Kas turėtų būti tikrasis žmogaus poelgių vertintojas? Samprotavimo esė

Žmogaus poelgių vertinimas - tai sudėtingas procesas, apimantis moralinius, etinius, filosofinius ir socialinius aspektus. Šiame samprotavime nagrinėsime, kas turėtų būti tikrasis žmogaus poelgių vertintojas, kokie kriterijai turėtų būti taikomi ir kokie veiksniai daro įtaką šiam vertinimui.

Filosofiniai pagrindai

Filosofinis mąstymas - yra klausiamasis mąstymas, nes kiekvienas atsakymas filosofijoje vėl virsta klausimu. Atsakymas niekada nebūna galutinis, filosofija - tai nesibaigiantis dialogas. Filosofijoje reikia mąstyti kritiškai ir tolerantiškai. Filosofija prasideda tada, kai mūsų pasaulis tampa problema.

Filosofija susiformavo Graikijoje 7a.pr.Kr., manoma, jog pirmas filosofijos sąvoką pavartojo Pitagoras. Filosofija - tai išminties meilė. Pradžioje neturėjo prasmės, žodis reiškė „išminties meilę“ apskritai. Filosofinė dirva - mitologiniai pasakojimai. Mitas - buvo pirmasis bandymas suvokti pasaulį, pradžia pasaulėvaizdžio forma sukurta iš chaoso.

• Veikė paprasto žmogaus likimą (dievai, herojai, deivės).
• Rėmėsi tradicija (t.y. kultūros formų perdavimas, iš kartos į kartą).

Teorija remiasi jau ne tradicija, o proto argumentais, įrodymu. Toks buvo perėjimas nuo mitologinio prie loginio aiškinimo. 7a.pradeda formuotis filosofija (ji apėmė visas žinias), sustiprino tikėjimą savo mąstymo galiomis. Filosofijos atsiradimas išlaisvino iš antgamtinių jėgų priklausomybės.

Kodėl filosofija atsirado Graikijoje? - Nes filosofijai plėtotis reikia demokratiškos valstybės, kur nedraudžiama laisvai kalbėti (kur nedraudžiama kitamintystė). Turi būti pakankama asmeninė laisvė. Senovės romėnai paskelbė - žmogus yra nekaltas, kol nėra įrodyta jo kaltė. Dabartinę Europą suformavo graikai/romėnai jų teisė ir krikščionybė.

Kas yra kultūra?

Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomenę) iš gamtos, - elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios, tiek dvasinės veiklos produktai, teoriniai požiūriai ir meno kūriniai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti.

Kultūrinis veiksmas yra sąmoningas žmogaus poveikis kokiam nors objektui apipavidalinti, atitinkantį aukštesnę idėją. Kultūra yra ne kas kita, kaip sąmoningas žmogaus veikimas, kuriuo keičiamas pirmykštis kokio nors dalyko stovis pagal aukštesnę idėją. Pagal kultūrinių veiksmų objektus, kultūra gali būti realinė, arba materialinė, fizinė ir idealinė, arba dvasinė. Pirmuoju atveju veikiamuoju objektu yra pasaulio daiktai; antruoju atveju- žmogaus kūnas; trečiuoju atveju- žmogaus siela.

Atskiro asmens kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau kultūrinio veiklumo visuma sudaro individualinę kultūrą. Tuo tarpu visuomenės kultūrinių nusiteikimų ir šiaip jau kultūrinio veikimo visuma sudaro visuomeninę kultūrą.

Kultūra skiria žmogų nuo gyvulių, nes šie pastarieji negali būti kultūros veikėjai. Gyvulių pasaulis yra palenktas būtiniems dėsniams tokiu būdu, kad jame negalima pastebėti nei mažiausių proto arba laisvės apraiškų.

Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę. Materialinę kultūrą sudaro gamybos būdas ir pagaminti daiktai, technika ir technologija, lemiantys materialines žmonių gyvenimo sąlygas. Dvasinę kultūrą sudaro žmonių dvasinės, intelektualinės veiklos būdai ir produktai: mokslas, menas, politinės ir teisės teorijos, moralė, religija.

Mokslas

Mokslas - tai žinių gamyba apie gamtą, mąstymą ir visuomenę. Žinios reikalingos tam, kad užvaldytų tikrovę. Mokslas tai žmonijos pažinimo variklis.

Žinių šaltinis (pažinimo šaltinis)

• Žmogus remiasi juslėmis (regėjimas, lytėjimas, uoslė, skonis). Žmogus mato, jaučia, nustato. Juslinis pažinimas - tai patyrimas.

Juslinio pažinimo procesas: pirma formuojasi juslinis poveikis, t.y. formuojasi suvokimas,- gautų duomenų sintezė. Vaizdinys - suvokto objekto atkūrimas žmogaus pasąmonėje.

Pažinimo šaltinis yra protas kuriam būdingas abstraktus mąstymas. Protas - tai mąstymo galia, kurio sugebėjimas yra kurti sąvokas ir gauti sprendimus. Protas lot. “ratio“. Racionalistai vadovaujasi protu, empiristai jusline patirtimi, o sensiolistai pojūčiu.

Aristotelis Antikos laikais filosofiją išskyrė į 3 etapus: teorinę filosofiją, praktinę filosofiją, ir poetinę filosofiją. Filosofijos tyrinėja pasaulį kaip visumą (viską reikia matyti visumos kontekste). Filosofija peržengia empirinį pasaulį. Šis peržengimas vadinamas transcendentavimu.

Natūrfilosofija

Formuojasi natūrfilosofija. Tuomet buvo keliama būties problema. Tačiau graikus labiau domino pasaulio genezės problema. Pirmieji natūrfilosofai buvo kilę iš Milėto (Azijos miesto). Pirmasis natūrfilosofas buvo Talis (iš Milėto), kuris buvo begalo mokytas žmogus (jis apskaičiavo ir nustatė saulės užtemimą). Talis teigė, jog visa ko pagrindas yra vanduo. Vanduo yra gyvybės pagrindas. Neapibrėžtybės terminas: viskas iš ko sukurta pasaulyje viskas yra neapibrėžtas pradas, kurį Talis vadino - apeironu, t.y. iš graikų k. „beribis“. Iš apeirono kyla visi pasaulio daiktai ir jame sunyksta.

Pitagoras - teigė, kad būties pagrindas yra skaičius. Jis šioje sferoje buvo daug originalesnis. Pitagorininkai manė, kad skaičiams paklūsta judėjimas. Skaičių jie laikė pirminiu pasaulio pradu. Peirasas - tai riba kurią sukuria skaičiai.

Heraklitas - pirminė gamtos medžiaga (laikė ugnį). Ugnis yra pasaulio pagrindas - taip teigė Heraklitas. Jis teigė jog šiame pasaulyje viskas kinta. Kintamumas yra pastovi pasaulio savybė, tačiau kintamumas turi tvarką - žmogų ir visatą valdo tas pats dėsnis, t.y. protas arba Lagosas.

Empedoklis aiškino, kad filosofai klysta sakydami, kad egzistuoja tik viena medžiaga. Vanduo lieka vandeniu teigė Empedoklis. Pirminė medžiaga nekinta. Empedoklio nuomone gamta turi 4 pagrindinius elementus (šaknis): orą, vandenį, ugnį ir žemę.

susideda iš mažų nematomų plytelių (t.y. atomai iš graikų k. „nedalus“). Jis aiškino, kad atomai negali būti vienodi. Pasak jo, dėl atomo judėjimo mes sugebame jausti ir pan.

Sofistika

5a.pr.Kr. susiformavo Sofistika. Sofistai buvo keliaujantys mokytojai. Jie mokė kaip siekti karjeros. Visa tai darė už pinigus. Jie aiškino kaip padaryti gerą karjerą, kaip būti geru piliečiu, kaip padaryti gerą įspūdį teismui ir pan. Vienas garsiausių sofistų buvo Pitagoras. Jis teigė, kad mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu. Jis pareiškė: žmogus yra visa ko matas, t.y. kas vienas yra teisinga, kitam gali būti klaidinga. Objektyvi tiesa neegzistuoja.

Sofistai buvo įsitikinę, kad priešinga nuomonė gali būti teisinga. Sofistai pradėjo įrodinėti, bet ką, nes jie taip manė. Sofizmas - tai sąmojingai sudarytas klaidingas samprotavimas, kuris pateikiamas kaip teisingas (su tikslu apgauti žmogų, pvz.: juodas šuo yra baltas).

Sokratas

Sokratas mėgo kartoti: „Pažink pats save“. Etikos pagrindėjas. Tai jo iškelta problema. Turi gilintis pats į save. Jo stichija - pašnekesiai su žmonėmis visur ir visada, nesirūpino buitimi. Gyveno tuo metu, kai Atėnuose po tironijos grįžo demokratija, gan netobula, politikai, jo manymu, buvo valdžioje, bet ne itin išmanė valdymą. Jis šaipėsi iš politikų ir jie ėmė siekti Sokrato atsikratymo.

Kaltinimai: bedievystė (laužtas iš piršto, jis gerbė Graikų dievus, buvo neturtingas ir stengėsi aukoti), naujų dievų pažinimas (turėjo savo asmeninį dievą ir su juo tardavosi. Vidinis balsas sąžinės balsas, į kurį patartina įsiklausyti), jaunimo tvirkinimas (demokratizavimas. Turėjo mokinių, tarp jų jaunimo grupę, jie daug išmoko ir suprato, kad politikai nevykę, sukūrė kompaniją, kuri pažeidinėjo tvarką, išpuiko, atsiskyrė nuo Sokrato).

Jo nenorėjo nuteisti, bet jis stengėsi įrodyti, kad tik jis teisus ir taip sulaukė mirties bausmės, bet iki jos toliau filosofavo. Jo kaltintojai irgi buvo nuteisti, kai žmonės suprato, koki didį mąstytoja prarado. „Žinau, kad nieko nežinau“ - reikia pastoviai abejoti savo žiniomis ir taip siekti tikrojo žinojimo. Dorybė besąlyginis gėris. Teisingumas, drąsa, santūrumas - vertinami visur ir visada. Dorybės įaugusios į žmogaus protą. Bet koks blogis atsiranda dėl nežinojimo, blogas poelgis - intelekto defektas. Žmogų galima mokyti dorybių - siekiant žinių.

Sofistų sąjūdis. Valdymo forma - demokratija, polių gyventojai gali dalyvauti valdyme. Mokydavo žmones, piliečius už pinigus, tai kėlė pašaipas, bet apie šimtą metų sąjūdis plėtojosi. Mokė teisių, oratorinio meno, argumentuoti. Jie nepriklauso klasikai, bet iškėlė filosofines problemas.

• Problemos: reliatyvizmas, tiesa yra tai, kas naudinga žmonėms, moralės sferoje jie teigė, kas ten jokių objektyvių normų negali būti, tai žmonių susitarimo dalykas, teisė - egzistuoja prigimtinis įstatymas, kas stipresnis, tas ir teisus. Teises įveda silpnieji, siekdami riboti stipriųjų galią.
• Kaltinimai bedievyste, sąjūdis silpnėjo, jie išsigimė ir įrodinėjo bet ką. Sofizmas - melagingas samprotavimas, turintis tikslą apgauti žmogų.

Platonas

Daug keliavo po Sokrato mirties, grįžo į Atėnus įkūrė filosofijos mokyklą (Platono Akademija) - jo mokinys Aristotelis. Pagrindinis - būties klausimas. Platono olos alegorija. Daugelis veikalų parašyta dialogo forma.

Oloje sėdi žmonės surišti ir negali judėti, už jų gyvena žmonės, mato tik šešėlius. Vienas sugebėjo ištrūkti ir persikėlė pas žmones, dabar mato tikrus daiktus, bet jam tai jau netikra, tik šešėliai atrodo tikri. Išlindo iš olos mato dar kitą tikrovę, sunku išsivaduoti iš šešėlių. Egzistuoja kažkas, kas yra amžina ir neįtikima, o materialūs daiktai tai tėra daiktų esmė, filosofijos centre yra idėjų teorija.

Daiktų esmė - idėjos. Regimybės sritis yra juslumo sritis. Juslumas priklauso materialiam, kūniškam pasauliui. Jis skleidžiasi per mūsų kūniškas jusles ir susijęs su juslėmis suvokiamais reiškiniais. Juslės reiškiniuose suvokia nuolatinio kitimo tėkmę, nuolatinį tapsmą, virsmą ir nyksmą. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per „dvasios akis“ vyksta tikrasis pažinimas. Jis neturi nieko bendra su kintančių reiškinių regimybe ir skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kuri nekinta, visuomet yra tapati sau ir sudaro reiškinių pagrindą. Būties esmė. Idėjų pasaulis, daiktai tėra idėjų pasaulis. Gėrio idėja - svarbiausia. Tai riba tarp pasaulio ir pažinimo.

Pasaulio atsiradimo teorija. Pasaulio sutvėrėjas - amatininkas. Vėliau Dievas ir tampa tapatinamu su gėriu. Būtis, pasaulis atsiranda Dievo dėka, o Dievas yra geras, vadinasi būtis - gera ir jos bijoti nereikia. Juslinis pažinimas - visai netikras, o tikras yra idėjų pasaulis. Siela mato ir pažįsta idėjas, kai apsigyvena kūne, ji tampa belaisve ir pamiršta, ką matė idėjų pasaulyje. Bet juslių pagalba mato formas, ir siela bando gilintis į save, nes prisimena po truputį ką matė idėjų pasaulyje. Sielos dėka žmogui galimas tikras pažinimas, nes siela mąstanti ir jos paskirtis išvaduoti žmogų iš jusliško barbariškumo.

Platonas - racionalistas. Nuo jo laikų pasaulis padalintas į dvi dalis: idealųjį (dvasinį) ir materialųjį (juslių). Platonas idealistinės filosofijos pagrindėjas. Žmonės turi siekti grožio. Jis pradėjo konstruoti idealios valstybės modelį. Jį kritikavo. Valstybės struktūra turi atitikti žmogaus prigimtį (sielos struktūrą). Siela yra ne vienalytė, sudaro 3 dalys (todėl žmonės nepanašūs). Dalys: 1.protingoji, 2.aistringoji, 3.juslinė-geidžiančioji.

Valstybę turi sudaryti 3 luomai: išminčiai (1) valdo valstybę, kariai (2) gina valstybę, gamintojai (3) gali turėti šeimą ir turto, nes jie netobuli. Piliečių dorybės: išmintis, narsa, saikingumas, teisingumas. Platonas siūlė uždrausti Homero kūrinius, nes jis pavaizdavo dievų silpnybes, vaikai šito matyti negali, dievai jiems turi būti idealūs. Ši valstybė turi totalitarizmo valstybės bruožų. Ši konstrukcija - utopija, ji pasmerkta, nes nėra idealių dalykų.

Aristotelis

Ryškiausia Graikijos filosofijos asmenybė. Jis Platono mokinys. Nemažai keliavo, auklėjo Aleksandrą Makedonietį. Grįžo į Atėnus ir įkūrė filosofijos mokyklą (Licėjų). „Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė“. Dėmesio centre yra būties problema. Aristotelis kritikuoja Platono idėjų pasaulį: teigia, kad Platonas nepaaiškina kaip daiktai dalyvauja idėjose, kiekvienas daiktas - sudėtinis dalykas, Aristotelio manymu, tad ir šios idėjos turi būti sudėtinės. Platono kūryboje idėjos nedalomos. Idėjas kūrė žmonės. Idėja būtų sąvoka. Žmogus gamindamas daiktą, pradžioje turi idėją, kurią siekia įgyvendinti. Amžinų nekintamų idėjų nėra.

Būties klausimo Kategorijos: Substancija (pagrindas. Būties esmė. Konkretūs, realūs daiktai. Daikto esmė ne daikto idėjoje, o pačiame daikte. Konkretus daiktas - jis sudarytas iš materijos ir formos. Materija be formos neegzistuoja. Apie materiją galima kalbėti abstrakčiai. Forma visada sujungta materija. Aristotelis aiškina kaip forma dalyvauja materijoje, kaip susijungia). Tam reikalingos 4 priežastys: materiali (kad pastatyti namą, reikalinga materija), formali (reikalinga forma (brėžinys), kūrybinė (reikalingas architektas, statytojas), tikslo (būtina žinoti namo paskirtį). aktyvi jėga.

Aristotelio etika. Platonas teigia, kad žmogaus polinkis į gėrį yra doros esmė, Aristotelio etika žemiškesnė. Gėris yra laimė. Žmogus nori būti laimingas, siekdamas jos kelia įvairius tikslus. Aukščiausias tikslas - laimė. Aristotelis savo kūryboje analizuoja etines dorybes. Nuosaikumo etika. Kraštutinumai ardo žmonių santykius, juose reikia ieškoti pusiausvyros, aukso viduriuko. Drąsa (pusiausvyra tarp nutrūktgalviškumo ir bailumo), dosnumas (išlaidumo ir šykštumo), mandagumas (juokdarystė ir nerangumas). Kas linkęs į kraštutinumus? Jaunimas.

Vidurio idėja apibūdina Aristotelio politinę filosofiją. Centre klausimas: kokioje valstybėje būtų gera gyventi? Aristotelis apie valstybę. Įvairovė valstybės gyvenimo pliusas. Jis teigė, bendra nuosavybė sunkiai valdoma, nesudaro stimulo darbui, lengvai grobstoma. Žmogus yra socialinė būtybė, gyvena neizoliuotai, valstybėje, kuri tenkina jo poreikius. Valstybė didžiausias gėris, jį sukūrė žmonės. Barbarai nepajėgė to padaryti. Valstybinės santvarkos: geros: Monarchija (valdo vienas kitų labui), aristokratija, nuosaikioji demokratija - Politėja (valdo daugelis visų labui). Gausi vidurinė klasė, valstybės stiprybės garantas. Politėja - ten nedidel...

Poelgių vertinimo kriterijai

Vertinant žmogaus poelgius, svarbu atsižvelgti į kelis pagrindinius kriterijus:

• Motyvai: Kodėl žmogus pasielgė būtent taip? Ar jo veiksmai buvo sąmoningi ir apgalvoti, ar impulsyvūs ir neapgalvoti?
• Pasekmės: Kokias pasekmes sukėlė poelgis? Ar jis padarė žalą kitiems žmonėms, visuomenei ar aplinkai?
• Moralinės normos: Ar poelgis atitinka visuomenėje priimtas moralės normas ir vertybes?
• Teisės normos: Ar poelgis nepažeidžia įstatymų ir teisės aktų?
• Kontekstas: Kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas poelgis? Ar žmogus veikė spaudžiamas aplinkybių, ar pasirinko laisvai?

Kas turėtų vertinti poelgius?

Atsakymas į šį klausimą nėra vienareikšmis. Žmogaus poelgius gali vertinti:

• Pats žmogus: Savęs vertinimas yra svarbus moralinio augimo ir tobulėjimo aspektas.
• Artimieji ir draugai: Jų nuomonė gali būti labai svarbi, nes jie geriausiai pažįsta žmogų ir jo motyvus.
• Visuomenė: Visuomenės nuomonė gali daryti didelę įtaką žmogaus reputacijai ir socialinei padėčiai.
• Teisėsauga: Teisėsauga vertina poelgius, kurie pažeidžia įstatymus, ir skiria atitinkamas bausmes.
• Istorija: Istorija gali objektyviai įvertinti žmogaus poelgius, atsižvelgiant į ilgalaikes pasekmes ir kontekstą.

Svarbu paminėti, kad kiekvienas vertintojas gali turėti savo subjektyvią nuomonę, todėl objektyvus ir teisingas vertinimas yra sudėtingas uždavinys.

Visuomenės įtaka vertinant poelgius

Visuomenės nuomonė ir vertybės daro didelę įtaką žmogaus poelgių vertinimui. Tai, kas vienoje visuomenėje laikoma normaliu ar net pagirtinu poelgiu, kitoje gali būti smerkiama ir draudžiama. Pavyzdžiui, kai kuriose kultūrose poligamija yra priimtina, o kitose - ne. Taip pat visuomenės požiūris į tam tikrus poelgius gali keistis laikui bėgant. Pavyzdžiui, anksčiau homoseksualumas buvo laikomas liga ar nusikaltimu, o dabar daugelyje šalių jis yra dekriminalizuotas ir net pripažįstamas kaip normali seksualinė orientacija.

Išvados

Žmogaus poelgių vertinimas yra sudėtingas ir daugialypis procesas, kuris priklauso nuo daugelio veiksnių. Nėra vieno teisingo atsakymo, kas turėtų būti tikrasis vertintojas, nes kiekvienas vertintojas turi savo subjektyvų požiūrį ir vertybes. Tačiau svarbu, kad vertinimas būtų grindžiamas objektyviais kriterijais, atsižvelgiant į motyvus, pasekmes, moralines ir teisines normas, bei kontekstą. Taip pat svarbu kritiškai vertinti visuomenės įtaką ir stengtis priimti savarankiškus ir apgalvotus sprendimus.

tags: #kas #turetu #buti #tikrasis #zmogaus #poelgiu