Gyvename tokį tautinės buities laikotarpį, kuris vienu atžvilgiu dramatiškas, kitu - labai kūrybiškas. Kūrybinė dinamika reiškiasi nuostabiu gajumu net pačiose nepalankiausiose sąlygose. Daugiau dėmesio, kaip ir kituose kraštuose, buvo skiriama buitiniams, politiniams, ekspansijos arba gynybos reikalams. Nežiūrint to, kultūrinis gyvenimas brendo ir tolydžio vystėsi. Brendo atskiromis proveržomis, kurios nuo XVI a. vidurio kristalizavosi į sąjūdžius savai raštijai kurti, kalbai vystyti, švietimo lygiui kelti, savai praeičiai tyrinėti.
Kultūra bręsta kontrastų ir kovos keliu, ir tai ypač ryšku mūsų tautos atveju. Mūsų istorijoje kultūros žmonių galerija yra plati ir spalvinga - sunku net pasirinkti, dar sunkiau grupuoti. Vieni ir kiti grumiasi su svetimybėm ir menkavertybėm. Kultūros žmonių vaidmenį sunku aptarti ir išskirti nuopelnais, nes ne visi kultūros vyksme dalyvauja tuo pačiu polėkiu. Vieni meta kultūros apmatus, kiti juos ataudžia. Vieni kultūros gyvenimą dinamina, kiti palaiko aukštumoje.
Lietuviškas žodis seniai buvo gimęs, gal net seniau už kitų Europos tautų, bet tik neįrašytas į jokius paminklus. Užtruko gerą šimtmetį, kol lietuvių kalba krikščionybės prieglobstyje ėmė vystytis į raštą, pradžioj tik rankraštinį. Jam išeiti viešumon ir plačiau pasklisti vis trūko sąlygų, kol pagaliau buvo sulaukta pirmųjų lietuviškų knygų. Pirmieji žinomi jų autoriai buvo Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša, o kiek nežinomųjų?
Mažvydas - įdomi tema ir dar įdomesnė problema. Kas iš tikro jis buvo? Kokios sąlygos jį iškėlė paviršiun? Ar jis vienas ėmėsi lietuviškai rašyti? Mažvydas, kilimo valstietis ar miestelėnas, ne bajoras, jaunystėje buvo pasiekęs rimto išsilavinimo, tik nežinoma kur - Vilniaus katedros mokykloj, prie kurio nors vienuolyno ar gal kokiame dvare - privačiai. Jis gerai mokėjo lotynų kalbą ir neblogai išmanė teologiją.
Grįžęs į Vuduklę, jis sudarė naują mokinių grupę, kurioje, sakoma, buvęs ir Mažvydas - žemaitis, kaip tik kilęs iš šių apylinkių. Tai buvo speciali mokykla, ruošusi didikų vaikus universitetinėms studijoms. Su jaunuoju kunigaikščiu atkilo Vilniun ir jo motina karalienė Bona. Jaunamečio valdovo globėju, kaip jo pusbrolis, norėjo būti ir Prūsų hercogas Albrechtas, buvęs kryžiuočių magistras, perėjęs į liuteronizmą. Albrechtas norėjo tapti Lietuvos regentu ir verbavo tarp didikų politinius šalininkus bei religinės reformos simpatikus.
Pati reformacija Lietuvoj dar neturėjo dirvos, kaip Prūsuose tarp vokiškųjų ponų ir miestelėnų. Vokiečių, kurie pirmieji domėjosi reformacija, Lietuvoj buvo nedaug ir tie patys telkėsi labiau Vilniuje ir iš dalies Kaune. Atviresnis judėjimas ėmė reikštis vėliau, bet ir tai neryškus. Bene pirmasis kunigas, iš sakyklos Šilalėje ėmęs skelbti liuteronizmą, buvo Jonas Tartyla iš Batakių, tada priklausiusių Kęsgailam. Antrasis žinomas iš kunigų, pradėjęs liuteronizmo tezes skelbti Vilniuje, vokiečių Šv. Onos bažnyčioje, buvo kun. A. Kulvietis, minėtos mokyklos direktorius. Be kitko jį rekomendavo pamokslininku vokiečiams hercogas Albrechtas.
Kun. Tartyla buvo atleistas iš pareigų Žemaičių vysk. Vierbickio ir pasitraukė į Prūsus. Anksčiau, tiesa, nebuvo jokio varžymo iš valstybės pusės. Kun. Kulvietis, nelaukdamas jam ruošiamo bažnytinio teismo ir eventualių kaltininimų remiantis karaliaus dekretu, pats 1542 m. slapta pasitraukė iš Vilniaus ir nuvyko pas hercogą Albrechtą Karaliaučiun. Tada iškilo naujo tinkamo pakaito klausimas, ir hercogas 1545 metų pradžioj kreipėsi laišku į savo patikėtinį Žemaičiuose - Joną Bilevičių, prašydamas surasti jam Mažvydą. Paskui hercogas rašė pačiam Mažvydui, kviesdamas atvykti į Karaliaučių.
Atvyko birželio mėnesį, gavo hercogo paramą ir ėmėsi ruošti katekizmą. Tų metų rugpiūčio 1 dieną įsirašė studentu į Karaliaučiaus universitetą. Mažvydas baigė katekizmo ruošos darbą per pusę metų ir atidavė Hanso Weinreicho spaustuvei Karaliaučiuje. Spaudos darbas užtruko beveik ištisus 1547 metus. Pačiam penkių dalių katekizmui buvo skirta 23 puslapiai ir vienuolikai giesmių su gaidomis 30 puslapių. Prie to pridėta 4 puslapiai elementoriaus, versto iš lotynų kalbos, prakalba lotynų kalba, kurią parašė Karaliaučiaus universiteto rektorius Staphylus, ir eiliuota įžanga lietuvių kalba, kurioje akrostiku įrašytas (nuo 3 ligi 17 eilutės) Mažvydo vardas ir pavardė.
Ruošdamas katekizmą, Mažvydas įsirašė teologijos studentu į Karaliaučiaus universitetą. Tai rodytų, kad jis pilnų teologinių kvalifikacijų dar neturėjo. Tiek metų teologijos anais laikais užteko, kad būtų buvęs įšventintas kunigu. Kitas klausimas: kur ir kaip Mažvydas pasiruošė lietuvių rašto kalbai? Tiesioginių žinių nėra, bet jo ryšys su Rapolionio-Kulviečio grupe ir šių mokykla Vilniuje jau daug pasako.
Kulvietis buvo ne tik teologas ir juristas, bet ir filologas, mokėjęs biblines kalbas, be to, vokiečių, italų, lenkų. Jis vertė į lietuvių kalbą Dovydo psalmes ir, pasak Vc. Biržiškos, “buvo paruošęs ištisą rinkinį lietuviškų giesmių” (op. cit. 85). Rapolionis, mokėjęs klasines kalbas ir hebrajų, vertė evangelijas, o be to rašė giesmes. Iš Mažvydo bendralaikių, kurie pasirodė raštingi, minėtini dar šie kunigai: Stasys Marcijonas, studijavęs su Mažvydu Karaliaučiuje, vėliau klebonas Lazdynuose; Aleksandras Rodūnionis, atvykęs užbaigti teologinių studijų tais pačiais metais, kaip ir Mažvydas, vėliau Kaukėnų klebonas; Baltrus Vilentas, Mažvydo pusbrolis - bajoraitis, atvykęs kiek vėliau į Karaliaučių, čia baigęs studijas ir nuo 1550 m.
Lietuvišku raštu, kaip matome, domėjosi dvi kunigų kartos - vyresnė ir jaunesnė. Pastaroji karta atrodo buvusi gausesnė gal dėl to, kad iš jos buvo daugiau pasitraukusių į Prūsus. Iš pirmosios pasitraukė trys mums žinomi, bet ir ši karta turėjo būti žymiai didesnė. Mūsų raštijos tyrinėtojai teigia, kad rankraštinių maldų, giesmių ir evangelijų vertimų būta žymiai anksčiau, tik vis nepasisekė jų rasti. Nors “senieji tekstai nėra išlikę, bet apie juos kalba istoriniai šaltiniai”, pastebi J. Lebedys, ir tuos šaltinius jis analizuoja Mik. Daukšos monografijoj (Vilnius, 1963, 174-76).
Pagaliau 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoj, rankraščių skyriuje, buvo rasta 1503 m. Strasburge išleista knyga Tractatus socerdotalis, kurios gale buvo ranka įrašyti poteriai lietuvių kalba. Rastoji knyga su pridėtiniais lapais buvusi įrišta prieš 1510 metus, o maldų įrašai padaryti apie 1517. Kadangi radinio knyga priklausė pranciškonų bibliotekai Vilniuje, tad ir lietuviškų maldų įrašytojai galėjo būti pranciškonai - bernardinai. Kad lietuviškasis raštas yra žymiai senesnis, negu Mažvydo katekizmas, tvirtina keletas kvalifikuotų žinovų.
Norvegų kalbininkas Chr. S. Stang, parašęs studiją apie Mažvydo katekizmo lietuvių kalbą, teigia, kad šiame katekizme yra “įvairaus senumo kalbinė medžiaga. K. Jablonskis, tyrinėjęs Mažvydo kalbinę aplinką, teigia, kad bendrinė lietuvių kalba buvo susidariusi prieš pasirodant pirmajai lietuviškajai knygai ir kad ta kalba jau buvusi vartojama raštui. Tai patvirtina ir Vilniaus sinodas, paskelbęs 1528 metais reikalavimą, kad parapinių mokyklų mokytojai “savo mokiniams teisingai aiškintų šventąsias evangelijas bei Pauliaus laiškus lygiai abiem kalbom - lietuvių ir lenkų”.
Šiame kontekste svarbu apžvelgti ir liaudies kultūros vaidmenį. Liaudis kūrė savo gyvenimo būdą ir kristalizavo jo formas per šimtmečius. Tomis formomis dailino, dramatino, lyrino ir prasmino savo gyvenimą. Liaudinė kultūra sukaupė gyvenimo išminties ir kūrybos lobius, kuriais galėjo pasinaudoti ir naujai besikurianti miestinė-inteligentinė mūsų buitis. Pirmiausia susidomėjome kūrybiniu liaudies žodžiu, vadinamąja tautosaka - dainomis, pasakomis, padavimais, legendomis. Toliau susirūpinome „užburta liaudies siela", praplėteme tautosakos lauką į raudas, oracijas, dialogus, patarles, priežodžius ir mįsles. Vėlokai pastebejome, kad „tautosaka yra daugiau, negu liaudies dailioji literatūra - ji yra kartu ir jos kultūros istorija, psichologija ir filosofija”.
Tradicijos stiprina kolektyvą, reguliuoja etiketą, žmonių elgesį, padeda stabilizuoti ir stiprinti idėjas. Šis leidinys skirtas šeimų tradicijoms, kurios yra turtingiausios ir reikšmingiausios visose visų tautų kultūrose. Čia apsiribojame šeimos kūrimo vyksmais, pradedant nuo pažinties, einant prie sutarties ir santuokos, baigiant santuoktiniu vaisiumi - kūdikiu bei jo ugdymu. Neliečiame socialinių, kultūrinių, religinių tradicijų bei tradicinių papročių, kurie buvo išaugę šeimų bendruomenese.
Tradicijos? Reikalas
Pradėkime nuo to, kas žmogų verčia susidomėti, įsijausti. Tai tradicijų reikalas. Bandykime šį reikalą suprasti kaip trejopai savą: žmogišką, tautinį, šeiminį - ypač šeiminį, nes į šeimą sueina ir žmogiškieji, ir tautiniai tradicijų pradai.
Žmogiškasis Reikalas
ŽMOGIŠKĄJĮ reikalą mums atskleidžia viena graikų legenda apie milžiną Antėją. Antėjas buvo jūrų dievo Poseidono ir žemės deivės Gajos sūnus - stipruolis, kurio niekas nepajėgė įveikti. Jo visa jėga slypėjo sąlytyje su motina Žeme. Legendą galima suprasti kaip teigiančią, kad žmogaus jėga priklauso nuo žemės. Motina žemė -tai tas dvasinis lobis, kuris šimtmečiais buvo sukrautas žmogaus sąmonėn, valion, jausenon. Tai yra gyvoji žemės dvasia ir jėga, kurią mes vadiname tradicijomis.
Tautinis Reikalas
TAUTINĮ reikalą mums primena žydų likimas. Ši tauta be savos žemės išbuvo beveik du tūkstančius metų. Žmonės buvo išblaškyti įvairiuose kontinentuose, įsimaišė į svetimas tautas, apsupti svetimų kultūrų ir religijų. Bet jie turėjo savas tradicijas, papročius, suaustus su savo religija. Jie tų papročių laikėsi, juos saugojo ir gynė. Tradicijos yra šimtmečiais sutelkta tautos išmintis ir patirtis. Viena ir antra laikosi tautos dvasia. Jai augti reikia žemės, reikia vienalytiško bendruomeninio gyvenimo. Tradicija yra savos žemės kūrinys, o jos netekus - papildinys. Tradicijos svetur išlaiko vieningumo sąmonę ir ryšį su sava žeme. Pagaliau, kaip rodo žydų pavyzdys, tradicijos padeda tautai grįžti į prarastąją žemę.
Šeiminis Reikalas
ŠEIMINĮ tradicijų reikalą mums atskleidžia Amerikos sociologai, kurie teigia, kad jaunamečių nusikaltimai, kurių taip gausu šiame krašte, kyla iš to, kad jaunimas netenka tėvų atsivežtųjų tradicijų, o Amerikos gyvenimas jų dar neturi. Iš tų tautinių Amerikos grupių, kurių tėvai laikosi savų tradicijų ir jas perduoda vaikams, mažiausiai tėra nusikaltimų. Šeima laikoma tradicijų saugotoja. Tradicijos yra įpavidalintas dorovės kodeksas, pritaikytas šeimos pedagogikoje. Kur nėra tradicijų, ten nėra nei pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo, nei dorinės pedagoginės atsakomybės. Šeima yra pagrindinė žmogaus ugdymo mokykla. Ji yra ir visos tautos fizinis bei dvasinis lopšys. Jei tradicijos sunyksta šeimoje, jos sunyksta ir tautinėje bendruomenėje. Kai sunyksta tradicijos, žmogus ir tauta netenka dorinės, dvasinės atramos.
Samprata
Kartais mes laikomės kokio dalyko, bet į jį nesigiliname. Taip nesigilino į tradicijos esmę ir mūsų protėviai, nes jie gyveno tradicijomis. Mums reikia aiškintis, suprasti ir įsigilinti, kas gi yra tradicija. Šiuo vardu mes kartais vadiname net tai, kas iš tikro nėra tradicija.
Sąvoka
Tradicija yra lotynų kalbos žodis, reiškiantis perdavimą. Mūsų kalbininkai bandė tradiciją lietuvinti padava. Žodiškai -tradicija būtų perduodamas dalykas. Aišku, perduodama tai, kas gauta, perimta, išsaugota, išlaikyta. Perduodama visoks žinojimas bei patyrimas. Į tą žinojimą bei patyrimą įeina pažiūros į pasaulį bei gyvenimą, tikėjimas, dorovė, elgesio būdas, kultūrinės vertybės, socialinių santykių formos.
Pats perdavimas čia suprantamas natūralus, gyvenimiškas. Tai reiškia, kad tradicija nėra perduodama raštu, moksliškai ar mokykliškai, bet žodiškai, veiksmiškai, paprastu gyvenimišku būdu. Tradicija tad yra ilgo laiko būvyje išsiryškinusi tautos išmintis bei patirtis, įvilkta į tam tikras formas, tapusi pažinimo šaltiniu bei elgesio kodeksu ir perduodama iš kartos į kartas gyvu žodžiu bei praktiniu veiksmu.
Giminingos Sąvokos
Tradicijos sąvokai geriau suprasti pravers ją palyginti su kitomis. Mes turime kitus du žodžius - įprotį ir paprotį, kurių prasmė priartėja prie tradicijos, jeigu visus tris žodžius palyginsime, rasime juose panašumų ir skirtumų. Imkime ketvertą atžvilgių - asmenų, dalyko, laiko ir vertės - ir palyginkime.
Asmenų Atžvilgiu
Asmenų atžvilgiu įprotis daugiau asmeniškas, paprotys - daugiau grupiškas, o tradicija -bendruomeniška. Kai sakome įprato, tai turime galvoje atskirą žmogų. Kai kalbame apie paprotį, galvojame apie tam tikrą žmonių kategoriją. Kai sakome apie ką nors tradiciška, mes galvojame apie kokią nors bendruomenę -šeimą, parapiją, tautą.
Dalyko Atžvilgiu
Dalyko atžvilgiu įprotis ir paprotys reiškia kokią nors pasisavintą savybę ar ypatybę. Tai yra tam tikras bruožas, būdingas žmogui arba grupei, bet jis neišreiškia viso žmogiškojo ar grupinio charakterio. O tradicija paliečia visą bendruomenės charakterį, sakytum, teikia jai tam tikrą veidą. Kalbėdami apie įprotį ar paprotį, mes dalyką apibrėžiame ar apsiauriname. Tradicijos atveju mes lyg vengiame apibrėžti ir konkretizuoti.
Laiko Atžvilgiu
Laiko atžvilgiu įprotis daugiau laikinis ir nepastovus, nors gali pasidaryti ir pastovus. Paprotys -daugiau pastovus, o tradicija - ilgalaikė, šimtmetinė. Įpročio laikinumui pabrėžti mes kartais sakome: „Didelio čia daikto: įprato - atpras". Kalbėdami apie papročius, mes rišame juos su pastoviais įvykiais. Minėdami tradicijas, mes įsakmiai pabrėžiame.
Visa tai padeda suprasti, kas ant svieto visu turtingesnė - liaudies išmintis, įkūnyta tradicijose, papročiuose ir įpročiuose, perduodama iš kartos į kartą. Tai yra tautos dvasinis turtas, kuris padeda išsaugoti tapatybę ir stiprinti bendruomenę. Būtent tradicijos leidžia mums jaustis susijusiais su savo praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Šventė! Ne kiekviena sukaktis reiškia jubiliejų, tik išgyvenus eilinį dešimtmetį įprasta atsigrįžti atgal, gal net su tauraus gėrimo taure rankoje, kas tokią dieną net griežčiausiam abstinentui nelaikoma nuodėme, paminėti reikšmingiausius praėjusio laiko įvykius, nuveiktus darbus. Pritylam susimąstę apie ateitį, nejučia pagalvojam - o ko čia džiūgauti, jei taip pastebimai sutrumpėjo mums skirtas laikas? Su retom išimtim žmogui skirta dešimt jubiliejų.
Štai ir išgyvenau iki šio rudens. Visą gyvenimą lydėjo sunkios ligos su realia galimybe numirti, bet lemtis vis pasirūpindavo, kad su ja prasilenkčiau. Prieš porą metų juokais pasakiau, kad dar negaliu mirti, turiu dar bent sykį nuvažiuoti į mišką ir rasti bent vieną baravyką. Dveji metai, tarsi pagal mano užsakymą, buvo visiškai negrybingi, o ir miškai atrodė nepasiekiamai toli, patyliukais gyvenau, privengdama tampyti liūtui už ūsų.
Dabar tik supratau, kaip tai teisinga, kad mūsų laikas ir yra tik mūsų. Gyvenime, mes svetimėjam, mes daromės juokingi, įkyrūs, ateinantiems nebesuprantami ir jūsų nesuprasdami, todėl išeidami mes išsinešim savo laiką, gyvenseną, vertybes, kalbėseną ir papročius, madas, dainas, ligas. Mes nebespėjam su tavim, mus daug kas stebina, mus daug kas žeidžia, skaudina - niokojama gamta, skubėjimas gyventi, namai be kaminų, tyla miestelių, kaimų gatvėse - nekrykštauja vaikai.
Einu, einu, einu... Viena. Atlikusi. Esu vertinama tik tiek, kiek duodu, pasakau, o ne tiek, kiek išgyvenu savyje, sukuriu sau. Apie mane žino, vertina, atsimena tik tiek, kiek pati primenu. Tai mintys po gyvenimo. Bendravimas su pasauliu per meninę kūrybą yra gilesnis, esmingesnis, spalvingesnis, jausminiam fone stipriau išgyvenamas. Mes klystame, jei manome, kad mums svarbiausia yra pažinti pasaulį. Šios dienos mano kedenamą problemą taupiai, bet tiksliai išriša lietuviškas posakis: „Iš akių ir iš širdies“.
Šiandien motinos diena, netikėtai graži, tyli po praėjusios savaitės darganų. Šviesos tiek daug. Ir laiko daug. Miestelis atrodo tuščias, tik plentu vis dar lekia mašinytės, nors reta kuri bepasuka kapų pusėn, neilgai trukusios sugrįžta ir padidinusios greitį nuskuba į kalną, į savo ne čia, kažkur kitur, susikurtus gyvenimus.
Agota eina takeliu nuo ligoninės link buvusios ambulatorijos, tarsi nieko nė negalvodama, tiesiog jausdama tą pavasarišką dieną, miestelio nuotaikas, ją netikėtai apima keistas jausmas, lyg būtų atsitiktinai atvertusi seniai seniai savo pačios parašytą knygą ir staiga atradusi tą praeities pasaulį, kurį, atrodė, jau buvo pamiršusi, bet kuriame viskas netikėtai pasirodė taip pažįstama, įprasta, sava, išgyventa ligi gelmių, kad smulkmenos išnyko, nė nebepastebimos, liko visuma, gyvenimas. Kažkada jauna, tik atvažiavusi dirbti, ėjo tuo pačiu štai taku.
Dabar gamta daro savo, žolių kuokštai kilnoja, ardo tą ploną dangos sluoksnelį. Agota tuomet pasiūlė palikti palei taką gėlynėlius tik tarpeliais ir buvo nustebinta stojusios tylos. - Bus kapeliai - ir stojo dar kurtesnė tyla. Tą rudenį, Vėlinių naktį, kažkas tikrai ant tų „kapelių“ uždegė žvakeles.
Atsimena. Įsižiūri, koks varganas, staiga susenęs atrodo antrą šimtametį įpusėjęs pastatas mažais langeliais, kuriame dar neseniai buvo ambulatorija, o šimtą metų prieš tai klebonija - tarsi pritūpęs po pilka skiedrų stogo kepure. Gal taip atrodo todėl, kad jau tokie dideli paaugo be jokios tvarkos kiemely įsigyvenę klevai, kurių, kiek žinia, niekas nesodino, tik nebeprižiūrėjo, leido augti savaiminukams. Ir ji po kelis kartus per dieną eidavo pro šalį, bet jų nepastebėdavo. Dabar po jais tvyro švelnus, žalzganas pavėsis, saulei smelkiantis pro gležnus, ką tik išsprogusius lapelius. Kleveliai žydi. Pavasaris. Jaunystė ir senatvė.
Ambulatorija iškraustyta į naujai pastatytą šiuolaikinį mūrinuką, o senojo namo kambariai išdalinti po vieną ar du tokiems pat „atlikusiems“ žmonėms - vienišiems senukams, panorusiems iš tolimesnių kaimų pareiti į miestelį, arčiau bažnyčios, daktarų, neturinčiai kur gyventi jaunai šeimai su vaikeliu - laikinai, kol susiras ką geriau. Kai kurie kambariai stovi tušti, jų niekam nebeprireikė, langai užkalti lentomis. Laikinumo jausmas, o ir žiema jau praėjo.
Susidrovi; įeina vidun. Virš durų staktos, kaip buvo įprasta senos statybos namuose, įtaisytas siauras langelis, dabar dulkinas, apmusijęs. Pasistiepęs Polis žiūri pro jį į kiemą - Agota dar nenuėjusi, kažko stovi susimąsčiusi prie apleisto gėlyno.
Vėlinės Lietuvoje: Kilmė, Papročiai ir Tradicijos
tags: #kas #ant #svieto #visu #turtingesne