Kazys Binkis: Gyvenimas ir Kūrybos Kelias

Kazys Binkis - žymus lietuvių poetas, rašytojas, žurnalistas ir dramaturgas, palikęs ryškų pėdsaką lietuvių literatūroje. Jis buvo vienas originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgęs iššūkius ir eksperimentus, jautęs būtinybę atnaujinti poezijos žodyną, įkvėpęs „Keturių vėjų“ sąjūdį, tačiau nesikratęs ir liaudies švietėjo misijos, ir populiarios eiliuotos žurnalistikos. Jo kūryba daugiažanrė, skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams. Jam būdingas vitališkas temperamentas, atidus savo epochos stebėjimas, demokratizmas, dėmesys visų pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonėms.

Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 16 d. Gudelių kaime (Papilio vlsč.), šiauriniame Lietuvos pakraštyje - netoli Papilio miestelio, Gudelių sodžiuje. Mirė 1942 m. balandžio 27 d. Kaune. Poetas gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų apylinkėse.

Kazys Binkis 1923 m.

Ankstyvasis Gyvenimas ir Vaikystė

Kaimas, tada dar neišsiskirstęs į vienkiemius, skendėjo augalotų medžių gojais. 1886 m. gruodžio 5 d., jausdamas artėjančią mirtį, poeto senelis surašė testamentą, pagal kurį senoji Binkių sodyba atiteko vyriausiam jo sūnui Antanui, būsimojo poeto tėvui. Jaunesnieji Antano broliai jau prieš dešimtį metų buvo atsidaliję namus ir žemę. Ketvirtasis brolis Juozas prieš keletą metų mirė, palikęs du mažamečius našlaičius - Petriuką ir Poviliuką.

Likęs našlys, jau būdamas senyvo amžiaus, Antanas Binkis antrąkart vedė iš Griaužių kaimo Petronėlę Būtėnaitę ir susilaukė dukters Uršulės bei sūnaus Kaziuko. Trečiasis Binkių kūdikis mirė visai mažas. Binkių skurdžioje šeimoje nebuvo nei ypatingos šilumos, nei santaikos. Nuolatiniai nepritekliai, tėvų barniai mažajam Kaziukui užtemdė ne vieną jau ir be to varganą vaikystės valandą, tačiau jis neliūdėjo. Jis iš mažens buvo nepaprastai gyvas, judrus, kiekviename žingsnyje jį stebino supantis pasaulis grožiu ir paslaptimis.

Kairėje keliuko iš Gudelių į Papilį pusėje, perėjus medinį Rovėjos upelio tiltą, plytėjo didžiulis grafo Šuazelio de Gufjė dvaras, paskendęs išlakių augalotų ąžuolų ir liepų lapijoje. Gilūs, maurais užuėlę tvenkiniai, knibždantys žuvų ir laukinių paukščių, pagal užsienio madas parke išsodintos klevų alėjos ir parko glūdumoje stūksantys dvarpomių rūmai, papuošti masyviomis medinėmis kolonomis, viliojo Gudelių kaimo vaikus bent iš tolo žvilgtelėti į tą jiems nesuvokiamo pasaulio užkertę.

Palei patį Gudelių kaimą vinguriavo Rovėjos upeliūkštis, kurio pelkėtomis pakrantėmis driekėsi šilas. Vėliau poetas sakėsi, kad jo vaikystė iki keturiolikos metų prabėgusi parovėj ir šilelyj.

Poeto tėvas Antanas buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje tarnavęs Peterburge imperatoriškoje gvardijoje. Mažasis Kaziukas labai mėgo klausytis tėvo pasakojimų apie didžiuosius Rusijos miestus, jų grožį ir įdomybes.

Vis dėl to, turėdamas lakią vaizduotę, gerą atmintį ir greitą orientaciją, jis mokėsi gana gerai, ir mokytojai juo buvo patenkinti. Gimtajame sodžiuje, eidamas dvyliktuosius metus, Binkis pergyveno ir 1905 m. revoliuciją.

Poeto tėvas Antanas Binkis, skaitydamas lietuviškus laikraščius, godžiai sekė politines ir kultūrinio gyvenimo permainas. Kartą skaitydamas „Lietuvos Ūkininką“, jis nepaprastai susidomėjo vienu J. Tas straipsnis ir nulėmė K. Binkio likimą.

Būsimojo poeto vaikystės džiaugsmą temdė vienas be galo praradimas - jo šešerių metų sesutės Uršulytės mirtis. 1906 m. mirė Antanas Binkis, palikdamas žmoną ir trylikametį Kaziuką kone tuščiomis rankomis.

Vos nulaikydamas vagoje žagrę, būsimasis poetas kantriai dirbo sunkius ūkio darbus, bet jo niekaip neapleido svajonė išklysti už Papilio bokštų. Jį nenuvaldomai traukė gubernijos centras Kaunas, kur klerikalinė švietimo draugija „Saulė“ įkūrė mokytojų kursus.

1908 m. rudenį K. Jau „Saulės“ mokytojų kursuose jis išsiskyrė iš savo bendraamžių būrio oria laikysena, elgsena ir apsiskaitymu. 1908 m. rudenį K. Binkis su dideliu džiaugsmu sutiko žinią, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla. Netrukus jis jau Biržuose.

Biržuose K. Binkis gyveno Dirvonų gatvėje (dabar Vytauto), netoli mokyklos. Jo bute dažnai rinkdavosi mokslo draugai, Jų tarpe neretai galėdavai pamatyti išbalusį, nerūpestingai aukštyn sušukuotais plaukais, amžinai su knyga nesiskiriantį nepaprastai skvarbių, gal kiek liūdnokų žydrai mėlynų akių jaunuolį. Tai buvo Julius Janonis.

Kai po daugelio metų buvo bandoma išsiaiškinti, už ką K. Binkį pašalino iš Biržų keturklasės, poeto amžininkai nebesutarė. Vieni teigė, kad mokytojams įgriso kandžios K. itin nesutaręs su sakykloje dievobaimingu ir pamaldžiu mokyklos kapeliono kunigu K. Rimkevičium, treti - kad K. Binkis nemėgęs lankstyti nugaros prieš inspektorius bei policmeisterius, o kartą net neatsiklaupęs prieš ikoną.

Jaunystėje ne visada galėjęs pasigardžiuoti sužiedėjusios duonos pluta, po to didžiulėmis valios pastangomis, apsukrumu ir talentu prasimušęs į literatūrą, K.Binkis nė viename iš savo jaunystės eilėraščių nenutapė nekrasoviškai apčiuopiamų užguitos, bemokslės, prietarų tamsoje skendinčių liaudies gyvenimo ir buities vaizdų.

Mokslo Metai

1908-10 mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje, Voroneco (Pastovių rj., Vitebsko sr.) žemės ūkio mokykloje. 1912 atvyko į Vilnių; buvo L. Giros asmeninis sekretorius. 1915 Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilyje.

Studijos ir kūrybinės paieškos

• 1920-23 Berlyno universitete lankė literatūros ir filosofijos paskaitas.
• Susipažino su naujuoju Europos menu.

Kūrybinė Veikla

Eilėraščius pradėjo skelbti 1913. Bendradarbiavo žurnale Vaivorykštė, almanache Pirmasai baras. 1917 - 1919 m. Binkis pradėjo mokytojauti Papilyje, entuziastingai būrė ir mokė kaimo jaunimą. Ten jis parašė vienus gražiausių savo eilėraščių, ten, pasak jo paties, prabėgo geriausi jo gyvenimo metai. Nedidelis šio laikotarpio lyrikos pluoštas sudarė pirmąjį poeto rinkinį „Eilėraščiai“ (1920).

1920 m. Binkis išleido pirmąjį lyrikos rinkinį Eilėraščiai, į kurį sudėjo improvizacijas liaudies dainų temomis („Gėlės iš šieno“, „Dukružėlė“), trioleto forma parašytus grynosios poezijos šedevrus („Utas“), gamtinę lyriką apie šilkasparnius debesėlius, pavasarinę žalumo bangą, užplūstančią laukus. Eilėraščiuose įamžintas technologinės pažangos dar nepaveiktas idiliškas kaimas, kur skamba romansai apie bernelio ir mergelės meilę ir aiškiai juntamas gamtos laikas. Dažnas pirmojo rinkinio eilėraštis - lyg dailus ornamentas: juo įamžinama subtili emocija, grožimasi žodžių skambesiu, išgrynintomis gamtos spalvomis.

1922 m. pasirodė naujos literatų grupuotės idėjas skleidžiantis Keturių vėjų pranašas, kurį pradėjo Binkio eilėraštis „Salem Aleikum!“. Gana palankiai kritika įvertino Binkio rinkinį 100 pavasarių (1923). Šio laikotarpio Binkio poezija daiktiškai konkreti, pilna prozaizmų, stačiokiškos intonacijos šūksnių. Greta vakarietiško didmiesčio su jo prijaukinta, sukultūrinta gamta vėl švystelėjo lietuviškas sodžiaus peizažas, stebinantis pavasarinio sprogimo ekspresyvumu. Eksperimentuojama radikalaus modernizmo išraiškos priemonėmis, kaip tai buvo įprasta Vakarų poezijoje, konstruojamas karščiuojančio ligonio pasąmonės impulsų, dialoginių nuotrupų koliažas, smagiai žaidžiama nesąvokinės kalbos sąskambiais.

Nuo 1927 m., bendradarbiaudamas su Mūsų rytojaus laikraščio redakcija, užsiėmė tuo, ką pats juokais vadino „perdirbamąja pramone“: rašė tarp sodiečių išpopuliarėjusius eiliuotus feljetonus, išaugusius iki šmaikščių poemų apie Tamošių Bekepurį, kriaučių Motiejų, Raulą keliauninką ir kitus neramios sielos herojus. Alijošiaus vardu skelbti tekstai pasižymėjo skambumu, minties paprastumu, pagaulia sodiečio psichologijos jausena.

1928 m. Mūsų rytojuje Binkis ėmė skelbti eilėraščius ir poemėles vaikams. Puikiai jautęs, ko iš jo tikisi reikliausi skaitytojai, mažiesiems ir kiek paaugusiems vėjavaikiams jis skyrė vienas meniškiausių poezijos knygų: Meškeriotojas (1935), Dirbk ir baiki (1936), Kiškių sukilimas (1937) ir kt.

1937 m. Valstybės teatrui įteikė pjesę iš moksleivijos gyvenimo Atžalynas (1938). Pirmoji meniškai brandi pjesė jaunimui lietuvių literatūroje pasižymi nesudėtingu siužetu, joje sprendžiamas moralinis konfliktas, linkstama į didaktizmą. Išskirtinę vertę pjesei suteikia psichologiškai motyvuotai plėtojama intriga, spalvingi tipažai, gyvi dialogai, jaunų žmonių gyvenimo tikroviškumas. Atžalyno tikslas - parodyti pasitikėjimą jaunu žmogumi, nes, pasak Binkio, gero žmogaus negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės.

Pjesė Generalinė repeticija buvo rašoma 1939-1940 m. sandūroje, ją inspiravo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, tačiau „dėl sąlygiškos formos konkrečios ano meto realijos čia įgyja apibendrinantį turinį“ (Reda Pabarčienė). Sarkazmo ir lyrizmo derinys - vienas originaliausių Binkio pjesės Generalinė repeticija bruožų.

K.Binkis retkarčiais pasirodydamas Kaune, ėmė telkti apie save jaunimą, modernistinio meno šalininkus. Pirmadieniais poeto bute (Maironio gatvė, Nr.33) arba kokioje nors smuklėje vykdavo triukšmingos „Brolių padieninkų“ sueigos, kuriose buvo svarstomos meno susidėvėjimo ir atnaujinimo problemos, skaitomi vokiečių, lenkų, rusų ir kitų tautų ekspresionistų ir futuristų kūriniai.

Pirmas eilėraščių rinkinio „100 pavasarių“ leidimas išėjo, kaip nurodoma jo tituliniame puslapyje, Kaune 1923 m., bet spausdinta knyga buvo Berlyne, Oto Elsnerio spaustuvėje. Išleidus knygą, O.Elsneris staiga subankrutavo, ir jokiomis pastangomis knygelės negalėjo išpirkti, dėl to 1926 m. savo lėšomis išleisti „100 pavasarių“ antrąjį leidimą. 1926 m. pradžioje skaitytojai išvydo antrąjį ir paskutinį K.Binkio eilėraščių rinkinį, kuris ligi šiol vadinamas epochiniu.

Parodijuodamas senųjų lietuviškų knygų žodyną, K.Binkis sukūrė orginalų net savo knygos titulinį puslapį. “100 pavasarių arba pavasario linksmybės ir sielvartai ir kiti apdūmojimai šio meto laiko nuotaikai pritaikinti ir bent kiek naujoviškai parašyti per Kazimierą Binkį.

Poetas be galo mėgo gamta - upes, ežerus, ir maloniausias laisvalaikis jam buvo meškeriojimas, betikslis vaikščiojimas basam rasotomis pievomis, klausantis paukščių ir valandų valandas besigėrint dangaus žydruma ir laukų platumomis.

Kazio Binkio kūryba

Alijošiaus kūryba

Rūpindamasis kaimo švietimu Alijošiaus slapyvardžiu sukūrė humoristinių poemų ir eiliuotų feljetonų (rinkinys Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos 1928, Ir t. t. 1931).

Kūryba Vaikams

Reikšminga jo kūryba vaikams: nuotaikingos didaktinės poemėlės Atsiskyrėlis Antanėlis (1930), Meškeriotojas (1935), Dirbk ir baiki (1936), Jonas pas čigonus, Kiškių sukilimas (abi 1937), Keistutis pas Gediminą (1940).

Asmeninis Gyvenimas

Pranutė Adomaitytė, kilusi iš Mediniškio vienkiemio nuo Vabalninko, nebuvo nei turtuolė, nei dvarininkė, kaip neretai kai kas ja tituluoja. Gal būt, kokio vakarėlio metu ar 1917 m. Po vakarėlio K.Binkis prašė Pranutę keletą dienų pasilikti papilyje, bet ji nepaklausė poeto, nuskynė iš Petronėlės Binkienės darželio baltą jurginą, pamojavo jam ir drauge su frakuotu B.Sruoga išbildėjo į Vabalninką.

Apskritai, dauguma nuo 1917 m. sukurtų K.Binkio lyrinių eilėraščių, neišskiriant nė vieno „Utų“, dedikuota vienam žmogui - Pranutei Adomaitytei. Poetas pamilo mėlynakę, storom lininėm kasom ramią ir tylią mokytoją ir atkakliai siekė jos rankos.

Darbštūs ir pareigingi Pranutės broliai suprato, jog K.Binkis yra nepastovaus charakterio, niekados neturės nuolatinės gerai apmokamos tarnybos ir neaprūpins savo šeimos. Ypač K.Binkio nemėgo ketvertą metų vokiečių nelaisvėje badu marintas Pranutės brolis Justinas Adomaitis. Pranutė svyravo. Ji visa siela veržėsi į aukštesnį meno ir poezijos pasaulį, bet ją slėgė tamsi nežinomybė.

1921 m. birželio 24 d., per Jonines, Kupiškio miestelyje įvyko K.Binkio ir Pranutės vestuvės. Diena pasitaikė saulėta, labai graži.

Po žmonos Pranutės mirties, likęs su dviem vaikais - Levute ir Gerardu - Kazys Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę-Nacevičienę, kuri turėjo dvi dukreles - Ireną ir Lilijaną. „Įkūrėm kooperatyvą vaikams auginti,“ - juokavo rašytojas. Vaikus K. Binkis labai mylėjo, skaitydavo jiems savo kūrybą.

Karo metais K. Binkis su žmona Sofija gelbėjo žydus nuo mirties, jiems padėjo vaikai.

Ūkininkavimas

Mirus žmonai, K.Binkis vedė Sofiją Kudrevičiūtę - Nacevičienę, turėjusią Balsiuose netoli Pakruojo, nedidelį dvarelį. Apie 1931 metus anąkart užsikrėtė ūkininkystės aistra ir žūt būt „pastatyti ant kojų“ Balsius. Prisipirko knygų žemės ūkio klausimais, studijavo agronomiją. Gavęs iš banko 40000 litų paskolą, įsigijo mašinų, pasisamdė darbininkus ir penkiasdešimt hektarų užsodino cukriniais runkeliais.

Kai 1932 m. vasarą J.Paleckio redaguoto žurnalo „Naujo žodžio“ redakcijos darbuotojai apsilankė K.Binkio „moderniškai“ tvarkomame ūkyje, išvydo akimi neaprėpiamas jūras gražiai išvešėjusių runkelių laukų, sumaniai suplanuotus žemės darbus. Apskritai ūkininkavimo dalykuose K.Binkis nebuvo diletantas.

Nė viena poeto veikos sritis nesusilaukė tokios daugybes istorijų, pokštų ir anekdotų, kaip liūdnai pasibaigęs jo ūkininkavimas Balsių dvare. Įdėjęs gausybę savo sunkiai uždirbtų centų, K.Binkis iš tiesų pavyzdingai sutvarkė šiaip jau apleistą ūkį, bet jį pražudė garsiosios šiaurės Lietuvos liūtys ir pernelyg ankstyvas 1932 m. ruduo.

Paskutiniai Gyvenimo Metai

Kazio Binkio jėgos seko diena iš dienos. Ligos prirakintas prie patalo, jis sutiko 1940 m. vasaros įvykius, pasidžiaugdamas jų taikingumu: „Mane užvis labiau džiugina, kad tie didieji epochiniai pertvarkymai pas mus, Lietuvoje, vyksta taikingiausia dvasia ir visuotiniu pritarimu.

1941 m. lapkritčio 16 d., sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų, pas sūnų mirė poeto motina Petronėlė Būtėnaitė - Binkienė. Motinos mirtis ir laidotuvės jį prislėgė ir nualino.

Nesikeldamas iš lovos, K.Binkis godžiai klausėsi Maskvos radijo laidų. Jis jaudinosi, kad negalįs užbaigti darbų, įvykdyti visų sumanymų, vis dar turėdamas šiek tiek vilties pasveikti. Juk jam ėjo tik keturiasdešimt devyni metai. Sulaukęs išsiilgto pavasario, jis užgeso 1942 m.

K.Binkis, kaip reta kuris lietuvių rašytojas, turėjo stiprų poeto talentą, kurio dėl pernelyg ankstyvos mirties nerealizavo. Jo kūrybinis palikimas nėra gausus, tačiau jis žėri nepakartojamu formų įvairumu,...

Bibliografija

• Eilėraščiai (1920)
• 100 pavasarių (1923)
• Tamošius Bekepurės (1927)
• Kriaučius Motiejus (1928)
• Meškeriotojas (1928)
• Atsiskyrėlis Antanėlis (1930)
• Kiškių sukilimas (1937)
• Atžalynas (1937)
• Generalinė repeticija (1940)

Apdovanojimai ir Įvertinimas

Antrojo pasaulinio karo metais Binkio namuose buvo slepiami žydai, todėl kartu su žmona jis vėliau pelnė garbingą Pasaulio teisuolių vardą.

Kazys Binkis: Gyvenimo ir Kūrybos Apibendrinimas

tags: #kazys #binkis #ir #butu #jis #visas