Tiltų gatvė, kartu su Turgaus gatve, formavo senamiesčio struktūrą. Šįkart baigsime praėjusį savaitgalį pradėtą kelionę po dabartinę Tiltų gatvę, kuri kartu su Turgaus gatve formavo senamiesčio struktūrą.
Namas Tiltų g. 2 yra architektūrinė vertė, pastatytas XIX a. II p. Restauruotas 1979 m. Tai dviejų aukštų su rūsiu ir mansarda, mūrinis, dvišlaičiu stogu, stačiakampio formos plano, turintis neoromantinio stiliaus bruožų pastatas.
Tiltų Gatvės Susiformavimas ir Ankstyvoji Istorija
Tiltų g. 2 / Žvejų g. Išplanuota XVIII a. antroje pusėje, kai buvo panaikintas ties tiltu (dešinėje upės pusėje) buvęs įtvirtinimas - ravelinas. Gatvė jungė tiltą su Ilgąja (Liepojos - dab. H. Manto) gatve, tačiau nebuvo vienoje ašyje su ja. Biržos vardu pradėta vadinti XIX a. pirmoje pusėje, nes šalia jos ir tilto stovėjo miesto pirklių centras - birža. Nedidelis atsišakojimas nuo Biržos gatvės vadintas Biržos skersgatviu (Kleine Borsebstrasse).
Iki XIX a. pagrindinis Klaipėdos uostas buvo Danė. Todėl Žvejų gatvė buvo patogi sandėlių ir karčemų statyboms. Bet beveik visa, kas čia buvo pastatyta, sudegė per 1678 m. gaisrą. Anot istoriko Jono Tatorio, didžioji jo dalis priklausė Cachlioneriui (Zachlohner), o Žvejų gatvės sklypas - Šakui (Schack). Bet vėlgi kilus didžiajam 1854 m.
Pastato Savininkai ir Paskirtis
Gyvenamojo namo su prekybinėmis salėmis pirmajame aukšte savininkas buvo pirklys Zėligas (Seelig). 1858 m. visas kvartalas jau buvo perėjęs į vieno pirklio Zėligo rankas. Po Didžiojo 1854 metų gaisro atstatyto gyvenamojo namo Žvejų-Tiltų g. architektūra pasižymėjo santūrumu ir netgi monumentalumu.
Bartų - laikrodininkų ir juvelyrų - giminė Klaipėdoje garsėjo turtais, nes keliose vietose turėjo namų valdas. Tačiau Žvejų bei Tiltų gatvių namuose jie patys negyveno. Šie namai buvo skirti nuomininkams. Po 1923 m., užstačius Kalvių gatvę, Žvejų g. 1-asis namas sujungtas su Tiltų g. namu. Manoma, kad taip buvo siekiama sumažinti kino teatro skleidžiamą triukšmą. J. Tatoris spėja, kad to pageidavo ir namo savininkas Bartas, kuriam priklausė abu namai.
Verslai Ir Įstaigos
XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje name yra veikusi ir stambi baldų parduotuvė-sandėlis. Šis verslas priklausė Pyracho ir Kundto firmai, įkurtai 1882 m. ir palaipsniui nuolat besiplėtusiai. 1929 m. firma įkūrė antrą baldų fabriką ir atnaujino visus įrengimus, o name prie Biržos tilto turėjo 2000 kv. m ploto prekybos salę, kurioje buvo prekiaujama valgomojo, miegamojo ir svetainės baldais. Parduotuvėje buvo galima pirkti ir tapetų, apmušalų baldams. 1926 m. šiame name minima maisto ir pietų vaisių krautuvė, kuriai patalpas čia nuomuojo Elena Hofman.
Antrajame aukšte 1935-1939 m. buvo įsikūrusi projektavimo kontora, priklausiusi architektui Alfredui Niksdorfui ir inžinieriui architektui Herbertui Reismanui. Šie projektuotojai bendromis jėgomis ar pavieniui yra suprojektavę daug pačios įvairiausios paskirties statinių Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte, įskaitant ir monumentalų H.
Po Antrojo pasaulinio karo namo pirmajame aukšte buvo mėsos parduotuvė. Vėliau šių patalpų paskirtis keitėsi ir keitėsi: kulinarijos parduotuvė, buvo pardavinėjami ir batai, šiuo metu čia - kavinė.
Dar tarybiniais metais virš įėjimo į kulinarijos parduotuvę buvo įkurdintas skulptoriaus Rimanto Dauginčio plastinis akcentas, kuris kažkur prašapo. Toji skulptūra turėtų rasti vietą Klaipėdos erdvėse dar ir todėl, kad Kartenos valsčiuje gimusio R. Dauginčio gyvenimas glaudžiai siejosi su Klaipėda.
Tiltų Gatvės Grindinys
Judresnėse gatvėse, kokia buvo ir Tiltų, vežimai greitai sugadindavo grindinį ir jį nuolat reikėdavo remontuoti. Anot istorikų, 1878-1879 m. buvo perklojamas ir Tiltų gatvės grindinys, o 1899 m.
XX a. pradžioje Tiltų gatvės grindinys buvo padalintas į tris juostas: vidurinioji buvo platesnė, iš tašytų akmenų, o kraštinės iš apvalių. Prieš grindžiant iš gatvės buvo išimti dujų vamzdžiai ir padėti po šaligatviu.
Paskutinį kartą naujas grindinys Tiltų gatvėje dėtas prieš daugiau nei 12 metų - 2008-ųjų pradžioje beveik 7 mln. litų kainavusius rekonstrukcijos darbus baigė bendrovė „Klaipėdos keliai”.
Pastato Renovacija Ir Iššūkiai
Dažnai dėl didesnių kaštų gyventojai nesiryžta pradėti kultūros paveldo objekto daugiabučio pastato modernizacijos. Taip pat renovuojant tokius namus, galima taikyti ne visas renovacijos priemones, kadangi turi būti ne tik pasiekti energinio efektyvumo rodikliai, bet ir išsaugota istorija.
Kultūros paveldo statinys apibrėžiamas kaip vertingųjų savybių turintis pastatas, kurios yra saugotinos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. Šie vertingi kultūros paveldo bruožai gali būti ir daugiabučio namo viduje, todėl ir dėl viduje atliekamų modernizacijos darbų gali reikėti tartis su Kultūros paveldo departamentu.
Vis dėlto, noras gyventi komfortiškai, taip pat valstybės teikiama parama tokių pastatų modernizacijai, paskatina gyventojus pradėti darbus. Šiandien sėkmingų tokios renovacijos pavyzdžių galima surasti ne vieną. Kultūriniam paveldui priskirto 1920 m. statybos Klaipėdos senamiestyje, Tiltų g. 4 daugiabučio renovacija įrodė, kad net ir išsaugant istoriją galima pasiekti B energinio efektyvumo klasę.
Renovuotas daugiabutis Tiltų g. 4, Klaipėdoje
Nors šio namo laukė daugiau iššūkių renovacijos metu nei įprasto daugiabučio, gyventojų sprendimas imtis renovacijos pasiteisino su kaupu - šiandien jie džiaugiasi ne tik ženkliai mažesnėmis išlaidomis šildymui, bet ir geresne gyvenimo kokybe.
Klaipėdoje esantį namą administruojančios įmonės vadovas Vaidas Barakauskas pasakoja, Tiltų g. 4 daugiabutis buvo pirmasis Klaipėdoje, priklausantis kultūriniam paveldui, kuriam rengtas ir sėkmingai įgyvendintas renovacijos projektas.
Didžiausias iššūkis renovuojant šį būstą buvo fasado sienų apšiltinimas. Įprastai būsto sienos apšiltinamos iš išorės, bet čia tokios praktikos taikyti negalėjome, siekiant išlaikyti fasado unikalumą. Susitarėme su gyventojais, kad leistų apšiltini namo sienas iš vidaus. Radome sprendimą, kaip tai atlikti su minimalia intervencija. Kadangi apšiltinus sienas iš vidaus reikėjo atlikti ir vidaus apdailą, būsto apšiltinimas užtruko ilgiau nei įprastai“, - pasakoja V. Barakauskas.
Renovuojant Tiltų g. 4 adresu esantį daugiabutį reikėjo išsaugoti ant fasado matomas rozetes -apskritus ornamentas ir apvalius langus.
Tiltų g. 1 namo puošmena - dekoratyvinis herbas bendrovės „Pamario restauratorius” buvo nuimtas nuo fasado ir šį pavasarį restauruotas. Jis į savo vietą turėtų sugrįžti tik apie 2022 m.
Šiandien pasibelsime į Genovaitės Jukilaitienės buto duris. Tai vienintelė šio namo gyventoja, atsilaikiusi prieš pačių įvairiausių permainų ir jos asmeninio gyvenimo, ir Klaipėdos, o ir visos Lietuvos vėjus, skersvėjus ir netgi, sakyčiau, uraganus. Ji, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, jau ne su vyru ar dviem sūnumis, o tik su dviem gražuolėmis katėmis dairosi pro buto langus į Danės upę, kurioje tuo metu, kai bendravome, išplaukė ledai.
Genovaitės Ir Vytauto Istorija
Kai Genovaitė nuo Panevėžio, o Vytautas nuo Raseinių susipažino Kaune, jie dar nežinojo, kad Klaipėda taps mylimu miestu, kuriame praeis visas jų gyvenimas.
Kilimo nuo Panevėžio, Genovaitė svajojo apie mokslus Žemės ūkio institute (dabar akademija) Kaune. Bet: "Į šį institutą, kaip ir Medicinos, buvo labai sudėtinga patekti. Namo grįžti "susimovusi" gėdijosi. Apsigyveno pas giminaitę, susirado darbą ir mokėsi buhalterių kursuose, manydama ir tikėdama, kad kitais metais vėl bandys "imti šturmu" tą patį institutą. Bet per tuos metus jos gyvenime kai kas pasikeitė - sutiko vaikiną, studijuojantį Kūno kultūros institute (KKI). O jos lėmė, kad Vytautas Jukilaitis, baigęs savo mokslus 1960 metais, gavo paskyrimą į abiem nelabai pažįstamą miestą - Klaipėdą. Tiksliau - į Klaipėdos jūreivystės mokyklą, kurioje fizinio lavinimo mokytojas privalės "muštruoti" būsimus jūreivius, o neretu atveju - ir būsimus jūrų kapitonus. Ir kokia laimė Jukilaičiams: beveik iš karto jiems buvo paskirta pastogė - butukas Žvejų g. 1/Tiltų g. Šitoje pastogėje pradėjo krykštauti Jukilaičių pirmagimis sūnelis Šarūnas, o po kelerių metų - ir Aivaras.
Daugkartinis Lietuvos, SSRS ir netgi pasaulio jaunių čempionas dviratininkas Jonas Romanovas, paklaustas, ar V. "Labai tėviškai pabardavo, kai mes, jauni, visai negalvojantys apie savo sveikatą, pusnuogiai mindavome pedalu, ir visai nesvarstydavom, kad reikėtų kuo prisidengti baigus treniruotę ar varžybų distanciją. Jukilaitis dalyvaudavo ir dviratininkų grupę lydinčiame "eskorte". Pamenu, kaip nuo jo galingo svorio susmegdavo motociklo lopšelis, kai jis ten įlipdavo. Mes Jukilaitį mylėjome būtent dėl to jo tėviško rūpesčio mumis, geltonsnapiais", - prisiminė J. Vėliau, jau "atitarnavęs" paskyrimą Jūreivystės mokykloje, dėl įvairių sumetimų V.
"Čia būdavo tiek darbo, kad neretai privalėjau triūsti ir po oficialaus tam skirto laiko. O juk rūpėjo mažamečiai sūneliai. Juos kartais mano mama išsiveždavo į Panevėžį pasidžiaugti, o aš beregint jų pasiilgdavau, ir mama tuomet labai patogiu Kaliningrado traukiniu gabendavo atgal. Dabar jau nežinau, kaip ten susidėliojo žvaigždės danguje, kad mane į Juozo Karoso muzikos mokyklą sekretoriauti pasikvietė tuometinis jos vadovas. Ir aš išėjau ten. Kai keitėsi vadovai, keitėsi ir sekretorės. Ir aš perėjau dirbti į "Snaigės" susivienijimą prekiauti ledais kioskeliuose.
Kai atėjo laikas Tiltų g. Tačiau Genovaitė tarsi mūras stojo prieš. Vyras, sūnūs lyg ir linko prie siūlomų variantų, tik Genovaitė, vienintelė iš šio namo gyventojų kategoriškai užsispyrė: kur gyvenom, ten ir gyvensim.
Kai Jukilaičiai atsikraustė į šį namą, juos supo daugiausiai rusų tautybės gyventojai. Genovaitė yra liudininkė kai kurių tų šeimų tragedijų ir komedijų. Bet turi išminties nei buvusių, nei esamų kaimynų nesmerkti ir "nepletkinti". Tik prasitarė labai užjausdavusi kaimynes moteris, kurias alkoholio įaudrinti vyrai imdavo lupti. "Juk sovietmečiu stambiems žmonėms nei viršutinių, nei apatinių drabužių nebūdavo. Na, o kaimynes toje spintoje slėpdama, į jų šeimyninius vaidus nesikišdavo.
"Negaliu sakyti, kad mano Vytautas buvo girtuoklis. Bet kai jau gerdavo, tai iki dugno. Tačiau jį gerbiau ir mylėjau todėl, kad jis be jokių išlygų, be galo, be krašto mylėjo mūsų vaikus. Ir labai rūpinosi užauginti dorus, kas be ko, ir sportiškus žmones", - prieraišumą vyrui argumentavo G. Jukilaitienė.