Lytiškai Plintančių Ligų (LPL) Tyrimai: Kada Reikia Pasitikrinti ir Kaip Pasiruošti

Lytiškai plintančios ligos (LPL) - infekcijos, kurios plinta lytinių santykių (vaginalinių, oralinių, analinių) metu arba gali būti perduodamos per bendro naudojimo priemones (dantų šepetėlį, skustuvą ir kt.). Yra žinoma daugiau nei 30 skirtingų virusų ir bakterijų, kurios gali sukelti LPL.

LPL taip pat gali perduoti užsikrėtusi motina naujagimiui nėštumo, gimdymo metu.

Kodėl Reikia Pasitikrinti Dėl LPL?

Didžioji dalis lytiškai plintančių infekcijų nesukelia jokių simptomų, o laiku nepradėtas gydymas gali sukelti rimtų sveikatos problemų. LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ ar LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ IŠSAMI tyrimų programos padės laiku pradėti gydymą, kad lytiškai plintančios ligos netaptų uždegimo, nevaisingumo ar persileidimo priežastimi. Neatidėliokite rūpesčio savo sveikata.

Daugelis lytiškai plintančių infekcijų - sifilis, gonorėja, chlamidiozė ir kt. sėkmingai išgydomos, jei nustatomos laiku. Kai kurios lytiškai plintančios infekcijos yra linkusios nuolat kartotis - genitalijų herpesas, karpos. Kiekviena LPL gydoma skirtingai - vaistais, tepalais, injekcijomis. Svarbu gydymo kursą baigti iki galo ir gydytis kartu su partneriu.

Lytiškai plintančių ligų tyrimai rekomenduojami, kai įtariate, kad galėjote turėti lytinius santykius su lytiškai plintančios infekcijos nešiotoju ar pradedant naujus santykius. Naudinga atlikti LPL tyrimus ir santykių pradžioje, pradėjus kartu poroje kurti savo ateities planus, ketinant ypatingai rūpintis vienas kitu arba bet kuriuo lytiškai aktyvaus gyvenimo laiku, kol tokie tyrimai dar nėra atlikti. Reguliarūs kraujo tyrimai padeda apsaugoti ne tik save, bet ir savo artimuosius.

Kada Reikia Skubiai Tirtis?

Kreipkitės į gydytoją, jei pastebėjote šiuos simptomus:

• Iš lyties ir šlapinimosi organų pagausėja ar atsiranda neįprastų išskyrų (nuo permatomos iki gelsvai žalsvos spalvos);
• Atsiranda baltų apnašų;
• Šlapinimasis tampa skausmingas;
• Atsiranda bėrimas lyties organų srityje;
• Padidėja kirkšnies limfmazgiai;
• Atsiranda skausmas pilvo apačioje, kapšelyje;
• Po lytinių santykių pasirodo kraujo.

Ne visuomet užsikrėtus LPL iškart atsiranda ligos požymiai. Kartais jie išryškėja vėliau - po savaitės ar mėnesio.

Užsikrėtus lytiškai plintančia infekcija ne visada tuoj pat arba apskritai atsiranda ligos požymių bei simptomų, todėl užsikrėtęs asmuo gali net nežinoti apie turimą infekciją. Kartais ligos požymiai gali atsirasti praėjus savaitei, mėnesiui ar net daugiau laiko po nesaugių lytinių santykių.

Sergant LPL gali nepasireikšti ir jokie simptomai (dauguma chlamidijomis užsikrėtusių vyrų ir moterų visiškai nejaučia jokių simptomų, taip pat simptomų nejaučia ir 9 iš 10 moterų, užsikrėtusių gonorėja), todėl LPL tyrimus naudinga atlikti bet kuriuo lytiškai aktyvaus gyvenimo laikui. Pasitikrinti dėl lytiškai plintančių ligų yra pavyzdingumo, atsakingumo, rūpestingumo ir meilės artimiesiems ženklas.

Tyrimų Programos

LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ programą sudaro 16 tyrimų analičių. LYTIŠKAI PLINTANČIŲ INFEKCIJŲ IŠSAMIĄ programą sudaro 20 tyrimų analičių.

TYRIMŲ PROGRAMOS SUDĖTIS

Mūsų laboratorijoje PGR metodu nustatoma 17 lytiniu/ galimai lytiniu keliu plintančių bakterijų ir virusų.

Pasiruošimas Prieš Tyrimą

• Rekomenduojama neturėti vaginalinių lytinių santykių 24 val.
• Neatlikti tyrimo, jei jums menstruacijos.
• Nenaudoti vietinių medikamentų, lubrikanto ir kitų medžiagų.
• Nenaudoti intensyvaus poveikio lytinės zonos prausiklių.

Jei jums yra nustatyta infekcija, kurią gydėte anksčiau - rekomenduojama atlikti pakartotiną tyrimą praėjus ne mažiau kaip dvejoms savaitėms po paskirto gydymo.

Kaip Sužinoti Tyrimų Rezultatus?

Tyrimų rezultatai bus parengti per 1-3 d. d. Juos galėsite atsiimti registratūroje arba Jums pageidaujant atsiųsime el. paštu.

Dažniausiai Pasitaikantys Sukėlėjai

Chlamydia trachomatis

Tai obligatinė viduląstelinė bakterija, kuri savo gyvybinei veiklai naudoja šeimininko ląstelės energiją. Lietuvoje šios bakterijos paplitimas siekia 3-5 %. C. trachomatis pažeidžia cilindrinio epitelio ląsteles, kurios randamos gimdos kaklelyje, šlaplėje, tiesiosiojoje žarnoje ir akių gleivinėje.

Infekcijos metu šios ląstelės yra suardomos, o susiformavusios sąaugos gali lemti nevaisingumą, negimdinį nėštumą ar sutrikusį sėklos nutekėjimą. Pirminės infekcijos simptomai priklauso nuo lyties: moterims dažniausiai pasireiškia gimdos kaklelio uždegimu, o vyrams - šlaplės uždegimu.

Reikšminga dalis užsikrėtusiųjų lieka asimptominiai - apie 50-80 % moterų ir 30-50 % vyrų nejaučia jokių simptomų. Negydoma infekcija gali komplikuotis: moterims išsivysto mažojo dubens organų uždegimas, o vyrams - sėklidės prielipo arba prostatos lėtinis uždegimas.

Be dažniausiai pasitaikančių simptomų, C.trachomatis infekcija gali pažeisti ir kitus organus. Infekcijai pasiekus akis, išsivysto konjunktyvitas, o patekus į sąnarių skystį - sąnarių uždegimas (Reiterio sindromas). Infekcija taip pat gali sukelti perihepatitą - Fitz-Hugh-Curtis sindromą, kuriam būdingos būdingos sąaugos prie kepenų kapsulės, primenančios „smuiko stygas“.

Gimdymo metu užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją naujagimiui, kuriam gali išsivystyti konjunktyvitas arba pneumonija. Efektyvus diagnostikos ir gydymo taikymas yra būtinas siekiant užkirsti kelią komplikacijoms ir infekcijos plitimui.

Chlamydia trachomatis LGV (Lymphogranuloma venerum)

Chlamydia trachomatis L1-L3 serotipai, pasižymintys tropizmu limfoidiniam audiniui, yra Lymphogranuloma venereum (LGV) sukėlėjai. Iki 2003 m. LGV buvo laikoma liga, būdinga tik besivystančių šiltų kraštų regionams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais infekcijos atvejų vis dažniau nustatoma Europoje ir Šiaurės Amerikoje, ypač tarp homoseksualių vyrų.

Svarbu atskirti LGV nuo urogenitalinių ir akių gleivinių chlamidiozės, kurią sukelia C. trachomatis D-K serotipai. LGV gali pasireikšti lokaliai arba progresuoti į sistemines formas, kurios yra panašios į sifilio eigą, apimančią pirmąją ir antrąją stadijas.

Po inkubacinio periodo, kuris trunka 3-12 dienų, infekcijos vietoje gali atsirasti limfmazgių padidėjimas, erozijos, pūslelės ar opos. Šie pažeidimai dažnai kliniškai primena Herpes simplex viruso infekcijos ar sifilio sukeltus darinius, todėl diferencinė diagnostika yra būtina.

Europoje registruotų LGV atvejų metu dominuojantis simptomas yra lėtinis proktitas, pasireiškiantis pūslelių, opų ir uždegiminių pakitimų formavimusi. Vis dėlto dalis atvejų gali būti besimptomiai, kai užsikrėtusieji tampa infekcijos nešiotojais ir platintojais.

LGV diagnozė yra patvirtinama tik molekuliniais metodais, dažniausiai taikant polimerazės grandininę reakciją (PGR), kuri leidžia tiksliai identifikuoti patogeną. Savalaikis LGV nustatymas ir gydymas yra būtinas, siekiant užkirsti kelią infekcijos plitimui ir komplikacijoms.

Mikoplazmos

Mikoplazmos - tai smulkiausios žinomos bakterijos, priskiriamos Mollicutes klasei (lot. mollis - minkštas, cutis - oda). Šios bakterijos neturi ląstelės sienelės, todėl jų struktūra yra itin plastiška. Specifinė ląstelės membrana leidžia mikoplazmoms efektyviai prisitvirtinti prie šeimininko ląstelių, tokių kaip gleivinės epitelis ar spermatozoidai, ir išvengti šeimininko imuninės sistemos gynybinių mechanizmų.

Mikoplazmos pasižymi specifiniu, dar iki galo neištirtu judėjimo mechanizmu, kuris, kaip manoma, padeda joms prisitaikyti prie šeimininko aplinkos. Nors šios bakterijos dažniausiai aptinkamos kaip gleivinių patogenai, jos nepasižymi tiesioginiu epitelio ląstelių suardymu, skirtingai nei, pavyzdžiui, Chlamydia trachomatis.

Iki šiol identifikuota apie 17 mikoplazmų rūšių, tačiau dažniausiai žmogaus organizme aptinkamos Ureaplasma parvum, Ureaplasma urealiticum, Mycoplasma hominis ir Mycoplasma genitalium. Mikoplazmos dažnai pasireiškia kaip koinfekcija ir aptinkamos pacientams, sergantiems lytiniu keliu plintančiomis infekcijomis, tokiomis kaip gonorėja ar trichomonozė. Manoma, kad šios infekcijos sukuria palankią aplinką mikoplazmų kolonizacijai.

Nepaisant to, jos gali būti randamos ir besimptomiuose asmenyse, o šių bakterijų klinikinė reikšmė kai kuriais atvejais lieka diskusijų objektu.

Mikoplazmų gydymas yra sudėtingas, nes jos neturi ląstelės sienelės ir yra nejautrios antibiotikams, veikiantiems sienelės sintezę, tokiems kaip beta-laktaminiai preparatai. Gydymui dažniausiai taikomi vaistai, veikiantys bakterijų baltymų sintezę, tokie kaip makrolidai, tetraciklinai ar fluorochinolonai. Tačiau dėl atsparumo antibiotikams didėjimo tinkamos gydymo schemos parinkimas tampa vis sudėtingesnis.

Mycoplasma hominis

Mycoplasma hominis patogeniškumas yra panašus į Ureaplasma genties bakterijų. Šis mikroorganizmas savo gyvybinėms funkcijoms palaikyti skaido aplinkoje esančią amino rūgštį argininą, kurios skilimo metu susidaro amoniakas, šarminantis mikroaplinką. Dėl šios savybės M. hominis gali prisidėti prie gleivinių pokyčių.

Mycoplasma hominis dažnai aptinkama bakterinės vaginozės (BV) atvejais, tačiau iki šiol neaišku, ar ji yra tiesioginis šios būklės sukėlėjas, ar tik dauginasi esant palankioms sąlygoms, kai pasikeičia mikrofloros balansas. Taip pat šis mikroorganizmas siejamas su pielonefritu (inkstų struktūrų uždegimu) ir pogimdyviniu endometritu (gimdos gleivinės uždegimu).

Manoma, kad bakterija skatina uždegiminius procesus, suaktyvindama citokinų ir įvairių antikūnų gamybą.

Mycoplasma hominis ir Ureaplasma spp. priskiriamos oportunistinių infekcijų grupei. Šios bakterijos gali pasunkinti lėtinių infekcinių ligų eigą ir dar labiau susilpninti šeimininko imuninę sistemą, ypač esant imunodeficito būklėms. Nors jų patogeniškumas yra ribotas ir dažnai priklauso nuo aplinkybių, jos gali sukelti reikšmingų komplikacijų pacientams, turintiems rizikos veiksnių.

Mycoplasma genitalium

Tai viena iš mažiausių žinomų bakterijų ir laikoma agresyviausia iš visų mikoplazmų rūšių. Jos patogeninis poveikis yra panašus į Chlamydia trachomatis, tačiau skiriasi tam tikrais klinikiniais aspektais.

Moterims M. genitalium gali sukelti mažojo dubens uždegimines ligas, gimdos kaklelio uždegimą (cervicitą) ir šlaplės uždegimą (uretritą). Vyrams ji siejama su šlaplės uždegimu (uretritu) ir prostatos uždegimu (prostatitu).

Pastebėta, kad vyrams simptomai dažnai būna ryškesni nei, tarkim, C. trachomatis infekcijos atvejais. Ši bakterija dažniausiai lemia lėtines infekcijas, tačiau ūminės fazės metu gali pasireikšti tokie simptomai kaip pūlingos ar gausios išskyros iš lytinių takų, niežėjimas, deginimas ir perštėjimas išorinių lytinių organų srityje. Kartais gali būti padidėję kirkšnies limfmazgiai, tačiau tai nėra dažnas simptomas.

M. genitalium yra atspari kai kuriems antibiotikams įprastai naudojamiems kitų lytiniu keliu plintančių infekcijų gydymui, kas apsunkina tinkamos terapijos pasirinkimą. Patogenas geba sukelti ilgalaikes komplikacijas, tokias kaip nevaisingumas ar lėtiniai dubens skausmai.

Ureaplasma spp., Ureaplasma urealyticum, Ureaplasma parvum

Ureaplazmos išsiskiria iš kitų mikoplazmų savo ureaziniu aktyvumu. Šios bakterijos energijai gauti ir gyvybinėms funkcijoms palaikyti gamina fermentą ureazę, kuris skaido šlapalą (urea) aplinkoje.

Šio proceso metu išsiskiria amoniakas, kuris ne tik šarmina mikroaplinką, bet ir toksiškai veikia gleivinių ląsteles. Tokia aplinka tampa palanki kitiems mikroorganizmams, mėgstantiems šarminę terpę, todėl ureaplazmos dažnai aptinkamos kaip koinfekcijos kartu su kitomis bakterijomis.

Bakterinės vaginozės (BV) atvejais ureaplazmos randamos iki 92 % atvejų. Moterims jos dažniau aptinkamos sergant gimdos kaklelio ar mažojo dubens organų uždegimais. Šios bakterijos taip pat gali sukelti uretrinį sindromą, kuris pasireiškia dažnu ir skausmingu šlapinimusi, tačiau bakteriologinis šlapimo pasėlis paprastai būna neigiamas. Vyrams ureaplazmos dažnai aptinkamos sergant šlaplės ar prostatos uždegimais ir gali pabloginti spermos kokybę. Be to, jos siejamos su sąnarių uždegimais ir magnio-amonio fosfatinių akmenų susidarymu šlapimo pūslėje, kurie dažniau formuojasi šarminėje terpėje.

Iki 1998 m. ureaplazmos buvo laikomos viena rūšimi (U. urealyticum), tačiau vėliau jos buvo suskirstytos į dvi atskiras rūšis - U. urealyticum ir U. parvum.

U. parvum yra labiausiai paplitusi rūšis (aptinkama apie 30 % žmonių), tačiau ji pasižymi mažesniu patogeniškumu nei U. urealyticum. U. parvum dažniausiai laikoma sąlyginai patogenine bakterija, o jos aptikimas turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į klinikinius simptomus.

U. urealyticum yra itin svarbu diagnozuoti moterims, planuojančioms nėštumą. Ši bakterija gali patekti į vaisiaus vandenis ir padidinti chorionamnionito, priešlaikinio gimdymo, ankstyvo vaisiaus vandenų nutekėjimo ir mažo gimimo svorio riziką.

Ureaplazmos, ypač esant kitoms infekcijoms, gali apsunkinti lėtinių uždegiminių ligų eigą, todėl jų aptikimas ir gydymas yra reikšmingas tiek diagnostikai, tiek gydymo strategijų planavimui.

Neisseria gonorrhoeae

Neisseria gonorrhoeae, dar vadinama gonokoku, yra patogeniška bakterija sukelianti ligą gonorėją. Ši bakterija pasižymi itin agresyviomis savybėmis - ji turi daugybę specializuotų baltymų, leidžiančių prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų bei išvengti šeimininko imuninės sistemos atakų.

Gonokokai yra nejudrūs, dažniausiai aptinkami išsidėstę poromis (diplokokai), o jų paviršiuje esantys plaukelio formos išaugos padeda bakterijoms prisitvirtinti prie šeimininko epitelio ląstelių.

Gonorėja gali būti lokalizuota ar išplitusi. Šiai bakterijai palankiausia dauginimosi terpė yra gleivinės, išklotos cilindriniu ar tarpiniu epiteliu, pavyzdžiui, šlaplės, gimdos kaklelio, kiaušintakių ar tiesiosios žarnos srityse.

Po trumpo inkubacinio periodo (paprastai 3-5 dienos) vyrams pasireiškia ūmus šlaplės uždegimas, lydimas gausių pūlingų išskyrų. Negydoma infekcija gali komplikuotis prostatitu ar epididimitu (sėklidės prielipo uždegimu). Moterims gonorėja dažniausiai pasireiškia gimdos kaklelio uždegimu, kuris gali būti besimptomis arba lydimas išskyrų. Negydyta infekcija gali išplisti į aukštesnius lytinius organus, sukelti mažojo dubens uždegimines ligas, taip pat pažeisti šlaplę ir tiesiąją žarną.

Sergantis asmuo yra itin užkrečiamas, todėl dažnai perduoda infekciją savo lytiniam partneriui.

Nėščiosioms N. gonorrhoeae infekcija yra ypač pavojinga. Gimdymo metu bakterija gali būti perduota naujagimiui, sukeldama rimtas komplikacijas, tokias kaip naujagimių oftalmija (akių uždegimas), sepsis ar meningitas.

Savalaikė diagnostika ir gydymas, įskaitant tinkamai parinktus antibiotikus, yra būtini siekiant užkirsti kelią gonorėjos komplikacijoms ir jos plitimui. Gonokokų atsparumo antibiotikams didėjimas kelia visuotinį rūpestį, todėl nuolatinis infekcijos valdymas ir stebėsena yra kritiškai svarbūs.

Gardnerella vaginalis

Gardnerella vaginalis yra maža, nejudri fakultatyvinė anaerobinė bakterija, dažniausiai aptinkama makšties mikrofloroje. Ši bakterija paprastai būna makšties mikrobiotos dalis, tačiau esant mikrofloros disbalansui, gali dominuoti ir prisidėti prie bakterinės vaginozės (BV) išsivystymo.

G. vaginalis geba prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, o jos kolonizacija dažnai siejama su pH pokyčiais makštyje - padidėjęs pH sudaro sąlygas daugintis kitoms oportunistinėms bakterijoms, kurios kartu su G. vaginalis dalyvauja uždegiminių procesų patogenezėje.

Moterims G. vaginalis kartu su kitais mikroorganizmais gali sukelti bakterinę vaginozę - būklę, kuri pasireiškia balkšvai pilkšvomis išskyromis, pasižyminčiomis nemaloniu „žuvies“ kvapu. Šis kvapas atsiranda dėl aminų, išsiskiriančių bakterijų metabolizmo metu, ir gali sustiprėti po lytinių santykių. Kartais G. vaginalis siejama su išorinių lytinių organų ir makšties uždegimu (vulvovaginitu), tačiau tai pasitaiko rečiau.

Vyrai gali būti besimptomiai G. vaginalis nešiotojai, tačiau kai kuriais atvejais gali pasireikšti neryškūs simptomai.

tags: #kiek #reikia #but #nesislapinus #pries #lpl