Lietuvių tautosakoje ir mitologijoje gausu įvairių mitinių būtybių, tačiau viena jų išsiskiria ypatingu ryšiu su namais ir jų gyventojais. Kaukai lietuvių mitologijoje užima ypatingą vietą. Kaukai - mažosios namų dvasios, kurios simbolizuoja gerovę, sėkmę ir harmoniją. Šiandien kaukai tebėra svarbi lietuvių mitologinio paveldo dalis.
Kaukas berzdukas, tautodailininkas Linas Saladis, Išlestakiai, Jurbarko rj.
Kaukų kilmė ir etimologija
Kaukai - tai unikalus lietuvių mitologijos reiškinys, atspindintis senąją baltų pasaulėžiūrą ir vertybių sistemą. Tai nedidukės, vos sprindžio dydžio būtybės, dažniausiai vaizduojamos kaip maži žmogeliukai. Remiantis istoriniais šaltiniais, jie aprašomi kaip kaukolės didumo, buožgalvių pavidalo maži sutvėrimai, nešantys žmonėms skalsą, dauginantys javus ir šieną.
Kaukų etimologija yra įdomi ir sudėtinga. Manoma, kad žodis „kaukas“ galimai susijęs su kiaulės pažande (kaukos - tai liaukos), su liaukų ir voties etimologija bei kiaule (kuiliu), kuri buvo šventas Žemynos gyvulys. Įdomu tai, kad lietuvių kalbos žodžiai kiaulė ir kuilys nėra indoeuropietiški, o paveldėti iš Senosios Europos substrato. Kitas kaukų vardas - bezdukai - bus atsiradęs iš bezdų (šeivamedžio), Puškaičio medžio, kuris skleidžia savotišką kvapą (daugmaž primenantį liaukų, vočių ir kitų žmogaus organų kvapą).
Kai kurie mokslininkai, pirmiausia A.J.Greimas, iš paties jų vardo rekonstravo tam tikras kauko savybes, siejančias jį su vandeniu, drėgme, gleivėmis, žemės grumstu. XV ir XVII a. Mitologinėje prasmėje kaukas turi aiškų ryšį su žemės grumsteliu. „Kaukas yra didumo kaip dvi kumštelės sugulęs“, teigiama liaudies žodyne.
Kaukų buveinė ir savybės
Kaukų buveinė, kaip teigiama mitologiniuose šaltiniuose, yra miške, po žeme. Šios mažos būtybės, nešančios skalsą ir derlių, simbolizuoja žmogaus ir gamtos harmoniją, pagarbą žemei ir darbui.
Kaukai - tai lietuvių ir prūsų mitinės būtybės, - sako mokslininkas. - Krikščionybių autorių paliktuose istoriniuose šaltiniuose kaukas įgavęs neigiamą atspalvį, priskiriamas velniams ir pavadinamas velniu. Tačiau tautosakoje kaukas yra veikiau teigiama būtybė, nors ir chtoninė, t.y. žemiškos, požeminės, tamsios prigimties. Atrodo kaukai kaip maži “žemės žmogeliukai” ir primena nykštukus.
Vis dėlto kauko tikslai ar atsiradimo aplinkybės yra gana miglotos... Paprastai kaukai ir apsireiškia žmonėms siūlydami pagalbą (kartais pradžioje atneša krūvelę skiedrų), ir jeigu žmogus ją priima, tai pas jį ir užsiveisia kaukučiai. Jie, beje, neša į namus tik bekraujus, pieno ir grūdinius produktus. Iš tikrųjų įvyksta savotiški mainai, atspindintys ir pačių kaukų interesus.
Antai kaukas niekad neskraido, dažniausia pasirodo ne vienas, o poromis ar nedideliais būreliais. Šaltiniuose nėra užfiksuota moteriškosios kaukės ar kaukos formos, bet kaukams būdinga sukurti šeimeles, pasirodyti su žmonomis. Iš tikrųjų, jie gali pasireikšti kaip kokie bildukai, skleisti tam tikrą garsą. Vienas iš paties kauko vardo aiškinimų tiesiog sieja jį su veiksmažodžiu kaukti.
Kaip prisijaukinti kauką
Kad kaukai skalsintų, neštų naudą, reikia juos prisijaukinti, padaryti sutartį. Santykiai užsimezga, kai kaukai pasiūlo skiedrą. Jei šeimininkas šitą „dovaną“ priima, kaukai vėl apsireiškia, paprastai išgirstamos aimanos ir verkšlenimai: „Aš pliks, tu pliks! Tada šeimininkė turi juos aprengti, pasiūti lino marškinėlius. Drabužis turi būti gaminamas naktį iš ketvirtadienio į penktadienį ir pereiti visas lino paruošimo fazes.
Tarkime, skalsą nešantys kaukai pasirodo pliki ir, jeigu žmonės jiems pasiuva rūbelius, nuliūsta, nes priima tai kaip galutinį užmokestį, o tai reiškia, kad jiems reikia pasitraukti. Ir dingsta. Kaukas, priešingai negu aitvaras, niekada nėra perkamas, tačiau kartais jį sąmoningai galima išperinti iš kuilio pauto (gali būti, jog tai aitvaro išperinimo iš gaidžio kiaušinio parodija). Kitąsyk kaukai kviečiami prie padengto stalo, jiems padedama sviesto, sūrio ir alaus, kurį jie, pasak senesnių šaltinių, labai mėgo.
Jeigu šeimininkas pamato, kad valgis ragautas (kaip ir vėlių atveju), ateityje tikisi didesnės sėkmės. O jeigu valgis neliestas, būgštauja dėl gresiančių bėdų. Kaip jau minėjau, tereikia kaukui pasiūti rūbelius arba nepriimti jo atneštų skiedrų.
Kaukų ryšys su mirusiųjų pasauliu
Tenka išgirsti nuomonių, kad kaukai yra susiję su mirusiųjų pasauliu. Iš tikrųjų kauku pavadinamas ir nekrikštytas kūdikis, arba nekrikštyto mirusio kūdikio vėlė. Senovėje į krikštą žiūrėta labai griežtai: kol vaikas nėra pakrikštytas, jis priklauso ne žemiškajam, o anapusiniam pasauliui. Ir žinomo šiuolaikinio mokslininko Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgos leidžia šias mitines būtybes susieti su protėvių vėlėmis: jis iškėlė mintį, jog buvusio kunigaikščio Kukovaičio vardo reikšmė yra susijusi su kaukų, arba kukų vieta, senoviškai veita. Kukoveitis reikštų kapavietę, vėlių vietą. Taigi viena vertus, kaukai yra anapusinio pasaulio atstovai, kita vertus, jie yra teigiamos būtybės, žmonėms nešančios derlių ir gerovę, o tai kaip tik būdinga protėvių vėlėms.
Kaukų ir aitvarų skirtumai
Beje, neretai kaukas yra būtent tapatinamas su aitvaru, irgi nešančiu savo šeimininkui turtus.Iš dalies - taip, Žemaitijoje aitvaras paprastai ir vadinamas kauku. Bet tai gal vis dėlto tik pastarųjų amžių maišatis. Kai kuriais būdingais požymiais aitvaras ir kaukas iš esmės ir labai ryškiai skiriasi.
Aitvaras yra visai kitokios prigimties - tai šviesi, ugninga, dangiška (ar bent jau oriška), skraidanti būtybė. Aitvaras maitinamas kiaušiniene ir niekuomet - alumi.
Kaukai šiuolaikinėje kultūroje
Šiuolaikinėje lietuvių kultūroje kaukai dažnai vaizduojami kaip mielos, darbščios namų dvasios, kurios saugo namų židinį ir neša gerovę tiems, kurie juos gerbia ir tinkamai jais rūpinasi. Kaukai buvo svarbūs liaudies kultūroje kaip gerovės ir derlingumo simboliai. Kadangi kaukolė yra svarbiausia mirusiojo sielos buveinė, neatsitiktinu sutapimu laikoma, kad Lasickis XVI a. Nors vėliau kaukų ir aitvarų įvaizdis kiek persipynė, tačiau senaisiais laikais tai akivaizdžiai buvo skirtingos būtybės. Taip pat įdomu tai, jog kaukai yra išperinami tarsi paukščiukai, jų negalima įsigyti, nupirkti.
Kaukus puikiai pažinojo mūsų protėviai, kviesdavo juos prie stalo arba vydavo šalin. Ar gali būti, kad šios mūsų laikais jau primirštos būtybės niekur nedingo ir toliau glaudžiasi po mūsų namų stogais, tik dabar juos vadiname naminukais, bildukais, poltergeistais ar dar bala žino kokiais vardais?
Viena iš kauko apraiškų leistų jį pavadinti naminuku arba šiuolaikinio naminuko vienas iš provaizdžių galėtų būti kaukas. Naminis kaip toks daugiau žinomas slavų kultūroje. Tačiau kategoriškai negalima sakyti, kad slavų naminis ir lietuvių kaukas yra vienas ir tas pat - skirtingų kultūrų mitinės būtybės nebūtinai turi sutapti.