Gamtos vertę ir svarbą žmogui pervertinti išties sunku. Tačiau kodėl, net ir tai suprasdami, mieliau norime ja pasinaudoti, palenkti savo interesams ir įgeidžiams, o ne patys darniai prisitaikyti, įsiklausyti į jos poreikius? Norime tapti tais, kurie diktuoja taisykles, bet visai nenorime patys jų laikytis.
Augalų prigimties supratimas padeda žmogui siekti santarvės su savimi ir gamta. Geriausia vieta šiai dermei pajusti - parkai, kurie yra neatsiejama dvarų kultūros ir miestų istorijos dalis. Parkų želdinius sudaro įvairūs augalai ir jų kompozicijos. Didžioji dalis parkų augalų - vietiniai, tačiau pasitaiko ir svetimžemių. Juose sukurti įvairūs gamtai nebūdingi augalų deriniai mums palieka įspūdį ir formuoja išskirtinę tik parkams būdingą biologinę įvairovę.
O kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo mūsų aplinka sveikesnė. Tai labai aktualu miestams. Jų vystytojai turėtų nepamiršti, kokia didelę reikšmę gyventojų dvasinei ir fizinei gerovei turi seni medžiai. Europoje miestų želdiniai tęsė parkų kultūrą. Ir Lietuvoje turime miestą, prasidėjusį nuo parko - tai grafo Vladislovo Tiškevičiaus XX a. pradžioje įkurtas Lentvaris.
Antikvariatas ir sendaikčiai interjeruose - amžina „Vintažo ženklų“ tema ir gal net jų atsiradimo priežastis. Šiandienos kontekste ši tema įgauna ir dar vieną aspektą, apie kurį iki šiol nei pernelyg kalbėta, nei galvota, bet taip yra: antikvarinių daiktų naudojimas - tai kiekvieno pardavėjo ir pirkėjo sąmoningas ar nesąmoningas prisidėjimas prie tvaraus naudojimo, kuris dabar tapo tokiu madingu, o antikvariato srityje vyksta taip seniai kaip egzistuoja pasaulis.
Panaudosim kažką seno ar senoviško - nereiks gaminti naujo; restauruosim - išsaugosim; neišmesim - nebus dar vienos šiūkšlės. O jei tai kažkada taps svarbu vis didesniam skaičiui žmonių, planeta ims ir kokį kartą kitą lengviau įkvėps. Viskas paprasta ir be jokių pastangų. Tiesa su viena sąlyga: TAI TURI PATIKTI.
Dr. Restauratorė, dizainerė ir dailininkė Jurgita Špakovskytė sunkiai besuskaičiuotų, kiek baldų jos rankose prisikėlė naujam gyvenimui. O tai, kad jos veikla dar yra tausojanti gamtą bei prisidedanti prie tvaraus naudojimo, Jurgita prisipažino visai neseniai supratusi.
„Visada galvojau tik apie tai, kokį grožį sukursiu, baigusi darbą, man svarbiausia buvo galutinis rezultatas. Ir tik visai neseniai supratau, kad savo kaip restauratorės veikla, tikrai prisisidedu prie gamtos, kuri man pačiai yra be galo svarbi, išsaugojimo. Mane pačią ši mintis labai nudžiugino, juk ekologija - tikrai didžiulė šiandienos aktualija. O aš savo grožį kuriu, dalyvaudama tame gamtą saugojančiame rate”, - sakė Jurgita Špakovskytė ir čia pat prisipažino šiuo metu restaurauojanti jau trečią kartą atnaujinamą fotelį.
Iš tiesų, daugybė daiktų būtų tiesiog išmesti, jei ne galimybė juos atnaujinti, restauruoti, keisti ir visiškai perdaryti. Restauruoti senus daiktus ji mano, kad naudinga ir taupumo sumetimais. “Be to, restauruoti senus baldus ir turėti labai gražų rezultatą yra vis dėlto pigiau, nei pirkti naują itališką replika. O kas gražiau, geriau ir patvariau, dar klausimas. Dar galiu pasidžiaugti, kad jau turiu mokinių ir pastebiu, kad tiek ši veikla, tiek jos rezultatai pradeda dominti ir jaunus žmones. Jie galbūt irgi nori gyventi įdomiau”, - sakė Jurgita.
Šiandien ji yra žinoma ne tik kaip restauratorė, bet ir kaip interjero dizainerė, dirbanti su senoviniais baldais, pati tapanti ne tik paveikslus, bet užsiimanti ir sienine tapyba, kuri taip pat darosi vis populiaresnė. Pasidžiaugė, kad turi pastovių užsakovų ir net nesuabejojo, kad antikvarinių baldų kada nors gali nereikėti - tai amžina mada.
„Žmonės, ilgus metus gyvenę gana kukliai, šiandien nori prabangos, ir kai turi galimybių, ją renkasi. Ne vien minimalizmas šiandien vilioja užakovus. Pakanka ir tokių, kurie nori solidžių klasikinių interjerų ir su geru antikvariatu, ir su kokybiškais restauruotais baldais. Nori kartais auksinių detalių, gipso apdailos, baroko ir rokoko stiliaus. Visa tai žmonėms dar asocijuojasi ir su ilgaamžiškumu, o tas irgi yra patrauklu - kas gi mėgsta dažnus remontus? - svarstė Jurgita.
Ji pati šiandien dažnai restauruoja, o kartais tiesiog visiškai perkuria minkštų baldų, ypač kėdžių ir fotelių, vaizdą. Mėgsta naudoti auksą, prabangius audinius, nors visada įsiklauso į užsakovo poreikius, jaučia jo nuotaikas ir net skonį. Prisipažįsta, kad dažnai iš seno baldo lieka tik karkaso forma, daiktas pasikeičia neatpažįstamai, bet anot Jurgitos, jis gyvena toliau, ir galbūt sulauks dar vienos restauracijos.
Tuo pačiu ji sakė norinti skaitytojams priminti, kad seno antikvarinio daikto vertė dažnai metams bėgant tik kyla, ko niekada neatstiks su nauju daiktu, todėl daugeliui žmonių tai irgi galėtų būti rimtu motyvu, įsigyjant senovinius baldus ir kuriant savo namus su jais.
Taigi tvarumo tema kol kas antikvarininkų pasaulyje tik lengvai šmėkščioja tarp visų darbų, poreikių ir norų. Bet šioje strityje ji gyva savaime, todėl ne už ją agituojame. Agituojame neaplenkti parduotuvių, kurioje rasite sustojusio laiko ženklų. Pripažinkime: jei jau nutiko taip, kad daliai visuomenės parduotuvės patinka labiau nei parodų salės, neignoruokime šiame vartotojiškame pasaulyje šio fakto. Sakoma, kad praeities baldų gamintojai galvojo rankomis. Rankomis padaryti dirbiniai priskiriami tikrosioms vertybėms, kurias puoselėdami galime tikėtis fizinės ir dvasinė gerovės.
Tokiems dirbinimas dabar kilus kultūrinio paveldo saugojimo vajui suteikiame ypatingą vertę, nors seniau jie nebuvo tokie vertingi. Pramoninės masinės gamybos daiktai (pavyzdžiui, dėl jų formų tikslumo) buvo vertinami labiau už senuosius rankų darbo gaminius, turėjusius vos pastebimų „defektų“ (kurie dabar ypač vertingi kaip rankų darbo įrodymas).
Maždaug nuo Restauracijos laikotarpio (1815- 1830) rankų darbas dėl nepaprastai greitos pramoninės, pigios gamybos raidos Prancūzijoje pradėjo nykti. Būtent tada imta aktyviai kopijuoti stiliaus baldus, plagijuoti originalus pagal senųjų baldų modelių pavyzdžius.
Tuo tarpu kitų posovietinių šalių problemos panašios į mūsiškes. Žmonės čia pirmiausia galvoja, ką gi pasiimti sau, menkai mąstydami apie tai, kaip kurti bendrąjį gėrį. Vyrauja įsivaizdavimas, kad tai, ką aš dabar paimsiu, tą ir turėsiu, nes paskui visi viską išsidalins ir imti nebebus ko.
Anksčiau vyravo toks supratimas: jei man patiko kažkuris žemės sklypas ir aš jį įsigijau, tai reiškia, kad dabar jame galėsiu daryti, ką panorėjęs. Tačiau taip nėra. Visų pirma būtina išsiaiškinti, ką tame sklype leidžiama daryti, o ko negalima, ir tik tada mąstyti, ką gi ten būtų galima nuveikti. Džiugu, kad kuo toliau, tuo dažniau įsigydami žemę žmonės klausia, ką gi jie ten galės veikti, kokia veikla neprieštaraus įstatymams.
Puikiai suprantu, kad žmogus gali ir turi disponuoti savo nuosavybe, tačiau nemanau, kad suteikią jam teisę nepaklusti įstatymams, kad jis gali nepaisyti apribojimų. Nė vienas iš mūsų nesukūrė nei žemės, nei miško, nei upių, todėl kraštutinis reikalavimas privačią nuosavybę laikyti šventa iš esmės nėra teisingas.
Taip, manipuliavimo viešąja nuomone šiuo klausimu tikrai daug. Kita vertus, visada pabrėžiu, kad ne direkcijos ir ne tarnyba yra tie, kurie kažką leidžia ar kažko neleidžia. Tai teisės aktai numato, kas ir kaip turi būti, o mes siekiame užtikrinti, kad tai būtų įgyvendinama. Nesame akli, matome, jog teisės aktuose yra spragų, matome, kad tam tikrų situacijų jie nereglamentuoja ar reglamentuoja nepakankamai, netiksliai, todėl esame suinteresuoti juos tobulinti.
Mes tik giname gyvosios gamtos interesą. Juk gamta pati neapsigins, jai turi kažkas atstovauti. Ir kai kas nors sako, kad mes neginame žmonių interesų, iš dalies reikėtų su tuo sutikti. Tai skamba išties reikšmingai ir patraukliai, bet tokiu atveju žmonės neretai galvoja, kad štai ginti gamtos interesą - tai saugoti gamtą nuo žmonių, tarp jų ir tų, kurie tos saugomos gamtos apsuptyje gyvena ar dirba.
Ko gero, reikia pasakyti, kad aukščiausias siekinys yra abiejų interesų - žmonių ir gamtos - suderinimas. Tačiau jis negali vykti gamtos sąskaita. Mes taip pat turime prisitaikyti, suprasti, kodėl ir kam saugom. Ir kad saugom ne nuo žmonių, bet nuo perdėto jų egoizmo. Žmogus gamtai reikalingas taip pat, kaip ir gamta žmogui.
Tokių situacijų, kai neįmanoma suderinti gamtos, žmonių, kultūros paveldo interesų, yra labai nedaug. Reikia tik noro ir fantazijos. Negalima, o ir nėra reikalo vieną veiklos modelį taikyti visur. Pavyzdžiui, imkime taip išpopuliarėjusius SPA ar vandens pramogų parkus. Savaime tai tikrai nieko blogo, bet yra vietų, kur tokia veikla negalima.
Tokiais atvejais reikia ne piktintis apribojimu, bet mąstyti, ką gi čia būtų galima sukurti unikalaus, išskirtinio, kas lygiai taip pat trauktų žmones. Saugomose teritorijose yra labai daug tokių neišnaudotų galimybių. Kai veikla sutapatinama išimtinai su statybomis, kyla daugybė nesusipratimų. Veiklų gali būti pačių įvairiausių ir tikrai pelningų, bet kartu neturinčių nieko bendro su statybomis ten, kur jos draudžiamos. Tiesiog žmonės dėl kažin kokių priežasčių nežiūri plačiau, nepamąsto, kad apribojimas tam tikra prasme tėra galimybė sugalvoti kažką visiškai naujo.
Jei negalima įrengti vienos rūšies pažintinio tako, tai veikiausiai bus galima įrengti kitokį ir pan. Ar pavyks tai pasiekti - laiko klausimas. Tačiau kalbėti apie pažangą tikrai galime. Susėdę peržiūrėjom visus diskutuotinus ar konfliktinius atvejus, bene daugiausia dėmesio skirdami vadinamajam vandens pramogų parkui, kurio vaizdas, panašu, bus esmingai pakoreguotas. Tikėtina, jog bus apsistota ties natūralaus jūrinės terapijos centro įkūrimu.
Visada sakiau, kad svarbiausia suvokti, jog reikia statyti taip, kad nereikėtų griauti. Žinau, kad visai išgyvendinti savavališkų statybų be labiausiai akis draskančių pastatų nugriovimo nė viena šalis nesugebėjo. Tarkime, italai šį procesą suvaldyti pajėgė tik tada, kai pradėjo griauti ir didžiausius bei prabangiausius savavališkai pastatytus pastatus pajūryje ir kitose teritorijose. Manau, kad tokių pamokų Lietuvoje tikrai reikia.
Nes kol egzistuoja nuostata, kad nors statybos neteisėtos, jas vis tiek įmanoma kaip nors „susitvarkyti“, nieko gero nebus. Jei įstatymas ir kiti dokumentai aiškiai numato, jog statybos negalimos, tai ir neturi kilti minčių, kad įstatymą galima kažkokiu būdu apeiti. Jei staiga būtų sugalvota, kad tokius statinius galima įteisinti, tai sugriautų žmonių tikėjimą teisingumu.
Labai sunku atsakyti vienareikšmiškai, nes kriterijai iš tiesų yra labai skirtingi, ypač jei lygintume su kitų šalių praktika ir patirtimi. Natūralu, kad jei paimtume kalnus arba jūrines teritorijas, tai saugomos teritorijos ten užima didžiulius, kartais milžiniškus plotus.
Tačiau jei bandytume ieškoti kažkokio objektyvesnio dydžio, tai galima remtis „Pasaulio išsaugojimo sąjungos“ ekspertų dar 1992 m. parengtais dokumentais, kuriuose nurodoma, kad Žemės rutulyje turėtų būti ne mažiau kaip 10 -15 proc. saugomų teritorijų. Lietuvoje saugomos teritorijos užima 15,6 proc. teritorijos. Tai yra Europos vidurkis. Tuo tarpu Vokietijoje saugomos teritorijos yra labai didelės ir užima 50 proc. šalies ploto.
Čia svarbus ir dar vienas momentas, liečiantis taisyklių saugomose teritorijose laikymąsi. Visada žaviuosi užsienio šalyse vieningai pagal taisykles besitvarkančius žmones. Netgi tie, kurie gyvena ne saugomose teritorijose, jaučia poreikį išlaikyti seną architektūrinį stilių, per ilgus laikus nusistovėjusį vienos ar kitos teritorijos savitumą ir išskirtinumą. Siekti tokios darnos visos Lietuvos mastu taip pat būtų prasminga.
Lietuva Europos žemėlapyje
Lietuvis niekada nesuras geresnės vietos už savo namus, už šį gamtos stebuklą, už šią trijų milijonų žmonių gimtąją žemę. Lietuva- tai pats die...