Laisvė - žmogaus turtas, kurį jis gali naudoti kaip nori. Ji yra žmogaus brangenybė, kuri suteikia neribotas galimybes, atveria kelius į visus pasaulio kraštus. Dažnai žmonės savo neriboja savo laisvės, piktnaudžiauja ja, taip nusižengdami savo vidaus taisyklėms, visiškai nebevaržo savęs. Taigi ar laisvė leidžia nesilaikyti vidaus principams ir visuomenės nuostatoms?
Labai dažni pavyzdžiai, kai žmonės pamiršta ribas, kaip laisvai gali elgtis, nebevaržo savęs ir palikdami savo asmeninius principus už nugaros, yra girtuoklystės, narkotikų vartojimas, parsidavimas, smurtavimas, išdavystė. Tokias temas dažnai analizuoja rašytojas Jurgis Savickis. Jo veikėjai dažnai būna kompleksuoti, nenuspėjamų instinktų. Rašytojo vaizduojamas pasaulis yra žiaurus, negailestingas, keliantis grėsmę žmogaus egzistencijai.
Žmogaus laisvę visuomet riboja jo prigimtis, nepaklustanti teiginyje racionaliam protui, navybes, suformuotos dar vaikystėje. Nors žmogus įvardijama pirma nepatiria išorinio konflikto, teoriškai jis gali laisvai veikti, bet ji riboja jo priežastis. Vidinius prieštaravimus, neracionalias nuostatas ir silpnybes. Si tamnin Emogaus prigimtį savo novelėse siekia atskleisti modernistas Jurgis Savickis, savo kūriniuose jis neaukština sielos taurumo, priešingai, anot Donato Saukos, Savicki domina ne aplinkos nulemti poelgiai, o tai, kas padiktuota žmogaus prigimties.
Palkinta savokaneracionali Imogaus prigimtis ir aplinkinių nuostatos, verblandios žmogu paklusti visuotinal pripatintoms normoms. Kad ir kaks latrias toogus vardijamos dvi besijaustu, jo sprendimus vir vien veikia vidinis psichologizmas ir Emogaus, priežastys. kalp vismoments nario, samprata.
Literatūrinis pavyzdys: Novelėje "Kova" vaizduojama feima, kurioje tevas pasiduoda savo prigimcial allpnybems. Tevas skęsta alkoholizmo liüne, tai riboja jo laisvę veikti girtas jis nesipriekina motinos išvežimui į dvarą ir jos laisvam elgesiui, nors būdamas blaivas jis tam aiškiai prieštarauja. Pasidavimas silpnybems, valios stoka varžo jo laisvę veikti atsakingai. Vaiko laisvę irgi riboja agresyvi prigimtis: norėdamas ištaisyti nelygybe, jog žydukas niekad nėra tėvų mušamas, o vakarais šiltai apklostomas ir pagirdomas pienu, vaikas trenkia jam, sitaip simboliškai atitaisydamas patiriamą skriaudą del nelaimingos vaikystės.
Laisvės viešpatavimas, Jeffersonas Cowie Pulitzeris AR TURĖTUMĖTE PERSKAITYTI ŠIĄ ANALIZĘ?
Lietuvos psichologų sąjunga savo rašte „Dėl translyčių asmenų teisių į reikalingas sveikatos priežiūros paslaugas užtikrinimo” teigia, kad, vadovaujantis naujausiais psichikos sveikatos srities mokslinių tyrimų duomenimis ir psichologų parengtomis psichologinės praktikos gairėmis, teiginys, jog žmogaus lyties nustatymo teisinis pagrindas yra genetiškai nulemta žmogaus lytis, yra laikomas pasenusiu. 2015 metais Pasaulio medikų asociacijos pareiškimas, kad kiekvienas asmuo gali nustatyti savo paties lytį, kelia daugybę diskusijų, kurių dalyviai renkasi skirtingas radikalias pozicijas.
Psichologas Robertas Petronis ir kunigas Arūnas Peškaitis
Apie pagalbą žmonėms, patiriantiems problemų dėl lytinės tapatybės, Bernardinai.lt vyr. redaktorius Donatas PUSLYS ir žurnalistė Rasa BAŠKIENĖ kalbasi su psichologu - psichoterapeutu Robertu PETRONIU, Egzistencinės terapijos centro vadovu, ir kunigu pranciškonu, psichologu Arūnu PEŠKAIČIU OFM, Vilniaus šv. Kas pasikeitė, kad tarptautinės medikų organizacijos kvestionuoja teiginius, kuriais iki šiol buvo vadovaujamasi? Robertas Petronis. Daug painiavos įneša atsiradusios dvi sąvokos: biologinė lytis (sex) ir socialinė lytis (gender).
Mane labiausiai trikdo visuomenės susipriešinimas, kuomet tarpusavyje kovoja ir vieni kitus žemina, vadindami „iškrypėliais“ arba „neišsilavinusiais“ dviejų skirtingų pozicijų šalininkai. Socialinę lytį neigti būtų naivu, kadangi egzistuoja kultūrinis moteriškumo ir vyriškumo supratimas. Bėda prasideda tuomet, kai pradedama sakyti, kad tie skirtumai yra blogi, kad juos reikia suvienodinti. Jie vadinami stereotipais, o ne kultūrinėje tradicijoje susiformavusiais skirtumais ar ypatumais. Mano galva, iš to kyla daugybė aistrų. Į juos gal ir galima būtų žiūrėti kritiškai, tačiau taip pat ir elgtis rūpestingai ir saugančiai. Nematau problemos, augindamas savo sūnus tradiciškai kaip berniukus, o dukrą - kaip mergaitę, nors ir suprantu, kad tai yra kultūros nulemtas supratimas.
Mane kaip psichoterapeutą neramina tai, kad seksualinė sritis, viena vertus, yra sureikšminta, o, kita vertus, ji tampa neliečiama. Man svarbu kelti klausimus, tyrinėti. Kai žmogus pas mane ateina su savo kančia, aš juo domiuosi, klausinėju. Esu pajutęs, kad, pradėjęs kelti klaustukus tam tikrais aspektais, kažką darau ne taip. Socialiniame diskurse jaučiu lūkestį kai kurių klausimų nekelti - ypač, jei kreipiasi žmogus su seksualinio tapatumo problemomis. Mano kaip psichoterapeuto dėmesio centras yra žmogaus kančia. Viena pirmųjų užduočių man yra pačiam suprasti jo kančią ir tuomet padėti.
Ar pilname įtampų dabartiniame lauke aš jaučiu laisvę klausti, teirautis, abejoti? Man kartais atrodo, kad jautriose temose psichoterapeuto abejonė ar klausimai suprantami kaip nepriėmimas ar noras pakeisti, o ne noras suprasti. Lietuvos Jaunųjų psichiatrų asociacija teigia, kad pataisomųjų terapijų neturėtų būti: jei žmogus turi problemą su savo lyties identitetu, jei jis jaučia spaudimą atitikti visuomenės lūkesčius, jo negalima versti elgtis prieš savo valią. Kokia pagalba turėtų būti suteikta tokiam žmogui? Robertas Petronis. Kaip psichologas-psichoteraputas galiu atsakyti, kad prievarta ir įtikinėjimas psichoterapijoje neįsivaizduojami - tai yra antiterapiška. Pataisomoji terapija bet kokiu klausimu bus neetiška.
Bet čia labai slidi kita riba. Man, kaip egzistencinės psichoterapijos atstovui, svarbi yra ne žinančiojo, o klausiančiojo pozicija. Man svarbu klausti apie viską. Ir bet kas, varžantis galimybę kelti klausimus, man trukdo dirbti. Būdamas psichoterapeutu turiu teisę svarstyti, abejoti, kelti klausimus. Kun. Arūnas Peškaitis. Jei psichoterapijoje yra prievarta, tuomet tai ne psichoterapija. Tačiau aš jaučiu institucinį spaudimą, kad negalima taikyti tos pataisomosios terapijos. Kun. Arūnas Peškaitis. Kai kurie psichoterapeutai nepadėtų. Teko su tokiais susidurti. 1973 m. Amerikos psichiatrų asociacija homoseksualumą išbraukė iš sveikatos sutrikimų sąrašo. O žmogus tą mato ne tik kaip sutrikimą. Jis išsipasakoja per išpažintis, dvasinius pokalbius, jis net žino to šaknis: pažįsta smurtaujantį tėvą, nepažįsta motinos meilės. O jam nenorima padėti. Ir tada reikia ieškoti psichoterapeutų, kurie ryžtųsi padėti, eiti prieš vėją, kai psichoterapeutui nenurodinėjama, ką jis gali ir ko negali klausti.
Kalbant apie supriešinimą, kyla mintis, kad, jei pasakysi, kad translytiškumas gali būti laikomas sveikatos sutrikimu, tada tapsi žmogumi, kuris niekina translyčius asmenis. Bet taip nėra. Jei žmogus serga šizofrenija, jo negalima žeminti dėl tokios ligos. Tai, kad kažką laikau sutrikimu, dar nereiškia, kad automatiškai žeminu žmogų. Psichoterapeutas gali norėti įeiti į tą sritį, kurios liesti ją užtamsinęs žmogus nenori. Bet ten gali glūdėti problemos ašis, kurią žmogus nori dangstyti. Kas yra prievartinė psichoterapija? Girdėjau tokį argumentą, kad kai kuriuose šamaninėse kultūrose translyčiai asmenys laikomi labai gerbtinais, ypatingais, kad per juos kalba kažkokia dvasia. Bet mes nesame šamaninė kultūra. Karen Horney, neopsichoanalizės klasikė, labai daug rašė apie tai, kad neurozės ir įvairūs emociniai sutrikimai yra susiję su kultūra ir skirtingose kultūrose turėtų būti skirtingai sprendžiamas jų gydymas.
Robertas Petronis. Jei pas mane ateina žmogus, kuris kenčia ir sako, kad nori atstatyti savo vyrišką tapatumą, aš noriu pasigilinti, kas jam yra. Seimo narių grupė yra įregistravusi įstatymo pataisas, kurios apribotų galimybę keisti lytį. Kas tuomet nutiktų su laisvu asmens pasirinkimu? Robertas Petronis. Sąžiningai kalbant, nežinau. Valstybė turi turėti savo laikyseną. Čia prasideda diskusijos, kurios nuveda į aklavietę. Kun. Arūnas Peškaitis. Antropologiškai žiūrint, žmogaus asmens ir sielos integralumas yra biologinis ir dvasinis. Jo turėtume ir siekti. Mano supratimu, ta plastinė operacija yra žmogaus žalojimas. Mokslas remiasi tyrimų duomenimis.
Robertas Petronis. Tikriausiai tokių tyrimų yra, bet ir vėl viena pusė remsis vienais pavyzdžiais, kita - kitais. Tai yra dilema, kuri, mano galva, neišsprendžiama. Bet galima kalbėti apie tai, kad bet kokia plastinė operacija yra žalojimas: tai yra nepriėmimas savo amžiaus, savo kūno, ir čia prasideda slidžios ribos, kurias stumtelėjus į vieną pusę kyla vienas radikalumas, į kitą - kitas radikalumas. Kur yra ta riba? Kun. Arūnas Peškaitis. Šiose diskusijose turėtų išryškėti kelias į tiesą. Turime jos ieškoti. Bet tie dalykai politizuojami, sakant, kad tiesos nėra, nereikia jos ieškoti - kaip kas apsisprendžia, taip ir yra. Mane sukrėtė faktas, kad Olandijoje įvyko 7000 eutanazijos atvejų. Eutanazija supaprastinta iki paprastos savižudybės, nebereikia jokių daktarų konsiliumo išvadų apie nepagydomą ligą. Prieš 20 metų žurnale „Naujasis židinys - Aidai“ profesorė D. Tokiais būdais užkertamas kelias kalbėti apie tiesą - kad gyvybė yra vertybė.
Skaičiau apie atvejį, kai ateina žmogus (sunku jį vadinti gydytoju), vilkintis juodu chalatu ir baltais sportbačiais atlikti eutanaziją vyrui, kenčiančiam nuo alkoholizmo, nes jam atsibodo taip gyventi. Manau, kad į dalykus, liečiančius esminius dalykus - gyvybę, tapatumą - turėtume žvelgti iš iš tiesos paieškos pozicijos. Homoseksualius asmenis gali žeisti tai, kad jie laikomi ligoniais - dažnai jie tokiais nesijaučia. Kun. Arūnas Peškaitis. Bet tiesa ir liga nėra antonimai. Yra išvados, kad Gogenas, Nyčė, Čiurlionis buvo ligoniai. Homoseksualumą iš ligų sąrašo, mano galva, be jokio pagrindo išbraukė vienos šalies viena asociacija. Nesu sutikęs nė vieno žmogaus, sakiusio, kad jis traumuotas homoseksualumo. Tačiau sutikau daugybę sakiusių, kad vaikystėje jie buvo traumuoti tiek moterų, tiek vyrų, ir todėl jie tokie yra. Ir sutikau tik vieną iš daugybės, kuris pasakė, kad jis nežino, kodėl jis toks ir kitokio savęs neatsimena. Esu savo kailiu patyręs psichoterapinį gydymą ir manau, kad lengviau į save „nesiknisti, negu knistis“. Šiuo metu sudaroma tokia lengvumo iliuzija - geriau nesigilink, nesiaiškink, kodėl tu toks ar kitoks. Ar žmogui nėra pašaukimas žinoti apie save kuo daugiau?
Robertas Petronis. Sutinku su Arūnu, kad lengviau „nesiknisti, negu knistis“. Mus traumuoja santykiai, kurie gali būti labai įvairūs: tyčiojimasis, žeminimas. Ir visiškai nesvarbu, dėl ko tai vyksta. Kodėl, pradėjus kalbėti apie ligą, automatiškai atsiranda neva kažkoks žeminimas? Psichologijoje netgi vengiama vadinti pas mus ateinančius žmones pacientais - jie vadinami klientais. Idėja lyg ir labai graži, tačiau žodis pacientas yra kilęs iš žodžio „kentėti“, o žodis klientas yra susijęs su gaunama paslauga. Dingsta santykis, kuris terapijoje yra esminis - mano santykis su kenčiančiu žmogumi. Pasak kunigo Juliaus Sasnausko OFM, nacį A.Eichmaną tyrę psichiatrai nustatė, kad jis buvo visiškai normalus ir sveikas žmogus, o šv. Kryžiaus Jonas ir Šv. Arūnas Peškaitis. Tiek Šv. Kryžiaus Jonas, tiek mažoji Teresėlė jautėsi pacientais pas Dievą. Jie tikrai savo kančią pripažino. Kančios buvimas reiškia, kad tau per ją kažkas pasakoma. Didžiulę Eichmano ligą rodo tai, kad jis eliminavo kančią iš savo gyvenimo ir sugebėjo būti tokiu sveikuoliu. Baisiausia, kai žmogus neatpažįsta ir nepripažįsta kančios. Vienas mane gydžiusių gydytojų pasakė: „Kančia yra tavo gyvenimo dalis. Kodėl nuo jos reikia bėgti?“ Kančia gali būti gydanti, o supernormalus žmogus man kelia įtarimą. Vilniaus šv.