Jis pirmasis pradėjo vartoti terminą „valstybė“ bendrąja prasme. Vienas iš žymiausių Atgimimo epochos mąstytojų, įnešęs didelį indėlį į politikos ir valstybės mokslą buvo Nikolas Makiavelis (XV-XVI a.).
Atsiranda aparatas, užimtas tik valdymu, t.y. patriarchalinė (teigiama, kad valstybė atsirado apjungus geminerus ir gentinus į didelius junginius; pradininkas XVIIIa.).
Valstybės sampratos ir jos tikslų svarbiausius aspektus atskleidžia ir įgyvendina nacionalinės konstitucinės justicijos institucijos savo jurisprudencijoje.
Konstitucinėje teisėje pabrėžiami valstybės 3 elementai: teritorija, tauta ir viešoji valdžia, vienijanti pirmuosius 2 elementus. Valstybė, kaip konstitucinės teisės kategorija, yra savarankiškas konstitucinių ir apskritai teisinių santykių subjektas.
Valstybė yra natūrali visuma. Ji atsiranda, vykstant bendruomenių civilizacijos evoliucijai. Ji daro tai žymiai platesniu mastu, negu kokia nors kita organizacija. Valstybė yra organizacija, kuri nuolat ir viešai naudoja prievartą.
Liberalų nuomone, pagrindinis valstybės tikslas - plėsti kiekvieno individo lygios laisvės ribas. Galime remtis ir dar kitokiu požiūriu, teigdami, kad valstybė yra tikslą turinti grupė, atsiradusi ir esanti tam, kad palaikytų vidaus tvarką ir išliktų saugi, iškilus išorinei grėsmei.
Kiekviena valstybė turi savo viešpataujančios klasės nužymėtus tikslus. Siekdama šių tikslų, ji sprendžia tam tikrus uždavinius. Kiekviena be išimties valstybė yra viešosios valdžios organizacija, vadovaujanti kolektyviniam žmonių gyvenimui.
Valstybės valdžia turi būti legitimi (legitimumas), išreikšti tautos valią, bet to nesant, valstybės tęstinumas nenutraukiamas.
Ne visi tos pačios valstybės gyventojai yra jos piliečiai. Valstybę su jos piliečiais sieja teisės ir pareigos, kurios yra surašytos Konstitucijoje.
Tautos suverenitetas ir valstybės suverenitetas dažniausiai sutampa, bet kai jis dėl vidinių ar išorinių veiksnių ribojamas (pvz., dėl okupacijos), dar nereiškia, kad valstybė nustoja egzistavusi iš esmės.
Pagrindiniai valstybės požymiai
Norint suprasti, kas yra valstybė, svarbu išanalizuoti jos pagrindinius požymius:
- Teritorija:
Teritorija yra fizinė, materialinė valstybės bazė, erdvė, kurią apima konkreti valstybinė valdžia. Išskyrus retas išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu, valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas.
- Gyventojai (tauta):
Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiurint etninių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumų, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia.
Tauta - istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą, papročius ir tradicijas. Kiekvienai tautai svarbu išsaugoti savo gimtąją kalbą, kurią išmokstame iš artimųjų.
Jei kokios nors didesnės grupės, ypač tautinės ir teritorinės, nepripažįsta egzistuojančios valdžios, tai gali sudaryti pavojų valstybės egzistavimui.
Ne visi tos pačios valstybės gyventojai yra jos piliečiai. Valstybę su jos piliečiais sieja teisės ir pareigos, kurios yra surašytos Konstitucijoje.
Pilietybės gavimas ar praradimas valstybėje grindžiamas valdžios jėga, o ne savanoriškumu. Pilietybė apskritai įgyjama nesavanoriškai : ji gaunama arba gimus tos valstybės teritorijoje (jus soli), arba gimus šeimoje su konkrečia pilietybe(jus sanguinis). Gimstančio žmogaus valia nereikalinga. Nori jis to ar ne, vis tiek tampa kurios nors valstybės piliečiu.
- Valdžia:
Valstybei būtina valdžia. Be jos negali apsieiti jokia bendrija ar organizacija. Valstybinės valdžios aparatas skiriasi tuo, kad jo kompetencijoje yra visa šalies teritorija ir jam pavaldūs visi gyventojai. Be to aparato ir pareigūnų nebūtų valstybės. Valstybė - tai ne tik jos aparatas ir hierarchijos viršūnėje esantis valdžios elitas.
Valstybės aparato atsiradimas reiškia, kad valstybės uždaviniai atskiriami nuo kasdienės egzistencijos, suformuojamos konkrečios funkcijos, o kartu su jomis atsiranda ir negausi funkcionierių grupė.
Valstybės aparato kokybė ir veiklumas yra svarbi valstybės stabilumo ir saugumo prielaida.
Valstybės valdžia turi būti legitimi (legitimumas), išreikšti tautos valią, bet to nesant, valstybės tęstinumas nenutraukiamas.
Pagal veiklos sritis skiriamos valstybės 3 pagrindinės funkcijos: įstatymų leidybos, įstatymų vykdymo (įstatymų taikymas, jų vykdymo garantavimas, vykdomosios valdžios įvairių aktų, kuriuose detalizuojamos įstatymuose nustatytos taisyklės, numatomos jų įgyvendinimo priemonės, priėmimas) ir teisingumo įgyvendinimo (ginčų sprendimas, bylų nagrinėjimas ir sprendimų priėmimas).
- Suverenitetas:
Suverenitetas, kaip valstybės valstybės bruožas, mūsų dienomis suprantamas kaip faktiška nepriklausoma viešoji valdžia tam tikroje teritorijoje. Suverenitetą gali riboti kitos valstybės, tarptautinės orgаnizаcijos.
Jei valstybė yra pakankamai nepriklausoma nuo už jos sienų veikiančių jėgų, ji turi išorinį suverenitetą. Jei valstybė, o pirmiausia jos aparatas, yra pakankamai nepriklausoma nuo kitų organizacijų, veikiančių jos pačios teritorijoje, sakome, kad jos suverenitetas - vidinis.
Tautos suverenitetas ir valstybės suverenitetas dažniausiai sutampa, bet kai jis dėl vidinių ar išorinių veiksnių ribojamas (pvz., dėl okupacijos), dar nereiškia, kad valstybė nustoja egzistavusi iš esmės.
Šiuolaikiniai valstybių pavyzdžiai (2020 m. duomenys):
| Valstybė | Ar yra Jungtinių Tautų narė? |
|---|---|
| Kosovas | Ne |
| Palestina | Ne |
| Vakarų Sachara | Ne |
| Vatikanas | Ne |
| Lietuva | Taip |
Šiuolaikinė valstybė, jungusi ir modifikavusi graikų, romėnų bei krikščionybės filosofinių idėjų elementus, pasak H. J. Bermano, gimė Vakaruose 1050-1150.
Gyvename aapriboto suvereniteto laikus, vyrauja bendros tendencijos integruotis valstybėms ir tautoms.
Valstybės paskirtis - garantuoti žmogaus teises ir laisves. Per valstybės institucijų sistemą vykdydama savo funkcijas valstybė turi veikti visos visuomenės interesais.
Konstitucija yra svarbiausias įstatymas Lietuvoje. Lietuvos Konstitucija priimta 1992 metų spalio 25 dieną. Iš viso Konstitucijoje yra 14 dalių. Šios dalys vadinamos skirsniais. Kiekviena dalis paaiškina tam tikrą temą.