Sidnėjus - didžiausias Australijos miestas ir ekonominė sostinė. Jo operos teatras ir uosto tiltas puikuojasi gražiausių pasaulio pastatų knygose. Tačiau tai - tik fasadas.
Sidnėjaus Operos teatras ir Uosto tiltas
Už 287 km stūgsanti Australijos tikroji (politinė) sostinė Kanbera - visiškai kitokia. Analogų pasaulyje jai mažai, mat miestas XX a. pradžioje tiesiog pastatytas tuščioje vietoje. Kūrybingi architektai gatvėmis išvagojo geometrinių formų rajonus ir “pamiršo” suprojektuoti dangoraižius. Viskas net per daug tvarkinga: tiesūs prospektai ir žiedai, pilna parkų ir automobilių aikštelių, mažai žmonių.
Sidnėjus ir Melburnas: geriausių Australijos miestų palyginimas!
Sidnėjus: tarp uosto ir istorijos
Sidnėjų supa didžiausią pasaulyje natūralų uostą. Automobilį palikę viename į jį išsišovusių kyšulėlių plaukėme į centrą laivu. Tiksliau, vandens autobusu, prieplaukoje po prieplaukos skubiai surenkančiu vienaukščių prabangių priemiesčių gyventojus ir plukdančiu juos į Žiedinę prieplauką (Circular Quay) miesto centre. Analogiškų maršrutų - net septyni, prieplaukų-stotelių - 35; yra ir kateriai-taksi.
Circular Quay, pagrindinė Sidnėjaus prieplauka
Sidnėjaus uostas - nuolatinė laivų magistralė - žvelgiant nuo uosto tilto. Dešinėje - garsieji Operos rūmai. Abu žymiausi Sidnėjaus pastatai - Uosto tiltas ir Operos teatras - irgi greta vandens, įrėminę Žiedinę prieplauką, kurioje be nuolat zujančių “autobusų” švartuojasi ir kruiziniai laivai. Operos teatro kriaukliniai kupolai subtiliai didingi. Bet nuo vaikystės nuotraukose regimi pastatai realybėje neretai truputį nuvilia.
Sidnėjaus uosto tiltas statytas 1932 m. Arkinė konstrukcija bei šoniniai art deco stiliaus bokšteliai pasirinkta grožio. Tilto papėdėje išlikęs šioks toks “senamiestis”, vadinamas Uolomis. Tiesa, jo plotis vos dvigubai didesnis už gretimą Kahilo magistralę. Kadaise tai buvo vargšų namelių eilė palei sandėlius, bet šiandien juose įsikūrė restoranai ir galerijos. Didingesni jos fragmentai boluoja Makvairo [Maquire] ir Martino gatvėse, karo memorialo parko apylinkėse. Tarp puošniausių - “universalinės parduotuvės“, be kurių joks XIX a. miestas negalėjo vadintis didmiesčiu. Strand universalinė parduotuvė, statyta 1891-1892 m.
Miesto administravimas ir gyventojai
Sidnėjumi oficialiai yra tik šis centras, turintis 170 000 gyventojų. Taip tvarkomasi visur Australijoje - kiekvienas didmiesčio rajonas - atskira savivaldybė ir augant gyventojų skaičiui jos retai sujungiamos. Vien Bankstauno “priemiestis” turi 182 000 žmonių.
Idealistinis australiškas požiūris sako, kad pakanka visus priimti ir suteikti pilietybę - ir jie taps australais (pilietybės galima prašyti vos po 4 metų gyvenimo šalyje - tereikia išlaikyti tokį paprastą egzaminą, kad mėgindamas klausimus aš visus kartus “išlaikiau”). Bet realybėje visi imigrantai turi savo kultūras, perduodamas iš kartos į kartą. Dabar Australijoje darosi populiaru niekinti islamą. Problema, turbūt, ne Australijoje ir ne islame, o pačioje migracijoje: dažnas imigrantas vyksta galvodamas vien apie didesnę algą ir nemąstydamas, kad važiuoja į kardinaliai kitokią kultūrą. Jei jie ir prisitaiko, jų vaikams dažnai būna sunkiau. Maždaug 250 Islamo valstybę ginklais plečiančių jaunuolių - Australijos piliečiai.
Nors imigrantai mėgsta įsikurti pagal tautybes, grynų etninių rajonų ar “getų” Australijoje nelabai yra. Dažno priemiesčio “didžioji gatvė” primena Babelį - pakakdavo pasukti kitur žvilgsnį, kad kebabinę pakeistų vietnamietiškų suktinių kavinukė, o sikho tiurbaną - juoda abaja. Priešingai JAV ar Vakarų Europai, turtinė nelygybė tarp skirtingų tautybių nėra akivaizdi.
Gamtos artumas
Australijos miestiečiams gamtos toli ieškoti nereikia. Sidnėjiečiams arčiausi - Žydrieji kalnai. Ten - iščiustyta ir išlaižyta žaluma. “Laukinius” slėnius gali stebėti (kartu su miniomis Azijos turistų ir vaikučiais vedinų šeimų) iš net dviejų specialiai tam įrengtų lynų keltuvų. Tai - Scenic World. Į jį perki bilietą visai dienai it į atrakcionų parką, bet smagumas ne aštriuose pojūčiuose, o apylinkių grožyje. Visa tai sukūrė Hamonų šeima, ankstyvuoju pokariu atidariusi kasyklose naudotą stačiausią pasaulio funikulierių turistams.
Žydrieji kalnai
Bet oro sąlygų dar joks turizmo verslo magnatas nesuvaldė. Nedaug trūko, kad Trimis seserimis vadinamų aštrių kalnų, aukštos stačios Našlaitės uolos, aukštų krioklelių nepamatytume - visą Katūmbos miestą dengė debesys. Žydrųjų kalnų aukštis vos ~800 m, bet dėl vėsesnių orų ten birželį švenčiama Jolė - germanų pagonių Kalėdos. Stilizuotų snaigių, čiuožyklų stovi net Sidnėjaus garsiajame Bondi paplūdimyje. Juk Australijoje viduržiemis.
Kanbera: politinė sostinė
1901 m. suvienijus Australiją Sidnėjus nepasidalino sostinės titulo su Melburnu. Todėl vyriausybę ir parlamentą sutarta įkurti tarp abiejų miestų. Šitaip gimė Kanbera. Miestui labai tinka pavadinimas, aborigeniškai reiškiantis “Susitikimo vieta”. Čia suvažiuoja biurokratai, politikai, ambasadoriai. Atlikę savo darbus išvyksta. Gyventojų skaičius vos lenkia Kauną. Kai Australija yra viso pietų pusrutulio ekonominė lyderė, tokio dydžio mieste pakanka vietos tik valdžios reikalams bei simboliams.
Kanberos širdis - dviem automobilių žiedais įrėminti postmodernistiniai, it kalne paskendę parlamento rūmai (1988 m.), su metalo strypų piramide ir “pagrindine šalies vėliava” ant stogo. Apsidairyti viduje ar prisijungti prie nuolatinių nemokamų ekskurisjų gali kiekvienas. Kanberoje valdžia - atvira; australai siekia, kad čia suvažiuotų seni ir jauni iš viso kontinento ir savo akimis išvystų, kur ir kaip veikia jų televizoriuose ir monitoriuose vis šmėžuojanti politinė sistema. Atdaras ir Aukščiausias teismas - jame trys gidai nuolat pasakoja apie Australijos teisę.
Kanberos parlamentas
Senieji 1927 m. Australijos Senato salė. Priešais juos nuo pat 1972 m. įkurtos aborigenų “palapinių ambasados” transparantai šaukia, kad ta demokratija palanki ne visiems. Tikslūs ten apsigyvenusių protestuotojų reikalavimai kiekvienais metais vis kiti. Dabar, atrodo, tarp jų yra būti paminėtiems Australijos konstitucijos preambulėje bei teikti aukščiausio lygo socialines paslaugas mažiausiose ir atokiausiose aborigenų bendruomenėse.
Apie šiuos protestuotojus girdėjau įvairių nuomonių: nuo “Neaišku ko jie vis dar nori, jų jau valdžia atsiprašė, suteikė daugybę lengvatų” iki “Jei bet kokia neturtinga šalis šitaip engtų savo etninę mažumą, būtų maišoma su žemėmis už žmogaus teisių pažeidimus”. Viena ‘ambasados’ palapinių Kanberoje. Viršuje plazda aborigenų vėliavos. Šiandien jos kabinamos ir beveik oficialiai šalia Australijos vėliavos - pavyzdžiui, ant Sidnėjaus uosto tilto.
Miesto planavimas ir karo atminimas
Didžioji Kanberos dalis - nuobodūs XX a. vidurio pastatai, kažkiek primenantys Lietuvos miegamuosius rajonus, pridengti parkų medžiais (tuomet pasaulio architektai žavėjosi miesto-sodo idėja). Projektuodamas miestą “nuo nulio” jo architektas Volteris Barlis Grifitas pasinaudojo galimybe priblokšti ne architektūra, bet pastatų išdėstymu. Visas Kanberos centras - didelis magistralių trikampis, kurio kampuose - parlamentas, komercinis centras ir gynybos štabas.
Kiekvienas Australijos miestas didžiuojasi savo karo memorialu, bet nė vienas neturi nieko panašaus į kanberietiškąjį. Jo nežinomo kareivio kapo salės patriotiniai vitražai prilygsta viduramžių bažnyčioms. Pakeliui - visų karuose žuvusių australų sąrašai, susmaigstyti lankytojų nupirktom gėlelėm. Muziejus, pasakojantis, kaip britai pakvietė nuotykių ištroškusius australus į mirtį Galipolyje (Pirmasis pasaulinis karas) bei kaip gintasi nuo japonų Antrajame pasauliniame kare. Dienos kulminacija - labai graži Paskutinio budėjimo (Last Post) ceremonija. Nuskambėjus himnui, “Miško gėlėms” (alegorinė škotų daina apie karo aukas), gedulingai išmintingoms citatoms vedėjas papasakoja vieno žuvusio kareivio gyvenimo istoriją, šitap suteikdamas liūdnai statistikai žmogišką veidą.
Vardai surašyti ant didžiulių juodų lentų. Ilgiausioji - Pirmojo pasaulinio karo, kai žuvo per 60 000 australų, dažnai - ištisos šeimos. Mat tuo metu buvo įprasta vieno kaimo žmones skirti į vieną būrį - tokių dalinių brolybė (mateship) būdavo legendinė, bet užtekdavo vienam jų patekti į kokį pasmerktą apkasų puolimą, kaip 1915 m. Neke (kur galvas padėjo 234 australai ir vos 8 turkai), ir kuris nors Australijos kaimas likdavo be jaunų vyrų.
Visus artimuosius praradusieji pašvęsdavo gyvenimus paminklams, puošniems žuvusiųjų sąrašams statyti - tikriausiai todėl Pirmasis pasaulinis karas Australijoje jam skiriamu dėmesiu daugybe kartų tebelenkia Antrąjį pasaulinį ir visus kitus karus.
Architektūros parkas ir klimatas
Atokiau nuo Kanberos centro Kokingtono parke pasivaikščiojome tarp žymiausių pasaulio pastatų ir britų kaimo architektūros sumažintų kopijų. Daug ką finansavo užsienio šalių ambasados. Lietuva tokios Kanberoje neturi - bet Australijos lietuviai pasirūpino Kokingtone “sumūryti” Trakų pilį.
Kanberoje šalo. Aukščiausiojo teismo gidas džiugiai pranešė, kad sninga - kvinslandiečių turistų šeima džiūgavo. Man buvo panašiau į šaltą lietų, bet ryte žolynus tikrai padengė speigas ir, termometrui rodant -2, keltis iš po šilto užkloto gyvenamajame automobilyje buvo sunkiau nei bet kada anksčiau.
Kelionės pabaiga
“Kas jums labiau patinka: vasara ar žiema?” - radijo eteryje klausė didžėjus. Mūsų didysis ratas aplink Australiją artėjo į pabaigą. Aplankę vynuogynus, dykumas, pievas, miškuotus kalnus, džiungles, tropinį salyną galiausiai vėl artėjome link vėsiojo Melburno. Jokia kita panašaus tempo kelionė manęs nebelaukia.
It ritualui išsipaišęs aborigenas Žiedinėje prieplaukoje groja didžeridū ir pardavinėja bumerangus - aborigenišką ginklą. Tokia Australijos gilumos dalelė Sidnėjaus centre neabejotinai žavi kruizinių laivų keleivius, bet pabuvojusiam Australijos gilumose ji atrodė labai dirbtinė. Jau Sidnėjuje ir Kanberoje ano tuštumos jausmo buvau išsiilgęs.
Iš visų Australijos valstijų labiausiai man patiko Kvinslandas. Jis tiesiog kupinas žemyno dvasios. Dauguma užsienio turistų čia atklysta pamatyti mažytę Didžiojo Barjerinio rifo atkarpėlę. Į Kvinslandą atvažiavome iš vakarų. Kol pro žemės ūkio tėvonijas pasiekėme karštąją pakrantę, įveikėme atstumą, lygų keliui nuo Vilniaus iki Briuselio. Bet tai juk irgi Australijos esybė.
Kelionės Australijoje
Transporto prasme apsilankymas Australijoje - it vizitas į praeitį. Mūsų proseneliams, gyvenusiems “arklio eroje”, iki artimiausios gyvenvietės irgi tekdavo važiuoti valandas, iki sostinės - visą dieną.
Kelių traukinys Australijoje
Viena pakelės aikštelių, skirtų pernakvoti automobilyje užklupus nakčiai. Kelias nutiestas Antrajame pasauliniame kare užpuolus Japonijai. Tas nesibaigiantis kelias neprailgo. Tereikėdavo žiūrėti pro langus, trumpam išlipti ir įsijausti į Autbeko dvasią. Be žmonių, bet su gyvūnų knibždesiu pievose, ryškiaspalviu dangum.
Kengūrų naktimis išlįsdavo tiek, kad, atrodo, važiuotum per sterblinių gyvūnų didmiestį. Jos stovi šalia kelio, šokuoja per jį, ropoja keturiomis ieškodamos skanesnės žolytės. Kai kurios, palytėtos automobilio žiburių, klusniai nušlamėdavo į žolynus, kitos tik nulydėdavo mus akimis nuo “šaligatvio”. Atsidarius langą beveik galėdavau ranka pasiekti.
Deja, rytas atskleisdavo baisų vaizdą: kai kurie keliai atrodydavo lyg kengūrų genocido laukai. Maitą rydavo ereliai - tie, kurių teritorijoje yra kelias, vos 30% maisto tebesusimedžioja. Nutrenkęs kengūrą privalai patikrinti jos sterblę: žuvusios mamos kūno minkštumas dažnai apsaugo ten gyvenantį jauniklį. Tačiau paliktas vienas jis žūtų.
Autbekas: gyvulininkystės kraštas
Vienas pakelės miestelių - Longryčas, garsus savo Australijos gyvulininkų šlovės galerija. Tai - ištisas muziejus pagerbiantis tuos, kurie įsisavino šiuos atokius sausus plotus - sužinojome apie jų pramogas, darbą, gresiančias nelaimes (sausras, potvynius, skėrių ir pelių antplūdžius). Australišką “vakarienę muziejuje” sekė “fermos šou”. Ne rodeo ar laso mėtymo, o žirgo pasagų valymo, paršelio gaudymo, kandžių australiškų pokštų (~50 m.
Kvinslando Autbekas - fermų žemė. Aborigenų ten jau mažai, dauguma retų sutiktųjų - užgrūdinti “oziai” (britų kilmės australai) auliniais batais, purvinomis skrybėlėmis. Jie valdo milžiniškas (iki 15 000 km2 ploto!) 100-150 metų skaičiuojančias fermas. Prireikus kone sulaukėjusius jaučius sulaipinti į “kelių traukinius” pardavimui, bandą tenka rinkti savaites - su motociklais, visureigiais, sraigtasparniais (miestelių knygynai pardavinėja ir aviacinį kurą). Žemės ten tokios bergždžios, kad tik šitokių plotų pakanka bandai pramisti. Ir tai didžiosios sausros nusėja pievas šimtais galvijų kūnų.
Kiekvienas gyvulininkas turi mokėti “apgauti gamtą”. Vieni supila tvenkinius iš Didžiojo artezinio baseino, 3 km gylyje besidriekiančio po dauguma Kvinslando žemių (be jo nebūtų Australijos gyvulininkystės). Kiti, kaip XX a. Tokie malūnai, gręžiantys požeminį vandenį - nuolatinis vaizdas Kvinslando Autbeke ir pergalės prieš nesvetingą gamtą simbolis.
Vėjo malūnas Kvinslande
Kiekvienoje gyvenvietėje - nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių gyventojų. Kaip įprasta Australijoje, lygiagrečios gatvės miestą dalija į stačiakampius, apstatytus senais namais. Visos jos pavadintos tam miesteliui būdinga tema. Didžiausi pastatai atmena “steigėjų erą”: savivaldybė, paštas ir mediniai viešbučiai (smuklės). Paprasti miesteliūkščiai turi po vieną viešbutį-smuklę, svarbesniuose palei geležinkelį driekiasi nedidelė eilutė. Tradiciniuose jų kambariuose nakties praleisti nepavyko: mums susiruošdavus gulti, visi seniai būdavo uždaryti. Kartą vienas barmenas 21 val. dar gulinėjo ant sofos tuščioje “linksmybių salėje”. “Kambarius uždraudė pardavinėti gaisrininkai” - nuliūdino jis. Pagrindinis verslas ten - alus ir užkandžiai, o antrasis aukštas dažnam nebereikalingas. Keliautojų nuo XIX a.
Miestelių įdomybės
Dažnas miestelių “viduryje niekur” kuo nors didžiuojasi. Mažiausiai - skelbimu, kad tam tikrais metais buvo pripažintas tvarkingiausiu Kvinslande. Barkaldinės [Barcaldine] avių kirpėjų (tai šiuose kraštuose - net sportas) 1891 m. streiko metu gimė Australijos leiboristų partija (eukaliptas, po kuriuo susirinko streikuotojai, 2006 m. nudžiūvo ir buvo pakeistas monumentu). Maunt Aiza [Mount Isa] turi didžiausią pasaulio vario kasyklą (į kaminuotą peizažą atsiveriančią apžvalgos aikštelę kažkas užsakė pokyliui ir mūsų neįleido). Longryčo regioniniame oro uoste stovi Boeing 747, nes šiose apylinkėse įkurta nacionalinė aviakompanija Qantas. Anakio (Anakie) apylinkėse net eilinis žmogus gali rasti brangakmenių - it Baltijos pakrantėje gintarų (kiek visokių gėrybių po ta Australijos žeme!). Dar Vintone net šiukšliadėžės - dinozaurų kojų formos, mat šis miestelis yra “Australijos dinozaurų kelyje”. Kur gyvulininkai savo žemėse vis kasa fosilijas, o prie Larko kasyklos rastas vienintelis pasaulyje dinozaurų masinio bėgimo įrodymas.
Kol pasiekėme Rokhemptoną [Rockhampton] netoli kranto, tūkstančius kilometrų važiavome ...
Mano nuomonė apie vertus dėmesio Sidnėjaus ir Kanberos apylinkių turistinius objektus po kelionės.
Australijos žemėlapis