Dar praėjusių metų gruodžio mėnesį gyventojus pasiekė žinia, kad Lietuva pagaliau įsigijo suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivą-saugyklą „Independence“ (angl. „Nepriklausomybė“). Terminalo operatorė valstybės valdoma „KN Energies“ saugyklą išpirko už beveik 140 mln. eurų iš Norvegijos įmonės „Hoegh LNG“.
Suskystintų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“ (angl. „Nepriklausomybė“), prieš dešimtmetį atplaukęs į Klaipėdos uostą, penktadienį, gruodžio 6-ąją, tampa Lietuvos valstybės nuosavybe. Terminalo operatorė valstybės valdoma „KN Energies“ saugyklą už maždaug 140 mln. eurų išpirks iš Norvegijos įmonės „Hoegh LNG“.
Nors tai žiniasklaidoje buvo pranešta kaip itin svarbus žingsnis užtikrinant Lietuvos energetinę nepriklausomybę, visgi verta prisiminti, kad per dešimtmetį buvo iššvaistytos didžiulės pinigų sumos, kurios siekia apie milijardą eurų.
Iki šiol SGD terminalas buvo registruotas Singapūro laivų registre ir turėjo šios šalies vėliavą. Penktadienį po nuosavybės perėmimo ceremonijos bus iškelta Lietuvos trispalvė.
Ceremonijoje Klaipėdoje dalyvaus Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda, Lenkijos prezidentas Andrzej Duda, Estijos prezidentas Alar Karis ir Latvijos prezidentas Edgars Rinkevičs. Renginyje taip pat pasisakys „Independence“ savininkės „Höegh Evi“ grupės valdybos pirmininkas Morten Høegh, laikinai pareigas einanti ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, „KN Energies“ generalinis direktorius Darius Šilenskis.
Taip pat renginyje dalyvaus buvusi prezidentė bei Lietuvos SGD terminalo projekto iniciatorė Dalia Grybauskaitė. Ji jau anksčiau sakė, kad Lietuva, prieš atidarant „Independence“ suskystintas gamtines dujas importavusi tik iš Rusijos, per šį dešimtmetį įgijo daugiau energetinės nepriklausomybės bei galėjo lengviau integruotis į Vakarų sistemą.
Žvelgiant į istoriją, viskas prasidėjo dar 2012 metais, kai Europos Komisija atmetė idėją dėl regioninio Baltijos šalių SGD terminalo Lietuvoje, nurodydama, kad jo įrengimas būtų pernelyg brangus ir išbalansuotų dujų tinklą. Todėl Lietuva nusprendė jį statyti savo lėšomis. Lietuvos politikai netgi nusprendė nesidalinti terminalo išlaikymo našta su kaimyninėmis šalimis. O tai, kaip vėliau paaiškėjo, tapo didžiuliu finansiniu sunkumu ir nežinia kam iššvaistytomis lėšomis.
Lietuvos suskystintų gamtinių dujų terminalas „Independence“ buvo pastatytas Pietų Korėjoje, „Hyundai Heavy Industries“ laivų statykloje. Statybos darbai oficialiai pradėti 2012 m. rugsėjį, o 2014 m. vasarį laivas pakrikštytas „Independence“ vardu. Tų pačių metų gegužę laivas išplaukė iš Korėjos, o spalio 27 d. triumfuojančiai įplaukė į Klaipėdos uostą. Po bandomojo dujų krovinio iškrovos kitą dieną, 2014 m. gruodžio 3 d. terminalas oficialiai pradėjo komercinę veiklą.
Independence sutikimas 2014 m.
Terminalas į Klaipėdos uostą atplaukė 2014 m. spalio 27 d.
Tačiau svarbu įsidėmėti, jog terminalas nebuvo Lietuvos nuosavybė. Jį maždaug už 250 mln. JAV dolerių nusipirko Norvegijos kompanija „Hoegh LNG“, kuri, savo ruožtu, jį išnuomojo Lietuvai. Šis faktas kelia klausimų: kodėl Lietuva terminalą išsinuomojo iš Norvegijos, užuot pati jį įsigijusi tiesiogiai iš gamintojo?
Ankstesnė Energetikos ministerijos vadovybė argumentavo, kad taip greičiau įgyvendins projektą, nors dar 2012 m. Valstybinė kainų komisija klausė, kodėl neieškoma būdų sumažinti būsimą finansinę naštą vartotojams, pavyzdžiui, pritraukiant investuotojus ar kitą paramą.
Terminalas Lietuvos valdžios visada buvo vadintas svarbiu energetinės nepriklausomybės simboliu, tačiau jo kaina ir finansiniai įsipareigojimai nuo pat pradžių buvo labai brangūs ir vargu ar tinkamai pamatuoti. Pagal sutartį su „Höegh LNG“, Lietuva kasdien mokėjo ~168,5 tūkst. eurų už laivo nuomą. Tai sudaro apie 61,5 mln. eurų per metus arba ~614 mln. Ši suma apima ne tik patį laivą, bet ir įgulą, techninę priežiūrą bei operavimą, kuriuos taip pat teikė nuomotojas.
Kiti išlaikymo kaštai - terminalo eksploatacija, infrastruktūros priežiūra, kuras - kasmet sudarydavo dar dešimtis milijonų. Skaičiuojama, kad bendras metinis Klaipėdos SGD terminalo biudžetas siekė apie 86-90 mln. Taigi, su laiku tapo aišku, kad Lietuva už terminalo nuomą ir jo priežiūrą sumokėjo kur kas daugiau nei buvo vertas pats terminalas.
Nuo terminalo veiklos pradžios Klaipėdos uoste apsilankė 79 skirtingi SGD gabenantys laivai-dujovežiai. Daugiausiai dujų atgabenta iš Norvegijos ir JAV. Dujos atkeliavo ir iš Afrikos šalių - Trinidado ir Tobago, Nigerijos, Egipto, Pusiaujo Gvinėjos, Alžyro.
„Independence“ naudojasi penkios valstybės - Lietuva, o taip pat kitos Baltijos jūros regiono šalys - Lenkija, Latvija, Norvegija ir Estija. Daugiau nei pusę pajamų SGD terminalas surenka iš užsienio klientų. Kiekviena SGD terminalu besinaudojanti tiek Lietuvos, tiek užsienio įmonė moka išdujinimo paslaugos mokestį.
Esant poreikiui, laivas-saugykla „Independence“ gali visiškai patenkinti Lietuvos dujų rinkos paklausą. Skaičiuojama, kad maksimalus SGD terminalo nominalus pajėgumas yra 33 teravatvalandės (TWh) per metus. Dujų sistemos operatorės „AmberGrid“ duomenimis, 2023 m. Lietuvoje suvartotas dujų kiekis siekė 14,9 TWh dujų.
Finansinė Našta ir Vartotojų Mokesčiai
Nepaisant to, jog terminalas jau oficialiai tapo Lietuvos nuosavybe, svarbiausias klausimas taip ir liko neatsakytas - kodėl buvo priimti tokie brangūs ir atrodytų visiškai nelogiški sprendimai.
Tiesa, pagrindinis SGD terminalui skiriamų lėšų šaltinis buvo SGD terminalo priedas dujų tarife, kitaip vadinamas saugumo dedamąja, kurią moka visi dujų vartotojai. O pati didžiausia finansinė našta teko didžiausiam dujų vartotojui - Jonavos trąšų gamyklai „Achema“.
Vien „Achema“ per 2013-2018 m. sumokėjo ~101 mln. eurų terminalo mokesčių, o vėliau buvo rašoma, kad iki 2024 m. ši suma turėjo išaugti iki ~239 mln. eurų. Tai reiškia, kad viena įmonė padengė beveik ketvirtadalį visų 10 metų nuomos kaštų. Be to, įmonei sumažinus dujų vartojimą perpus, ji vis tiek buvo verčiama mokėti pilną nustatytą metinį mokestį.
L. Lubienės žodžiais: „bendrovė sunkiai ištvers iki 2024 m., kuomet baigsis terminalo laivo „Independence“ nuomos sutartis. 2024 metais, jeigu yra kažkokia mintis, kad akcinės bendrovės, paremtos nacionalinio kapitalo pagrindu, nebebūtų Lietuvos žemelėj, Jonavos rajone, tai tikrai taip atsitiks. Mes neišgyvensime iki 2024 metų, mes šiandien vos alsuojame. Kada premjeras apsilankė akcinėje bendrovėje (...), aš iš karto premjerą įspėjau, kad mes nė kiek neblefuojame, kad iš tikro situacija yra gana sudėtinga, grėsminga ir audringa, kad įvyks socialinis sprogimas.“
Jos teigimu, bendrovė už SGD terminalo išlaikymą per metus sumoka apie 20 mln. eurų, o per 10 metų iš viso sumokės 239 mln. eurų. Energetikos eksperto Martyno Nagevičiaus nuomone, L. Lubienės išsakytuose žodžiuose logikos yra. Anot jo, kol dujų rinkos kainos yra žemos, bet kokie lokalūs nacionaliniai mokesčiai, infrastruktūros kaštų priedai, kurių nepatiria „Achemos“ konkurentai kitose valstybėse, labai ženkliai pablogina įmonės konkurencinę situaciją.
Štai ir paminėtu atveju, neabejoju, kad Vyriausybė supranta, jog „Achemai“, padengiančiai didelę dalį terminalo laivo „Independence“ išlaikymo kaštų, t. y. kasmet tam tikslui sumokant per 20 milijonų eurų, tokia finansinė našta sunkiai pakeliama ir neatmestina, jog ji „neištemps“ iki laivo nuomos pabaigos ir, galimai, bankrutuos.
„Achemos“ bankrotas neabejotinai sukeltų sunkias socialines pasekmes, ypač Jonavai. Tūkstančiai jos gyventojų liktų be pajamų šaltinio, nukentėtų ir šalies biudžetas. Todėl raginu Vyriausybę, nors ji ir nėra atsakinga už buvusių vyriausybių sudarytą neekonomišką sandorį išsinuomojant terminalo laivą „Independence“, spręsti šią problemą pasitelkus šios srities specialistus, ieškoti būdų, kaip „įdarbinti“ šį terminalo laivą, siekiant bent jau jo išlaikymo kaštų atsipirkimo, o ne laukti - bankrutuos ar nebankrutuos „Achema“ ar kitos vartojančios dujas verslo įmonės.
SGD terminalas
Paskolos ir Ateities Perspektyvos
Be to, verta pažymėti, jog nepaisant to, kad dabar terminalas pagaliau yra atsidūręs Lietuvos rankose, tam šalis ir vėl turėjo įsiskolinti. Išpirkimui finansuoti dar 2020 m. buvo pasirašyta 160 mln. eurų paskolos sutartis su Šiaurės investicijų banku. Taip pat anksčiau, 2019 m., paimta ~134 mln. eurų paskola siekiant sumažinti kasmetinius išlaikymo kaštus, perskirstant naštą ilgesniam laikotarpiui.
Tad Lietuva ne tik visą dešimtmetį smarkiai permokėjo už terminalo nuomą, išlaikymą bei pačias dujas, bet dar ir įsiskolino, kad pakoreguotų išlaikymo kaštus ir pagaliau įsigytų terminalą.
Dabar politikai tikisi, kad eksploatacija ateityje bus pigesnė nei mokant nuomos mokestį užsienio kompanijai. Yra tikinama, kad nepaisant to, jog paskolas vis tiek reikės grąžinti, mokėtinos palūkanos mažesnės nei buvusi nuomos marža.
Pasak A. Iš viso per 2014-2024 m. Lietuvos vartotojai už terminalo išlaikymą sumokėjo apie 0,9-1 mlrd. eurų. Jau yra paskaičiuota, kad galutinė „Independence“ kaina Lietuvai viršys 1,3 mlrd. eurų, nors tokio pat tipo naują laivą šiandien rinkoje būtų galima nupirkti už ~220 mln. eurų - t. y. projektas kainuos beveik 1 mlrd.
Čia reikėtų pažymėti, kad dar projektavimo stadijoje buvo svarstomi įvairūs keliai, kaip užsitikrinti dujų tiekimą. Viena alternatyva - regioninis terminalas su ES parama. Tačiau, kaip minėta, Briuselio vertinimu toks objektas Lietuvoje būtų per brangus, tad parama nukreipta kitur.
Estija ir Latvija siūlė statyti terminalą pas save (Taline ar Paldiskyje Estijoje, arba Skultėje Latvijoje). Tačiau deryboms stringant Lietuva nusprendė nebelaukti ir nuskubėjo SGD terminalo keliu viena, be jokių pagalbininkių.
Kitas variantas - dujų jungtys su Lenkija ir Latvija. 2022 m. baigtas tiesti dujotiekis į Lenkiją (GIPL) iš tiesų dabar leidžia importuoti dujas ir iš kitų šaltinių, tačiau 2014 m. tokios jungties dar nebuvo. Buvo galima likti laukti vien jungčių, tačiau politikai to nenorėjo, nes būtų tekę ir toliau pirkti dujas vien iš „Gazprom“.
Taigi, galima sakyti, jog Lietuva įsivėlė į itin daug pinigų kainavusio terminalo istoriją tik todėl, kad nenorėjo nei laukti, nei bendrauti su kitomis valstybėmis, statant bendrą terminalą kaimyninėse šalyse.
Pagrindiniai faktai apie SGD terminalą ir laivo projektą:
- 2010 m. liepą: Vyriausybė nusprendė Klaipėdoje statyti iki 3 mlrd. kubinių metrų per metus pajėgumo SGD terminalą ir įgaliojo bendrovę „Klaipėdos nafta“ rengti projektą.
- 2011 m. gegužę: Vyriausybė sudarė specialią komisiją, kuri turėjo paspartinti SGD terminalo projekto įgyvendinimą.
- 2011 m. liepą: Vyriausybė SGD terminalą pripažino valstybinės reikšmės projektu.
- 2012 m. sausį: Paskelbta, kad SGD laivą-saugyklą statys konkursą laimėjusi Norvegijos bendrovė „Hoegh LNG“, o jo nuoma „Klaipėdos naftai“ per 10 metų kainuos 689 mln. eurų.
- 2012 m. birželį: Seimas priėmė įstatymą, leidžiantį Klaipėdoje pradėti SGD terminalo statybą.
- 2012 m. lapkritį: Europos Komisija paskelbė, jog regioninis Baltijos šalių SGD terminalas Lietuvoje kainuotų brangiausiai ir išbalansuotų dujų tinklą. Ji lėmė, kad terminalui nebuvo skirta europinė parama ir Lietuva jį turėjo statyti savo lėšomis.
- 2013 m. gegužę: „Klaipėdos nafta“ pasirašė 33,25 mln. eurų vertės sutartį su Vokietijos koncernu „PPS Pipeline Systems“ dėl SGD terminalo dujotiekio statybos.
- 2014 m. birželį: Šiaurės investicijų bankas suteikė bendrovei „Klaipėdos nafta“ iki 35 mln. eurų, o Europos investicijų bankas - iki 87 mln. eurų paskolas.
- 2014 m. rugpjūtį: Dujų tiekimo bendrovė „Litgas“ ir Norvegijos „Statoil“ pasirašė iki 870 mln. eurų vertės SGD tiekimo sutartį.
- 2014 m. spalio 27 d.: Laivas „Independence“ įplaukė į Klaipėdos jūrų uostą.
- 2014 m. gruodžio 23 d.: Į Klaipėdos uostą atplaukė pirmasis komercinis SGD krovinys.
- 2018 m. gruodį: Seimas leido iki 2024 metų pabaigos išpirkti SGD laivą-saugyklą.
- 2019 m. gruodį: „Klaipėdos nafta“ su Šiaurės investicijų banku (NIB) pasirašė 134,1 mln. eurų paskolos sutartį, skirtą sumažinti SGD terminalo išlaikymo kaštus.
- 2020 m. kovą: „Klaipėdos nafta“ pasirašė sutartį su NIB dėl iki 160 mln. eurų paskolos, skirtos SGD laivo-saugyklos įsigijimui.
- 2022 m. vasarį: „Klaipėdos naftos“ akcininkai pritarė „Independence“ įsigijimui iš „Hoegh LNG“ už 153,5 mln. JAV dolerių.
- 2024 m. gruodžio 6 d.: Laivas „Independence“ perduotas Lietuvai - „KN Energies“ Norvegijos kompanijai „Hoegh Evi“ už jį sumokėjo 138,04 mln. eurų.