Kas tautai gali būti brangiau už gimtąją kalbą?

Gimtoji kalba - tai tautos dvasia, jos kultūros ir istorijos esmė. Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir tautinės tapatybės pagrindas, jungiantis žmones per kartas. Kas tautai gali būti brangiau už gimtąją kalbą?

LR Konstitucijoje teigiama, kad lietuvių tauta šimtmečiais gynė savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojo savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius. Tad gimtoji kalba, žemė ir kultūra yra kertiniai tautinės tapatybės „akmenys“, kuriuos turime saugoti.

Šiame kontekste ypač svarbu prisiminti asmenybes, kurios savo gyvenimą paskyrė lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimui. Vienas iš tokių pavyzdžių - Jurgis Zauerveinas (Georg Sauerwein), kurį J. Basanavičius dažnai vadina Jurgiu Sauerveinu. Tai poetas, kalbininkas, visuomenės ir politinis veikėjas, atkaklus lietuvininkų teisių gynėjas, kovotojas prieš jų germanizaciją.

J. Zauerveinas gimė 1831 metais Hanoveryje (Žemutinės Saksonijos žemė), mirė 1904 m. gruodį Kristianijoje (dab. Oslas, Norvegijos sostinė; palaidotas Gronau). Mokėjo rašyti, kalbėti apie 60 Europos, Azijos, Afrikos tautų bei tautelių kalbų, galėjo susikalbėti apie 200 kalbų ir dialektų. Tai įkvėpė poezijai: sukūrė apie 200 eilėraščių lietuvių kalba. Daug patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis, o „Lietuvninkais mes esam gimę" - neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu.

Jonas Basanavičius susižavėjęs rankraštyje rašo: „Žmogus, apie kurį noriu pasakyti šiuos kelis žodžius, iš tikrųjų būtų tikęs legendai <...>".

J. Zauerveino išmintingos gilios mintys yra kaip testamentas, perspėjimas dabarties lietuviams, lietuvių tautai: „Ar lietuviškoji giminė (berods, nenoriu sakyti: visa, bet nors dalelė jos dalies) tur vis pasilikti vienintelė giminė, kuri pati save niekina? Nuo to, Dangiškasis Dieve, mus apsaugok! O jei lietuviškoji giminė numirti, nužavinama mirti turėtų, tai tik prakilniausieji vyrai mūsų lietuviškosios giminės ir bent mirdami nors geresnę prakalbą, nors aukštesnį gyrių po savo galvos ant žemės norėtų palikti nė kaip šitą: Lietuviškoji giminė numirė nuo vienos ypatingos dyvinos ligos, būtent, - nuo savo pačios paniekinimo".

Aktualus yra J. Basanavičiaus pateiktas jo nuopelnų lietuvybei įvertinimas: „D-ro J. Sauerveino svarbumas lietuvių tautos istorijoje glūdi ne tik raštijos dirvoje, bet kur kas daugiau jo švelniame, idealizuotame pasišventime padedant Prūsų lietuvius gaivinti. Čia jo nuopelnai nemirtingi". Tą patį galima pasakyti ir apie paties dr. J. Basanavičiaus nuopelnus Didžiajai Lietuvai, 1918 metais iškovojant jai nepriklausomybę nuo carinės Rusijos režimo žiaurios priespaudos ir sukuriant valstybę.

J. Basanavičius J. Zauerveino biografijoje pažymi, kad šio giminės keturios kartos buvo pastoriai (kunigai). Dvylikos metų amžiaus iš tėvo išmoko lotynų ir graikų kalbų. Getingeno universitete klausėsi paskaitų iš hebrajų, arabų, sirų, etiopų, persų, armėnų, turkų kalbų, sanskrito. Vėliau iš studentų, kelionėse sutiktų gyventojų išmoko italų, anglų, velsų, airių, škotų (galų), kinų, malajų, gruzinų, vengrų, ispanų, serbų, norvegų, švedų, lapių, igaunių (estų), suomių, rusų, lenkų, ukrainiečių ir daugelio kitų kalbų.

1878 metais J. Zauerveinas organizavo ir suredagavo jų peticiją (prašymą) Vokietijos imperatoriui ir Prūsijos karaliui Vilhelmui I, kurioje liaupsinamas ciesorius ir prašoma, kad jis suteiktų malonę lietuvininkams jį aukštint ir garbint prieš Dievą gimtojoj, o ne vokiečių kalboj. Tokio turinio prašymui įteikti jis parinko 13 tautiškai apsirengusių lietuvaičių, kurios nuvyko į sostinę Berlyną.

Leisti Didžiajai Lietuvai skirtą pirmąjį lietuvišką laikraštį mintį J. Basanavičiui davė, manoma, J. Zauerveinas. J. Basanavičius teigia, kad 1882 metais J. Zauerveinas Martyno Šerniaus Klaipėdoje redaguojamoje Lietuviškoje Ceitungoje paskelbė sumanymą įsteigti Lietuvišką mokslo draugystę ir jos leidinį - lietuvišką laikraštį.

Pagal tautinio sąmoningumo lygį ir germanizavimo laipsnį J. Zauerveinas lietuvininkus suskirstė į tris grupes: numirusius, kuriuos reikia prikelti, pabudinti ir atgaivinti; pusiau numirusius - tuos pabudinti ir atgaivinti; gyvus - juos tereikia atgaivinti.

Tautinio pasididžiavimo, sąmoningumo kėlimo tikslu jis kreipiasi į pamiršusius savo kalbą, papročius, garbingą tautos praeitį lietuvininkus šiais patriotiniais žodžiais: „Ar tu savo giminės pradėsi gėdytis? Ar nežinai, kad senieji pagirtieji karžygiai valdovai iš tavo giminės kilę, kurie sykį visą Europą prieš totorių baisiausius tvanus taip karžygiškai apgynė? Ar nori gėdytis tos giminės, iš kurios Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas kilę ?<...> Ar tu nežinai, kad tavo kalba viena iš gražiausiųjų ir seniausiųjų Europos kalbų yra, arčiausiai dar sutinkanti su pagirtąja senųjų brahmanų sanskritiškąja kalba Rytų Indijoj".

Šie pavyzdžiai rodo, kokia svarbi yra gimtoji kalba tautos tapatybei ir išlikimui. Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir kultūros, istorijos bei dvasios išraiška.

Šiandien Lietuva susiduria su naujais iššūkiais, tokiais kaip globalizacija, emigracija ir kultūrinė invazija. Todėl ypač svarbu puoselėti gimtąją kalbą, saugoti ją nuo svetimybių ir stiprinti tautinę savimonę. Tik taip galime išsaugoti savo tapatybę ir užtikrinti Lietuvos ateitį.

Nepriklausomybės netekimas - tai didelis ir skaudus lietuvių tautai nuostolis. Trumpas, vos dvidešimt dvejus metus trukęs, nepriklausomybės gyvenimas, tai didelio lietuvių tautos pakilimo laikotarpis, kuriam negali prilygti nė vienas anksčiau pragyventas laikotarpis, tęsesis šimtmetį ar net daugiau. Pasitvirtino sena tiesa, kad kovoje dėl tautos laisvės laimi ne ta pusė, kuri skaičiumi ir ištekliais pranašesnė, bet ta, kurios teisės, ryžtas ir ištvermė nepalaužiami.

Lietuvių kalba nepriklausomoje Lietuvoje įsigalėjo ne tik įstaigose, mokyklose, raštuose, bet ir miestuose, inteligentijos tarpe, kur anksčiau vyravo lenkų ir rusų kalbos.

Ištobulinta ir praturtinta bendrinė raštų ir šnekamoji lietuvių kalba. Išnyko abrozas, aptieka, koronė, storonė, zokonas, ulyčia, grie-kas ir kiti, o jų vietą užėmė paveikslas, vaistinė, įstatymas, nuodėmė, gatvė. Sudaryta lietuviškoji mokslo, meno, technikos ir kitų sričių terminologija ir tuo sudarytos sąlygos paruošti mokykloms vadovėlius ir leisti mokslinę literatūrą lietuvių kalba.

Pažanga švietimo srityje

Sukurtos lietuviškos pradžios, vidurinės ir aukštosios mokyklos. Švietimo ministerijos biudžetas iš bendros valstybės biudžeto sumos tesudarė 13 procentų. Įsteigtas Lietuvos universitetas, Žemės ūkio akademija, Veterinarijos akademija, Konservatorija, Prekybos institutas, Pedagoginis institutas, Aukštieji kūno kultūros kursai ir Aukštieji karininkų kursai. Pastatyta virš 700 naujų mokyklų. Paruošti lietuvių k. vadovėliai, naujos mokomųjų dalykų programos. Mokymas, auklėjimas ir visa darbo tvarka mokyklose buvo daug geresnė, negu anksčiau rusų mokyklose.

Švietimo srityje pasiekti rezultatai rodo švietimo įstaigų skaičiaus augimą:

Mokslus baigė Lietuvos aukštosiose ir vidurinėse mokyklose. Dalis studijavo, gilino žinias ir ruošėsi moksliniam darbui Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. Naujosios inteligentijos dauguma buvo susipratusi, mylinti tautą ir pozityviai nusiteikusi.

Literatūra visuomet buvo, yra ir bus ypatinga visuomenės gyvenimo jėga, nes ji yra ir pasaulėžiūra, ir filosofija, ir ideologija. Ji formuoja vertybinį sąmonės santykį su būtimi, tai žmogaus savižinos bei savimonės būdas, meninė egzistencijos refleksija. Literatūra motyvuoja ne tik egzistencinius bei moralinius pasirinkimus, bet ir politinį veiksmą - tai visuomenę mobilizuojanti jėga.

XX a. pradžioje susikūrė visi mūsų literatūros žanrai, iškilo klasikiniai kūriniai. Vaižgantas, Vincas Krėvė, Šatrijos Ragana, Balys Sruoga, Kazys Binkis, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti klojo mūsų literatūros pagrindą, iš kurio formavosi literatūros kanonas.

Netgi sovietmečiu ji buvo tokia, nors mes kartais manome, kad tai prarastas laikas. Debiutavo Sigito Gedos, Sauliaus Šaltenio karta, viena po kitos ėjo Juozo Apučio, Romualdo Granausko knygos. Pasižiūrėję atgal matome, kad išlieka Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Jono Strielkūno ir kitų gerų poetų kūryba, vėliau, pasakęs pasaulis be ribų, prisijungia Saulius Tomas Kondrotas, apie sovietinės sistemos žlugimą atvirai parašo Ričardas Gavelis.

tags: #kas #tautai #gali #buti #brangesnis #uz