Kazys Binkis (1893 m. lapkričio 16 d. Gudeliuose, Papilio vlsč. - 1942 m. balandžio 27 d. Kaune) - žymus lietuvių rašytojas, poetas, dramaturgas ir žurnalistas, vienas originaliausių XX a. pomaironinės kartos poetų.
Jo kūryba daugiažanrė, skirta skirtingo išsilavinimo ir įvairaus estetinio skonio skaitytojams. Jai būdingas vitališkas temperamentas, atidus savo epochos stebėjimas, demokratizmas, dėmesys visų pažiūrų ir socialinių sluoksnių žmonėms.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Kazys Binkis gimė 1893 m. lapkričio 4 d. Gudelių sodžiuje, netoli Papilio miestelio Biržų apylinkėse, vargingoje valstiečių šeimoje. Jo tėvai buvo Antanas Binkis ir Petronėlė Binkienė (Būtėnaitė). Kazys turėjo sesę Uršulę. Nuo mažumės garsėjo išdaigomis ir išradingumu, sodiečiai jį praminė vėjavaikiu. Anksti mirus tėvui, trylikametį paauglį prislėgė ūkio darbai, tačiau tai nesumažino jo troškimo lavintis, šviestis.
Binkis mokėsi Biržų keturklasėje mokykloje (1908-1910), Voroneco žemės ūkio mokykloje. 14 metų jis pradėjo lankyti Papilio liaudies mokyklą. Sužinojęs, kad Biržuose atidaryta keturklasė mokykla, labai apsidžiaugė. Netrukus jis jau Biržuose. Šioje mokykloje jis pramoko vokiečių ir prancūzų kalbų, o vėliau jas, ypač vokiečių, išmoko tobulai. K.Binkis po kiek laiko buvo pašalintas iš mokymo įstaigos ir niekas tiksliai nežinojo dėl ko. Nuo šio karto prasidėjo keleri neramių klajonių metai. Kurį laiką jis mokėsi Voroneco žemės ūkio mokykloje, bet ir čia neilgai.
1912 m. rudenį Binkis pirmąsyk atvyko į Vilnių, ėmė suktis jaunų, ambicingų lietuvių inteligentų būryje, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų inteligentų namuose klausėsi privačiai skaitomų garsių profesorių paskaitų. Nepajėgdamas numalšinti aaistros rašyti, kurti, 1912 m. rudenį be skatiko kišenėje atsirado Vilniuje. Kazys Binkis atsivežė pluoštą eilėraščių, kuriuos tikėjosi paskelbti lietuviškuose laikraščiuose, ketino savarankiškai rengtis brandos atestato egzaminams.
1915 m. Vilniuje baigęs mokytojų kursus mokytojavo Papilyje. 1920-1923 m. Berlyno universitete lankė literatūros ir filosofijos paskaitas. Savo visus mokslus Kazys Binkis baigė Berlyno universitete, studijuodamas literatūrą ir filosofija.
„KnygAntinas“. Gyvai garsinama pasaka: Kazys Binkis „Kiškių sukilimas“
Kūrybinė veikla
Eilėraščius pradėjo skelbti 1913 m. Bendradarbiavo žurnale Vaivorykštė, almanache Pirmasai baras. Binkis tada debiutavo kaip rašytojas ir vertėjas, pirmojo pripažinimo sulaukė 1913 m., pradėjęs spausdintis žurnale Vaivorykštė. 1913 m. (1907 - 1915) Kazys Binkis pradėjo dirbti „Vilties“ laikraščio korektoriumi.
1918-1919 m. dalyvavo kairiųjų eserų veikloje Biržų apskrityje. Lenkijai užėmus Vilnių įstojo savanoriu į Geležinio Vilko pulką, sukūrė karo dainų (Geležinio Vilko maršas). 1921 m. nurimus Lietuvos ir Lenkijos mūšiams dėl Vilniaus Binkis grįžo iš savanoriškos tarnybos „menininkų batalione“ (kartu su dainininku Kipru Petrausku, kompozitoriumi Stasiu Šimkumi ir keliais kitais scenos žmonėmis jis rengė koncertus besikuriančios Lietuvos kariuomenės daliniuose).
Susibūrusi avangardistinė keturvėjininkų literatūrinė grupuotė paskelbė kolektyvinę naujojo meno programą Keturių vėjų pranašas (1922). Nuo 1922 m. poeto bute Kaune reguliariai rinkosi jaunų literatų draugija, vėliau sudariusi žurnalo Keturi vėjai branduolį. Save jie vadino „broliais paldieninkais“, o Binkį, kuris tarp jų buvo vyriausias, titulavo „Maestro“.
Rūpindamasis kaimo švietimu Alijošiaus slapyvardžiu sukūrė humoristinių poemų ir eiliuotų feljetonų (rinkinys Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos 1928, Ir t. t. 1931). Vykstant kovoms su lenkais (1920), eiliavo karo maršus, nuo 1927 m., bendradarbiaudamas su Mūsų rytojaus laikraščio redakcija, užsiėmė tuo, ką pats juokais vadino „perdirbamąja pramone“: rašė tarp sodiečių išpopuliarėjusius eiliuotus feljetonus, išaugusius iki šmaikščių poemų apie Tamošių Bekepurį, kriaučių Motiejų, Raulą keliauninką ir kitus neramios sielos herojus.
1928 m. Mūsų rytojuje Binkis ėmė skelbti eilėraščius ir poemėles vaikams. Puikiai jautęs, ko iš jo tikisi reikliausi skaitytojai, mažiesiems ir kiek paaugusiems vėjavaikiams jis skyrė vienas meniškiausių poezijos knygų: Meškeriotojas (1935), Dirbk ir baiki (1936), Kiškių sukilimas (1937) ir kt.
1937 m. Valstybės teatrui įteikė pjesę iš moksleivijos gyvenimo Atžalynas (1938). Pirmoji meniškai brandi pjesė jaunimui lietuvių literatūroje pasižymi nesudėtingu siužetu, joje sprendžiamas moralinis konfliktas, linkstama į didaktizmą. Išskirtinę vertę pjesei suteikia psichologiškai motyvuotai plėtojama intriga, spalvingi tipažai, gyvi dialogai, jaunų žmonių gyvenimo tikroviškumas. Atžalyno tikslas - parodyti pasitikėjimą jaunu žmogumi, nes, pasak Binkio, gero žmogaus negali pakeisti jokios gyvenimo aplinkybės.
Pjesė Generalinė repeticija buvo rašoma 1939-1940 m. sandūroje, ją inspiravo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, tačiau „dėl sąlygiškos formos konkrečios ano meto realijos čia įgyja apibendrinantį turinį“ (Reda Pabarčienė). Generalinė repeticija parašyta moderniosios dramos ir teatro kalba, sukurta rašytojui orientuojantis į naujausią pasaulio dramaturgijos kontekstą. Sarkazmo ir lyrizmo derinys - vienas originaliausių Binkio pjesės Generalinė repeticija bruožų.
K.Binkis parašė nemaža straipsnių literatūros, kultūros, švietimo klausimais. Straipsniuose ryškiausiai atsispindi jo estetinės pažiūros ir simpatijos, jo pasaulėžiūra ir ideologinės pozicijos. Rašytojas nuolat rūpinosi lietuvių kultūros ir literatūros ugdymu, sielojosi dėl liaudies švietimo, ragindamas kurti ne buržuaziniam elitui, o plačiosioms masėms. Ne vieną kartą jis ypač aštriai kritikavo buržuazinės valdžios kultūrinę politiką, lietuviškosios biurokratijos abejingumą meno reikalams, skundėsi sunkiomis literatūros ugdymo ir rašytojų gyvenimo sąlygomis. Kartu straipsniuose atsispindi ir K. „Raštuose“ spausdinami daugiausia K.Binkio straipsniai literatūros ir kultūros klausimais, kurie ir šiandien gali būti įdomūs ne tik istorikui, bet ir plačiajam skaitytojui.
Kazio Binkio lyrikoje nėra abstrakcijų, miglotumo, dėl to ji stovi gana atokiai nnuo anuomet plūstelėjusios į lietuvių lyriką simbolizmo bangos. Švelnūs, tapybiški su aiškiai pastebimais daiktų kontūrais eilėraščiai primena saulėtą, sklidiną džiaugsmo ir šviesos akvarelinę tapybą, kurioje viešpatauja ne liūdesys ir rezignacija, bet pasitikėjimas ir jėga.
| Kūrybos laikotarpis | Žanras | Pavyzdžiai |
|---|---|---|
| Ankstyvoji lyrika (1920) | Poezija | Eilėraščiai, Gėlės iš šieno, Utos |
| Modernizmas (1923-1926) | Poezija | 100 pavasarių |
| Kaimo švietimas (1928-1931) | Humoras, feljetonai | Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos, Ir t. t. |
| Vaikams (1930-1940) | Poezija | Atsiskyrėlis Antanėlis, Meškeriotojas, Dirbk ir baiki, Jonas pas čigonus, Kiškių sukilimas, Keistutis pas Gediminą |
| Dramos (1938-1940) | Pjesės | Atžalynas, Generalinė repeticija |
Kazys Binkis yra garsus Biržų krašto rašytojas. Per keturiasdešimt devynis metus jis sugebėjo parašyti tiek daug poezijos, prozos bei dramos kūrinių. Per tokį trumpą laiko tarpą Kazys Binkis pavergė žmonių širdis. Jo eilėraščiai yra nepaprastai gražūs. Mes Kazio Binkio neturėtume pamiršti! Juk jis savo poezija paįvairino mūsų gyvenimą.
Asmeninis gyvenimas ir paskutinieji metai
1921 m. birželio 24 d. Kupiškio miestelyje įvyko K.Binkio ir P. Adomonytės vestuvės. Maždaug po 10 m. jo žmona mirė. 1941 m. lapkričio 16 d. mirė jo mama. Šis įvykis K.Binkį prislėgė ir nualino. Poeto jėgos diena iš dienos geso ir geso.
Antrojo pasaulinio karo metais Binkio namuose buvo slepiami žydai, todėl kartu su žmona jis vėliau pelnė garbingą Pasaulio teisuolių vardą. Poetas mirė 1942 m. balandžio 27 d. nacių okupuotame Kaune.