Ona Kotryna Emmerich gimė 1774 m. rugsėjo 8 d. Flamsko sodžiuje netoli Koesfeldo miesto Vestfalijoje. Tą pačią dieną ji buvo pakrikštyta Koesfeldo parapijos bažnyčioje. Jos tėvai buvo Bernardas Emmerich ir Ona Hilleraitė ir turėjo devynetą vaikų, iš kurių Ona Kotryna buvo penktoji.
Jos tėvas buvo labai pamaldus ir doras, sunkiai dirbo, kad išlaikytų tokią didelę šeimą, visiškai pasitikėdamas Dievu. Taip pat dievobaiminga ir dora moteris buvo Onos Kotrynos motina. Jos įprastas priežodis: „Viešpatie, kaip Tu nori, bet ne kaip aš noriu”. Arba dažnai kartodavo: „Viešpatie, suteik man kantrybės, o paskui smarkiai bausk”. Tokių tėvų Ona Kotryna buvo išauklėta griežtai ir tikrai krikščioniškai.
Nors buvo silpnos sveikatos, tačiau nuo jaunų dienų turėjo sunkiai darbuotis. Dėl įvairių dvasios neramumų ir įvairių vizijų, kurias jau kaip vaikas buvo verta matyti, nors ir buvo linksmo charakterio ir nepaprastai gyvo proto, pastebėta joje tylumas ir užsidarymas savyje. Tėvai dažnai manydami, kad tai užsispyrimas, ją bardavo. Viešpats Dievas leido, matyt, tai, kad Ona Kotryna išmoktų nusižeminimo.
Būdama maždaug septynerių metų, Ona Kotryna drauge su kitais vaikais priėjo pirmą kartą išpažinties. Ir taip uoliai jai ruošėsi, toks gilus ir nuoširdus gailestis apėmė jos jauną širdį, kad kelyje į bažnyčią nualpo, ir kiti vaikai, kurie ją labai mylėjo, turėjo nunešti į Koesfeldą.
Nors nekaltybę, gautą švento krikšto metu, visuomet išsaugojo, nors tuo metu, kai jau galėjo pažinti skirtumą tarp gero ir pikto, visais sugebėjimais, visomis mintimis ir palinkimais siekė vien tiktai aukščiausios gėrybės ir paskutinio tikslo, tačiau pirmosios išpažinties metu taip nusižemino, taip gailėjosi už padarytas nuodėmes, jog pradėjo garsiai verkti, todėl nuo konfesionalo reikėjo ją veste nuvesti. Kai pirmą kartą priėjo prie šv. Komunijos, vėl visiškai atsidavė Viešpačiui Dievui.
Pabaigusi dvylika metų Ona Kotryna stojo tarnauti pas vieną ūkininką, taip pat Flamsko sodžiuje gyvenantį. Tarnavo čia trejus metus, o šeimininko žmona vėliau dvasiškajai vyresnybei davė šiokį liudijimą apie Kotryną: „Kai Ona Kotryna buvo dvylikos ar trylikos metų, gyveno mano namuose ir ganė karves, buvo visiems namiškiams mandagi ir maloni, ir niekuomet nepastebėjau joje nieko tokio, už ką būtų verta papeikti. Niekuomet neieškojo pasilinksminimų, bet noromis ėjo į bažnyčią, nes buvo labai pamaldi, uoli, ištikima ir kukli. Apie kiekvieną kalbėdavo gerai, o apie save sakydavo, jog nenori būti laiminga šiame pasaulyje. Buvo labai geros širdies ir pasninkaudavo dažnai sakydama, kad ji visai nenorinti valgyti.
Pagaliau 1802 m. Pabaigus pilnus bandymų ir kančių naujokavimo metus, Onai Kotrynai buvo leista padaryti įžadus 1803 m. lapkričio mėn. 5 dieną. Įžadus padarė su neapsakomu džiaugsmu, kuris buvo matyt į ją pažvelgus. Tarytum, nepaprasta šviesa apėmė ją; taip tviskėjo jos veidas džiaugsmu ir laime, jog tapo Jėzaus Kristaus mylimąja. Pati vėliau kalbėjo: „Visiškai atsidaviau dangiškajam savo Mylimajam, o Jis elgėsi su manim pagal savo valią”.
Ona Kotryna stengėsi būti verta dangiškojo Karaliaus mylimąja ir stengėsi tai padaryti ugdydama savyje tobulai visas dorybes, reikalingas vienuolės gyvenimui, kiek apskritai tose dorybėse žmogus gali išsitobulinti. Visa jos meilė buvo dangiškojo Mylimojo nuosavybė. Be Jo, mylėjo taipgi seseris, su kuriomis gyveno vienuolyne. Apie jos gyvenimą vienuolyne taip rašo kilnusis kunigas Overbergas: „Ona Kotryna buvo visuomet nuolaidi, labai rami, labai nusižeminus, nemėgstanti ginčytis ir patarnauti visad pasiryžusi”.
Netoli nuo vienuolyno mūrų gyveno tuokart vienas labai pamaldus prancūzų kunigas Lambertas, kuris nenorėjo prisiekti konstitucijai ir turėjo išbėgti iš savo tėvynės. Tas kunigas ypatingai uoliai ėmė rūpintis Ona Kotryna, padėdamas jai patarimais ir darbu.
Onai Kotrynai buvo baisus sielvartas, kai 1811 m. gruodžio mėnesyje panaikinta Agnetembergo vienuolynas. „Taip susirgau, - pasakodavosi vėliau, - jog visos vienuolės manė mirsiant mane. Tuomet man pasirodė Dievo Motina sakydama: „Dar nemirsi, dar daug apie tave ims kalbėti, bet nesibijok, kad ir kaip tau nesisektų, patirsi mano pagalbą!” Tuo tarpu kai kitos vienuolės paliko vienuolyną, Ona Kotryna, būdama labai serganti, gyveno jame lig kitų metų pavasario, ir kai nebegalėjo ilgiau jame pasilikti, išsikėlė drauge su kunigu Lambertu į našlės Roterienės namus Duelmene.
„Taip bijojaus, taip rūpinaus, - pasakojo vėliau, - turėdama palikti vienuolyną, jog maniau, kad kiekvienas akmuo gatvėje turi mane praryti”. Kai tiktai padėta ją neturtingam, apačioje esančiam, kambarėly, sunkiai susirgo; kadangi manyta, jog mirs, pašaukta domininkonų tėvą Limbergą, kuris aprūpino šventais sakramentais ir paruošė ją amžinybei. Tačiau netrukus ji vėl išgijo, o tėvas Limbergas paliko nuo šiol jos nuodėmklausiu ligi mirties.
1812 m. gruodžio mėn. 20 d. Onos Kotrynos rankose, kojose ir krūtinėje pasirodė stigmatai, arba Jėzaus žaizdų ženklai. Tą dieną, po pietų trečią valandą, Ona Kotryna išskėtus rankas meldėsi ekstazėje. Įėjo pas ją šeimininkės Roterienės duktė. Matydama, kad iš besimeldžiančios delnų teka kraujas, manė, jog Kotryna atsitiktinai susižeidė. Todėl, kai Ona Kotryna atsipeikėjo, mergaitė atkreipė į tai jos dėmesį, o Ona Kotryna prašė ją apie tai niekam nieko nesakyti.
Gruodžio mėn. 31 d., kai tėvas Limbergas atnešė jai švč. Sakramentą, pirmą kartą pastebėjo žaizdas jos rankose, iš kurių tekėjo kraujas. „Tuojau, - taip pasakojo tėvas Limbergas, - pranešiau apie tai tėvui Lambertui, gyvenančiam tuose- pačiuose namuose. Atėjo jis tuojau pas Oną Kotryną ir, pamatęs, kad kraujas iš rankų teka, tarė jai: „Mano sesuo, nemanyk, kad esi Kotryna Senietė”. Tačiau, kai lig vakaro žaizdos neišnyko, o taipgi ir kitą dieną, tarė man: „Tėve, to niekas neturi žinoti, tai turi pasilikti tarp mūsų, o šiaip patirsime daug nemalonumų ir rūpesčių”. Tėvas Limbergas noromis su tuo sutiko, o Ona Kotryna džiaugėsi labai, kad tie du kunigai jos žaizdoms neteikė didelės reikšmės. Ir kiek galėdama slėpė tą kančią nuo kiekvieno.
Deja, sužinojo taipgi apie tai Klara Soentgenaitė, ir paslaptis buvo išduota. Dėl to kunigas Reusingas, Duelmo klebonas, drauge su daktaru Veseneriu ir Krauthausenu, o be to, drauge su Onos Kotrynos nuodėmklausiu ištyrė tą dalyką ir savo tyrimo rezultatus 1813 m. kovo mėn. 25 d. pranešė dvasiškajai vyresnybei. Po trijų dienų atvyko vienuolyno vikaras generalis, vėliau pagarsėjęs, kaip arkivyskupas Klemens August von Droste zu Visehring, lydimas kilnaus kunigo von Overbergo ir medicinos daktaro von Druffelio Duelmene, ištirti šio viso dalyko. Tas tyrimas, kurio metu Ona Kotryna turėjo pasipasakoti visus savo gyvenimo nuotykius, truko ilgiau negu ketvirtį metų, o vaisius buvo toks, kad pripažinta stigmatų tikrumas ir antgamtiškumas, be to, paaiškėjo nepaprastas Onos Kotrynos paklusnumas ir taipgi herojiškas jos kantrumas.
1813 m. spalio mėn. Ona Kotryna drauge su kunigu Lambertu persikėlė į kepėjo ir aludario Limbergo, jos nuodėmklausio brolio, namus. Kad būtų geriau prižiūrima namų tvarka, pasiėmė pas save jauniausią seserį Gertrūdą, kuri tačiau dėl nelemto savo charakterio nepaprastai daug sielvarto pridarydavo Kotrynai.
Dėl nuolat plintančių žinių apie stigmatus, Ona Kotryna susipažino su žymiu apylinkės mokslininku fiziku daktaru Veseneriu. Tas žmogus Dievo tarnaitės gyvenime suvaidino svarbią rolę. Iš jo pranešimų sužinome labai įdomių Onos Kotrynos gyvenimo atsitikimų. Dar didesnės reikšmės buvo ta aplinkybė, kad 1818 m. garsusis poetas Klemensas Brentano, ne be Dievo valios, atvyko į Duelmeną prie skausmų lovos, kurioje kentė pamaldi mergaitė. Klemensas Brentano, be abejo, buvo įrankis, Dievo parinktas surašyti visiems jos apreiškimams ir vizijoms. Atliko tą savo uždavinį kuo sąžiningiausiai, būdamas prie jos kaip ištikimas bičiulis lig pat mirties.
Tėvas Shmoegeris savo „Onos Kotrynos gyvenime” įrodinėja, kad svarbiausias tos Dievo tarnaitės gyvenimo uždavinys buvo ne tiktai tapti pačiai šventąja, gera valia priimti kančias už kitų kal-tes, išprašyti gailestingumo artimiems ir tapti milijonams išganymo įrankiu, bet jos uždavinys buvo paskleisti žinias apie savo regėjimus kuo labiausiai tarp žmonių ir tuo būdu gaivinti tikėjimą, pamaldumą ir nešti bažnyčiai nuolatinę naudą. Ji pati kalbėjo: „Žinau, jog seniai būčiau mirusi, jeigu tas keliauninkas (Klemensas Brentano) nebūtų turėjęs visa paskelbti.
1824 m. vasario mėn. 9 d. Klemensas Brentano gimė 1778 metų rugsėjo 8 d. Vokietijos vakaruose. Tai buvo sūnus turtingo italų pirklio, kuris iš Italijos atsikraustė į Vokietiją ir įsikūrė Frankfurte prie Maino. Jaunas Klemensas negavo tinkamo išauklėjimo. Jo tėvas kartais liepdavo jam verstis prekyba, o kartais siųsdavo jį į aukštąją mokyklą. Jo dorove maža kas tesirūpino. Po tėvo mirties Klemensas mokėsi keliuose universitetuose, paskui atsidėjo literatūros darbui. Rašė daug eilėraščių, novelių, apysakų, dramų ir veikiai pagarsėjo kaip labai įdomus rašytojas. Bet ne visi jo raštai yra be priekaištų. Pasaulio sūkuryje Brentano apsileido religiniu atžvilgiu ir nuėjo šunkeliais. Po kelių metų gyvenimo be tikėjimo Brentano tapo nelaimingas. Apėmė jį neramumas ir jo sąžinė reikalavo tiesos ir gyvenimo išmintingumo, reikalavo dorybės ir pamaldumo. Tad prasidėjo palaipsniui Brentano atvirtimas, o tai atsitiko padedant pamaldžiai Kotrynai Emmerich. Ta šventa mergelė, apdovanota nepaprastomis Dievo malonėmis, turėdavo gana dažnai nepaprastų apreiškimų ir regėjimų, o Dievas jai ne kartą primindavo, kad tie regėjimai ir apreiškimai yra ne tik jai pačiai, bet ir kitiems žmonėms, ir kad juos privalo išplatinti. Tad ji ieškojo žmogaus, kuris galėtų tai padaryti, nes pati to padaryti negalėjo. Tačiau niekas nenorėjo kreipti dėmesio į jos samprotavimus. Tuomet Viešpats vienam regėjime nurodė jai žmogų, kuris tą dalyką galėtų atlikti, bet ji tą žmogų turinti savo maldomis ir atgaila laimėti ir priruošti. Keletą kartų regėjo tą žmogų, o tas žmogus buvo Klemensas Brentano. Tad per Kotrynos Emmerich maldą ir atgailą Brentano, kuris gyveno tuokart Berlyne, po įvairių nuostabių nuotykių visiškai atsivertė.
1817 m. vasario mėn. pabaigoj priėjo išpažinties, o kitą dieną prie šv. Tais pačiais metais Klemenso Brentano brolis Kristupas aplankė Kotryną Emmerich Duelmene. Tas apsilankymas padarė Kristupui labai stiprų ir išganomą įspūdį. Šis nusiskubino į Berlyną ir įkalbinėjo savo brolį Klemensą vykti į Duelmeną ir pamatyti tą šventą mergelę. Tačiau šis, nors ir buvo atvirtėlis, atsisakė nuo tų pasiūlymų ir reikalavimų.
Po metų Klemensas Brentano gavo ir savo didelio bičiulio kunigo prof. Sailerio (vėliau Regensburgo vyskupo) pakvietimą susitikti su juo rudens metu Vestfalijoje ir aplankyti ten grafą Stolbergą. Brentano nuvyko į Vestfaliją, bet pas grafą Stolbergą nerado kun. prof. Sailerio. Sakyta jam, kad kun. Saileris, be abejo, yra Duelmene pas Kotryną Emmerich. Kiek pagalvojęs, Brentano nuvyko į Duelmeną, norėdamas susitikti savo bičiulį. Kai juodu įėjo į kuklų Kotrynos Emmerich kambarėlį, ši džiaugsmingai sušuko: „Ach, štai jis yra!” Priėmė Brentano labai meiliai ir besikalbėdama pasakė jam: „Tamsta nebuvai man svetimas, tamstą pažinojau pirmiau, negu tamsta pas mane atvykai!” Pažino jame iš karto žmogų, kurį Viešpats Dievas jai nurodė jos regėjimuose.
Brentano buvo tuo pirmu atsilankymu labai sudomintas ir sujaudintas. Buvo ir vėliau ten kelis kartus. Atėjo pagaliau ir kun. prof. Saileris ir tas patarė, jog būtų labai gera, kad Brentano ilgesnį laiką pasiliktų Duelmene ir surašytų tos šventos mergelės regėjimus. Ir nuo to laiko Klemensas Brentano apsigyveno Duelmene ir beveik kasdien lankydavo Kotryną Emmerich. Pradžioje ta paprasta sodžiaus ir nemokyta mergaitė teikė Brentanui gilių moksliškų pamokymų apie šventos Katalikų bažnyčios esmę ir tiesą. O paskui taip pamokytam ir paruoštam Brentanui pradėjo pasakoti savo apreiškimus ir regėjimus.
Brentano surašinėjo tuos jos pasakojimus, kiek galima tiksliau, o savo namuose tuos užrašus tvarkė stiliaus atžvilgiu ir perrašinėjo švariai, o paskui, paprastai dar tą pačią dieną skaitydavo juos Kotrynai Emmerich. Ji klausydavosi ir, kai būdavo kokių netikslumų, taisydavo užrašų turinį. Tuos Kotrynos regėjimus užrašinėta penkerius metus, t. y. lig pat šventosios mergaitės mirties.
Kotryna Emmerich kartą pasakė tokius žodžius: „Žinau, kad būčiau jau seniai numirusi, jeigu anas keliauninkas (keliauninku paprastai vadindavo Brentaną) nebūtų turėjęs viską paskelbti. Jis turi viską surašyti, ir paskelbimas tų regėjimų yra mano paskyrimas, o kai keliauninkas visa tai padarys ir sutvarkys, mirs ir jis. Ir tatai išsipildė. Klemensas Brentano mirė 1842 m. liepos m. 28 d.
Brentano po savo atsivertimo buvo labai nuoširdus ir ištikimas katalikas lig pat savo mirties. Ypatingai nuo to laiko, kai susidūrė su Kotryna Emmerich, gyveno labai šventai, kas rytas išklausydavo šv. mišių, kas rytas kalbėdavo su namiškiais rožančių, kas savaitė eidavo išpažinties ir kalbėdavo Kryžiaus kelius. Gyveno labai kukliai, netgi neturtingai, nors buvo labai pasiturįs.
Šie Kotrynos Emmerich apreiškimai yra privataus pobūdžio, todėl galima jais tikėti, galima ir netikėti - jokio nusikaltimo nėra. Tačiau, kita vertus, nebūtų išmintinga net ir privačius apreiškimus niekinti, nes žinome, kad Dievas kartais savo valią pareiškia per žmones. Kada tokie apreiškimai yra mūsų tikėjimo ar krikščioniško gyvenimo sutvirtinimui, Bažnyčia, labai kruopščiai ištyrusi, leidžia jais remtis net liturginiuose dalykuose, pvz. švč. Jėzaus Širdies garbinimas. Kitais atvejais leidžia skelbti tik kaip priemonę pamaldesniam gyvenimui vesti ar tobulesniam krikščionių tiesų įgyvendinimui. Kaip tik šiam tikslui ir yra leidžiami Kotrynos Emmerich apreiškimai apie Viešpaties Jėzaus kančią ir tos kančios aplinkybes.
Negalėdamas žiūrėti daiktų aukštų ir dangiškų, mąstyk apie Kristaus kančią, o šventosiose Jo žaizdose noriai gyvenk.
tags: #keturkampe #atriumo #stogo #anga #patalpai #apsviesti