Kartais net akivaizdžius dalykus paaiškinti tenka pasitelkti sudėtingas teorijas. Išnagrinėsime, kaip kai kurie dalykai, kurie iš pažiūros turėtų būti paprasti, tampa neįmanomais dėl įvairių priežasčių.
Albertas Einšteinas
Mokslo pasaulio paradoksai
Pastaruoju metu padidėjo susidomėjimas fizika, nes liepos 4 dieną Ženevoje buvo paskelbta, jog atrasta nauja dalelė, kuri pagal preliminarius duomenis gali būti ilgai ieškotu Higso bozonu. Šie tyrimai buvo atliekami Didžiajame hadronų koloideryje, kurį sukūrė Ženevoje įsikūrusi Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija (CERN).
Pirmas dalykas - tai mokslininkų nesugebėjimas populiariai plačiajai visuomenei paaiškinti, o kas gi yra tas Higso bozonas. Manau, kad geriausią paaiškinimą pateikė akademikas V. Matvejevas. Jis aiškina maždaug taip. Paimkite putplastį ir sutrupinkite jį ant stalo. Gauname daug mažų putų rutuliukų - elementariųjų dalelių analogų, kurie yra labai lengvi.
Antras dalykas - tai žurnalistų ir kitų visuomenės narių (ne mokslininkų) nesupratimas, kam reikalingi fundamentiniai tyrimai. Atrodytų, į šį klausimą jau buvo šimtą ar tūkstantį kartų atsakyta, bet jis kas kartą iškyla.
Kas yra Higso bozonas? | Seanas Carrollas aptaria dieviškąją dalelę
Faradėjaus atradimai
Gerai žinoma, ką atsakė M. Faradėjus (Michael Faraday) į smalsuolių klausimus, kokią tai gali turėti praktinę naudą, kai jis viešai demonstruodavo elektromagnetinės indukcijos reiškinį. Kilmingai damai jis atsakė: „Madam, o kokia nauda yra iš ką tik gimusio kūdikio?". Visa šiuolaikinio pasaulio ekonomika yra pagrįsta elektros energija, kuri gaminama turbinomis, o vartojama daugiausia varikliais, staklėmis, kitomis pavaromis.
Visi šie įrenginiai veikia remiantis Faradėjaus nustatytais dėsniais. Remdamiesi šia teorija, inžinieriai ne tik galėjo projektuoti ir konstruoti elektros įrengimus, bet buvo galima numatyti ir naujus anksčiau nežinomus reiškinius, pvz., radijo bangų generavimą, sklidimą ir priėmimą.
Olberso paradoksas
Dar XIX a. vokiečių astronomas H. Olbersas (Heinrich Wilhelm Olbers) bandė paaiškinti naktinio dangaus tamsą tuo, kad šviesą sugeria tarpžvaigždinėje erdvėje esančios dulkės. Tačiau jos turėtų įkaisti ir pradėti pačios spinduliuoti, todėl tai problemos neišsprendžia. Tada (1826 m.) moksliškai ir buvo suformuluotas šis paradoksas, kuris ir vadinamas Olberso paradoksu.
Net akivaizdiems dalykams paaiškinti kartais tenka sukurti sudėtingas teorijas. Gera teorija duoda daug papildomos naudos. Ne visi turbūt žino, kad visų dirbtinių Žemės palydovų skrydžio trajektorijos yra apskaičiuojamos pagal Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijos lygtis, o ne pagal klasikinės Niutono mechanikos lygtis.
Turbūt niekam nereikia aiškinti, kad kai kurių palydovų darbas užtikrina visą pasaulinės globaliosios pozicionavimo sistemos (GPS) nenutrūkstamą veikimą.
GPS palydovas
Lietuvos situacija
Pasižvalgę Lietuvoje, pamatysime, kad visi čia aptarti klausimai svarbūs ir mums. Pas mus irgi dažnai klausiama, o ką gero padarė tie mokslininkai, kokią praktinę naudą atnešė jų tyrimai. Faktas, kad jau nebemokame paaiškinti naujausių mokslo atradimų prasmės rodo, jog tampame mokslo provincija.
Mokslo žinių populiarinimu visuomenei Lietuvoje beveik niekas nesirūpina - nei spauda, nei radijas, nei televizija, o mokslo institucijos ar atskiri mokslininkai tiesiog neturi nei laiko, nei suinteresuotumo. Nėra rengiami mokslo žurnalistai, mažai leidžiama mokslo populiarinimo literatūros.
Dar liūdnesnė situacija yra ugdant moksleivius, nes, matyt, Lietuvoje nėra daug devintokų, kurie kartais susimąsto: kodėl naktį tamsu? Bendrojo lavinimo spragos per pastaruosius dešimtmečius, nuolatiniai eksperimentai mokyklose, galutinai sumenkino tiksliųjų ir gamtos mokslų dalykų lygį, todėl dabar dauguma abiturientų nori tapti teisininkais ar vadybininkais. Akivaizdu, kad šią situaciją ne taip lengva pakeisti.
Kultūros ir literatūros problemos
Literatūra irgi tik tol. Esame prašomi tarnauti dienos aktualijoms arba verčiami apsibrėžti akademiškumo ribomis. Metodologinio disciplinavimosi vajus skatina sureikšminti teises į moksliškumą, darosi nuobodus, marina kritiką. Be to, nebeįdomu rašyti apie knygas, kuriose kapstomasi kasdienybės sąšlavyne be jokios aliuzijos į universalesnę dimensiją.
Pasirodantys šiuolaikiniai lietuvių romanai perdėm empiriški arba žaidybiški, tarsi daug ką paliečiantys, bet iki gilumų neužgriebiantys. Romantiškai perdedama „aš“ svarba, emocinis planas ir saviraiška (geriausiu atveju). Ar dar tikime menų gebėjimu ištirti „alsuojančią istorinę situaciją“ (Jürgeno Habermaso frazė) ir taip susieti pažintinį, etinį ir politinį diskursą?
Rašymas - tai klasikinė samprata, aiški vertybių skalė. Rašymui reikia rimtai pasiruošti. Rašinėjimas - tai dalyvavimas rinkoje, bandymas verstis iš literatūros. Valstybės genotipo (at)kūrimas ir analizė reikalavo įdirbio, ryžto. „Žemės keleivių epe“ regime savarankišką intelektualinę koncepciją, grindžiamą Jūros simbolika, valstybingumo pavidalų raida ir tautinės savimonės žvalgymais.
Istorijos suvokimas
Svarbu įsisąmoninti savo žiūros tašką ir būti kritiškam. XX a. austrų filosofas Karlas Popperis sako: „Nors istorija neturi tikslų, mes galime jai primesti savuosius; ir nors istorija neturi prasmės, mes galime jai suteikti prasmę“. Istorinė praeitis P. Dirgėlai iškyla ne kaip retrospektyva, o kaip esamybė - dabartyje veikia tos pačios jėgos ir naudojasi tais pačiais svertais kaip ir senovėje, vyksta funkcijų, statusų persikūnijimai į šiuolaikinius pavidalus, giminių, klanų, titulų tęstinumas.
Žmonėms nebesuprantamas jaučių aukojimas, ekonomikai reikia efektingo biznio. Toks ironiškas mito simbolinių reikšmių degradavimas palieka tikrovę nuogą. Tikrovė be vaizdinių atrodo žiauri ir atstumianti.
Šeimos ir vertybių iššūkiai
Be daugybės sunkumų, su kuriais šiandien susiduria tėvai, visose socialinėse aplinkose neišvengiamai kyla problema, kaip kuo tinkamiau parengti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač tada, kai norima perteikti tikrąją lytiškumo reikšmę. Šio apskritai ne naujo sunkumo priežastys yra įvairios.
Anksčiau šeimoje nebūdavo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau objektyviai pamatines vertybes apsaugoti bei išlaikyti padėdavo pagarba joms persiėmusi bendroji kultūra. Tradicinių modelių poveikiui didelėje visuomenės - ir ekonomiškai stiprių, ir ekonomiškai silpnų šalių - dalyje sumenkus, vaikai neteko nedviprasmiškų bei teigiamų orientyrų, tuo tarpu tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams.
Tokią padėtį dar labiau pasunkina tai, kad sunkiai beįžiūrima tapo tiesa apie žmogų, - be kita ko, ir dėl polinkio lytiškumą subanalinti. Atsirado kultūra, kurioje visuomenė bei žiniasklaida perdėm dažnai pateikia vien nuasmenintą, pramoginę ir neretai pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų bei jaunuolių brendimo bei ugdymo etapus, ir, negana to, daro tai laisvės iškreiptos individualistinės sampratos poveikio sąlygomis bei aplinkoje be pamatinių gyvybės, žmogiškosios meilės ir šeimos vertybių.
Pagaliau tokių funkcijų imasi ir lytinio švietimo programas plėtoti pasirengusi mokykla, dažnai pakeisdama šeimą ir paprastai siekdama tiktai informuoti. Kartais tai baigiasi tiesiog sąžinės deformavimu. Patys tėvai dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus daugeliu atvejų yra atsisakę vykdyti savo pareigą šioje srityje ar sutikę perleisti ją kitiems.
Tokiomis aplinkybėmis daug tėvų katalikų kreipiasi į Bažnyčią, prašydami gairių bei pasiūlymų dėl jų vaikų auklėjimo, ypač vaikystės bei paauglystės laikotarpiais. Kartais patys tėvai, susidūrę su jų vaikams mokykloje pateikiama informacija, iškelia aikštėn jiems kylančius sunkumus.
Bažnyčios pozicija
Bažnyčia remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis, kuriomis vadovautasi ir rengiant šį dokumentą. Meilė, kurią maitina bei išreiškia vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; tad ji yra teigiama jėga, priklausoma nuo jų kaip asmenų brandos, ir sykiu vertinga savęs dovanojimo versmė - atsidavimo, kurio siekti kviečiamas kiekvienas, norintis save įgyvendinti bei būti laimingas gyvendamas tą gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas.
Iš tiesų žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį. Taigi žmogiškoji meilė apima ir kūną, o kūnas irgi išreiškia dvasinę meilę. Vadinasi, lytiškumas nėra tai, kas vien biologiška, bet, priešingai, turi ryšį su vidujiškiausiu asmens branduoliu.
Lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia savo prasmės pilnatvę tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties. Ši meilė, kaip ir visas asmens gyvenimas, neapsaugota nuo trapumo, kuris yra pirmapradės nuodėmės padarinys, ir dažnoje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje nėra išvengusi neigiamų, kartais iškrypėliško bei trauminio pobūdžio žymių.