Kiekvienais metais gražiausiai tvarkomų Klaipėdos rajono kaimo sodybų ir miesto namų valdų apdovanojami vyksta vis kitoje seniūnijoje, - šiemet ši garbė atiteko Vėžaičiams.
centre - Volmerių dvaro aplinkoje. Atvykusius svečius pasitiko dvaro tarnaitė - kultūros centro direktorė Alma Slušnytė su liokajumi Jurijumi Šerkšniovu. Tolumoje salėje jau skambėjo ramios džiazo improvizacijos, kurias pianinu atliko džiazo virtuozas Saulius Šiaučiulis.
Gražiausių sodybų rinkimų istorija
Renginio globėja, Klaipėdos rajono savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė prisiminė, kad gražiausių sodybų rinkimai prasidėjo dar 2003 m. Iš pradžių Žemės ūkio ministerijos iniciatyva buvo renkamos išpuoselėtos sodybos visos šalies mastu, vėliau ministerija nutraukė šią tradiciją.
Tačiau Klaipėdos rajono savivaldybės vadovai nutarė, kad yra prasminga kiekvienais metais atkreipti dėmesį į grožio puoselėtojus ir suburti juos vis kitoje seniūnijoje. Šiemet buvo Kretingalės seniūnijos eilė.
R. Cirtautaitė pasidžiaugė, kad šventės mecenatu sutiko būti verslininkai, kavinės „Kukudra“ šeimininkai Daiva ir Augenijus Gudžiūnai, kurie pasirūpino jaukia, gyvomis gėlėmis papuošta kavinės aplinka ir gausiomis vaišėmis. 1 200 Lt šventei buvo skirta ir pagal Klaipėdos rajono savivaldybės bendruomeninių organizacijų rėmimo programą, projektą „Klaipėdos rajono gražiausios sodybos 2012 m.“
R. Cirtautaitė akcentavo, kad buvo renkamos ne turtingiausios sodybos, o tos, kurios išsiskiria savo šeimininkų darbštumu, kūrybiškumu. „Džiaugiamės, kad rajonas kasmet gražėja, o kartu visa Žemaitija, Lietuva. Rajone išties gera gyventi“, - kalbėjo renginio globėja.
Renginį vedęs Kretingalės kultūros centro Girkalių filialo meno vadovas Vytautas Babaliauskas kiekvieną sodybą pristatė, pateikdamas informaciją apie šeimininkus ir vizualinę medžiagą apie sodybas.
Šimtmečio sodybos konkursas
Dar pavasarį Klaipėdos rajono savivaldybė paskelbė konkursą-apžiūrą „Gražiausios 100-mečio sodybos“, kurią inicijavo vicemerė Rūta Cirtautaitė. Konkurse-apžiūroje galėjo dalyvauti Savivaldybės vienkiemių, kaimų, miestelių, miestų sodybų savininkai, turintys sodybas, kurioms 50 metų ir daugiau.
Norą dalyvauti konkurse galėjo išreikšti patys sodybų šeimininkai, dalyvių kandidatūras siūlė ir kaimo bendruomenės, seniūnijos, pavieniai asmenys.
„Gyventojai noriai atsiliepė į kvietimą dalyvauti konkurse - sulaukėme net 85 sodybų nuotraukų! Rinkdami gražiausias sodybas didelį dėmesį skyrėme kraštovaizdžio kūrimo tradicijų puoselėjimui, t. y. tradiciniams želdynams, dekoratyviniams augalams, taip pat - etnografinių elementų saugojimui sodybose, mažajai architektūrai. Konkurso metu pavyko atrasti sodybas, kurioms jau daugiau nei 200 metų, kurios turi išliekamąją istorinę vertę.
Norisi padėkoti seniūnams, kurie padėjo atrasti gražiausias sodybas ir pasveikinti žmones, kurie puoselėja savo namus, jų aplinką. Ypač daug dėmesio šiam konkursui skyrė ir daugiausiai gražiausių sodybų savo seniūnijoje rado Agluonėnų seniūnė Laima Tučienė, Endriejavo seniūnė Laimutė Šunokienė, Priekulės seniūnijos apželdinimo specialistė Loreta Dvaržeckienė, Veiviržėnų seniūnė Edita Sluckienė bei Vėžaičių seniūno pavaduotojas Alvydas Mockus“, - teigė mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė.
Na, o 10-ąją - gražiausią 100-mečio sodyba - puoselėja Inga Reliugaitė ir Rolandas Rimgaila (Klausmylių viensodis, Sendvario seniūnija), kurie savo lėšomis tvarko Jono Birškaus sodybos namą, įtrauktą į Kultūros vertybių registrą ir 2018 m. pripažintą valstybės saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Šiandien sodyba galima gerėtis dėka jų savininkų.
„Prieš keletą metų stebėjome, kaip J. Birškaus sodyba merdėjo, bet Savivaldybė negalėjo nieko padaryti, nes tai - privati nuosavybė, o savininkai į tai nekreipė dėmesio. Privačią sodybą vagys nešiojo kone po plytą. 2013 m. J. Birškaus sodybos namas pagaliau tapo paveldosaugos objektu. Sodybos savininkai vis keitėsi, tačiau tai, ką matome šiandien - Ingos Reliugaitės ir Rolando Rimgailos nuopelnas.
Vos per 3 metus J. Birškaus sodybos savininkai sugebėjo prikelti autentišką statinį naujam gyvenimui - tai nepaprastas darbas, kuris turi didelę išliekamąją vertę“, - teigė mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė.
Jonas Birškus (1870-1959) - žymus Klaipėdos krašto visuomenės veikėjas, kultūrininkas bibliofilas, tautosakininkas, prisidėjęs prie Lietuvos kultūrinio ir politinio sąjūdžio, Mažosios ir Didžiosios Lietuvos sujungimo. Jo sodyba iki karo buvo savotišku Klaipėdos apylinkių lietuviškos kultūros skleidimo centru. Gyvenamasis namas yra ryškus Rytprūsių XIX a. II pusės-XX a.
Išskirtinio dėmesio sulaukė ir Šakinių kaime esanti sodyba, buvusi Šakinių mokykla. Ant jos esantys žydiški ženklai buvo tikras atradimas paveldosaugininkams ir istorikams. Svarstoma, kad reikėtų atlikti paveldosauginius tyrimus, kurie išaiškintų, kodėl šis pastatas taip pažymėtas, kokios jis istorinės vertės.
„Klaipėdos rajone yra ir daugiau neatrastų gražių, istorinę vertę turinčių sodybų, kurias puoselėja mūsų rajono žmonės. Tačiau ne visos jos dalyvavo konkurse. Klaipėdos rajonas jungia Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą, todėl čia gausu sodybų, kurioms būdingi abiejų etnografinių regionų elementai.
Tokie konkursai ne tik paskatina žmones puoselėti aplinką, bet ir padeda istorikams, paveldosaugos specialistams atrasti išskirtines rajono vietas, daugiau sužinoti apie mūsų krašto istorija. Galbūt išskirtinės istorinės sodybos gali būti ir turistų, kuriuos domina ši sritis traukos objektais. Turime džiaugtis ir didžiuotis žmonėmis, kurie puoselėdami savo aplinką ne tik išsaugo mūsų krašto istoriją, bet ir įkvepia aplinkinius gražinti savo namus“, - teigė mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė.
Gražiausių sodybų šeimininkai
Savivaldybės mero Vaclovo Dačkausko pasirašyti padėkos raštai ir atminimo dovanos - Lietuvos tūkstantmečio proga išleistos puikios knygos "Gargždai LDK laikotarpiu“ ir Klaipėdos rajono literatų kūrybos almanachas buvo įteikti šiems gražiausių sodybų šeimininkams:
- Loretai ir Gediminui Juodeikiams (Agluonėnų sen., Juodikių k.)
- Onai ir Viktorui Janavičiams (Dovilų sen.)
- Radailių dvaro šeimininkei Vytai Aušrienei (Sendvario sen.)
- Reginai ir Jonui Kasiliauskams (Judrėnų sen.)
- Stasei ir Valerijui Kazlauskams (Gargždų sen.)
- Virginijai ir Zigmantui Mineikiams (Vėžaičių sen., Lapių k.)
- Petrui Nagaičiui ir Virginijai Jozonienei (Priekulės sen.)
- Stasei Plauškienei ir Astai Uselienei (Veiviržėnų sen., Skomantų k.)
- Aivai ir Petrui Ričkams (Dauparų-Kvietinių sen.)
- Irenai ir Skirmantui Staškevičiams (Endriejavo sen.)
- Alai ir Jonui Teikertams (Kretingalės sen., Karklės k).
Renginio metu buvo dalijamasi įspūdžiais, kaip sekasi puoselėti savo sodybas. Nemažai gražių sodybų šeimininkų - naujakuriai iš Klaipėdos. Jie, atvykę iš Klaipėdos daugiabučių, kaip įmanydami stengiasi išpuošti per gyvenimą užsitarnautą ramybės oazę.
Galima pasidžiaugti, kad šie žmonės, ne mažiau, nei senieji gyventojai, supranta kultūros paveldo išsaugojimo svarbą. Pavyzdžiui, gražiausios sodybos šeimininkė iš Dovilų puoselėja vienkiemį, kurio gyvenamasis namas yra senovinis vokiečių laikų raudonplytis.
"Pas mus ir dabar atvažiuoja senųjų šios sodybos savininkų vokiečių dabar jau irgi pensininkai vaikai iš Vokietijos ir džiaugiasi, kad čia viskas nepasikeitę“, - sakė sodybos šeimininkė O. Janavičienė, kurianti ir puoselėjanti gražią aplinką senovinėje sodyboje, išsaugodama jos autentiškumą.
Vėžaičių seniūnijos Lapių kaimo gražiausios sodybos savininkė V. Mineikienė kurį laiką gyvenusi kitur grįžo į savo tėvų sodybą. "Mano tėvelio į namo sienas sudėtų tvirtų rąstų neatstos jokios naujoviškos plytos.
Galbūt šį suvokimą paveldėjo ir du mano nuostabūs sūnūs, kurie yra ir puikūs medžio drožėjai, vienas iš jų ruošiasi stoti į architektūrą, - galbūt kurs naujos architektūros pastatus pagal senąsias tradicijas“, - pasakojo etnografines tradicijas puoselėjančios sodybos šeimininkė.
Endriejaviškė I. Staškevičienė irgi sugrįžusi į tėvų namus pradėjo juos iš naujo gražinti. "Mano sodyboje nėra nieko ypatingo, - kuklinosi šeimininkė, - galbūt ją puošią originalios ąžuolo šakų pavėsinės, o kadangi gyvenu Gėlių gatvėje, esu priversta auginti daug gėlių“.
Jau kelinta karta savo senąją sodybą puoselėja ir skomantiškiai Plauškos ir Useliai. Sodybos šeimininkės pasakojo, kaip renka ir pritaiko savo aplinkoje įdomius akmenis.
Karkliškiai Ala ir Jonas Teikertai - taip pat krašto senbuviai, todėl jų sodyboje daug elementų, būdingų pajūrio sodyboms. Radailių dvaro šeimininkė Vyta Aušrienė pasakojo apie nuostabią natūralią gamtą šalia sodybos, kurios ji stengiasi savo sumanymais neužgožti, bet į ją įsiterpti ir skoningai praturtinti: pavyzdžiui, sodyboje jau ne vienus metus puoselėjama tradicija, kad kiekvienas lankytojas į seną ąžuolą įkelia savo inkilą, į kuriuos jau dvaro šeimininkai… įveda elektrą, teikia kitus komunalinius patarnavimus...
Kiekvienas sodybos šeimininkas turėjo daug ką papasakoti apie savo sodybas. Visi šventės svečiai buvo sužavėti puikia intelektualia Vėžaičių kultūros centro šeimininkų kartu su mergaičių šokių grupe "Karuselė“ (vadovė Irena Sutkienė), pianistu Sauliumi Šiaučiuliu ir Priekulės kultūros centro direktorės Alantos Zapalskienės, pertraukėlėse vaidinusios "paveikslus“ pagal A. Baltakio, K. Binkio, Ž. Mariteno ir kt.
Seniūnai turėjo nemažai pasiūlymų ateityje vyksiantiems gražiausių sodybų rinkimams, - pavyzdžiui, į sodybų rinkimų komisijas įtraukti seniūnaičius. Taip pat galima įtraukti naujų nominacijų, tarkime - "už racionalumą puoselėjant grožį“.
Priekulės seniūno pavaduotoja Daiva Bliūdžiuvienė sakė, kad jau kartą yra apdovanoję sodybą Mickuose, kurios šeimininkai originaliai išbetonavę takus darže, kuris iš tolo primena fantastinį karališką gėlyną.
Ne prabangiais pastatais, ne įmantriais gėlynais, o darbščių rankų kuriamais stebuklais išsiskiria šiais metais išrinktos 11 gražiausių Klaipėdos rajono sodybų. Jų šeimininkus už meilę žemei ir grožiui antradienio pavakarę Kretingalėje, kavinėje „Kukudra“, pagerbė Klaipėdos rajono savivaldybės vadovai.
Sigitas ir Danutė Petraičiai - Vėžaičių seniūnijos gražiausios sodybos 2012 metų konkurso laimėtojai. Jie iš Klaipėdos atsikėlė prieš 10 metų ir kasmet gražina sodybą.
„Parvažiuoju iš darbo ir bėgu tekina tarkytis. Nuo vaikystės mėgau tvarką, taip mama su tėčiu išauklėjo“, - „Bangai“ sakė D. Petraitiene.
Gražiausių sodybų savininkų gretas papildė Marija ir Petras Simonavičiai iš Sendvario seniūnijos Slengių kaimo. Marija nuolat skaito įvairią literatūrą apie aplinkos puošimą, o sutuoktinis Petras idėjas įgyvendina.
Sodybos akcentas - tvenkinys, kuriame prižiūrimos žuvys: amūrai, karpiai, lynai, šamai. „Esame pensininkai, tad laisvą laiką skiriame grožiui kurti“, - sakė M. ir P. Simonavičiai.
Priekulės seniūnijoje atkreiptas dėmesys į Aurelijos ir Remigijaus Daugėlų sodybą, kurioje yra šiuolaikiškai tvarkoma erdvi teritorija.
Daug gražių žodžių buvo pasakyta ir apie kitas, gražiausiomis tituluotas sodybas. Visi apdovanotieji gavo po molinę iškabą, kad būtent jų sodyba seniūnijoje 2012 m. buvo gražiausia, taip pat padėkos raštus ir, žinoma, gėlių.
Tarybos narys Raimondas Simonavičius kiekvienam įteikė po Žemaitijos vėliavą, o VšĮ „Gargždų švara“ direktorius Rimantas Martinkus akcentavo, kad gražiausios sodybos tarsi laivai Arkties jūroje, kurie pramuša ledus, o paskui visi plaukia paskui.
Agluonėnų seniūnijoje gražiausios sodybos titulas atiteko Marijonos Ruigienės sodybai Poškų kaime. Tai per šimtmetį skaičiuojanti dviejų galų troba, besiprašanti remonto, tačiau ją puošia apvaliais akmenimis apdėti darželiai, būdingi senajam lietuviškam kaimui, apsodinti jurginais, serenčiais, pinavijomis, astromis ir kitomis mums nuo vaikystės pažįstamomis gėlėmis.
M. Ruigienė sakė kasdien skirianti laiko aplinkai tvarkyti, o padeda visa šeimyna. Dauparų-Kvietinių seniūnijoje grožiu išsiskyrė Alicijos ir Arvydo Alekso Narmontų sodyba. Šeima gyvena Gobergiškės kaime, jų sodyboje į akis krenta prieplaukos elementai, švyturys, mat šiuose namuose gyvena jūrininkas ir jo laukianti, namų židinio jaukumą bei grožį sauganti žmona. A. A. Narmontas - buvęs tolimojo plaukiojimo kapitonas, dabar Klaipėdos uosto kapitono pavaduotojas, o žmona A. Narmontienė visą gyvenimą dirba medicinos srityje, yra bendrosios praktikos slaugytoja.
Atsiimdamas apdovanojimus šeimininkas A. A. Dovilų seniūnijoje, Medsėdžių kaime, gyvenančių Laimos ir Stanislovo Vainių sodyba taip pat neliko nepastebėta. Renginyje priminta, kad Laima puoselėja ne tik savo gyvenamąją aplinką, bet yra pagalbininkė savo kaimo žmonėms, jos dėka atsirado vaikų žaidimų aikštelė, gėlynas.
Endriejavo seniūnijoje gražiausios sodybos šeimininkais šiais metais tapo Irena ir Augustas Mantvydai. Gargždų seniūnijos darbuotojai buvo įsitikinę, kad, jei miestiečiai rinktų žmogų, kuris visada šypsosi ir, svarbiausia, tai daro visa širdimi, tai nugalėtų Vyda Urnikienė, kuri išsiskiria ne tik savo turtingu vidiniu pasauliu, bet ir kuriama ypatingo grožio aplinka šalia namų.
Dizainerė Rasa Merkytė atskleidė, kaip sukurti terasą jaukią ir rudeniui
Štai vienas pavyzdys, kaip Albina ir Vytautas Gudelevičiai puoselėja savo sodybą Veiviržėnų seniūnijos Jonikaičių kaime:
Veiviržėnų seniūnijos Jonikaičių kaime, kuris ribojasi su Vainotiškės, Šalpėnų, Kurmių ir Kidulių kaimais, - tik kelios sodybos. Istorijos šaltiniai liudija, kad niekada jų čia nebuvo daug: Švėkšnos dvarui priklausiusioje Jonikaičių tarnystėje 1644 m. gyveno 10 šeimų, vėliau - 11, o 1737 m. Švėkšnos bažnyčios katalikų registracijos knygoje įrašytos 12 šeimų, kuriose gyveno 108 žmonės. 1923 m. Jonikaičių kaime buvo 23 ūkiai, o juose - 98 gyventojai. Iki 1950 m. kaimas priklausė Švėkšnos valsčiui, vėliau - Šalpėnų, Judrėnų, Veiviržėnų apylinkėms.
Sodybą Jonikaičių kaime A. Gudelevičienės mama Bronislava paveldėjo iš savo tėvų Onos ir Adomo Šarkų. Pagėgiuose iki šiol nuosavame name gyvenanti moteris gimtoje sodyboje leido kelerius metus pagyventi jaunai šeimai, o prieš dešimt metų joje ėmė tvarkytis dukra Albina su vyru Vytautu.
„Jei dabar reikėtų pradėti viską nuo pradžių, nežinau, ar besiryžčiau, - nusišypsojo Albina, savo vaikystės vasarų namuose su vyru leidžianti atostogas ir laisvalaikį po darbo. - Prieš dešimt metų čia viskas buvo kitaip. Vyras kasmet filmuoja, kaip keičiasi mūsų sodyba. Išsikrausčius nuomininkams, dvi dienas rinkome šiukšles, vėliau kirtome krūmynus, kol atsirado erdvė.“ Tada prasidėjo kūryba ir svarstymai, kur sodinti medelius, gėles, kur pakabinti sūpynes, kur įrengti laužavietę.
Albina prisipažino, kad po darbo Klaipėdoje į sodybą atvažiuodavo vakare, o keldavosi ryte šeštą valandą ir beveik visą dieną praleisdavo lauke. „Dabar jau pamiegam ir iki devynių. Kad spėčiau susitvarkyti taip, kaip noriu, reikia daug laiko“, - šypsojosi moteris. Jos darbštumą, gebėjimą puoselėti sodybą bene geriausiai apibūdino kaimyno ūkininko mama: „Penkių bobų darbas.“
Albinai nuo mažens patiko nelengvi ūkiški darbai, todėl jos negąsdina nei žolės pjovimas 50 arų sodyboje, nei akmenų kilnojimas iš vienos vietos į kitą, nei darbas kastuvu. „Kai prieš trejus metus iškasė tvenkinį, čia buvo didžiausias kalnas žemių. Pati jas išlyginau, padariau laiptus į vadinamą balkoną prie tvenkinio. Vytautas pastatė staliuką ir suolelį. Labai mėgstu ten sėdėti ir žiūrėti į vandenį“, - pasakojo moteris.
Beje, kai tvenkinyje pavasarį būna daug vandens, išryškėja jo kontūras, kuris primena Lietuvą. Tad tvenkinį taip ir vadina. Į sodybą, kurioje didžiuliai ąžuolai, klevai, uosiai, drebulė, kadagys, tujos, eglaitės, pušys, atklydusios stirnos kartais pridaro bėdų - apgraužia augalus, todėl artėjant žiemai juos tenka aprišti. Vytautas nufilmavo ir kaip nukenčia pačios stirnos.
„Netoli tvenkinio matydavau gulinčią nedidelę stirnaitę, o kartą ją užpuolė lūšis. Nufilmavau tą žvėrį, dorojantį stirnaitę. Už 100 metrų teka Judrė, o ten yra bebrų, kurie nepagaili medžių. Tvenkinyje žuvis gaudo pilkasis garnys, nuo kurio neina atsiginti, buvo įsisukusi ir kiaunė“, - vardijo Vytautas. Gervių klyksmai, genio kalenimas, voveraitės šuoliai iš medžio į medį, lapės šmėžavimas - viskas pažįstama ir miela. Vilko, tiesa, nematė, bet kaimynų galvijai ir šią vasarą patyrė pilkųjų aršumą.
„Geriau nusipirksiu augalą negu naują drabužį“, - tvirtai sakė Albina, kuriai aplinkos tvarkymas - didžiausias malonumas, tad beveik visą dieną, jei nelyja, praleidžia lauke. Jos mama dirbo bibliotekoje ir labai mylėjo gėles.
„Nuo vaikystės mačiau, kaip mama jas sodino. Ji nepagailėdavo pinigų, kad nusipirktų retesnį dekoratyvinį medį, gėlę. Kartą už hortenzijų krūmą sumokėjo 150 litų. Kaimynai stebėjosi. Ir šią vasarą mamos hortenzijos apsipylė didžiuliais žiedais. Jos sodyba Pagėgiuose ne kartą pripažinta gražiausia miestelyje“, - linksmai pasakojo Albina. Tiesa, pasiligojus mamai, Albinai tenka prižiūrėti ir jos sodybą Pagėgiuose, kasmet rudenį ar pavasarį apkarpyti 40 dekoratyvinių krūmelių ir medelių. Bet darbšti moteris nesiskundžia, nes žymiai smagiau triūsti gėlynuose nei darže. Tad nenuostabu, kad ir Jonikaičių kaime kuriamą grožį jau prieš kelerius metus įvertino Šalpėnų bendruomenė, o 2018 m. Klaipėdos rajono savivaldybė Albinos ir Vytauto sodybą nominavo kaip Šimtmečio sodybą.
Žinodami, kas labiausiai gali pradžiuginti, draugai ir giminės Gudelevičiams dažnai dovanoja augalus. Keliems dabar dar vazonuose šeimininkai ieško tinkamiausios vietos. Daug gėlių sodyboje išbarsto sėklas, tad visiems, kurie nori puoštis, Albina negaili daugiamečių gėlių daigų. Nei suskaičiuoti, nei išvardinti visų pavadinimų neįmanoma. Vienur gėlės ir vaistažoliniai augalai auga tarsi savaime, kitur vienmečiai, kruopščiai Albinos susodinti, pakeitė nužydėjusias pavasarines gėles.
Sodyba neaptverta, tačiau viename šone sustatyti šiaudų rulonai tapo puikia tvora, auginančia moliūgus. Gėlynai juosia sodybą iš visų pusių, natūraliai įsilieja į seno sodo žalumą, jų gausu ir saulėkaitoje. „Neįmanoma visų palaistyti, tad laisto dangus, o kad būtų bent kiek mažiau ravėjimo, mulčiuoju pjuvenomis, - pasakojo Albina, vedžiodama nuo vieno gėlyno prie kito. - Mėgstu, kad vasarą nė vieno lapelio nebūtų ant žolės.“
Prisipažinsiu, vos įžengusią pro atkeltus vartus pakerėjo žolės žalumas ir minkštumas. Nuo ryto iki vakaro, o kitą rytą vėl iš naujo galima eiti ir eiti takais prie sūpynių, kurios skirtos ne tik anūkėlei Ievutei ir svečiams, pro seną sodą, kur tarp obelų kabo lova, leistis prie tvenkinio, pavadinto Lietuva, kilti ant pylimo, gavusio Balkono vardą, ir pažvelgti į mišką…
Čia nuostabą kelia seni dideli žaislai, kurių šeimininkė nesiryžo išmesti, tad juos išdėstė prie medžių. Sako, anūkėlė mėgsta šią vietą, kaip ir savo namelį arčiau senos trobos. „Mudu miške pamatome šaką, išverstą medį ir jau galvojame, ką iš jo padaryti, kur pritaikyti“, - sakė puikiai vienas kitą suprantantys ir gamtą jaučiantys Albina ir Vytautas. Taip atsirado sūpynės, arka, pavėsinė praėjusią vasarą vykusioms sūnaus vestuvėms, tinklai, sukabinti jaunųjų nuotraukoms, pasagų, kiaušinių medžiai ir daugybė kitų detalių.
Iš savo miškelio medžių - ir Vytauto sumeistrauti išdailinti stalai, suolai, kėdės, spintelės, durų apvadai, rėmeliai, šviestuvai, žvakidės kambariuose. Sunku iš karto žvilgsniu aprėpti tiek lauko erdvę, tiek kiekvieną trobos kampelį, kuriame ir restauruoti seni baldai, ir Albinos megztos lėlės. Moteris prisipažino norėjusi studijuoti dailę, bet per vėlai nuvežusi dokumentus. Dabar Albinos kūrybiškumas skleidžiasi sodyboje tarp gėlių.
„Esu profesionali konditerė ir visą gyvenimą dirbu šį darbą. O kai stojau mokytis, torto nebuvau mačiusi“, - juokėsi Albina, vaišindama dar šiltomis bandelėmis ir pyragais, tačiau pasakodama ne apie kepinius, o apie sodybos augalus.
tags: #kas #laimejo #graziausios #aplinkos #sodybos #vezaiciu