Karšto vandens nuostolių mažinimas daugiabučiuose namuose

Vandentvarkos ūkis yra svarbi miesto infrastruktūros dalis. Nuo jo būklės ir darbo kokybės tiesiogiai priklauso gyventojų gerovė, sveikata bei ūkio plėtra. Nuostoliai patiriami visuose dujotiekio, elektros, šilumos, karšto vandens tiekimo ir pan. komunikaciniuose tinkluose. Tačiau, pagal pateikiamus statistinius duomenis, šalies vandentiekio ūkyje didžiausi nuostoliai iš visų inžinerinių komunikacijų.

Remiantis Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos 2015 m. duomenimis, Lietuvos miestų vandentiekiuose vandens nuostoliai svyruoja nuo 17 iki 52 %. Vidutinis Lietuvos vandentiekyje prarandamo vandens kiekis yra apie 25 %. Šalyje prarandamas vandens kiekis yra didesnis, nei visų Vilniaus miesto vartotojų per metus suvartojamas vandens kiekis. Be to, vandens nuostoliai yra vienas iš įmonės darbo efektyvumo rodiklių.

Tarptautinės vandens tiekėjų asociacijos rekomenduojamas ir toleruotinas vandens nuostolių lygis yra 10-15 %, todėl šalies vandens tiekimo įmonėms būtina atlikti dar daug darbų siekiant sumažinanti vandens nuostolius ir gamtinių išteklių švaistymą.

Vandens nuostoliai - tai į vandentiekio tinklą tiekiamo ir vartotojams parduoto vandens kiekio skirtumas. Bendruoju atveju vandens nuostoliai susideda iš labai daug sudedamųjų dalių, kurios, atsižvelgiant į kiekvieno miesto situaciją, šiek tiek skiriasi.

Vandens nuostolių tipai

Dalis tiekiamo į vandentiekio tinklą vandens niekada nepasiekia vartotojų ir yra naudojamas kitais tikslais, pavyzdžiui: plauti filtrams, gesinti gaisrams, tikrinti hidrantams, plauti vandentiekio ir nuotekų tinklams bei rezervuarams ir kt. Tam sunaudojamas vandens kiekis paprastai nesudaro daugiau nei 2-8 % nuostolių kiekio.

Komerciniai nuostoliai

Nuostoliai, susidarantys dėl neteisėto vandens vartojimo (vagystės) ir vandens apskaitos prietaisų netikslumo, vadinami komerciniais nuostoliais. Tiesioginės vandens vagystės nėra dažnas reiškinys, ypač didmiesčiuose, tačiau vandens prietaisų matavimo paklaidos ir netikslumas yra labai opi problema. Komerciniai nuostoliai sudaro iki 20 % visų vandens nuostolių.

Straipsnyje vartosime terminus B ir C tikslumo klasės skaitikliai, nors toks metrologinis skaitiklių apibrėžimas nėra visiškai teisingas, tačiau plačiai paplitęs visuomenėje.

2005 m. Atlikti tyrimai įvairiuose šalies miestuose - Alytuje, Ukmergėje, Vilniuje - parodė, kad naudojami vandens apskaitos prietaisai nėra tikslūs ir patikimi. Daugiabučiuose pastatuose yra dvejopa šalto ir karšto vandens apskaita - įvade į pastatą ir butuose. Vartotojai paprastai atsiskaito pagal butuose įrengtus apskaitos prietaisus.

Suprantama, kad mėnesio duomenų neatitikimas dėl vartotojų atsiskaitymo ypatumų yra normalus reiškinys, tačiau privalo būti metinis balansas. Deja, skirtumas tarp apskaitos įvade į pastatą ir butų skaitiklių rodmenų sumos kartais siekia net iki 30 %. Priežastys dažniausiai labai paprastos - naudojami per didelio skersmens, netinkamos tikslumo klasės ir kokybės apskaitos prietaisai, retai vykdomi skaitiklių rodmenų patikrinimai ir per retai keičiami skaitikliai.

B klasės skaitikliai negali išmatuoti viso į daugiabutį tiekiamo vandens kiekio. Naudojami įvadiniai skaitikliai tiksliausiai - vos su 2 % paklaida - matuoja iki 30 % paros vandens debito, o kitas vandens kiekis matuojamas su 5 % ir didesne paklaida.

Nustatyta, kad daugiabučiame name dėl blogų įvadinių skaitiklių naudojimo prarandama apie 9 l vandens per dieną kiekviename bute. Blogos kokybės skaitikliai montuojami ir butuose. Vien jau tai, kad jie pradeda suktis tik pasiekus 30 l/h ribą, o 5 % paklaidą matuoja tik pasiekus 120 l/h ribą, įrodo, kad jie yra nekokybiški. Nustatyta, kad dėl blogos apskaitos bute susidaro apie 11 l vandens nuostolių per parą.

Tiek vandens prarandama ne tik daugiabučiuose, bet ir individualiuose namuose, nes juose naudojami tokie patys skaitikliai. Iš viso daugiabučių namų įvade ir butuose dėl netinkamos apskaitos prarandama iki 20 l butui per parą.

Įvertinus B ir C klasės skaitiklių kainų skirtumą bei jų matavimo tikslumą, galima konstatuoti, kad montuoti tikslesnius C klasės skaitiklius yra ekonomiškai tikslinga. Komerciniai nuostoliai ypač aktualūs, nes suvartotas vanduo patenka į nuotekyną ir vandens tiekimo įmonės teikia dvi paslaugas - tiekia vandenį ir surenka bei išvalo nuotekas, nors už tai niekas nemoka.

Fiziniai nuostoliai

Pagrindinė problema visose vandentiekio sistemose yra fiziniai vandens nuostoliai, t. y. prarastas be jokios naudos vanduo, kuris išteka iš vandentiekio tinklo, įvadų, armatūros ir požeminių rezervuarų. Fiziniai nuostoliai realiai atsiranda dėl atsiradusių vamzdžiuose kiaurymių. Jie sudaro apie 70-90 % visų vandens nuostolių.

Vandentiekio nesandarumus šuliniuose galima nustatyti, atliekant tinklų apžiūrą bent vieną kartą per metus. Tačiau reta vandens tiekimo įmonė atlieka nuolatinę tinklų apžiūrą. Pagal užsienio šalių ir mūsų šalies patirtį nuostoliai dėl nesandarių sklendžių sudaro iki 5 % fizinių vandens nuostolių.

Kai įvyksta avarija ir vanduo išsiveržia į žemės paviršių, iš esmės tampa aišku, kad reikia taisyti gedimą. Nors vanduo į žemės paviršių gali išsiveržti ir už kelių dešimčių metrų nuo atsiradusios vamzdyje skylės, tačiau avarijos vieta vis tiek yra preliminariai lokalizuota.

Didesne problema laikomi tokie atvejai, kai iš vamzdžių kiaurymių išbėgantis vanduo niekada neišsiveržia į žemės paviršių, o nuteka į drenažo ar nuotekų tinklus ar tiesiai į vandens telkinius, susigeria į gruntą. Nustatyta, kad apie 90 % visų vandentiekio tinkle avarijų atvejų vanduo niekada neprasiveržia į žemės paviršių.

Vienos tokios avarijos metu prarandamas vandens kiekis yra santykinai nedidelis, todėl vandentiekio tinklas gali būti eksploatuojamas toliau. Tačiau per ilgesnį laikotarpį vandens nuostoliai, susidarantys dėl gana nedidelių kiaurymių vamzdžiuose, yra milžiniški. Pavyzdžiui, per vieną 1,6 mm skersmens kiaurymę išteka apie 100 l/h vandens, o per mėnesį - gali ištekėti net 80 m3 vandens.

Norint rasti tokias skyles, per kurias vanduo neišsiveržia į žemės paviršių, reikia taikyti aktyvias vandens nuostolių paieškos priemones. Vandentiekio tinklas pirmiausia suskirstomas zonomis, atskiriant jį sklendėmis nuo likusios dalies.

Prieš pradedant matavimus, vandentiekio tinklas turi būti patikrintas ir įsitikinta, kad visos zonos atskyrimo sklendės yra užsuktos, o vanduo į matuojamąją zoną teka tik tais vamzdžiais, kuriuose įrengtas debito matavimo įrenginys. Jeigu zona yra pratekanti, reikia patikrinti, ar vanduo zonoje cirkuliuoja tik tais vamzdžiais, kuriuose yra sumontuotas debito matavimo prietaisas.

Vanduo į zoną tiekiamas per 1-4 vietas, kuriose įrengti debito matavimo įrenginiai. Matavimams rekomenduojama naudoti invazinius indukcinius debitomačius. Išmatavus tiekiamo į zoną vandens debitą ir įvertinus vandens suvartojimą, galima preliminariai įvertinti nuostolių lygį konkrečioje zonoje.

Vandentiekio tinklo suskirstymas zonomis gali būti laikinas arba nuolatinis. Jeigu jis laikinas, tai, pirmą kartą matuojant tiekiamo į zoną vandens debitą, rekomenduojama jį matuoti bent dvi savaites, eliminuojant atsitiktinius vandens iš tinklo vartojimus. Kiek zonų turi būti įrengta, priklauso nuo miesto dydžio, vietovės reljefo ir vandentiekio tinklo išdėstymo. Pavyzdžiui, Šiauliuose įrengta 14 zonų, Vilkaviškyje - 7 zonos, o Alytuje planuojama įrengti net 15 zonų.

Kitas paieškos etapas - skylių vietų vandentiekio tinkle lokalizavimas. Šiam tikslui pasiekti rekomenduojama naudoti „žingsninį testą“, skirtą paieškos plotui siaurinti, norint nustatyti orientacinę vandentiekio tinklo atkarpą, kurioje, tikėtina, yra skylė vamzdyje. Testas atliekamas naktį, uždarius atskiras analizuojamo rajono vandentiekio tinklo atkarpas ir stebint vandens debito kaitą po kiekvienos atkarpos uždarymo. Svarbu matuoti slėgį kiekvienoje zonoje ir žingsnyje.

Nustačius įtartiną vandentiekio tinklo atkarpą, tolesnis darbas susijęs su skylės radimu. Tam reikia naudoti specializuotą įrangą - triukšmo matavimo prietaisus, koreliatorius, žemės mikrofonus ir kt. Vienas geriausiai pasiteisinusių paslėptų kiaurymių vandentiekyje paieškos metodų - nuoseklus triukšmomačių šuliniuose statymas. Šuliniuose šie prietaisai statomi darbo metu, tačiau yra sureguliuoti matuoti triukšmą naktį. Rytojaus dieną triukšmomačiai surenkami ir įvertinami gauti matavimo rezultatai. Vėliau šie prietaisai perkeliami į kitus šulinius.

Šilumos ūkio modernizavimas ir renovacija

Lietuvą galima laikyti pavyzdžiu, kaip per trumpą laiką pasiekti energetinę nepriklausomybę ir pereiti nuo brangių gamtinių dujų prie biokuro bei atnaujinti šilumos perdavimo sistemą taip, kad ji veiktų efektyviai ir tiekiant šilumą būtų patiriami kuo mažesni nuostoliai, sako Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos (LŠTA) prezidentas Vytautas Stasiūnas. Pernai metais Lietuvoje beveik 69 proc. šilumos pagaminta iš biokuro, o iš brangių gamtinių dujų - tik 29 proc. Be to, Lietuvoje biokuro dedamoji šilumos savikainos struktūroje yra viena mažiausių Europoje ir siekia tik apie 1,8 Eur ct/kWh.

„Iš esmės tai reiškia, kad situacija Lietuvos šilumos ūkyje - kaip niekada gera ir šiluma kasmet pinga. Tačiau taip pat reikia pastebėti, kad sumažinti šilumos kainą galutiniam vartotojui tik efektyvinant šilumos ūkį kažin, ar įmanoma. Šilumos vartotojų išlaidos už šildymą išlieka didelės todėl, kad didžiausias šilumos vartotojas Lietuvoje - gyvenamieji daugiabučiai, kurių didžioji jų dalis - energetiškai neefektyvūs, - akcentuoja pašnekovas. Iš jų apie 3000 namų - labai prastos būklės, dar maždaug 10 400 - prastos būklės ir apie 1 934 - modernizuoti pagal Daugiabučių namų atnaujinimo (modernizavimo) programą.

Kaip pastebi V. Stasiūnas, senų, energetiškai neefektyvių daugiabučių gyventojai ne tik nejaučia mažėjančios šilumos kainos, bet ir ateityje - dėl susidėvėjusių inžinerinių sistemų - gali išvysti dar didesnes sąskaitas už šilumą šildymui.

„Svarbiausios priemonės mažinant šilumos suvartojimą daugiabučiuose, susijusios su esmine šildymo sistemos modernizacija: tai vidaus šildymo ir karšto vandens sistemų modernizavimas, t. y. subalansavimas, termostatinių ventilių ir daliklių ant šildymo prietaisų įrengimas, nuotolinio duomenų nuskaitymo nuo karšto vandens skaitiklių butuose, įvadinio šilumos apskaitos prietaiso ir geriamojo vandens apskaitos prietaiso, esančio prieš karšto vandens šilumokaitį, įrengimas ir t. t.“, - vardija pašnekovas.

Renovacija gali pagelbėti net tuo atveju, kai šilumos kWh kaina nėra maža, pastebi ekspertas bei pateikia Ignalinos savivaldybės, kurioje jau šiemet bus atnaujinti visi daugiabučiai, pavyzdį: „Nors šilumos kaina Ignalinoje yra didesnė už vidutinį tarifą Lietuvoje, galutiniai mokėjimai už šilumą šio miesto gyventojams yra vieni mažiausių šalyje. Vidutiniškai Ignalinoje 60 kv.

Kalbėdamas apie galimybes sumažinti šildymo sąskaitas daugiabučiuose, LŠTA prezidentas V. Stasiūnas apibendrina, kad gera žinia galima vadinti tai, kad ateityje tikėtis žymiai mažesnių šildymo sąskaitų tikrai galima ir šiuo metu daugiabučių gyventojai gali turėti tiesioginės įtakos savo šilumos sąskaitoms.

„Šilumos nuostolių mažinimo rezervas gaminant šilumą ir ją perduodant vidutiniškai siekia tik apie 3 proc., tačiau net 32 proc. šilumos nuostolių „priklauso“ galutiniams vartotojams, tad galima drąsiai sakyti, kad siekiant mažinti mokėjimus už šildymą, pirmiausiai reikėtų atsigręžti būtent į gyvenamuosius daugiabučius ir jų suvartojamos, ar, tiksliau, išsivaistomos, šilumos mažinimą“, - pabrėžia pašnekovas.

Siekiant, kad renovacija leistų iš esmės atnaujinti visą vidaus šildymo sistemą, nuo šiol renovuojant daugiabutį galima gauti ir papildomą 10 proc. valstybės subsidiją šilumos punkto modernizacijai - tai numatyt Valstybės paramos daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatyme. Daugiabučiai, šiemet prisijungę prie modernizacijos, gaus 30 proc. valstybės paramą energinio efektyvumo priemonėms ir 100 proc.

Ekspertų vertinimu, siekiant taupyti energiją, svarbu formuoti atsakingus jos vartojimo įpročius. Tuo tikslu, įgyvendinant Energijos vartojimo efektyvumo įstatymo nuostatas, 2021 m. gegužės 5 d. Pagal šį susitarimą Bendrovė vykdo įvairias švietimo veiklas apie energinį efektyvumą, skirtas visiems jos klientams: tiek daugiabučių namų gyventojams, tiek verslo įmonėms, visuomeninėms organizacijoms ar įstaigoms.

Įgyvendindama susitarimą, aktualią informaciją apie šilumos taupymo būdus Bendrovė skelbia savo interneto svetainėje (rubrikoje "Kaip išleisti mažiau ir gyventi šilčiau"), pristato energijos vartojimo mažinimo galimybes regionų, kuriuose valdo šilumos ūkius, spaudos leidiniuose (2017 m. pranešimai spaudai, 2018 m. pranešimai spaudai, 2019 m. pranešimai spaudai, 2020 m. pranešimai spaudai, 2021 m. pranešimai spaudai, 2022 m. pranešimai spaudai, 2023 m. pranešimai spaudai, 2024 m. pranešimai spaudai, 2025 m.

Šildymo sezono pradžia ir taupymo galimybės

Prasidėjo šildymo sezonas: kaip sumažinti išlaidas už šildymą? Paskelbus oficialią šildymo sezono pradžią, kiekvienais metais kyla gyventojų diskusijos: „šildyti ar taupyti?“. Dalis visuomenės piktinasi, kad priversti šalti, todėl perka elektrinius šildytuvus ir kolektyvinio šildymo problemas sprendžia savarankiškai. Daugiabučiuose namuose sunku prieiti prie vieningos nuomonės dėl šildymo, todėl turi būti paisoma sprendimo, jeigu tam pritaria daugiau negu pusė namo gyventojų.

Į kiekvieną pastatą patenkantį visą šilumos kiekį tiksliai išmatuoja šilumos skaitiklis. Iš šio šilumos kiekio išminusavus šiluminę energiją, sunaudotą karšto vandens ruošimui ir jo temperatūros palaikymui (cirkuliacijai), likusi šiluma priskiriama šildymo poreikiams (jei šildymo sistema buvo įjungta). Esant oro temperatūrai apie +7°C, kad palaikyti įprastą šildymo metu patalpų vidaus temperatūrą (+20°C) sovietinės statybos nešiltintuose daugiabučiuose reikia sunaudoti apie 10 kWh/m2 šiluminės energijos per mėnesį. Esant žemesnei oro temperatūrai, pavyzdžiui + 4°C, šilumos suvartojimas padidėtų iki 15 kWh/m2.

Daugiabučiams, turintiems automatizuotus šilumos punktus, šildymas reguliuojamas ne tik pagal lauko oro temperatūrą, bet ir pagal paros laiką ar savaitės dieną - atsiranda galimybė taupyti, pvz.: nakties metu kelioms valandoms tiekiant į radiatorius truputį žemesnės temperatūros vandenį. Sukaupta šiluma pastatų vidaus sienose neleidžia patalpų orui juntamai atvėsti, tačiau vandens pašildymas iki žemesnės temperatūros taupo šilumą.

Pasak specialistų, vėliau pradėjus šildyti namą, šiluma bus naudojama ne tik buto orui, bet ir įšalusioms ir svarbiausia - sudrėkusioms sienoms, luboms, grindims išdžiovinti ir įšildyti. Toks namas sunaudos daugiau šilumos, todėl ekonomija beveik bus nepastebima, o mikroklimatas jose gali būti nepalankus visą šildymo sezoną. Energijos taupymo gairės nėra universalios ir kiekvienas taupymo veiksmas dažnu atveju gali tikti tik konkrečiam sektoriui.

Energijos taupymo priemonės:

• Šilumos punktų modernizavimas.
• Saulės šilumos kolektorių įsirengimas.
• Paprastų ar apšiltintų žaliuzių įrengimas.
• Individualių gyvenamųjų namų modernizavimas:
  • sandarumo užtikrinimas;
  • pastato išorės apšiltinimas;
  • sienų apšiltinimas iš vidaus.

Legioneliozės profilaktika

„Termofikacinį vandenį AB „Panevėžio energija“ tiekia iki pastato įvado. Pastate už karštą vandenį, jo temperatūrą ir kokybę atsako namo šilumos ūkio prižiūrėtojas. Būtent jis turi pasirūpinti, kad, vykdant dezinfekciją, pastato karšto vandens temperatūra būtų padidinta iki 65 °C. Legioneliozės profilaktikos efektyvumas priklauso ir nuo gyventojų veiksmų.

„Vartotojai turėtų sekti namo šilumos sistemos prižiūrėtojo pranešimus, kada bus atliekama profilaktika. Labai svarbu, kad jos metu gyventojai kelioms minutėms atsuktų visus karšto vandens čiaupus, įskaitant ir dušą, ir leistų vandeniui nubėgti - taip bus užtikrintas bakterijų sunaikinimas jūsų namuose“, - sako R. Dėl aukštesnės nei įprasta vandens temperatūros padidėja nusiplikymo pavojus.

Legioneliozė - tai ūminė infekcinė kvėpavimo takų liga, kurią sukelia Legionella bakterijos. Jos į žmogaus organizmą dažniausiai patenka įkvepiant užterštų mikroskopinių vandens lašelių (aerozolio), kurie gali susidaryti atsukus čiaupą ar dušą, iš sūkurinėse voniose susidarančių vandens burbulų arba tam tikrose oro kondicionavimo sistemose. Legioneliozė pavojingiausia vyresnio amžiaus žmonėms. Didesnė rizika susirgti legionelioze - rūkantiems, sergantiems lėtinėmis plaučių ar kitomis ligomis, turintiems imunodeficito būklę. Maždaug 5-10 proc.

Pagrindinė legioneliozės rizikos mažinimo priemonė - tinkama vandens sistemų ir įrenginių priežiūra, tinkamas vandens temperatūros palaikymas karšto ir šalto vandens tiekimo sistemose. „AB „Panevėžio energija“ tinkamos temperatūros karštą vandenį pastatams tiekia iki šilumos punktų, o už daugiabučiuose namuose karšto vandens sistemų priežiūrą yra atsakingi namo šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojai, kurie privalo palaikyti tinkamą vandens temperatūrą. Karštas vanduo turi ne tik būti tinkamos temperatūros, bet ir jose neužsistovėti. Gyventojams rekomenduojama nenaudojus vandens ilgiau nei savaitę (pavyzdžiui, po atostogų), prieš pradedant vartoti leisti jam nubėgti kelias minutes.

tags: #karsto #vandens #netektys #daugiabuciu #namu #tinkluose