Kazys Boruta buvo spalvinga asmenybė, nesitaikstanti su totalitarinių režimų reikalavimais - už tai kiekvienos valdžios buvo kalinamas ir persekiojamas.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Kazys Boruta gimė 1905 m. Kūlokuose (Liudvinavo valsčius, Marijampolės apskr.), mirė 1965 m. Vilniuje.
Boruta drauge su draugu mokėsi Marijampolės mokytojų seminarijoje, bet už Gegužės Pirmosios šventimą 1924 m. pašalintas.
1924-1926 m. studijavo istoriją, literatūrą ir filosofiją Kauno, 1926-1930 m. - Vienos universitetuose.
Už politinę veiklą socialistinio jaunimo ir darbininkų organizacijose, už opoziciją valdžiai, buvo priverstas emigruoti į užsienį.
Dalyvavo aušrininkų socialistinio jaunimo organizacijos, profesinių sąjungų, vėliau - eserų veikloje, už tai 1926 m. pašalintas iš Lietuvos universiteto.
1926 m. išvyko į Austriją, įstojo į Vienos universitetą.
Studijavo literatūrą, filosofiją ir istoriją.
1927 m. vasarą atostogų Lietuvoje metu, suimtas ir paleistas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos.
Kurį laiką gyveno Rygoje, dalyvavo LSDP veikloje, bet po emigrantų suvažiavimo buvo ištremtas iš Latvijos ir nuo 1928 m. vėl tęsė studijas Vienoje.
1930 m. Berlyne leido laikraštį „Kova“.
„Agurkinių“ gaujos nario Bugavičiaus nužudymas: įtariamasis – buvęs aktorius iš Estijos
Grįžimas į Lietuvą ir vėlesnė veikla
1931 m. grįžęs į Lietuvą redagavo almanachą „Darbas“.
1933 m. suimtas, 1934 m. kariuomenės teismo nuteistas už ankstesnę politinę veiklą 4 m. sunkiųjų darbų kalėjimo, 1935 m. amnestuotas.
Bendradarbiavo laikraščiuose ir žurnaluose „Lietuvos žinios“, „Kultūra“, 1940 m. 1941 m. pradėjo dirbti Lietuvos Mokslų akademijoje Literatūros muziejaus vedėju.
Vokiečių okupacijos metu dirbo Lietuvių literatūros institute.
1946 m. kovo 17 d. suimtas O. Lukauskaitės - Poškienės bute ir nuteistas 5 m. už tai, kad žinojo apie O. Lukauskaitės - Poškienės laišką popiežiui ir nepranešė.
1949 m. amnestuotas, turėjo viešai išpažinti savo tariamas ideologines klaidas.
Grįžęs iš Sibiro į Vilnių atsidėjo vertimams ir kūrybai.
Kūryba
Eilėraščius pradėjo spausdinti 1920 m.
Parengė almanachus „Audra“ (1928 m.), „Darbas“ (1932 m.).
Išleido poezijos rinkinius „A-lo!“ (1925 m.), „Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927 m.), „Kryžių Lietuva“ (1927 m., 1940m.), „Duona kasdieninė“ (1934 m.), prozos knygas „Drumstas arimų vėjas“ (1928 m.), „Namas Nr.
Jaunystės laikotarpiu sukūrė nerimo, maišto ir vyriško rūsčio kupiną pasaulį su laisvo vėjo ir šėlstančios vėtros simbolika, iškėlė lietuvišką berną - išpopuliarėjusį revoliucinės stichijos įvaizdį, demonstravo „nepoetiško“, kategoriško žodžio galią.
Kreipė lietuvių literatūrą į modernizmą, padėjo joje įsigalėti ekspresionizmo poetikai, praturtino lyrikos raišką protesto, įtūžio stilistika, diegė avangardistinę aktyvizmo programą.
Darė stiprų poveikį savo kartos ir jaunesniems rašytojams.
Vėlesnėje kūryboje įkarštį griauti esamą pasaulį keitė dėmesiu universalesniems būties klausimams, o išrėktą žodį - daugiaprasmiu, filosofiškesniu vaizdu.
Prasiveržė intymi ir skaudi meilė gimtajam kraštui.
Tikrų dvasios vertybių ir tautos būties pagrindų ieškojimas atvedė prie tautosakos versmės, liet. kultūros tradicijų.
Išplėtojo išjaustą tautos kūrybinių galių personifikaciją.
Surasta ir adekvati meninė raiška - poetinė proza, jungianti pasaką su realybe, epiškumą su lyrizmu, kupina savitos ritminės melodijos.
Ypatingu metaforiškumu ir sugestija pasižymi poetiškas romanas sakmė „Baltaragio malūnas“, inscenizuotas teatre, jo pagrindu sukurtas baleto spektaklis ir kino filmas miuziklas Velnio nuotaka.
Geriausiuose K. Borutos kūriniuose daug lyrinio romantinio polėkio.
Autoriui labiausiai rūpi žmogaus ir pasaulio santykių sudėtingumas, monodrama, o kartu asmenybės grožio, jos vitališkumo poetizavimas.
Spalvingi, aktyvios dvasios personažai yra savotiški kūrėjo autoportretai, meniškai apibendrinti, perteikiantys ribinius individo ir tautos būties momentus, lūžio epochos žmogaus savimonę.
Skaudūs išgyvenimai kūrėjo integruojami į amžiną, kintantį ir vis atsinaujinantį žmonijos ir pasaulio raidos procesą, įprasminami kaip tauraus žmoniškumo stebuklas.
Filmo "Velnio Nuotaka" plakatas
Paskutinieji gyvenimo metai ir atminimas
Nuo 1941 m. K. Boruta gyveno Vilniuje.
Dirbo Mokslų akademijos Literatūros muziejaus vedėju, aktyviai dalyvavo menininkų klubo ir Rašytojų sąjungos veikloje.
Karo metais saugojo lituanistikos rankraštinį fondą, išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus.
Tuo metu baigė rašyti tautosakinę apysaką „Baltaragio malūnas“, rašė eskizus iš hitlerinės okupacijos Vilniuje („Didžiosios gatvės palėpės užrašai“), pradėjo istorinį kūrinį („Sūduoniai“), planavo pjesę apie L. Stuoką-Gucevičių („Sostinės bokštas“), nepamiršo ir poezijos.
Dauguma to laikotarpio kūrinių neišliko [1].
Po karo rašytojas ir toliau vertė užsienio literatūros klasiką, tautosaką, parašė atsiminimų knygą „Gyvenimas drauge su draugu“ (Vilnius, 1999), kurią paskyrė jaunystės draugei ir žmonai Onai Kazanskaitei-Borutienei.
1955 m. išleido pasakų rinkinį „Dangus griūva“, 1960 m. - beletrizuotą skulptoriaus Vlado Grybo biografiją „Sunkūs paminklai“, 1963 m.
Rašytojas palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.
1970 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas).
Antkapyje iškaltos eilutės iš K. Apie K. Borutą rašoma knygose „Kazys Boruta: 1.
Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose K. 1996 m. K. Yra Kaziui Borutai skirtų bibliografinių rodyklių.
Tai Valerijos Vilnonytės parengta bibliografija, apimanti 1920-1976 m. [8].
tags: #kazio #borutos #gyvenamasis #laikoytarpis