Nesutvarkyto kambario priežastys: visuomenės požiūris į smurtą prieš vaikus

Fizinių bausmių taikymas vaikams yra auklėjimo priemonė, o stiprių emocijų apimto vaiko supurtymas ir ausies užsukimas vaikui nėra smurtas prieš jį - tokius atsakymus pateikė dalis respondentų, dalyvavusių Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos užsakymu „Spinter tyrimų“ praėjusių metų pabaigoje atliktame reprezentatyviame visuomenės nuomonės tyrime.

Pasak Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Ilmos Skuodienės, nors kasmet augantis gaunamų pranešimų skaičius dėl galimo smurto prieš vaikus rodo didesnį visuomenės sąmoningumą bei mažėjančią toleranciją smurtui, visgi stebina, jog pagal atlikto tyrimo išryškėjusius duomenis, vis dar didelė dalis suaugusiųjų tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, nepriskiria smurtui.

„Norėtųsi pasakyti, jog smurtas, ir ne vien tik fizinis, tačiau ir psichologinis, seksualinis ar vaiko nepriežiūra, tampa tik pavieniais atvejais, bet remiantis vaiko teisių gynėjų darbo praktika ir tyrimo rezultatais pastebime, jog norimas pokytis visuomenėje, deja, nevyksta taip greitai.

Kol bus pritariančių nuostatai, kad fizinių bausmių taikymas vaikui yra efektyvus auklėjimo būdas, ar neįžvelgsime problemos dėl veiksmų ar žodžių, kurie vaikui gali sukelti skausmą, jį pažeminti ar sumenkinti, tol iš visuomenės neturėtume tikėtis nulinės tolerancijos smurtui“, - sako Tarnybos vadovė.

Tiesa, lygindama praėjusių ir 2021 m. atliktų tyrimų rezultatus, I. Skuodienė pastebi, kad teigiamas pokytis dėl saugesnio gyvenimo šalies vaikams, nors ir mažais žingsneliais, bet vyksta.

Pavyzdžiui, 2021 m. tyrimo dalyvių paklausus, ar situaciją, kai dėl nesutvarkyto kambario vaikui būtų užsukta ausis, jie priskirtų smurtui - net 47 proc. respondentų teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę, o praėjusių metų tyrime išryškėjo pozityvesni rezultatai, nes taip manančių, sumažėjo iki 42 proc.

Dažna situacija, pažįstama mažamečius vaikus auginantiems tėvams, kai parduotuvėje tenka nuraminti ir susikalbėti su stiprių emocijų apimtu vaiku, gali tapti tikru kantrybės išbandymu.

Tyrime respondentų paklausus, ar tokios situacijos „sprendimas“ - vaiko pakėlimas ir supurtymas - galėtų būti įvardijamas smurtu, 47 proc. teigė, kad tai nėra smurtas arba buvo neapsisprendę.

Smurto formos

2021 m. atliktame tyrime respondentų buvo klausiama, ar fizinių bausmių taikymą vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį, jie laiko smurtu - 50 proc. neturėjo vienareikšmio atsakymo, 41 proc. manė, jog tai smurtas, o 9 proc. laikė tai auklėjimo priemonė.

Tą patį klausimą respondentams uždavus praėjusių metų tyrime - atsakymai išliko kone identiški: 49 proc. nepažymėjo konkretaus atsakymo varianto, 42 proc. nubalsavo, kad tai lygu smurtui, o 9 proc. fizinės bausmės - auklėjimo priemonė.

Tyrimo rezultatai atskleidžia, jog fizines bausmes kaip smurtą dažniau įvardija moterys, žmonės su aukštuoju išsilavinimu, gaunantys didesnes pajamas, vaikų turintys respondentai, o vyrai ir respondentai, turintys žemesnį išsilavinimą, visgi mano, jog tai yra auklėjimo priemonė ir fizines bausmes tam tikrose situacijose yra linkę pateisinti.

Tarnybos vadovė atkreipia dėmesį, jog smurtas prieš vaiką neturėtų būti siejamas tik su fiziniais veiksmais. Anot jos, labai svarbu ugdyti visuomenės sąmoningumą kalbant ir apie psichologinio, seksualinio smurto ar nepriežiūros daromą žalą vaikui, jo raidai ir ateičiai.

„Grubūs žodžiai, nepadorūs pasisakymai, kuriais siekiama įžeisti, užgauti ir įskaudinti irgi yra smurtas prieš vaiką, galintis jo viduje atverti gilią ir sunkiai gyjančią žaizdą, kuri dažnai būna ne tokia pastebima kaip žymės, kurias ant vaiko kūno palieka fizinis smurtas.

Taip pat reikėtų nepamiršti, jog kiekvienas vaikas turi teisę augti sveikas, mylimas ir laimingas, todėl, jei jis patiria fizinį, emocinį ir socialinį apleistumą dėl netinkamos mitybos, aprangos, higienos įgūdžių stokos, ar stinga dėmesio jo sveikatai bei ugdymui - tai signalai, jog reikėtų susirūpinti vaiko priežiūra“, - primena I. Skuodienė.

Tyrimo dalyvių paklausus, ar pateiktame pavyzdyje, kuriame tėvai savo paauglį sūnų, grįžusį namo be jų žinios vidurnaktį, išvadina „nevykėliu“ ir „valkata“ bei priduria, jog „iš tavęs nieko doro neužaugs“, jie įžvelgtų smurtą, net 30 proc. atsakė neigiamai, 47 proc. visgi pritarė, jog tai smurtas, o 24 proc. susilaikė nuo tiesaus atsakymo.

Respondentų pasiteiravus, ar situaciją, kai tėvai reguliariai, pagal gydytojo rekomendacijas, neveda vaiko į gydymo įstaigą, pavyzdžiui, patikrinti jo regėjimo ar dantų būklės, būtų galima priskirti smurtui, 52 proc. atsakė „taip“, 26 proc. - „ne“, o 22 proc. buvo „sunku pasakyti“.

Gana panašių rezultatų susilaukė ir pateikta situacija, kai kaimynai pastebi, jog vaikas kieme žaidžia apsirengęs drabužiais, kurie nepritaikyti konkrečiam sezonui, nuo jo sklinda nemalonus kvapas ir lauke būna iki 23 val. vakaro: 58 proc. apklaustųjų nurodė, jog tai, jų nuomone, yra smurtas, 22 proc. čia neįžvelgė smurto, o 20 proc. nepateikė konkretaus atsakymo.

Vaiko teisių gynėjams nuolat akcentuojant, kad tėvų teisės yra lygios ir vaikui reikalinga jų abiejų - tiek mamos, tiek tėčio - meilė, dėmesys ir rūpestis, tyrime buvo pateiktos ir kelios situacijos, iliustruojančios vaiko galimybes bendrauti ir matytis su vienu iš tėvų, kai jis gyvena atskirai.

Pavyzdžiui, respondentų paklausus, ar situacija po tėvų skyrybų, kai yra ribojama vaiko galimybė matytis su skyriumi gyvenančiu tėčiu ir mama, gali būti laikoma smurtu, 65 proc. sutiko su šiuo teiginiu (2021 m. įvardijusių, jog tai smurtas, buvo 68 proc.), nesutiko - 16 proc., o 19 neapsisprendė dėl savo nuomonės.

Remiantis atlikto tyrimo rezultatais, sužinoti apie daugiau atvejų, kuriuose vaikas galimai patyrė smurtą, būtų lengviau, jeigu visuomenė gebėtų smurtą atpažinti geriau ir nevengtų apie jį pranešti: respondentų buvo klausta, ar jie praneštų pastebėję galimą vaiko teisių pažeidimą - netinkamą elgesį su vaiku - tik 16 proc. patikino, jog „tikrai praneštų“, o 4 proc. - „tikrai nepraneštų“.

Tarnybos vadovė I. Skuodienė, remdamasi tyrimo atskleistu mūsų šalies žmonių požiūriu į smurto prieš vaikus problemą - nukentėjusiųjų mastą, gebėjimą indentifikuoti smurto atvejus ir atsakomybę apie juos pranešti - siūlo skatinti vaiko gerovės srityje dirbančius specialistus bendradarbiauti ir veikti dar intensyviau: kuriant ir pristatant visuomenei mokomąją medžiagą apie vaiko gerovę, smurto atpažinimą, jo žalą vaiko asmenybei bei skleidžiant žinią apie pagalbos būdus nukentėjusiems nuo smurto.

„Bendromis jėgomis galime ieškoti naujų galimybių, kaip švietėjiškomis priemonėmis keisti visuomenės nuostatas vaikų atžvilgiu, jog smurtas nėra normalu“, - sako I. Skuodienė.

Smurto formos

Kaip teigia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VVTAT) direktorė Ilma Skuodienė, visuomenėje smurtą neretai esame linkę susieti tik su fiziniais veiksmais. Tačiau yra ir kitos smurto rūšys: psichologinis bei seksualinis smurtas ir vaiko nepriežiūra.

„Bet kuriuo atveju, šeimoje įvykęs smurtas signalizuoja apie patiriamus sunkumus ir pagalbos poreikį. Tam, kad vaikas augtų saugioje, jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, pagalba reikalinga visai šeimai - suaugusiesiems svarbu išspręsti emocinius sunkumus, įveikti krizes ir nuo jų apsaugoti savo vaikus“, - pabrėžia I.Skuodienė.

Smurto paplitimą mūsų visuomenėje ir jo toleravimą atskleidžia ir VVTAT atliekamas visuomenės nuomonės tyrimas. Remiantis 2022 m. rezultatais, vis dar didelė dalis suaugusiųjų tam tikrų situacijų, kuriose vaikas nukenčia fiziškai ar psichologiškai, nepriskiria smurtui.

Pavyzdžiui, apklausos dalyvių klausiant, ar fizinių bausmių taikymą vaikui už nepaklusnumą ar netinkamą elgesį jie laiko smurtu, 58 proc. atsakiusiųjų pažymėjo, jog tai priklauso nuo situacijos, arba jie linkę manyti, jog fizinės bausmės yra auklėjimo priemonė. O paklausus apie situaciją, kai dėl nesutvarkyto kambario vaikui užsukama ausis, net 42 proc. teigė, kad tai nėra smurtas, arba buvo neapsisprendę.

Taip pat tyrime pateikus situaciją, kai parduotuvėje bandoma susikalbėti su stiprių emocijų apimtu vaiku, ar jo pakėlimas ir supurtymas galėtų būti įvardijamas kaip smurtas, 47 proc. atsakiusiųjų teigė, kad tai nėra smurtas, arba buvo neapsisprendę.

„Tad, kalbant apie smurtą artimoje aplinkoje, svarbu kalbėti ir apie jo atpažįstamumo didinimą, kad, norėdami padėti nukentėjusiems, gebėtume patį smurtą identifikuoti“, - pabrėžia I.Skuodienė.

Smurto pasekmės

Remiantis vaiko teisių gynėjų darbo praktika ir psichologų įžvalgomis, sąlytis su smurtu visada sukrečia vaiko pasaulį.

„Nors kiekvienos šeimos atvejis yra individualus ir nėra vieno ateities scenarijaus, tačiau gali atsitikti taip, kad vaikas, gyvendamas smurtinėje aplinkoje, ateityje atkartos savo tėvų elgesį, nes manys, kad būti smurtiniuose santykiuose yra normalu. Toks vaikas savo sunkumus vėliau gyvenime gali spręsti jėgos kalba, nes taip matė savo šeimoje, nes jam nėra pažįstami kiti elgesio modeliai arba stinga įgūdžių rasti darnių ir saugių sprendimų įvairiose situacijose“, - teigia VVTAT direktorė.

Anot pašnekovės, gali būti, kad smurtiniuose santykiuose augantis vaikas dėl bejėgiškumo, patiriamos neteisybės, užslopintų jausmų pats jaus pyktį, o jį išreikš destruktyviu elgesiu kitoje aplinkoje - darželyje, mokykloje. Dažnai toks elgesys atskleidžia vaiko patiriamą nesaugumą.

„Svarbu akcentuoti, kad smurtinėje aplinkoje gyvenusiam vaikui didele motyvacija ir pavyzdžiu jam augant ir tampant smurto netoleruojančiu suaugusiuoju gali būti dar vaikystėje suteikta aplinkinių pagalba, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje perduodamos žinios apie pagarbius santykius šeimoje, mokymas atpažinti įvairias smurto formas“, - teigiamo pavyzdžio iš aplinkos svarbą akcentuoja I.Skuodienė.

Pagalba smurto aukoms

I.Skuodienė teigia, kad, toleruojant smurtą poroje, smurtaujama ir prieš vaiką, nes jis auga smurtiniuose santykiuose ir jo teisės yra pažeidžiamos. Todėl tėvų atsakomybė yra priimti atitinkamus sprendimus.

Susidūrus su šeimos sunkumais, į kuriuos įtraukti vaikai, porai taikiai atsiskirti ir išvengti sumaišties trukdo įvairūs dalykai.

„Reikšminga kliūtimi atsiskirti nuo smurtautojo dažnai tampa finansiniai iššūkiai bei įvairios psichologinės ir emocinės priežastys. Pavyzdžiui, baimė, jog nepavyks gyventi vienam ir pasirūpinti vaikais, didelis prieraišumas destruktyviuose santykiuose, savęs kaltinimas dėl susiklosčiusios situacijos šeimoje, lūkesčiai, kad smurtas nesitęs amžinai, o smurtautojo elgesys pasikeis“, - aiškino VVTAT direktorė.

Norintiems nutraukti smurtinius santykius, tenka susidurti su įvairiais iššūkiais, reikalinga didelė aplinkinių pagalba ir parama. Tačiau šeimos nelieka vienos be skubios pagalbos. Ją nuo smurto kenčiantiems žmonėms gali suteikti policijos pareigūnai ir medikai, o inicijuoti - vaiko teisių gynėjai.

Tolimesne pagalba gali pasirūpinti specializuotos kompleksinės pagalbos centrai, kurie užtikrina konfidencialumą, emocinę paramą ir kt.

Nusprendusiems nutraukti smurtinius santykius paprastai tampa reikalinga itin įvairi pagalba - pavyzdžiui, vienam iš nukentėjusiųjų reikia saugaus prieglobsčio, kur apsistotų su vaikais.

I.Skuodienė primena, kad Lietuvoje veikiančiuose krizių centruose teikiama skubaus apgyvendinimo paslauga, taip pat šių centrų darbuotojai teikia socialinę, psichologinę bei teisinę pagalbą.

Siekiama korektiško pokalbio, nesmerkiant ir nevertinant tėvų elgesio, stengiantis neskatinti vaiko gynybiškumo.

Anot I.Skuodienės, reaguodami į galimo smurto šeimoje atvejus, pirmiausia vaiko teisių gynėjai pasirūpina, jog vaikas liktų saugioje aplinkoje ir būtų prižiūrimas artimų žmonių, galinčių suteikti jam visapusišką gerovę.

Pokalbio su vaiku metu, vaiko teisių gynėjai išklauso jo nuomonę, aiškinasi, kaip vaikas jaučiasi, ką išgyvena, ir sprendžia, kokių veiksmų imtis, kad vaikas pasijustų geriau.

Siekiama korektiško pokalbio, nesmerkiant ir nevertinant tėvų elgesio, stengiantis neskatinti vaiko gynybiškumo.

Bendravimas su smurtautoju po skyrybų

Nusprendusiems pasukti skirtingais keliais, VVTAT direktorė primena, kad tėvų atsakomybė yra kiek įmanoma apsaugoti vaiką nuo sunkių išgyvenimų, o po skyrybų - ir toliau abiem rūpintis vaiku.

„Vis tik svarbu atsižvelgti į bendravimo su tėvais galimybes, kai tai smurto šeimoje atvejai. Nors stengiamasi laikytis principo, kad vaikas turėtų maksimaliai bendrauti su abiem tėvais, tačiau, sprendžiant dėl bendravimo intensyvumo, visuomet atsižvelgiama į paties vaiko nuomonę, jauseną ir poreikius, - pabrėžia pašnekovė.

- Taigi, jei šeimoje buvo smurtas, kiekviena situacija vertinama individualiai. Koks bendravimas, kokia jo trukmė geriausiai atlieps vaiko poreikius, sprendimą priima teismas skyrybų byloje arba patys tėvai bendru sutarimu.“

Kaip pažymi Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Jan Maciejevski, nagrinėjant tokio pobūdžio bylas teisme, pirmiausia atsižvelgiama, ar vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku - matė, kaip vienas iš tėvų smurtauja prieš kitą, ar pats vaikas tapo smurto auka ir kokio pobūdžio smurtas tai buvo - fizinis, psichologinis ar seksualinis.

Jei vaikas tapo smurto artimoje aplinkoje liudininku, tai savaime nesuteikia pagrindo apriboti kažkurio iš tėvų teises bendrauti su vaiku. Tokiais atvejais gali būti uždraudžiama smurtautojui artintis prie kito sutuoktinio, bet nebūtinai nuo jo atribojamas vaikas, nes juos sieja artimi ryšiai“, - paaiškina teisėjas.

Tuomet tarpininkai - mediacijos centrai ir pan. - gali organizuoti susitikimą su tėvu ir palydėti vaiką pas jį, tokiu būdu užtikrinant vaikui saugią aplinką ir išvengiant vaiko motinos susitikimo su prieš ją smurtavusiu vaiko tėvu.

Tuo atveju, jei vaikas pats tapo smurto auka, tačiau tai nesudarė pagrindo apriboti smurtavusio tėvo ar mamos valdžią, vienas iš būdų užtikrinti vaiko interesus - taip pat pasitelkti tarpininką, kuris padėtų užtikrinti saugią aplinką vaikui bendraujant su smurtavusiu tėvu / mama.

Tik šiuo atveju gali būti vykdomas ir bendravimo su vaiku stebėjimas, siekiant išvengti naujų smurto protrūkių ir pan.

Anot teisėjo, pasitaiko ir ribinių situacijų, kai vienas iš sutuoktinių teigia, kad buvo smurtaujama, o kitas tai neigia ir ikiteisminiame tyrime smurtas dar nebuvo nustatytas.

„Tuomet įvardijama, kad smurtas buvo panaudotas galimai ir vaikas galimai tapo auka ar liudininku. Tačiau net ir to „galimai“ atveju teismas gali nustatyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus galutinai nuspręsta, buvo smurtas ar ne, ir ką daryti toliau.“

tags: #keiek #gali #buti #nesutvarkytu #kambariu