Šiandieninėje literatūroje, kurioje gausu įvairių balsų ir stilių, svarbu atkreipti dėmesį į autorius, kurie išlieka autentiški ir nuoseklūs savo kūryboje. Vienas tokių autorių yra Kęstutis Stankevičius, kurio darbai vertinami dėl intelektualumo, novatoriškumo ir gebėjimo įžvelgti metafizines keliones kasdienybėje.
Literatūros kritika iš literatūros lauko išstumiama, eliminuojama tiesiog fiziškai, mechaniškai, nes elementarios knygos komentuoja, analizuoja ir vertina pačios save ir vienos kitos. Grafomanijos ir vidutinybės mastai šiandien tokie dideli ir visaapimantys, kad ir grafomanija, ir vidutinybė jaučiasi esančios galingos ir apginti save, ir pasiskelbti vienintele tikra literatūra.
Jei kalbame apie šiandieninę literatūrą kaip atskirą, autonomišką dydį, vadinasi, kalbame apie globalizuoto pasaulio, globalinės civilizacijos literatūrą, o globalizacija yra didžiulis pasaulio koncepcijų ir žmogaus sampratų masyvas, kitaip tariant, sudėtingas, komplikuotas intelektualinis ir dvasinis reiškinys, tad jei šiandieninė literatūra vis dėlto yra literatūra, kur iš jos dingsta visi didieji globalizacijos provokuojami konfliktai, nužmoginančio pasaulio ir save ginančio žmogiškumo kovos dramos?
Kodėl šiandieninė literatūra, jei ji išvis literatūra, vaduojasi individų vaidmenimis ir parodomaisiais, išoriškais žmogaus pavidalais, visiškai nebekalbėdama apie žmogaus esmę? Kažkas esminga vyksta pačiame žmoguje, jei svarbiausioje savo dvasingumo teritorijoje - literatūroje - jis užleidžia vietą savo simuliakrui.
Šiandieninės prozos (taip pat ir lietuvių) tiesiog nebeįmanoma skaityti, nes kaimynų gyvenimas ir įdomesnis, ir komplikuotesnis už dažną postmodernų postmodernaus romano herojų; ir paprasta gyvenimiška biografija už literatūrą pranašesnė bent jau tuo, kad jos perskaitymas atveria daugiau atsakymų ir versijų galimybių, negu iš anksto autoriaus reglamentuotas tekstas.
Literatūra prarado gelmės vertikalę ir metafizinės aukštumos perspektyvą, ji užsikuitė buity ir pačiuose banaliausiuose banalaus autoriaus potyriuose, net sunku patikėti, kad šitam katastrofiškam nuopuoliui išsipildyti tereikėjo vos dvidešimties metų. Kokia trumpa gali būti ne tik žmogaus, bet ir pačios literatūros atmintis!
Šiuolaikinės Literatūros Tendencijos
Jeigu džiaugtumėmės dėl emigracinės problematikos mūsų prozoje suvešėjimo, turėtume džiaugtis ir tuo, kad atsirado politinis, prekybinis, reklaminis, dabar jau - ir verslo romanas. Kai kuriuos kritikus tai džiugina ir jie tai įvardija kaip iki šiol lietuvių literatūros nepatirtą stilių ir žanrų įvairovę. Manęs tai absoliučiai nedžiugina, nes ta įvairovė skleidžiasi labai susmulkėjusioje ir banalioje problematikos erdvėje (paprasčiausiai nematau žmogaus koncepcijų gausos ir įvairovės), nes visose šiose įvairialypių romanų variacijose kalbama vien apie išorinę, turistinę, parodomąją žmogaus patirtį, net neužsimenant apie gilumines žmogaus atvertis ir esmines žmogiškumo įžvalgas.
Arba - priešingai - visiškas sutapimas su lengvabūdiška, banalia ir neįpareigojančia Vakarų didmiesčio kasdienybe, tuo labiau apgailėtina, kad vietinėje aplinkoje toks banalus pasakotojas jaustų psichologinį diskomfortą ir iš to knygoje išsiskeltų bent šioks toks konfliktas.
Daugiausia, ką tokia „turistinė“ literatūra galėtų duoti, tai atnaujinti mūsų prozos pasakojimo būdus (tokia pastanga matyti debiutinėje Sandros Bernotaitės knygoje), bet, viena, tos literatūros autoriai per mažai literatūriškai išprusę, kad žinotų, ko ieškoti ir iš ko mokytis naujai „apgyventose“ literatūrose, antra, ir be jų formos požiūriu mūsų literatūra dar sovietmečiu tapo tokia lanksti ir marga, kad šiandien erdvės pakanka bet kokių skonių, bet kokių polinkių debiutantui. Taigi ir šitas galimas emigracijos privalumas atkrinta.
Talentus pakeitė amatininkai, ir tai suprantama, nes talentas genetiškai neatsiejamas nuo kančios ir savigraužos, o kančios problematika sėkmės visuomenėje yra paprasčiausiai uždrausta. Net į fizinę emigraciją būtų galima pažiūrėti ne buitiniu, turistiniu, o tautos egzistencijos požiūriu, bet tautos problematika globalioje visuomenėje taip pat uždrausta. Lieka emigraciją suvokti vien kaip socialinę dabarties aktualiją. Ir blogiausia, kai rašytojai ne emigrantai, rašytojai profesionalai pajunta tos aktualijos trauką ir puola vykdyti pilietinę misiją - rašyti apie sunkią emigrantų dalią.
Kalbant apie konkrečias knygas, svarbu atsižvelgti į tai, kad jų pasirodymą ar nepasirodymą lėmė ne tik objektyvios priežastys, bet ir ekonominė situacija. Todėl, vertinant autorių kūrybą, būtina atsižvelgti į kontekstą, kuriame jie kūrė.
| Autorius | Kūrinys | Pastabos |
|---|---|---|
| Jonas Kalinauskas | "Plunksnų plėšytojos" | Išskirtinis rinkinys, liudijantis autentišką poeto talentą. |
| Rimvydas Stankevičius | "Patys paprasčiausi burtažodžiai" | Silpnesnis už ankstesnį rinkinį "Laužiu antspaudą". |
| Algimantas Mikuta | "Veranda" | Silpnesnė už kitas autoriaus knygas, bet išlieka poetiška. |
| Leonardas Gutauskas | "Urbo kalnas" | Nužudo save nevaldoma teksto kiekybe. |
| Robertas Keturakis | "Nuprausti mėnesienos" | Nužudo save nevaldoma teksto kiekybe. |
| Vytautas Martinkus | "Žemaičių garlėkys" | Intelektualus ir novatoriškas prozininkas. |
Neką daugiau paminėtina surasčiau ir iš prozos knygų sąrašo. Kuo toliau, tuo labiau geriausias, intelektualiausias ir novatoriškiausias iš šiandien rašančių prozininkų man atrodo Vytautas Martinkus, nors niekas apie jį pernelyg daug nei rašo, nei Nacionalinių premijų komitetas jam dėmesingas (tiesa, viename pokalbyje visai neseniai jį vienintelį prozininką ir eseistę Giedrą Radvilavičiūtę paminėjo Violeta Kelertienė). Tai sakydamas turiu galvoje pirmiausia ne pernai pasirodžiusį jo „Žemaičių garlėkį“ (nors ir jį taip pat), bet ankstesnes apysakas apie autoriaus metafizines keliones su savo šunimi po šio pasaulio slėpinius, kurie, paradoksalu, V. Martinkaus kūryboje yra susiję į tokį vientisą, nedalomą probleminį mazgą, kad darosi keista, kaip kitiems rašytojams pavyksta jį taip neatsakingai išdraskyti ir išbarstyti.
Vytauto Martinkaus Kūrybos Ypatumai
Vytautas Martinkus išsiskiria gebėjimu jungti kasdienybę su metafiziniais klausimais. Jo kūryboje atsiskleidžia autoriaus kelionės po pasaulio slėpinius, kurios paradoksaliai susijusios į vientisą, nedalomą probleminį mazgą. Tai daro jo kūrybą išskirtinę ir vertingą šiuolaikinės literatūros kontekste.
Apibendrinant, Kęstutis Stankevičius yra svarbus šiuolaikinės lietuvių literatūros balsas, kurio kūryba verta dėmesio dėl autentiškumo, intelektualumo ir gebėjimo nagrinėti svarbius egzistencinius klausimus. Jo darbai, kartu su kitų autorių kūryba, formuoja šiuolaikinės literatūros veidą ir skatina diskusijas apie žmogaus esmę bei visuomenės vertybes.
tags: #kestutis #stankevicius #aruodas