Šiame straipsnyje panagrinėsime kooperatinių butų kainas Lietuvoje 1983 metais sovietmečiu. Aptarsime, kokie veiksniai turėjo įtakos kainoms ir kaip jos skyrėsi nuo valstybinių butų kainų.
Sovietinio režimo metais Lietuvoje veikė specializuotos „beriozkų“ tipo parduotuvės, kuriose valiutiniais čekiais atsiskaitantys asmenys turėjo galimybę nusipirkti tais laikais Vakarų šalyse paplitusias importines prekes - garso, vaizdo techniką, alkoholinius gėrimus, drabužius, kosmetiką.
Maždaug 1992 metais vienas buvęs milicijos darbuotojas pasakojo, kad kadaise Georgijus Dekanidzė (B. Dekanidzės tėvas - red. past.) maždaug už 50 tūkst. JAV dolerių iš saugumo nusipirko operatyvinę medžiagą, kurioje buvo surinkti duomenys apie jį ir artimiausius aplinkos žmones. Tokia pat operatyvinė medžiaga buvo ir organizuotų nusikaltėlių veiklą stebinčių milicijos darbuotojų stalčiuje. Labai tikėtina, kad ji vis dar saugoma KGB archyve“, - kalbėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.
Dokumente rašoma, kad iš visų slaptųjų agentų 293 buvo vyrai ir 86 - moterys.
Tik faktai: LGGRTC paskelbtoje KGB Antrosios (kontržvalgybos) valdybos viršininko pavaduotojo, sovietų saugumo pulkininko Stasio Jankūno pažymoje „Apie valdybos agentūrinį aparatą“, parašytoje 1984 metų liepos 15 dieną, nurodoma, kad KGB kontržvalgybininkai visoje Lietuvoje turėjo 379 slaptus agentus, 2 rezidentus ir 47 konspiracinių butų prižiūrėtojus.
Šiandien pareigūnams kelia nemažai abejonių sovietmečiu teisėsaugininkų nevaržomos B. Dekanidzės gastrolės po pasaulį.
Galimybės, kad būtent šios medžiagos pagrindu B.Dekanidzė galėjo būti užverbuotas KGB, neatmesčiau“, - kalbėjo Generalinės prokuratūros prokuroras Gintaras Jasaitis, kuriam teko tirti Vilniaus brigados lyderio įsakymu nužudyto žurnalisto V. Lingio bylą.
JAV dolerius supirkusiems, o vėliau perpardavusiems asmenims grėsė net iki dešimties metų nelaisvės bausmė.“
Kadaise KGB dirbusiam Marijonui Misiukoniui, vėliau tapusiam vidaus reikalų ministru, maždaug 1980 metais teko prašyti paties Henriko Daktaro pagalbos.
Anot pašnekovų, vienas informatorius mįslingomis aplinkybėmis nužudytas Latvijos sostinėje Rygoje 1991 metais.
Tuo metu Borisas Dekanidzė (Vilniaus brigados vadeiva, kuriam 1995-ųjų liepos 12-ąją paskutinį kartą Lietuvoje istorijoje įvykdyta mirties bausmė dėl žurnalisto Vito Lingio žmogžudystės organizavimo - red. past.) sostinėje supirkinėjo valiutinius čekius.
Tada jie prilygo doleriui, tačiau juos buvo galima išleisti tik minėtose parduotuvėse.
Jo veiklos mastai tapo žinomi KGB, todėl jie pradėjo operatyvinio tyrimo bylą.
Kitoje byloje, pavadintoje „Organizuoto nusikalstamumo gauja“, per kelerius metus buvo nustatyti gaujos narių ryšiai, susibūrimų vietos, vykdoma neteisėta veikla.
Latvijos operatyvininkai iškasė, kad B. Dekanidzė dažnai mėgo linksmintis buvusio Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministro Boriso Pugo viloje Rygos kurortiniame priemiestyje Jūrmaloje.
Įdomu, kad 1991 metais Maskvoje žlugusio rugpjūčio pučo metu savo bute nusišovęs B. Pugo garsėjo spalvinga biografija: 1976-aisiais jis tarnavo KGB, o 1980-1984 metais vadovavo Latvijos KGB.
G. Jasaitis taip pat pareiškė, kad KGB šešėlis persekioja ir iki šiol neaiškiais maršrutais tarp Vilniaus ir Rygos besiblaškantį buvusį Vilniaus brigados smogikų būrio vadą Igorį Tiomkiną, pravarde Timocha.
„Verta prisiminti, kad jo tėvas anuomet buvo Šiaurės miestelyje dislokuotos sovietinės divizijos vadas.
Tad tam tikros sąsajos su specialiosiomis tarnybomis galimos ir per tokią prizmę.
Sovietinis daugiabutis namas
Taip pat I. Tiomkino pavardė figūravo ir minėtoje saugumiečių operatyvinio tyrimo byloje, todėl pamąstymų gali būti pačių įvairiausių, - sakė G. Jasaitis.
Tokie procesai galėjo vykti laisvai, jei, tarkime, šie asmenys buvo spaudžiami „brigadinius“ kompromituojančia medžiaga.
Juk tuo metu B. Dekanidzė tebuvo spekuliantas, neteisėtai vertęsis valiutinėmis operacijomis.
Tais laikais už tokią veiklą būdavo gana griežtai baudžiama ir inkriminuojamas pakankamai rimtas straipsnis.
Kartą po slaptos operacijos saugumiečiai iš Vilniaus nutarė papietauti Kauno Žaliakalnyje veikusioje kavinėje „Tartu“.
Kai KGB darbuotojai smagiai kirto Kijevo kotletus, iš šalia užeigos stovėjusios tarnybinės mašinos per pravirą langą kauniečiai vagys nugvelbė brangią sekimo technikos aparatūrą.
Gėdingai apšvarinti ir bijodami pranešti savo valdžiai KGB agentai patys ėmėsi ieškoti ilgapirščių, tačiau jiems nepavyko rasti techniką pasisavinusių asmenų.
M. Misiukonis, nugirdęs apie į nemalonią padėtį patekusius kolegas, nusprendė viską sutvarkyti tyliai.
Siekdamas greitų rezultatų, jis pasikvietė tuometį Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos valdybos skyriaus viršininką Alvydą Sadecką ir dar kelis vyrus ir jie nelaukdami nuskubėjo į Kauną.
Atvykus aukštiems Vilniaus pareigūnams, į Kauno KGB rūmus buvo pakviestas H. Daktaras.
Apie vagystę sužinojęs Henytė sėdėjo ir paslaptingai šypsojosi, tarsi laukdamas pagyrų, kad be jo Kaune ne tik nusikaltėliai, bet ir aukšti KGB šulai nepajudina nė pirštelio.
Trumpai patylėjęs jis paprašė palikti kabinetą tuometį Kauno milicijos viršininką Juozą Grybauską ir dar kelis asmenis.
Tąkart kabinete likusiems M. Misiukoniui ir A. Sadeckui Henytė tiesiai ištarė: „Na va, o su jumis kalbėsiu. Beje, kiek duosite laiko šiam reikalui?“
M. Misiukonis pasakė: „Poros dienų, tikėkimės, užteks.“
Taip iš tikrųjų ir buvo - po dviejų dienų vėl pasirodėme Kaune.
Į susitikimo vietą H. Daktaras atskubėjo nešinas krepšiais su saugumiečiams priklausančia vaizdo ir fotografijos įranga.
Jis prasitarė, kad pavogtų ryšio priemonių vagys atsikratė įmesdami į Nerį.
Tvirtino, kad aparatūra vis dar guli upės dugne, tiksliai nurodė vietą.
Įdomiausia, kad jo informacija pasitvirtino“, - prisiminė M. Misiukonis.
Šiuo metu teisiamas H. Daktaras, paprašytas prisiminti minėtą padėtį, iš Lukiškių kameros „Balsas.lt savaitei“ raštu patvirtino, kad dalyvavo šioje senokai įvykusioje istorijoje.
„Tada visus pažinojau, todėl padėjau surasti brangią aparatūrą, kurią prarado tuomečiai KGB darbuotojai“, - patvirtino Henytė.
Pats H. Daktaras ir kiti jo buvę sėbrai visada kategoriškai neigė bendradarbiavę su KGB agentais.
Tačiau esama duomenų, kad su Daktarų gauja sietas Edmundas Tamulis, geriau pažįstamas Algelio bei Išsižiojėlio pravardėmis, galimai nevengė teikti pikantiškų duomenų saugumiečiams.
Vienų šaltinių teigimu, ne kartą teistas, tačiau tarp nusikaltėlių itin gerbiamas vyriškis iš pradžių gyveno Kaune, tačiau paskutiniais gyvenimo metais persikėlė į Palangą.
Čia jis gyveno tarsi Italijos mafijos bosas - netoli Lietuvos pajūrio sostinės autobusų stoties iškilusiame dideliame puošniame name su dviem baseinais.
Tuomečiai kriminalistai turėjo duomenų, kad prieš mirtį Išsižiojėlis su Rygos mafijos krikštatėviu Viktoru Abakumu rimtai aptarinėjo galimybes steigti kazino prestižiniuose buvusios Sovietų Sąjungos kurortuose - Sočyje, Jaltoje.
Tačiau tokiems grandioziniams jų planams nebuvo lemta išsipildyti, mat abu buvo nužudyti.
Neatmestina, jog Kauno nusikaltėlius pasiekė žinios, kad jis buvo KGB informatorius.
Todėl nuspręsta jo atsikratyti sumėčius pėdas - šalyje kaimynėje Latvijoje, kur 1991 metais kaunietis nuvyko į paskutinę kelionę palydėti savo gero draugo, vietinio mafijos vadeivos V. Abakumo.
Iki šiol niekas negali, o galbūt ir nenori pasakyti, kokiomis aplinkybėmis mirė E. Tamulis.
Teigiama, kad apžiūrint nužudytojo kūną buvo aptikta apie 100 durtinių žaizdų.
Kiti sakė, kad būta ir šautinių sužalojimų.
Žvelgiant istoriškai galima drąsiai pasakyti, kad jis bene pirmasis nusikalstamo pasaulio veikėjas, nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje kritęs nuo saviškių rankos.
Daugiau kaip prieš dešimtmetį man dalimis teko surinkti medžiagą.
Tiesa, tai buvo draiskalai, kuriuose būta operatyvinių duomenų apie kai kurių Vilniaus brigados veikėjų ryšius su KGB agentais.
1987-1991 metai kai kurie sostinės nusikaltėliai dažnai be jokių suvaržymų keliaudavo po užsienio šalis.
O tada judėti po Vakarų šalis buvo skirti griežti apribojimai asmenims, kurie praeityje buvo teisti ar turėjo reikalų su milicija.
Dažnai į užsienį ypač laisvai buvo išleidžiami Vilniaus brigadai priklausę B. Dekanidzė ir I. Tiomkinas.
Nenustebčiau, kad jie turėjo ryšių su KGB.
Bet atmetu visas prielaidas, kad jie galėjo dirbti žvalgybinį darbą Vakarų šalyse.
Tačiau jais saugumiečiai galėjo pasinaudoti rinkdami vidinę informaciją apie tam tikrus asmenis, kurie turėjo sąsajų su šešėlinio verslo veikėjais.
Juk tuo metu KGB domino informacija apie aukso, užsienio valiutos, ginklų ir kitų pogrindinių verslų atstovų veiklą Lietuvoje ir už jos ribų.
O apie šiuos bene daugiausiai duomenų galėjo būti sukaupę su jais bendravę Vilniaus brigados veikėjai.