Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama įtraukiajam ugdymui, siekiant užtikrinti, kad visi vaikai, įskaitant turinčius specialiųjų ugdymosi poreikių, galėtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Nuo 2024 metų visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, nepriklausomai nuo jų negalios formos - intelekto, klausos, regos, autizmo spektro ar kitų sutrikimų.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, praėjusiais mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi beveik 337 tūkst. mokinių, iš kurių daugiau nei 70 tūkst. turėjo specialiųjų ugdymosi poreikių. Daugiau nei 65 tūkst. mokinių mokėsi bendrosiose mokyklose, o daugiau nei 4 tūkst. - specialiosiose mokyklose. Statistika rodo, kad vaikų, turinčių specialiųjų poreikių, įtrauktis į ugdymosi procesą aktuali iš esmės visoms bendrojo lavinimo mokykloms, o ugdymo kokybė ir rezultatai svarbūs ne tik šių vaikų tėvams bei globėjams, bet reikšmingi visos šalies mastu.
Tačiau būtent specialistų ir sąlygų poreikis kelia didžiausią nerimą tėvams, auginantiems vaikus, turinčius intelekto negalią.
Įtraukusis ugdymas: realybė ar siekiamybė?
Pasak VšĮ „Betzatos bendruomenės“ koordinatorės plėtrai ir neįgalų sūnų Timotiejų auginančios mamos Vaivos, ilgą laiką Lietuvoje neįgaliųjų ir įgaliųjų pasauliai egzistavo paraleliai. Todėl dabar reikia pradėti nuo pradžių - nuo susitikimo ir pažinimo. Susitikimai turi vykti visur, pradedant lopšeliu, darželiu, mokykla, įvairiose darbo vietose, sporto klubuose.
Vaiva teigia: „Viskas yra įmanoma, kai pats žmogus, nepaisant jo negalios, matomas kaip unikali vertybė. Net ir tuo atveju, kai intelekto negalią turintys vaikai mokosi bendrojo lavinimo mokyklose, jų buvimas su sveikaisiais, patirtis bei mokymasis iš bendraamžių, yra labai apriboti.
Pasak vilnietės Ramunės, auginančios 10 metų sūnų Simoną, kuriam nustatytas Dauno sindromas ir kuris mokosi vienos katalikiškos gimnazijos specialiojoje klasėje, iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo visai neblogai. Neįgalių moksleivių klasėje dirba specialioji pedagogė bei jos padėjėja, dalykinių mokslų mokytojai - sporto, užsienio kalbos, matematikos, lietuvių kalbos ir kt. - į klasę yra ateinantys. Kiekvienas vaikas turi individualią mokymosi programą. Tačiau skirtingo amžiaus vaikai - antrokas, trečiokas ir 3 ketvirtokai - mokosi tuo pačiu metu toje pačioje klasėje.
„Neįgalių vaikų klasė yra atskirta nuo kitų klasių, su likusia mokyklos bendruomene neįgaliuosius vaikus jungia tik bendri koridoriai ir valgykla, jokių bendrų veiklų su kitais gimnazijos vaikais nebūna. Jeigu nėra bendrų veiklų, ekskursijų ir renginių - tai vaikas tik pro tas pačias duris įeina į mokyklą ir nueina į savo kamputį, kur yra jo atskira erdvė. Todėl specialiosios klasės tikrai nėra įtraukusis ugdymas. Anksčiau, prieš karantiną, buvo galimybė vaikui su padėjėju eiti į būrelius.
Anot mamos, kita problema, kad specialiojoje klasėje mokosi vaikai, turintys įvairių negalių - tai ir autizmo spektro sutrikimai, ir judėjimo negalia, ir Dauno sindromas, ir raidos sutrikimai, t. y. įvairios negalės „surinktos“ į vieną vietą. Vaikai mokosi vieni iš kitų, perima vieni kitų įpročius. Pagal matomus pavyzdžius visiems vaikams daug paprasčiau suvokti dalykus, perimti elgsenas, greičiau suvokiama bei įsisavinami įgūdžiai. Tačiau specialiojoje klasėje intelekto negalią turintis vaikas neturi pavyzdžių, iš kurių mokytųsi visai visuomenėje įprastos, atitinkamo amžiaus vaikams būdingos elgsenos.
„Gerai, jei specialiojoje klasėje yra šnekančių vaikų, o jei vaikai - nešnekantys? Vaikas, kuris pradeda kalbėti, pradeda labiau domėtis pasauliu, iš kitų vaikų mokytis, su juo bendrauti tampa paprasčiau ir tėvams, ir kitiems visuomenės nariams.
Pasak Ramunės, jos sūnus lankė įprastus vaikų darželius. Kiti vaikai jį priėmė labai natūraliai. „Tarkim, pamatydavo, kad Simonas ne ten eina - tai kitas vaikas paimdavo už rankos ir nuvesdavo, kur reikia, arba pamatę, kad Simonas negali apsiauti batų, padėdavo jam tai padaryti. Sveikieji vaikai į kitus neįgalius vaikus žiūri labai natūraliai. Todėl, jei nuo darželio jauniausiems visuomenės nariams bus įprasta matyti šalia jų kitus vaikus, kurie kai kurių savybių neturi ar jų kai kurios galimybės ribotos, toks požiūris natūraliai persikeltų ir į mokyklas, ir į brandžios visuomenės gyvenimą. Kai tokioje aplinkoje užaugę, tokį darželį ir mokyklą lankę žmonės taps valdininkais, įmonių vadovais, - jie pagalvos ir apie darbo vietų neįgaliesiems pritaikymą, ir neįgaliesiems pasiekiamos informacijos pateikimą.
Sūnų Justą, turintį intelekto negalią, išauginusi šiaulietė Danutė pasakojo, jog darželį bei pradines klases sūnus lankė su sveikaisiais, o 5-6 klasėje perėjo į specialiojo ugdymo centrą. Kiek jai teko susidurti, Šiaulių regiono mokyklos, gimnazijos iš esmės nepritaikytos vaikams, turintiems intelekto negalią. Pagrindinė problema - specialistų, kompetentingų dirbti su tokiais vaikais, trūkumas.
Priimtos Švietimo įstatymo pataisos numato, kad nuo 2024 m. visos bendrojo ugdymo mokyklos privalės priimti neįgalius ar specialiųjų poreikių vaikus, mokyklos nebegalės atsisakyti jų priimti motyvuodamos tuo, kad neturi specialistų ar tam tinkamų sąlygų. Neįgalius vaikus auginančios mamos numatomas reformas, įteisintas Švietimo įstatymo pataisose, vertina pozityviai, tačiau kol kas yra labai daug nežinomųjų.
Ramunės nuomone, vaikai, kurie turi lengvą negalią, puikiai orientuojasi, jiems taikoma palengvinta mokymo programa - užtenka, kad mokytoja ar jos padėjėja prieitų retkarčiais pasižiūrėti, tačiau vaikams, turintiems vidutinę ar sunkią intelekto negalią, reikėtų asmeninio asistento. Problema ta, kad bendrojo ugdymo mokyklose yra labai didelės klasės, tad, jei mokytojas bus paliktas be pagalbos, jam bus be galo sunku.
„Bendrojo ugdymo mokyklose turėtų veikti sistema, kad ateinantis į klasę neįgalus vaikas, atsinešdamas su savimi atitinkamą mokinio krepšelį, kartu „atsineštų“ ir savo pagalbos specialistus. Mokykloje turėtų būti logopedai, psichologai, kt. medicinos specialistai, socialiniai pedagogai. Jeigu neįgaliam vaikui prireiktų pagalbos, mokytojas neturėtų būti paliktas vienas su neįgaliais vaikais, be to - su visais kitais vaikais. Įtraukusis švietimas apims visus neįgalius vaikus. Tarp jų gali būti vaikas, sergantis epilepsija, ar vaikas su diabeto diagnoze, kuriam reikės suleisti insuliną. Galbūt nutiks kažkas emocingo, tad turėtų būti žmogus, kuris vaiką išvestų iš klasės, sudarytų jam galimybes kažkur ramiai pabūti. Įtraukusis švietimas pareikalaus labai daug žmogiškųjų resursų - tai didžioji problema.
Kita jos įvardinta problema, į kurią kreipiama per mažai dėmesio, - nėra mokomojo turinio, parengto skirtingų negalių vaikams. Jeigu mokomoji informacija būtų pateikiama lengvai suprantama kalba, trumpesniais sakiniais, didesniu šriftu - tai tiktų ir intelekto negalią, ir regėjimo negalią turintiems vaikams. Neįgalūs vaikai tikrai gali mokytis pagal tas pačias ugdymo programas, tačiau jos turi būti pritaikytos, palengvintos.
Intelekto negalią turinčių vaikų mamų nuomonės sutampa, kad į mokyklas turi ateiti pagalbos specialistai, kurie jau turėtų reikalingų žinių arba turėtų galimybę tobulintis. Galbūt mokytojams ir nebūtina žinoti apie visas negalias, tačiau, jei savivaldybės susiskaičiuotų pagal darželius, su kokiomis negalėmis vaikai į bendrojo lavinimo mokyklas pas juos ateis, tada galėtų tikslingiau pasiruošti.
„Įtraukusis ugdymas turėtų prasidėti dar darželyje. Ten vaikai pamato vieni kitus, bendrose grupėse tarpusavyje apsipranta, visi drauge lengviau mokosi. Vaikams nėra didelės problemos, ar kitas vaikas blogai mato, ar sunkiai eina. Jie labai natūraliai visa tai priima. Problema natūraliai priimti neįgalius žmones - didesnė suaugusiesiems nei vaikams. Jeigu jau iš darželio ateitų informacija, į kokią mokyklą neįgalus vaikas eis, mokytojas galėtų pasiruošti, kad jo klasėje bus, tarkim, vienas vaikas, turintis judėjimo negalią, kitas - intelekto. Tada būtent tokios pagalbos specialistų galima pasitekti, o pedagogams įgyti atitinkamų žinių apie konkrečius neįgalumus.
Anot Simono mamos, baigęs specialiąją ugdymo programą, vaikas gali rinktis tik kelias, rankų pirštais suskaičiuojamas, specialybes - floristo, kepėjo ar virėjo padėjėjo ir pan. „Vaikai, turintys intelekto negalią, baigę bendrojo lavinimo mokyklas turėtų gauti pažymėjimą, su kuriuo galėtų tęsti mokslus profesinėse mokyklose. Rinktis specialybes iš didesnio jų spektro ir įgyti, kad ir siaurą, tačiau pomėgius ir gebėjimus atitinkančią profesiją. Tada jaunuoliai galbūt rastų neįgaliesiems pritaikytų darbo vietų ar patys su kitų pagalba jas sau susikurtų. Nederėtų pamiršti ir mokymosi visą gyvenimą galimybės, kurią turi sveikoji visuomenės dalis, o intelekto neįgalios žmonės jos neturi“, - pastebi Ramunė.
Justo mamai Danutei ne kartą tarnybiniais reikalais teko susidurti su konfliktinėmis situacijomis mokyklose, kurios parodė, jog labai dažnai mokyklų administracijos, vyresnio amžiaus pedagogai neturi įgūdžių bendrauti nei su neįgaliuosius vaikus auginančiais tėvais, nei su pačiais neįgaliais vaikais. Lietuvos visuomenė, ypač regionuose, dar nėra pasirengusi į savo tarpą priimti kitokius visuomenės narius kaip sau lygiaverčius.
„Yra vaikas, kuris gali apsiginti, ir yra vaikas, kuris pats neapsigins. Deja, niekur nedingusi ir patyčių subkultūra, kuriai ne kiekvienas gali atsispirti, juolab pasipriešinti. Todėl ypač svarbus tėvų vaidmuo. Reikėtų, kad jie eitų į mokyklas, paaiškintų kitiems vaikams, jog yra vaikas, kuris kitoks, lėtesnis, kažko nesuprantantis ir pan. Tiesa, tėvai tai vis drąsiau daro, tačiau reikia, kad ir ugdymo įstaigos tokius tėvus priimtų, juos suprastų ir veiktų drauge. Todėl vaikų, turinčių intelekto negalią, įtraukimas į bendrąjį ugdymo procesą kelia labai daug abejonių.
Ramunės teigimu, vaikų, turinčių intelekto negalią, baigus mokyklas pasirinkimas toks: mokytis kelių specialybių, kurių darbo rinkoje nelabai reikia, eiti į dienos centrą ir tiesiog ten leisti laiką arba sėdėti namuose. Kol kas neįgalių žmonių perspektyvos labai ribotos.
Pasak Danutės, kadangi ji turi teisę anksčiau išeiti į pensiją, tad baigė kursus ir įgijo kirpėjos specialybę. Ketina įsteigti kirpyklą neįgaliesiems. Joje sūnus galėtų dirbti administratoriumi. Jos nuomone, visais atvejais patys tėvai turi dėti visas pastangas, kad užtikrintų savo vaikui visaverčio gyvenimo visuomenėje galimybes.
„Jei Justą kasdien aplankytų socialinis darbuotojas ir padėtų išspręsti netipinius sunkumus, sūnus galėtų gyventi gan savarankiškai. Tačiau jei susirgtų ar kas nutiktų - reikėtų pagalbos. Deja, Lietuvoje tokios valstybinių institucijų teikiamos pagalbos nėra.
Pasak „Betzatos bendruomenės“ atstovės ir neįgalaus vaiko mamos Vaivos, „Betzatos bendruomenėje“ gyvena ir dirba jau suaugę žmonės, turintys intelekto negalią. Dauguma jų bendrojo ugdymo įstaigose mokėsi arba nesimokė dar tarybiniais metais. Kai kurie iš jų iš viso nelankė ugdymo įstaigų, dauguma buvo mokomi specialiosiose mokyklose-internatuose. Kad ir koks buvo tuometinis ugdymas, bet visų dabartinių negerovių šaknis - atskirtis. Negalią turintys vaikai bei suaugę asmenys buvo atskirti nuo „sveikųjų“ pasaulio.
„Dabar tie vaikai užaugę, užima įvairiausius valstybinius, politinius postus, kuria ir įgyvendina įstatymus, užsiima verslu bei įdarbina žmones, vadovauja mokykloms, yra įvairių organizacijų vadovais, treneriais. Jų veiklose retai atsiranda vietos negalią turintiems suaugusiems žmonėms ar vaikams, nes jų aplinkoje ir patirtyse šių žmonių tiesiog nebuvo.
Vaikus, turinčius intelekto negalią, auginančios mamos džiaugiasi, kad Lietuvoje siekiama įdiegti tai, kas jau daugelį metų yra įprasta daugelyje Europos Sąjungos šalių. Tačiau jos neturi iliuzijų, jog visa tai įvyks greitai. Neįgaliųjų teisių konvencija, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, skubina įgyvendinti pokyčius.
| Metai | Viso mokinių bendrojo ugdymo mokyklose | Specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių | Mokinių bendrosiose mokyklose | Mokinių specialiosiose mokyklose |
|---|---|---|---|---|
| Praėję mokslo metai | Beveik 337 tūkst. | Daugiau nei 70 tūkst. | Per 65 tūkst. | Daugiau nei 4 tūkst. |