Vairuojant nedraustą transporto priemonę visuomet yra rizika būti nubaustam. Lietuvoje už tokį pažeidimą numatytos baudos, kurios gali siekti nuo 50 iki 100 eurų. Be to, atsakingiems už sutarties sudarymą (t.y. transporto priemonės savininkams) fiziniams asmenims numatyta bauda nuo 60 Eur iki 120 Eur, o juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims - nuo 120 Eur iki 240 Eur.
Privalomojo draudimo kontrolė vykdoma ne tik sustabdžius policijos pareigūnams, bet ir įvairiomis techninėmis priemonėmis. Lietuvos kelių policijos tarnybos duomenimis, kasmet užfiksuojama virš 20 tūkst. atvejų, kai transporto priemonė yra neapdrausta. Todėl patariama prieš išvažiuojant į kelią, įsitikinti ar Jūsų naudojama transporto priemonė yra apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu.
Siekiant pagerinti automobilių saugumą eismo keliais, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas griežtina įstatymą. Pagal statistikos duomenis Lietuvoje, vienas iš dešimties važinėjančių automobilių yra neapdrausti arba nepraėję techninės apžiūros ir neturi pažymėjimo apie automobilio techninės būklės stovį.
Įstatymo pataisose numatoma, kad kai automobilis neapdraustas arba jau negalioja, kai automobilis nepraėjęs techninės apžiūros arba pasibaigęs galiojimo laikas, atsakomybę neša automobilio savininkas. Automobilio savininkas informuojamas, kad, jeigu 90 dienų bėgyje nesutvarkys savo automobilio, jis bus išregistruotas ir laikinai bus sustabdytas leidimas jo eksploatavimui.
Nuo kitų metų pavasario keičiasi automobilių išregistravimo tvarka - transporto priemonės jau nebus automatiškai išregistruojamos, jei jų dokumentai nebus tvarkingi. Eksploatuoti netinkamas automobilis bus išregistruojamas tik pateikus tokios transporto priemonės sunaikinimo pažymėjimą.
Nuo kitų metų gegužės leidimas transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme bus tik stabdomas, jei automobilis neturės galiojančios privalomosios techninės apžiūros, bus neapdrausta civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, arba bus nesumokėti valstybės nustatyti mokesčiai.
Nauja Tvarka ir Administracinė Našta
„Nauja tvarka bus palanki gyventojams, nes jiems mažės administracinė našta. Iš naujo apdraudus ar registravus automobilį nebereikės mokėti pinigų „Regitrai“.
Pavyzdžiui, 2016 metais už transporto priemonių registracijos atstatymą po automatinio lengvųjų automobilių išregistravimo dėl prievolių nevykdymo „Regitrai“ iš viso buvo sumokėta 100,4 tūkst. eurų, o šiais metais - 90,3 tūkst.
Seni Automobiliai ir Jų Sutvarkymas
Pagal teisės aktus, kurių įgyvendinimą prižiūri Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos ir policija, automobilio savininkas privalo pasirūpinti seno automobilio atliekų sutvarkymu. Tą galima padaryti pasinaudojant GIA su partneriais sukurta įvairių atliekų, įskaitant ir automobilių, surinkimo bei tvarkymo sistema.
Eksploatuoti netinkamos transporto priemonės turi būti saugiai ir tinkamai išardytos, nes nemažai automobilių dalių, pavyzdžiui, hidrauliniai ar tepaliniai amortizatoriai, akumuliatoriai, degalų ir tepalo filtrai, panaudota alyva, yra priskiriamos pavojingoms atliekoms.
ENTPTA skaičiavimais, kasmet Lietuvoje išardoma apie 50-60 tūkst. tonų senų automobilių, iš kurių apie 20 proc. (10-12 tūkst. tonų) susidaro nevertingos plastiko, gumos, stiklo, salono apdailos ir kitokių automobilių dalių atliekos.
Statistika apie išregistruotus automobilius
2018 metų gegužę įsigaliosiančios LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pataisos numato, kad eksploatuoti netinkamos transporto priemonės (lengvasis automobilis (M1 klasės) ir transporto priemonė iki 3,5 tonos ir 9 sėdimųjų (N1 klasės) bus išregistruojama tik pateikus sunaikinimo pažymėjimą.
„Reikalavimas, kad netinkama dalyvauti viešajame eisme transporto priemonė bus išregistruojama tik pateikus sunaikinimo pažymėjimą, turės teigiamos įtakos visai netinkamų eksploatuoti transporto priemonių surinkimo ir tvarkymo sistemai.
„Regitros“ duomenimis, pateikus sunaikinimo pažymėjimą pernai buvo išregistruota 7,3 tūkst. lengvųjų automobilių, o per šiuos metus (lapkričio mėn. duomenys) - 5,8 tūkst. automobilių.
Per 2016 metus automatiškai iš viso išregistruota 144,2 tūkst. lengvųjų automobilių, o vien per šiuos metus - 136,6 tūkst.
Pasak „Regitros“, maždaug pusė (70,1 tūkst.) lengvųjų automobilių pernai buvo išregistruota automatiškai pasibaigus jų laikinojo įregistravimo terminui (kai išduodami laikinieji numerio ženklai transporto priemonės išvežimui, taip pat atvejai, kai pardavus automobilį ir pasikeitus jo valdytojui pastarasis neregistruoja automobilio savo vardu per 10 dienų).
| Metai | Išregistruota pateikus sunaikinimo pažymėjimą | Išregistruota automatiškai |
|---|---|---|
| Pernai | 7,3 tūkst. | 70,1 tūkst. (laikino įregistravimo terminas) |
| Šiais metais (lapkričio mėn. duomenys) | 5,8 tūkst. | - |
| 2016 | - | 144,2 tūkst. |
| Šiais metais | - | 136,6 tūkst. |
Žingsniai, kaip pardavėjui patvirtinti automobilio perleidimą kitam asmeniui?
Atsakomybė už Draudimo Sutarties Pažeidimus
Dažnai savo transporto priemonę duodame vairuoti vaikams, draugams ar kitiems asmenims net susimąstydami, kokios gali kilti pasekmės tuo atveju, jeigu toks asmuo padarys eismo įvykį. Sudarydami draudimo sutartį atkreipiame dėmesį į draudimo įmokos dydį, tačiau dažnai neįvertiname aplinkybių, kuriems asmenims suteiksime teisę vairuoti apdraustą transporto priemonę, o suteikus teisę tokiems asmenims vairuoti, papildomai nepranešame draudikui dėl draudimo rizikos pasikeitimo, tuo pažeisdami draudimo sutarties šalių pareigą kuo glaudžiau bendradarbiauti ir kooperuotis sudarant ir vykdant draudimo sutartį.
Toks šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui - užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) yra atskirai įtvirtina draudėjo pareigą pateikti visą draudiko prašomą informaciją ir dokumentus, būtinus sutarčiai sudaryti, o draudikui nustato teisę, prieš sudarant sutartį, šią informaciją patikrinti, taip pat apžiūrėti transporto priemonę.
Draudėjo pareiga draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu informuoti draudiką apie draudimo rizikos padidėjimą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.1010 str. 1 d. Draudimo sąlygose dažniausiai būna nustatyta, kad jeigu draudimo rizika, numatyta draudimo sutartyje, padidėja ar gali padidėti draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, draudėjas ar apdraustasis privalo informuoti draudiką apie padidėjusią draudimo riziką.
Laikytina, kad rizika pasikeičia, kai draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu pasikeičia kuri nors aplinkybė, tiesiogiai susijusi su pavojaus draudimo objektui sumažėjimu ar padidėjimu, ir jeigu draudikas draudimo sutartyje, kad tokia aplinkybė turi įtakos draudimo rizikos padidėjimui ar sumažėjimui. Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, o visais kitais atvejais - tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką.
Tuo atveju, jeigu draudimo rizika padidėja, draudėjas draudikui pareikalavus privalo sumokėti papildomą draudimo įmoką.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bendradarbiavimo pareigos nevykdymo pasekmė - neigiamų padarinių atsiradimas, suteikiantis draudikui teisę pateikti draudėjui atgręžtinį reikalavimą atlyginti dalį trečiajam asmeniui išmokėtų sumų. Ši draudiko teisė yra įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 22 straipsnyje, kuriame yra nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį.
Šios nuostatos buvo ne kartą nagrinėtos ir aiškintos teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, draudikams yra suteikta galimybė nustatyti skirtingas įmokas asmenims, priklausomai nuo skirtingo tikėtinumo laipsnio draudikui sukurti tikimybę vykdyti įsipareigojimus trečiojo asmens naudai.
Draudimo riziką draudžiant civilinę atsakomybę sudaro draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybė ir jo sukeltų nuostolių tikėtinas dydis. Teisę nustatyti ir apskaičiuoti draudimo įmokos dydį turi draudikas, o draudimo įmoka turi būti nustatoma atsižvelgiant į draudiko suteikiamą draudimo apsaugą draudėjui (apdraustiesiems), taip pat draudimo įmoka turi būti proporcinga draudiko prisiimamiems įsipareigojimams pagal draudimo sutartį bei nepažeisti draudėjo (apdraustųjų) interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Šiame kontekste, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo kontekste, asmenų, neturinčių dvejų metų vairavimo patirties, vairavimas yra rizikingesnis, todėl draudikas turi teisę nustatyti, kad tokių asmenų mokama draudimo įmoka yra didesnė už vairavimo patirtį turinčių vairuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformulavęs taisyklę, kad nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, turi būti atsižvelgiama į tai, kokia apimtimi draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu.
Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėse yra numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos.
Vienoje iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų (2014 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-55/2014) buvo keliamas klausimas dėl draudiko teisės reikalauti dalies išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo Taisyklių 62.2 punkto pagrindu apimties tuo atveju, kai draudėjas pažeidė pareigą informuoti apie draudimo rizikos pasikeitimą dėl to, kad apdrausta transporto priemonė perduota valdyti draudimo sutartyje nustatyto amžiaus ir (ar) vairavimo stažo neturintiems asmenims.
Šioje byloje teismas paliko galioti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš draudėjo priteista 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos. Šioje byloje buvo įvertintas draudimo sutarties pažeidimo pobūdis - t. y. Kaip pagrindą priteisti iš kasatoriaus maksimalią teisės aktuose nustatytą išmokėtos sumos dalį teismas nurodė tai, kad transporto priemonės valdytojo amžius ir vairavimo stažas yra reikšmingi veiksniai vertinant draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę, nes jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas yra rizikingesnis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo aspektu.
Pabrėžtina, kad tiek transporto priemonės valdytojo amžius, tiek vairavimo stažas laikytinos aplinkybėmis, galinčiomis nulemti draudimo riziką.
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje (2016 m. liepos 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-380-969/2016) teismas pažymėjo, savaime negalima visais atvejais laikyti, kad jaunesnio amžiaus ir mažesnį vairavimo stažą turinčių asmenų vairavimas visais atvejais padidina draudimo riziką tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Šioje byloje teismas vertino kokio išmokėtos draudimo išmokos dydžio gali reikalauti draudikas tuo atveju, kai transporto priemonės valdytojas eismo įvykio metu buvo 27 metų amžiaus ir turėjo 6 metų vairavimo stažą, tuo tarpu draudimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į draudimo riziką, apskaičiuotą remiantis tuo, kad transporto priemonę vairuos ne jaunesnis nei 30 metų amžiaus ir turintis ne mažesnį nei 7 metų vairavimo stažą asmuo.
Teismas pažymėjo, kad tai reiškė, kad draudimo rizika dėl nepranešimo apie aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo amžiumi ir vairavimo stažu, negalėjo pasikeisti tokia apimtimi, kuri sudarytų pagrindą draudikui reikalauti maksimalios išmokėtos sumos dalies pagal Taisyklių 62.2 punktą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimo rizikos pasikeitimas, apie kurį draudikas nebuvo informuotas, nagrinėjamu atveju nebuvo žymus, todėl sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovui iš kasatoriaus priteista maksimali teisės aktuose nustatyta suma yra per didelė.
Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą ir taikydamas draudimo rizikos padidėjimo kriterijų, teismas nusprendė priteistiną sumą sumažinti iki 25 proc.