Dargužiai - kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, esantis 4 km į šiaurės rytus nuo Valkininkų ir tiek pat į vakarus nuo Pirčiupių, šalia kelio A4 Vilnius-Varėna-Gardinas. Tai Dargužių seniūnaitija, turinti turtingą istoriją ir išskirtinę architektūrą.
Kaimo Istorija
Dargužiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1566 m. Kaimo pavadinimas kilęs iš asmenvardžių Dargùžis, Dargùžas, sietinų su žodžiais dargùs („bjaurus, negražus, šlykštus; piktas, irzlus“), dérgti („teršti, bjauroti; plūsti, koneveikti; naikinti, gadinti; ištvirkauti“).
1944 m. besitraukianti vokiečių kariuomenė sudegino pusę kaimo pastatų. Sovietų okupacijos metais, 1950-1963 m., Dargužiai buvo apylinkės centras, o 1950-1979 m. - kolūkio centrinė gyvenvietė.
Architektūra ir Išplanavimas
Kaimo senoji dalis yra gatvinio rėžinio abipusio plano, sodybos išsidėsčiusios pagal tris susikertančias gatves. Čia galima rasti XIX a. gatviniams kaimams būdingo plano sodybų, pirkių, svirnų su tradicine kiaurapjūve puošyba. Tuo tarpu, kaimo naujojoje dalyje, susidariusioje XX a., sodybos išsidėsčiusios padrikai.
Kultūros Paveldas ir Įžymybės
Išlikusi Dargužiuose 1876 m. statyta koplyčia yra svarbus kaimo kultūros paveldo objektas. 1952 m. kaime atidaryta biblioteka, kuri veikia iki šiol.
Dargužiai Šiandien
2021 m. duomenimis, Dargužiuose gyveno 180 gyventojų. Kaimas priklauso Valkininkų seniūnijai ir yra svarbi jos dalis.
Dargužiai ir Partizaninis Pasipriešinimas
Pokario metais Dargužiai buvo svarbus partizaninio pasipriešinimo centras. Vietiniai gyventojai aktyviai rėmė partizanus, juos maitino ir rengė. Tačiau už tai patyrė sovietų valdžios represijas: tūkstančiai lietuvių šeimų buvo ištremti į Sibirą.
Šiandien Dargužių gyventojai stengiasi išsaugoti savo kaimo istoriją ir tradicijas, prisimenant tuos, kurie kovojo už Lietuvos laisvę.
Svarbūs Faktai apie Dargužių Kaimą
| Faktas | Informacija |
|---|---|
| Pirmas paminėjimas | 1566 m. |
| Gyventojų skaičius (2021) | 180 |
| Seniūnija | Valkininkų seniūnija |
| Kultūros paveldas | 1876 m. koplyčia |
Senųjų Kuršių Sodyba Dargužiuose
Kuršių istorijos klubo pirmininkas Sergejus Ivanovas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, kad prieš bemaž du dešimtmečius Dargužių kaime vykę archeologiniai tyrinėjimai parodė, kad vos už kilometrą nuo dabar įsikūrusios sodybos, XII a. buvo įsikūrusios kuršių šeimos. Būtent šis radinys vietinei bendruomenei ir šio krašto istorija besidomintiems vietinės bendruomenės nariams sukėlė norą istoriją atkurti: Klaipėdos rajono Dargužių kaimo bendruomenės iniciatyva buvo įsteigtas Kuršių istorijos klubas.
Pasak klubo pirmininko, klube yra dvylika narių. Kiekvienas iš jų prisidėjo prie šio projekto vykdymo nuo pat įgyvendinimo pradžios. Šių idėjų rezultatas jau matomas šiandien. Senųjų kuršių sodyba įkurta pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą „LiveHistory-GyvaIstorija: Atgimusi tūkstantmetė istorija“, kuriam pasiruošimas vyko daugiau nei 2 metus - nuo 2019 m. Oficiali projekto pabaiga jau 2022 m.
Projektas „GyvaIstorija“ yra parengtas pagal 2014-2020 m. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programą, kuri įgyvendinama pagal Europos kaimynystės priemonę ir yra finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Projektas veidrodinis, t. y. partneriai iš kitos sienos pusės: Zelenogradsko miesto savivaldybės administracija ir Kaliningrado viešoji organizacija „Istorinės rekonstrukcijos centras „Kaup“ stato prie Zelenogradsko Vikingų kaimą „Kaup“, o Lietuvoje, Klaipėdos rajone įsteigtas Kuršių istorijos klubas - Senųjų kuršių sodybą Dargužių kaime.
Visam abiejų šalių rekonstruktorių projektui buvo skirta daugiau nei 300 tūkst. eurų, iš jų partneris Lietuvoje - Kuršių istorijos klubas, kuris Senųjų kuršių sodybos pastatų statyboms gavo 81 tūkst. eurų ir prisidėjo savo lėšomis apie 9 tūkst. eurų. Projekto įgyvendinimo metų partneriai turi keistis vizitais, dalyvauti parodose, bet dėl COVID-19 pandemijos, bendradarbiavimas vyksta nuotoliu.
Siekiant pastatyti Senųjų kuršių gyvenvietė kuo autentiškiau taip pat buvo bendradarbiaujama ir su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkais. Nemažai Lietuvos valstybinių įstaigų ir savivaldybių dalyvauja bendradarbiavimo per sieną projektuose su Rusijos partneriais.
Kuršių istorijos klubo pirmininkas kvietė bendradarbiauti ir kitus Lietuvos istorinius klubus: „Mūsų klubas atviras bendriems renginiams Senųjų kuršių sodyboje, taip pat mes norime tobulinti pastatytą objektą, todėl būsime labai dėkingi už pagalbą ir patarimus. Projekto tikslas - edukacinio ir rekreacinio turizmo vystymas“.
Senosios Baltų genties atkurtoje gyvenvietėje, kurį nuo Baltijos jūros skiria vos keturi kilometrai, projekto sumanytojai nusprendė pavaizduoti trijų skirtingų kuršių kasdienybės buitį: lankytojai turi galimybę užsukti į žvejo, žemdirbio ir kario medinius namelius. Ekspozicinėje aikštėje iškilę statiniai pastatyti pagal tuomečius statybos būdus.
Vienas medinis namelis reprezentuoja vertikalų tašą, kitas horizontalų, o trečias suręstas iš horizontalių rąstų. Pasak projekto vykdytojų, kiekvienas iš šios statybos būdų buvo naudojamas IX-XII a., vertikalaus tašo konstrukcija būtinai turėjo būti apdengta moliu, nes džiūstant medienai tarp vertikalių tašų atsiranda tarpai. Vasarą gyvenvietėse namai buvo ventiliuojami paliktais tarpais prie stogo, kurie žiemą buvo uždaromi arba užpildomi šiaudais.
Nameliai, kilus pavojui transformuodavosi: langai buvo maži ir greitai uždaromi iš vidaus įstatomais skydais. Durys sunkios, iš storo medienos sluoksnio su tvirtu užraktu.
Pasak klubo pirmininko, entuziastai atneša ir dovanoja klubui sendaikčius, kurių analogai galėjo egzistuoti IX-XII amžiuje, bet vis dėltto nebuvo rasti archeologų. Keli tokie daiktai yra ekspozicijoje - apie jų kilmę turistai yra informuojami.
Perėjus per visus namelius galima rasti iš viso penkis įvairiausio amžiaus ir amatų IX-XII a. kuršių manekenus: nuo paauglio iki moters ir jos vyro. Nors mediniai nameliai ir skirtingi, kiekviename namelyje yra miegamojo, maisto ruošimo ir tam tikro amato dirbtuvių zonos. Taip pat juose pagal kiekvieno kuršio poreikį išdėlioti ir buities daiktai, kurie taip pat atkurti remiantis istorija.
Kuršių istorijos klubo nariai pasakojo, kad tuometė buitis buvo primityvi: gyventojų daiktai gulėjo skryniose, o iš baldų kambaryje - lova, stalai ir amatams skirti įrengimai.
Kuršių klubo narys Vincentas Sakas pasakojo, kad tyrinėjant šalia esantį Kukuliškių piliakalnį archeologė Miglė Urbonaitė-Ubė nustatė, kad prieš 2,5 tūkst. Bendruomenė buvo sėsli, augino miežius, kviečius, soras, taip pat čia augino avis, ožkas, kiaules.
Kukulišikių gyventojai prieš daugiau nei du tūkstantmečius savo maisto racioną įvairindavo jūrų gėrybėmis, taip pat miškų uogomis, grybais, laukiniais obuoliais, lazdyno riešutais, sumedžiotų briedžių bei elnių mėsa. Šių žmonių būsto konstrukcija buvo paprasta, namuose kūrenta atvira ugnis, teikusi šilumą ir galimybę pasigaminti šilto maisto. Dalį gyvenvietės juosė medinė tvora.
Kuršiai mėsą, žuvį ar kitą pagamintą maistą iš grūdinių kultūrų gamino namelių viduje arba ant laužo kieme, o duoną kepdavo iš sutrintų grūdų ant įkaitinto akmens. Indai ir puodeliai išdrožti iš medžio arba žiesti iš molio. Senieji kuršiai viską valgė rankomis, naudojant tik peilius.
Iki šiol vyko ir kitokie renginiai, subūrę susidomėjusius krašto istorija ir kuršių kasdienybe bei buities ypatumais.
2014-2020 m. Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimo per sieną programa parengta pagal Europos kaimynystės priemonę yra finansuojama Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos.