Klišiuose gyvuojanti Gelžių sodyba Priekulėje: istorija, išlikimas ir reikšmė

Tarp Kuršių marių ir Klišių Tyro pelkės jau daugiau kaip du šimtmečiai gyvena žvejų laukininkų Gelžių gentis. Ne vieną šios garbingos giminės kartą jau priglaudė Klišių kaimo kapinaitės, bet genties sodyba kaip stovėjo, taip ir tebestovi. Du šimtmečius, o gal ir daugiau Klišiuose skambėjusi Gelžių pavardė jau paskutinioji.

Klaipėdos rajono žemėlapis, kuriame yra Priekulė

Kaimo likimas ir sodybos išlikimas

Tiesa, Antrojo pasaulinio karo audra nušlavė beveik visą Klišių kaimą. Sudegė pamariu išsidėstę žvejų Miko Miškio, Jurgio Smeilio namai, sunyko laukininko Jono Šliapo sodyba, net ir įvairiose kaimo vietose stovėję Miko Triaušio, Miko Lapės, Martyno Gervino, Miko Melovo, Franco Ginzelio kiemai nesulaukė mūsų dienų. Tik kitoje kanalo pusėje nepaliestos išliko nuo senatvės sulinkusios laukininkų Martyno Vauškio ir Jono Žiaukelio trobos. Nukentėjo ir senoji Gelžių genties sodyba. Keturiasdešimt ketvirtųjų rudeni per Kuršmares iš nerijos atsikėlę vokiečiai sudegino tvartus. Nesėkmė sodybą lydėjo ir vėlesniais metais.

Sodybos didybė ir ilgaamžiškumas

Stovi šiandien išdidi, diržingų sienojų Gelžių gyvenamoji, dar praėjusio šimtmečio laikus menanti ir aibes negandų patyrusi. Stovi senoji ir savo praeitimi didžiuojasi. Ir dar pasiruošusi savo stiprumu daugel metų nepriekaištingai Gelžių genčiai tarnauti, anot Marijos Gelžienės, ji dar ir šimtą metų išstovėtų.

Etnografinė žvejo sodyba Nidoje

Trobos istorija ir šeimininko mintys

Eina šeimininkas per trobos grindis, bet šios nė cypt. Ir kaip jos girgždės, jei vietoj lentų dar prosenelio rankomis gražiai nulyginti storuliai rąstai sukloti ir ąžuolinėmis vinimis sutvirtinti. „Tai mano tėvo darbas, - mąsto Martynas. - Ir taip po kiekvienos pavykusios medžioklės jis į grindų ąžuolines vinis po kapsulę įkaldavo“.

„Taigi, kiek tėvas žvėrelių nušovė, gal ir suskaičiuotum, - galvoja Martynas, - o kiek jis ungurių iš marių ištraukė - niekas nepasakys. Bet tikriausiai ne mažiau už mane. O gal daugiau? - ranka perbraukęs per marių vėjo išbalintus plaukus suabejoja senasis žvejys.

Gegužinių žvejyba ir dabartinė padėtis

Atplaukdavo iš jūros gegužinės į marias neršti gegužės vidurį, o už mėnesio vėl Baltiją traukdavo. Žvejams tuomet tikra rugiapjūtė prasidėdavo. Dešimtis centnerių gegužinių kasdien žvejai iš marių ištraukdavo. Aišku, tokios gausybės gegužinių nei parduosi, nei statines susūdysi, nes šiomis žuvimis ir kaimynų kiemai užversti. Tais marių lobiais žvejai ir tręšdavo laukus, ypač per bulviasodį; sukloja gegužines vagutes ant išmėtytų ropučių ir užaria.

„O, kad dabar taip, - sukasi galvoje mintys. - Tai per mėnesi metinį planą įvykdytume. Bet dabar gegužinės neršti marias neplaukia. Ir kas čia pasidarė? Pernai jau nė vienos nesugavome, o užpernai dar mūsų tinklus šešiolika pakliuvo.

Martyno mintys ir žvejo patirtis

Šį rytą Martynas kažkodėl šiek tiek anksčiau pakilo. Ne! Martynas dar niekados nesijautė senas. Tai kas, kad jis už brolį Vilių aštuoneriais metais vyresnis. Tai kas, kad prieš gerus metus ir grandininko pareigas broliui perleido. Bet visi ir visados Martyną kreipiasi kaip į grandininką - patriarchą. O jeigu tarp žvejų kyla abejonių, visi taip ir susmeigia akis Martyną. Ir tarsi klaustų: „Sakyk, Martynai, o kaip tau atrodo?“ Ką ten žvejai. Juk ir Drevernos žuvininkystės ūkio direktorius vis Martyno nuomonės apie žvejybą teiraujasi. - Draugas Gelžiau, tu geriausias ir seniausias mūsų žvejys, mūsų pasididžiavimas.

Nors ir valdybos viršininkas ragino, bet Martynas nekalbėjo. Ir ką ten kalbėti. Ne, Martynui dar ne senatvė. Jis juk visai nesunkiai kupinas dėžes ungurių kilnoja. Čia kas kita. Ir Martynas neskubėdamas dar kartą nužingsniuoja per didžiosios trobos grindis. Kiek ilgiau jo žvilgsnis sustoja prie keturkampiškai nutašyto storulio balkio su įrašu: „1853“.

„Tai mano senelio darbas, - pagalvoja Martynas. - Šaunus buvo tas senelis. Tikrai šaunus, jeigu savo genčiai abiem galais tokią gyvenamąją pastatė. Ir vėl Martynas prisiminimų jūron grimzta. Prieš šešis dešimtmečius Martynukas kartu su savo seneliu Miku išplaukė marias ir čia sugavo storę, sveriančią net 104 kilogramus. Nelengva buvo aštuonerių metų vaikeliui ir 88 metų seneliui su tokia milžine susidoroti.

Muziejinės retenybės ir sodybos vertė

Pasižvalgęs po Gelžiaus genties gyvenamąją ir daugiau muziejinių retenybių pamatysi. Štai, kad ir šis langelis iš virtuvės valgomąjį. Toks tik stambių ūkininkų namuose sutinkamas. Tokią unikalią trobą - praeities paminklą ne be reikalo nusižiūrėjo Tėviškės muziejaus darbuotojai iš Rumšiškių. Ir tūkstančius rublių siūlė, kad ją būtų galimą perkelti prie Kauno. Bet Martynas nesutiko: kaip čia? Protėvių buvusio lizdo juk nedraskysi. O ir šios vertybės pinigais nematuojamos.

Vaikšto Martynas po trobą ir tarsi skaito šio šimtmečio istoriją. O ta istorija sudėtinga. Rašytoja Evė Simonaitytė romane „Aukštųjų Šimonių likimas“ mini ir Gelžiaus (Geležiniaus) pavardę. Ji rašo: „… jau rytoj jo (Rauslio - B.A.) kūnas karaliuos tarp anų dviejų jovarų… vėjo šen ir ten siūbuojamas. Seniai žmonės pamiršo tuos laikus, kada žiaurusis Puserna Priekulės apylinkėse siautėjo.

Būta Gelžių sodyboje ir kitokių vėjų. Martynas pažvelgia pro langą. Brėkšta. Išdidžią Gelžių genties sodybą keletui akimirkų apgaubia ankstyvo rytmečio žaros. Gaila, kad šis jausmas tik akimirksnis, nes kiemą dar su plieskiančiais žibintais įrieda lengvasis automobilis. Užgesinus variklį sodyboje įsiviešpatauja mirtina tyla. Rytmečio žara kviečia žvejus į naują darbo dieną. Tik vakarinis dangaus skliautas dar miega. O ir ten už marių ilga žiburių juosta. Išsidėsčiusios tos nė kiek nemirksinčios šviesos vienodais atstumais, atrodo, kad ir jos tebesnaudžia. Tie Juodkrantės žiburiai - Liudviko Gedimino Rėzos gatvė. Tai ji taip ryškiai nušviesta. Kažkada ši asmenybė ryškiai švietė Mažajai Lietuvai.

Broliai Martynas ir Vilius Gelžiai dar prosenelių pramintu takučiu žingsniuoja prie Klišupės. Vilius aukštas, tiesus, šiek tiek rūstokas, bet tvirtai stato koja ant įmintos žemes. Šiam prakaulaus veido žvejui neseniai jau šešios dešimtys sukako. Nors Martynas prieš Vilių beveik ir visa galva žemesnis, bet ir jo žingsnis tvirtas. Darniai žengia broliai. Tvirti jie savo žemėje. Abu tyli. „Bet apie ką čia sušnekus, - mąsto Martynas. - O gal apie gentį? Bet štai jau ir Klišupė. Ir vėl Gelžiai pirmieji išeina naują darbo dieną. Pirmieji sugrįžta ir iš žūklės. Taip jau nuo seno. „Tai kas, kad darbe esame pirmieji, - mąsto Martynas. - O gyvenime mes liurbiai.

Sodybos istorijos chronologija

tags: #klysiu #sodyba #priekuleje