„Kas tautai gali būti brangesnis už jos prigimtą kalbą? Tai kiekvienos tautos stipriausia pilis, jokių priešų neįveikiama, kol turi tikrus apgynėjus“, - teigė rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gimtoji kalba - svarbiausias tautos turtas. Gimtąją kalbą išsaugoti svarbu, nes ji padeda tautai išlikti.
Gimtąją kalbą būtina saugoti, vertinti ir mylėti. 2017-ieji buvo paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais, o visoje šalyje organizuojami renginiai priminė žodžio grožį ir svarbą. Diskusija „Gimtoji kalba gaivina, vienija, stiprina“ Panevėžyje subūrė garsiausius kalbininkus ir kalbos puoselėtojus. Šiai minčiai pritarė kalbininkas Aldonas Pupkis, Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Rita Miliūnaitė, Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovė, vyriausioji mokslo darbuotoja dr. Jurgita Jaroslovienė bei Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Daiva Vaišnienė. Visi jie diskutavo apie gimtosios kalbos svarbą ir grožį.
„Apie kalbą, kaip valstybės saugotoją, kalbėta jau seniai, nuo Mikalojaus Daukšos laikų. O ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė yra pasakiusi: „Kas tautai gali būti brangesnis, už jos prigimtą kalbą? Todėl visi turime būti tos pilies gynėjai“, - panevėžiečius ragino V. Tutlys.
Visų pirma, gimtoji kalba reikalinga tam, kad suvienytų tautą, galėtume dalyvauti kultūriniame gyvenime, pažinti savo tautos istoriją, perduoti tradicijas ir tai, ką išmokstame iš kartos į kartą. Juk nepaslaptis, kad tėvynę sudaro tauta, papročiai ir kalba, o mirus kalbai, išnyksta ir gimtasis kraštas. Gimtąją kalbą suvokiame ir išgyvename kaip vertybę: mylime, branginame, puoselėjame, saugome, giname. Kalbą žmonės laiko viena didžiausių vertybių gyvenime, ji vienija tautą. Kalba suteikia galimybę tobulėti, atskleisti savo požiūrį. Jeigu nemokėtume susikalbėti su vieni kitais, atsirastų daug problemų. Dabar galime išsakyti savo nuomonę žmonėms, su jais diskutuoti. Kiekvienas privalo stengtis sukurti šeimą, kurioje būtų puoselėjama kalba bei papročiai. Joks žmogus negali išsižadėti, atsisakyti savo tėvynės. Gimtoji kalba yra kaip kasdienė duona, kurios skonis nuo amžių nesikeičia.
Prigimtinės kalbos puoselėjimas ir tausojimas, meilė ir pagarba tėvynei bei jos kultūrai, tradicijoms, praeities istorijai - svarbiausias žmogaus sąsajis su jo gimtąja kalba. Kalba sujungia tautą bendrumo jausmu, vienybės siekiu, kuris pagrįstas tautiškumu bei patriotiškomis idėjomis. Kiekvienas valstybės pilietis turėtų suvokti, jog kalba - didžiausia tautos vertybė, parodanti jos išskirtinumą bei kultūrą.
„Lietuvis tvirtai neša savo kaip lietuvio vardą”, taip rašė iškilus lietuvių kilmės mokslininkas, kalbininkas bei eseistas Algirdas Julius Greimas. Su šiuo teiginiu sutiks dažnas lietuvių tautos individas, kadangi ar jis gyvena Lietuvoje, ar kitoje pasaulio valstybėje - jo būdas būti lietuviu yra toks, o ne kitoks. Ar pakanka nešioti tik lietuvio vardą? Su tuo nesutiko Ričardas Gavelis, kuris savo romane „Jauno žmogaus memuarai” maištavo prieš sovietinį bei primityvų lietuvių požiūrį į lietuvių tautą. Rašytojas gyvenęs sovietmečio laikotarpiu, nemanė, kad lietuviška siela išvis egzistuoja. Ričardas Gavelis rašė - „Esam vargini, apgauti invalidai, mūsų galūnes pasalūniškai pakeitė protezais mums bemiegant. Mes kalti nebent tuo, jog miegojome”.
Literatūra yra viena iš meno šakų - rašytinis ir sakytinis žodžio menas. Lotyniškas žodis literatūra reiškia tai, kas parašyta. Literatūra - tai mūsų realaus pasaulio projekcija. Tik jos dėka plačiau ir turiningiau suvokiame įvairių amžių ir tautų istoriją, grožinę literatūrą, sudarome įvairiapusiškesnę mūsų pačių gyvenimišką patirtį, tarsi gyvename daugybę gyvenimų, suartinančių mus su visų laikų pasauliu.
Kalba ir literatūra yra du neatsiejami ir vienas nuo kito priklausomi dalykai. Nei literatūra, nei kalba neegzistuotų viena be kitos, nes literatūra saugo ir įamžina kalbą, o ir kalba nebūtų tokia prasminga, jei nebūtų literatūros. Kalba yra vienas iš svarbiausių tautos simbolių, o taip pat kiekvieno žmogaus pirmasis žingsnis link egzistavimo. Manau, kalbėjimo meną reiktų vadinti seniausiuoju iš menų, nes jis atsirado kartu su žmogaus atsiradimu.
Arvydas Šliogeris rašė: „Tauta, tėvynė - tai pernelyg abstraktu! Tėviškė kas kita. Ji svarbesnė už visus valstybingumus, visas pasaulines istorijas, visus kontinentus, visus kosmosus ir kitas fantasmagorijas.“
Lietuva Europos žemėlapyje