Kilmingi turtingi patricijai senovės Romoje

Roma yra miestas, kurio praeities šlovė ir galybė tapo pavyzdžiu ir tikslu norintiems palikti pėdsaką istorijoje. Mes žinome, jog kiekvienas miestas turi tikslią geografinę padėtį, tačiau šiam miestui tokia taisyklė negalioja. Romos miestas daugeliui valdovų tapo pasaulinės valstybės simboliu.

Vienas istorikas apie romėnus yra pasakęs: „Daugelis tautų turėjo tokių laimėjimų kaip romėnai. Bet nė viena savo kakktos prakaitu nepadarė užkariautos žemės taip savos, kaip romėnai. Ką ietis laimėjo, jie norėjo dar sykį laimėti arklu. Ką laimi karas, karas gali ir prarasti.“

Romos miestas išaugo iš kelių lotynų genčių gyvenviečių, buvusių už 25 kilometrų nuo Tiberio upės žiočių. Seniausios gyvenvietės atsirado ant trijų kalvų, viena iš jų buvo vadinama Palatino. Vėliau buvo apgyvendintos visos septynios kalvos. Būtent čia ėjo svarbiausi prekybiniai keliai, vedę į druskos viryklas dešiniajame Tiberio krante. Augdamos gyvenvietės susiliejo į vieną miestą. Naujojo miesto centru tapo tvirtovė ant Kapitolijaus kalvos.

Apie seniausią romėnų laikotarpį yra žinoma labai mažai. Apie miesto įkūrimą pasakoja legendos. Legenda apie Romos įkūrimą sukurta labai seniai ir, beje, ne Italijoje, o Graikijoje. Ji byloja, kad Trojos didvyris Enėjus, deivės Afroditė sūnus, likęs gyvas po Trojos sugriovimo, atvyko į Lacijų. Susidraugavęs su karaliumi Lotynu, vedė jo dukterį Laviniją, tapęs naujo miesto Alba Longos įkūrėju. Jo tolimą palikuonį Numitorą nuvertęs nuo sosto jaunesnysis brolis Amulijus. Nuversto valdovo dukterį Rėją Silviją uzurpatorius atidavęs į vestales . Bet atsitikę taip, kad Rėja Silvija pagimdžiusi dvynius, kurių tėvas buvęs pats dievas Marsas, pasmerkęs mirti. Dvynius karalius liepęs įmesti į Tiberį. Upė nepriėmusi aukos ir išnešusi kraitelę su kūdikiais į sausumą. Kurį laiką dvynius savo pienu maitinusi vilkė. Vėliau juos radęs piemuo Faustulas. Jis išauginęs dvynius, vardu Romulas ir Remas. Galiausiai jų kilmės paslaptis buvusi atskleista, broliai nuvertę Amulijų ir sugrąžinę sostą seneliui Numitorui. Longoje ir nusprendę įkurti naują miestą. Kilus ginčui tarp brolių, Romulas nukovęs Remą, o miestą pavadinęs savo vardu. Pagal istorinę tradiciją tai įvykę 754 (753) m. pr.

Istoriniai duomenys patvirtino, jog tikrai apie VIII a. pr. Kr. vidurį buvo įkurtas Romos miestas, kuris išsidėstęs ant septynių kalvų. Ne iš karto jos visos buvo apgyvendintos. Mokslininkai skiria keturis miesto formavimosi etapus senovėje. Seniausiai apgyvendinta Palatino kalva, vėliau - Kapitolijaus, Eskvilino, Viminalio, Kvirinalio, Celijaus kalvos. Paskutinėje - Aventino - kalvoje žmonės apsigyveno tik V a. pr. Kr. Senovės padavimai, kaip nurodo romėnų rašytojai, Romos gimimo data laiko 753 m. pr. Kr. Legendinis Romos įkūrėjas lotynas Romulas buvęs ir pirmasis jos karalius. Taigi prasidėjo pustrečio šimtmečio trukęs monarchijos laikotarpis, ir ligi pat 509 m. pr. Kr. vienas po kito valdė, kaip atrodo, septyni paslaptingi karaliai.

Viską apie tuos Romos karalius - jų vardus, jų kilmę, valdymo datas bei kitas detales - mes žinome iš romėnų autorių, kurie rašė po daugelio amžių, kai karalystės jau nebebuvo. Išskyrus Romulą, visus kitus valdovus istorikai linkę pripažinti istorinėmis asmenybėmis. Tai - Numa Pompilijus, Tula Gostilijus (Tulijus Hostilijus), Ankas Marcijus, Tarkvinijus Priskas, Servijus Tulijus, Tarkvinijus Išdidusis. Pirmaisiais valdovais romėnai tikrai buvo patenkinti. Numa Pompilijus karaliumi buvo išrinktas už teisingumą ir religingumą. Jis sukūrė žynių kolegijas, vietoj buvusio dešimties mėnesių kalendoriaus įvedė naują, dvylikos mėnesių. Tarkvinijus Priskas surengė pirmas viešąsias žaidynes, su kanalų pagalba nusausino pelkes aplink Romą, pradėjo didžiojo cirko statybą. Daugiausia romėnams nusipelnė Servijus Tulijus.

Patricijai ir Plebėjai

Svarbiausią vaidmenį Romoje atliko patricijai - kilmingieji piliečiai. Patricijais buvo vadinami pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo dalyvauti Tautos susirinkime, rinkti senatą (seniūnų tarybą) ir karalių. Jie turėjo teisę dirbti aukšto rango valstybinės valdžios pareigūnais - magistratais, tai yra eiti ministrų pareigas, dirbti ministerijoje.

Plebėjai irgi buvo laisvi piliečiai, bet jų protėviai ir jie patys nebuvo pirmieji Romos gyventojai. Jie galėjo turėti žemės, tarnauti romėnų kariuomenėje, bet negalėjo dalyvauti Tautos susirinkime ir užimti valstybinių pareigų. Jiems buvo draudžiama vesti moteris iš patricijų šeimų ir išleisti dukras už patricijų.

Servijus Tulijus, žinodamas apie Solono pertvarkymus Atėnuose, suskirstė Romos piliečius pagal turtą - įvedė cenzą. Pirmoji klasė - turtingiausiųjų, penktoji - vargingiausiųjų. Karalius pertvarkė ir kariuomenę, įvedė naują valdžios instituciją. Kiekviena klasė sudarydavo tam tikrą centurijų (šimtinių) skaičių kariuomenėje. O naujajame tautos susirinkime - centurinėse komicijose - klasė turėdavo tiek balsų, kiek sudarydavo centurijų. Pirmoji, visų turtingiausiųjų, klasė turėjo daugiau balsų nei visos kitos drauge. Visiškai plebėjų ir patricijų Servijus Tulijus nesulygino, bet jo sukurta valstybės organizacija nuvertus karalius gyvavo ilgus šimtmečius.

Su juo baigėsi ir „gerų” karalių laikai. Paskutinį ankstyvosios Romos monarchą, Tarkvinijaus Prisko sūnų, romėnai praminė Išdidžiuoju. Jis ant Kapitolijaus kalvos pastatė šventyklą. Jis taip pramintas todėl, kad nesiskaitė su senių taryba - senatu.

509 m. pr. Kr. VI a. pr. Kr. Roma buvo paskelbta respublika - valstybe, kurią valdė liaudies išrinkti atstovai. Bet ne visi Romos respublikos gyventojai dalyvavo valstybės valdyme.

Respublikos valdymas (aristokratinė respublika).

Paskutinysis Romos karalius Tarkvinijus Išdidusis buvo ištremtas. Tuo baigėsi karalių laikotarpis, ir Romoje įsigalėjo respublika.

Senatą sudarė 300 žmonių iš kilmingiausių patricijų šeimų. Vėliau senatorių skaičius išaugo iki 900. senato posėdžiai vykdavo nustatytomis dienomis. Prieš posėdį buvo meldžiamasi, aukojamos aukos ir buriama. Pirmininkas pradėdavo posėdį žodžiais: „Kad laiminga ir pertekusi gyventų romėnų tauta, kreipiamės į jus, tėvai senatoriai!” Pirmiausia būdavo svarstomi religiniai klausimai. Pasikeitus nuomonėmis, senatoriai atsistodavo ir pereidavo į to pusę, kuriam pritardavo. Priimant sprendimus, nulemdavo daugumos nuomonė. Senato nutarimas įsigaliodavo, jeigu neprotestuodavo liaudies tribūnai, renkami iš plebėjų. Iškilmingi senatorių drabužiai buvo balta toga su purpurinėmis juostomis kraštuose. Senatoriai avėjo ypatingą avalynę - aukštus juodus pusbačius. Jų rango ženklas buvo ir aukso žiedas.

Tautos susirinkimas priimdavo arba atmesdavo siūlomus įstatymus, rinkdavo aukščiausius pareigūnus, turėjo teisę skelbti karą. Tautos susirinkimą šaukdavo vienas iš aukštųjų magitratų. Susirinkimų darbotvarkė buvo pranešama iš anksto. Magistratu galėjo tapti kiekvienas Romos pilietis, tačiau iš tikrųjų šias pareigas galėjo užimti tik turtuoliai. Jokio atlyginimo jie negaudavo, nes eiti tas pareigas buvo garbės reikalas. Visoms pareigoms paprastai buvo renkami keli asmenys vieneriems metams. Magistras savarankiškai leido potvarkius, tačiau aukštesnio rango magistratas galėjo sulaikyti jų veikimą.

Du konsulai vienas po kito vadovavo kariuomenei, šaukė senato posėdžius, Tautos susirinkimus, vykdė jų nutarimus, vadovavo pareigūnų rinkimams. 8 pretoriai pirmininkavo teismų komisijoms. Iš buvusių konsulų aštuoniolikai mėnesių buvo renkami du cenzoriai, kurie vykdydavo cenzą, t.y. surašydavo visus piliečius, nustatydavo jų turtinę padėtį. Cenzoriai tvarkė mokesčius, viešuosius darbus, buvo įpreigoti saugoti Romos piliečių papročius, viešose vietose. 20 kvestorių buvo iždininkais, kurie tvarkė armijos kasą, saugojo valstybinį archyvą ir vėliavas.

Esant ypatingai padėčiai, senatas galėjo skirti diktatorių, kuris 6 mėnesius savo rankose išlaikydavo visą karinę ir valstybinę valdžią. Jam turėjo paklusti visi piliečiai.

Plebėjų ir patricijų kova (luomų kovos 500 - 300 m. pr. Oligarchijos susiformavimas).

Nors plebėjai tarnavo armijoje ir gynė tėvynę, bet jie nedalyvavo valstybės valdyme ir neturėjo savo atstovų tarp pareigūnų. Patricijai stengėsi išlaikyti savo privilegijas. Rašytų įstatymu nebuvo, todėl teisėjai, irgi renkami iš patricijų, galėjo savivaliauti. Geriausia žemė priklausė patricijams, o plebėjai už skolas labai dažnai kartu su šeimomis būdavo paverčiami vergais. Romos istorijoje plebėjai kelis kartus grasino palikti miestą tada, kai jų karinė parama buvo ypač reikalinga.

494 m. pr. Kr. plebėjai sušaukė atskirą, savo tautos, susirinkimą. Jie iškovojo teisę kasmet rinkti savo pareigūnus - liaudies tribūnus, gynusius jų interesus. Tribūnai galėjo sustabdyti bet kokio senate priimto įstatymo veikimą. Jų asmuo buvo neliečiamas. Plebėjai net pasiekė, kad būtų perdalyta žemė, uždrausta versti vergais įsiskolinusius Romos piliečius, kad būtų suteiktos jiems lygios teisės su patricijais Tautos susirinkime. Vėliau piliečiai buvo sskirstomi ne pagal kilmę, o pagal protėvių turtingumą ir įtakingumą. Kilmingiausios ir įtakingiausios šeimos pradėtos vadinti naująja aristokratija - nobiliais.

Plebėjai privertė užrašyti ir paskelbti Romos įstatymus, kad teisėjai negalėtų jų aiškinti savaip. Pirmasis įstatymų rinkinys, vadinamas Dvylikos lentelių įstatymų rinkinys, buvo paskelbtas apie 450 m. pr. Kr. Jis pirmiausia gynė nuosavybę. Apie 300 m. pr. Kr. plebėjai jau galėjo tapti valstybė pareigūnais. Buvo panaikintas įstatymas, draudžiantis patricijų ir plebėjų santuoką. Tačiau tai nepakeitė pačios sistemos. Kadangi visos pareigybės buvo neapmokamos, taip pareigūnais galėjo tapti tik pasiturintys plebėjai. Turtingi plebėjai susigiminiavo su patricijais. Apie 300 m. pr. Kr. senato nariais. Iš tiesų Romą valdė saujelė turtingų giminių, nobilitetas . Senesnieji kilmingi aristokratai, nesigviešiantys turtų, buvo nustumti į antrą vietą. Susiformavo naujas požiūris į garbę, naudą, tautos ir valstybės interesus.

Senovės pasaulyje romėnų kareiviai garsėjo puikiomis pergalėmis ir geležine drausme.

Romėnų legionai.

Nuo pat įkūrimo Romos valstybės kariavo su kaimyninėmis tautomis. Karų metu romėnams pavyko sukurti geriausią to meto kariuomenę, kurią sudarė legionai . Kiekvienas konsulas vadovavo vienam arba dviem legionams. Į legioną buvo šaukiami 17 -46 metų amžiaus Romos piliečiai, karo laikotarpiu - 17 - 60 metų amžiaus piliečiai. Ginklus ir šarvus kiekvienas turėjo įsigyti pats. Pėstininkais tarnavo sunkiai pasiturintys ginkluoti valstiečiai, o turtingi ir kilmingi žmonės, galintys įsigyti žirgą, buvo raiteliai. Neturtingi valstiečiai buvo ginkluoti ietimis ir lankais.

Karinė tarnyba buvo privaloma Romos piliečiams. Vergams ir beturčiams tarnauti kariuomenėje nebuvo leidžiama. Romos valdžia jais nepasitikėjo. Kareivis privalėjo ne tik savo lėšomis įsigyti ginklą, bet ir prasimaitinti žygio metu. Tai sukeldavo didelių sunkumų, todėl vėliau armijoje buvo įvestas atlyginimas ir duoti vienodi ginklai.

Kiekvieną legioną sudarė 3000 sunkiai ginkluotų ir 1200 lengvai ginkluotų karių. Prie legionų buvo prijungiami sąjungininkų būriai ir kavalerija.

Ši periodizacija Romos valstybės istoriją apibūdina politiniu bei ekonominiu aspektu.

Iki III a. pr. Kr. Romos (Italijos) raida vyko pagal klasikinius dėsnius. Karalių laikotarpį tradiciškai pakeitė respublika. Ėmė plėtotis demokratija.

III a. pr. Kr. Dezintegruodamasi Helada dar turėjo pereiti universalios valstybės ir universalios Bažnyčios (religijos) etapą. Aleksandrui Makedoniečiui nepavyko suformuoti universalios valstybės. Šio uždavinio ėmėsi Roma. Tad iki 272 m. pr. Kr. Apie Romą galima kalbėti kaip apie Helados pprovinciją.

Romos miestas įsikūrė Italijoje - veršiukų šalyje. Taip šį pusiasalį pavadino atvykėliai graikai, kadangi buvo nustebinti gyvulių gausumo ir augmenijos vešlumo. Italija - tai tartum aulinis batas, nuvirtęs Viduržemio jūroje iš šiaurės į pietus, tartum koks tiltas tarp Europos ir Afrikos. Pusiasalio šiaurėje dunkso aaukšti ir sunkiai pereinami Alpių kalnai. Didžiąją pusiasalio dalį užima Apeninų kalnai. Į pietus nuo pusiasalio yra derlinga Sicilijos sala. Korsika. Pusiasalio upės laivybai nėra tinkamos, nes vasarą beveik išdžiūsta. Klimatas kiek skiriasi: žiemą šiaurėje lyja šalti lietūs, o pietuose visada šilta. Senovėje Italijoje augo tankūs miškai, kur buvo gausu gyvūnų. Vakarinėje ir pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje buvo daug laivams patogių užutėkių.

Apeninų pusiasalyje žmonės gyveno jau žiloje senovėje. Apie 2000 m. pr. Kr. įvairios tautos - lotynai, samnitai, sabinai ir kt. - per Alpes persikėlė į Italiją. Šios tautos kalnuose ir kalvose augino gyvulius ir kartkartėmis plėšikavo. Prie šio Italijos demografinio vaizdo, koks buvo prieš Romos įkūrimą, tai yra prieš 753 m. pr. Kr., reikia pridėti ir tris iš kitur atėjusias tautas: etruskus, finikiečius ir graikus.

Apie 770 m. pr. Kr. finikiečiai, būtent Kartaginos finikiečiai, jau gyveno Sardinijoje ir Sicilijoje.

Etruskai. Etruskų kilmė domino ne tik antikos rašytojus, dėl jos nesutaria ir šių dienų istorikai. Ar etruskai atsikėlė iš Mažosios Azijos? Ar iš Europos šiaurės? O gal jie buvo vietiniai Italijos gyventojai? Klausimas lieka atviras. Bet manoma, kad etruskai atvyko į Italiją iš Mažosios Azijos. Jie gyveno nepriklausomomis miestų bendruomenėmis, kurios jungėsi į sąjungas. Jas valdė karaliai. pr. Kr., jos žinioje buvo žemės nuo Po upės iki Neapolio.

Etruskai mokėjo statyti didelius akmeninius pastatus, gerus laivus, apdirbti žalvarį, geležį ir kitus metalus, buvo patyrę jūrininkai, prekiavo su Graikija ir Artimųjų Rytų kraštais. Jų architektūroje paprastas molis pakeičiamas akmeniu ir degtomis plytomis, imami naudoti iš Artimųjų Rytų paveldėti nauji elementai: arka, skliautas ir kupolas. Jų šventyklos įkvėpia graikų šventyklų statytojus. Prabangūs laidojimo rūsiai, skirti ištisoms šeimoms, rodo, koks svarbus etruskams buvo pomirtinis sielų gyvenimas. nijos. Etruskų ir graikų miestai gyveno ne itin draugiškai, tarpusavyje rungėsi. Tačiau juos siejo ekonomika ir kultūra. Etruskai išmoko ir pradėjo naudoti graikų raštą. Graikų mitų pagrindu jie kūrė savo mitologiją. Etruskų miestuose rasta daug graikiškų dirbinių - molinių indų, vazų. Vadinasi jie buvo susipažinę su graikų menu.

Etruskų karaliai valdė Romą, bet po įvairių karų jie nusilpo, asimiliavosi su kitais Italijos gyventojais, o jų kalbą išstūmė lotynų kalba. Etruskų dievų trejybė Tinas, Uni, Mnevra atitinka romėnų Jupiterį, Junoną ir Minervą. Panašūs buvo ir kilmingų etruskų bei romėnų laidojimo papročiai, iš kurių vėliau atsirado gladiatorių kautynės. Visi didesni romos statiniai pastatyti etruskų karalių viešpatavimo Romoje metais. Tai „didžiausiasis cirkas” (talpino apie 60 tūkst. žiūrovų), „didžiausioji kloaka” (nutekamojo vandens kanalų sistema) ir pan.

tags: #kilmingi #turtingi #patricijai #senoves #romoje