Karlo Markso Darbo Pasidalijimas ir Nuosavybės Formos: Santrauka

XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjo kapitalizmo įsitvirtinimas, kurio metu kapitalo kaupimas buvo laikinas procesas. Vieni visuomenės sluoksniai greitai turtėjo, o kiti - skurdo, didėjo nedarbas. Karlas Marksas iškėlė klausimą, kodėl visuomenėje, kurią turėtų valdyti protas, vyksta tokios neprotingos pasekmės ir kas kaltas dėl žmonių susvetimėjimo.

Marksistinės Krypties Politinės Ekonomikos Atsiradimo Istorinės Sąlygos

Hegelis bandė atsakyti į šį klausimą, tačiau jo klaida buvo ta, kad idėją statė aukščiau už gyvenimą, teigdamas, kad idėjos nulemia žmogaus gyvenimą. Marksas manė kitaip, teigdamas, kad žmogus yra materialus - fiziologinė ir biologinė būtybė, kuriai išlikti reikia valgyti, gyventi ir apsirengti. Visa tai nėra duota gamtoje, todėl žmogus turi tai pasigaminti. Tam žmonės įstoja į gamybinius ekonominius santykius su kitais žmonėmis.

Sukūrus daiktus, jie patys savaime negali užtikrinti pragyvenimo. Norint jais pasinaudoti, žmogus turi juos įsigyti, o tai reiškia, kad esminiai yra nuosavybės santykiai, nuo kurių priklauso žmogaus padėtis visuomenėje. Turtas suteikia galios, todėl turtiniai santykiai lemia žmogaus padėtį visuomenėje. Susvetimėjimo kaltininkas yra turtinė nuosavybė. Neturtingasis, norėdamas prasimaitinti, priverstas samdytis ir parduoti savo darbo jėgą savininkui. Savininkas, siekdamas pelno, nemoka pilnai tiek, kiek samdinys uždirbo, taip gimsta išnaudojimas. Darbininko darbas nebepriklauso jam pačiam, todėl atsiranda susvetimėjimas savo paties darbui. Sukurtas produktas taip pat nepriklauso darbininkui. Marksas teigė, kad kol bus privati nuosavybė, tol susvetimėjimas bus amžinas.

Marksizmas vienu metu paaiškina istoriją, pateikia pažinimo teoriją ir istorinį metodą. Kaip teorija, jis susilaukė daugybės interpretacijų bei adaptacijų. Nei Karlas Marksas (1818-1883), nei Friedrichas Engelsas (1820-1895) nebuvo profesionalūs istorikai, todėl jų teorija priklauso istorijos filosofijai. Abu pasižymėjo žurnalistiniame - publicistiniame darbe, jie daug rašė apie to meto aktualijas. Vienintelis istorinio pobūdžio veikalas - ilgas Engelso straipsnis, skirtas 1522 - 1525 m. Vokietijos valstiečių karui (1850), kuriame autorius tvirtina, jog „religiniame kare daugiau reiškiasi materialūs interesai“. Liuterį Engelsas vaizduoja buržuaziniu reformatoriumi.

Marksizmas yra tiek klasikinio filosofinio diskurso (hegeliškojo idealizmo pakeitimas materializmu), tiek ir klasikinio istoristinio diskurso radikalus apvertimas: praeitis priklauso nuo dabarties, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad praeities pažinimas priklauso nuo istoriko dabarties. Tokiu būdu Marksas pakartoja garsųjį B.Kročės (B.Croce) aforizmą: „Bet kokia istorija yra dabarties istorija“. Tik suaugęs gali pažinti vaiką, o žmogus - beždžionę, o ne atvirkščiai.

Marksas politinei galiai suteikė trečiaplanę vietą po gamybos priemonių evoliucijos potencialo ir ekonominių klasių tarpusavio santykių galios. Istoricistinis, tiksliau, marksistinis „formaliosios laisvės“ aiškinimas siejasi su jau minėtu polinkiu politinei galiai skirti tik tračiaplanį vadimenį.

Istorinio materializmo apibrėžimą pateikė pats Marksas: „socialinėje veikloje žmonės užmezga santykius, kurie yra determinuoti ir būtini, nepriklausomai nuo jų valios, tai yra gamybinius santykius, atitinkančius materialinių gamybos jėgų išsivystymo lygį. Šių gamybinių santykių visuma sukuria visuomenės ekonominę struktūrą, konkrečią bazę, ant kurios iškyla juridinė ir politinė superstruktūra ir kurią atitinka apibrėžtos visuomenės socialinės savimonės formos. Materialinio gyvenimo gamybos būdas sąlygoja socialinio, politinio ir intelektualinio gyvenimo procesus. Tam tikroje išsivystymo stadijoje visuomenės materialinės gamybos jėgos ima prieštarauti egzistuojantiems gamybiniams santykiams (arba nuosavybės santykiams, kalbant juridiniais terminais)“.

1848 m. „Komunistų partijos manifestas“ suformulavo pagrindinį istorijos dėsnį, pagal kurį klasių kova yra evoliucijos variklis. Ši evoliucija turi viena po kitos einančias fazes. „Visuomenės istorija iki mūsų dienų buvo klasių kovos istorija.

Marksizmas perėmė Hegelio logikos principus: priešybių dėsnį ir šuolinio progreso dėsnį. Priešybių dėsnis teigia, kad pokyčiai vyksta pagal prieštaravimų grandinę, kuri pati save griauna ir perauga, nueidama antagonistinius etapus: teigimas, neigimas, neigimo neigimas. Taip progresuoja istorija.

Bolševikų pergalė Rusijoje bei po to įsigalėjęs stalinizmas pavertė šią laisvą analizę mechanišku instrumentu, padedančiu išlaikyti tvarką ir pavergti žmonių protus. 1930 - 1960 m. marksizmas Rytų Europoje iš esmės išgyveno dogmatinį laikotarpį, kurį kai kurie vadina „infantilizmu“, „ideologine skleroze“ arba „ontologiniu realybės aprašymu“.

• Nuolatinis ir determinuojantis priežastingumo žaismas.

Tokiu būdu diamatas tampa universaliu raktu, paprastu įrankiu, kuris lengvai ir paprastai paaiškina realybės sąrangą ir tuo sugundo naivius protus. Tuo tarpu Vakaruose einama link lankstaus, nedogmatiško marksizmo interpretavimo. Po F.Engelso mirties nukrypstama pozityvizmo ir darvinizmo link. Leninas akcentuoja praktinę marksizmo pusę ir proletariato diktatūros modelį paverčia totalitarinės visuomenės kūrimo įrankiu. Teorinė regresija pasireiškia ir Stalino veikaluose, ypač „Trumpas VKP(b) istorijos kursas“. Stalinizmas suabsoliutina marksizmo pseudoscientiškumą.

K. Marksas reiškėsi kaip žurnalistas, atsiliepiantis į dabarties aktualijas, politinis veikėjas, organizavęs komunistinį judėjimą, ir mokslininkas, siekiantis suprasti visuomenės sąrangą. Marksizmas padarė netiesioginę, bet labai rimtą įtaką XIX a. istorijos mokslui, kurio situacija tapo komplikuota dėl neišvengiamos istorizmo krizės. Todėl jį galima laikyti bene pirmąja solidžia teorine alternatyva įvykių (ypač politinių) istorijai. Valstybės primatą teigiančiai faktų paieškai jis priešpastatė visuomenės ir joje veikiančių procesų tyrimus.

K. Marksas įvedė į mokslinę apyvartą iki tol nežinomus teorinius konstruktus: „bazė“ ir „antstatas“ arba, kitaip tariant, „ekonominė infrastruktūra“ ir „ideologinė superstukrūra“. Gamybines jėgas sudaro energijos šaltiniai (medis, anglis, nafta, atomas ir pan.), žaliavos (metalai, kaučiukas, vilna ir t.t.), mašinos (bet kokie darbo įrankiai, pradedant lazda ir baigiant kompiuteriu), mokslo ir techninės žinios (pavyzdžiui, Lavuazje išradimai įtakojo cheminės pramonės atsiradimą) ir darbo jėga (darbuotojai, priklausomai nuo jų demografinės sudėties, pasiskirstymo erdvėje, profesinės kvalifikacijos ir pan.). Taigi, šios jėgos nėra vien tik materialios, bet ir žmogiškos. Priklausomai nuo gamybinių jėgų išsivystymo ir pobūdžio, nuo to, kieno rankose jos atsiduria, konkreti visuomenė vysto vienokią ar kitokią gamybinę, paslaugų bei gėrybių pasidalijimo veiklą, kurios pasekoje žmonės užmezga tam tikrus socialinius santykius (tarp feodalo ir baudžiauninko, pramoninko ir darbininko ir t.t.). Šiame lygmenyje ypač išryškėja žmonių ekonominė ir tuo pačiu socialinė nelygybė, paremta privačios nuosavybės institutu, kuriame marksistai įžvelgia tikrąjį visų socialinių negerovių šaltinį. Tokią padėtį įtvirtina ir palaiko valstybė, suprantama kaip išnaudotojų sukurta priemonė eksploituoti šios galios neturinčius. Visa tai vainikuoja ideologiniai diskursai, tai yra vėlgi išnaudotojų sukurtos tokią padėtį pateisinančios ir jos stabilumą užtikrinančios motyvacijos (mitologija, religija, filosofija, mokslas, menas, ideologija).

Marksistinė (kolektyvistinė) ekonomika buvo iš esmės paneigta, atmesta ir diskredituota. Kapitalistinė (arba individualistinė) ekonomika niekada nebuvo atmesta. Vis dėlto žmonės palaiko marksizmą. Atidžiau pažvelgę pamatysite, kad dauguma žmonių miglotai ir nedrąsiai suvokia, kad su marksistine ekonomika kažkas yra netvarkoj. Tačiau tai netrukdo jiems tos pačios marksistinės ekonomikos propaguoti.

Reikalas tas, kad ekonomika visuomenės gyvenime reiškia tiek pat, kiek ekonominės problemos atskiro individo gyvenime. Žmogus gyvena ne tam, kad užsidirbtų pragyvenimui; jis užsidirba tam, kad galėtų gyventi. Jo ekonominė veikla - tai priemonė tikslui pasiekti. Gyvenimas, kurį žmogus nori gyventi, tikslai, kuriuos jis nori pasiekti uždirbtų pinigų pagalba, nulemia tai, kokį darbą jis dirba ir ar dirba apskritai. Asmuo, kuris neturi visiškai jokio tikslo (ar tai būtų asmeninės ambicijos, ar karjera, ar šeima, ar kas nors kita), ekonomine prasme nustoja funkcionavęs. Ekonominė veikla pati savaime niekada niekam nebuvo tikslas ar motyvacija.

Ekonominis tikslingumas, efektyvumas ir našumas, paremti tikrojo dialektinio mokslo tyrimais bei abejonės nekeliančiais racionaliais apskaičiavimais - visa tai turį atverti taką visuotinio gerbūvio linkui. Marksizmo užsimota apskritai panaikinti pinigus: tai reiškia, kad jų vietoje turi stoti dar labiau neapibrėžta ir dinamiška, vadinasi, dar abstraktesnė sugebėjimų ir poreikių dialektika. Jeigu, kintant sugebėjimams ir poreikiams, keičiasi ir individo vieta visuomenėje, tuomet, turint galvoje pirmųjų nepastovumą, neapibrėžtumą ir neprognozuojamumą, sunku net įsivaizduoti visuomeninių santykių konkretumą ir nors sąlygišką jų stabilumą.

Marksizmas užsibrėžęs pagreitinti ir modernųjį bendruomenės virtimą visuomene. Būtent visuomeninė individo funkcija esanti vienintelis žmogiškojo gyvenimo pilnatvės ir laimės matas. Bet kokie iracionalūs bendruomenės reliktai turėsią būti panaikinti, tarpusavio santykiai tapsią aiškūs, teisingi ir protingi, t.y. maksimaliai abstraktūs ir racionalūs. Priešybė tarp bendruomenės ir visuomenės dialektiškai panaikinama pastarosios labui. Visuotinė brolybė, lygybė ir santaika neturi nieko bendro su slėpingu, tačiau konkrečiai- pastebimai ir pajaučiamai, doroviškai ir kalbiškai, per tikėjimą ir per papročius- apčiuopiamu bendruomenės gyvenimu. Švietimo priesakus marksizmas ryžtingai paverčia vien tik visuomeninės būties savastimi, tad vienintelis jų šaltinis ir matas - viešasis visuomenės narių vaidmuo.

Teisė- tai valios išraiška. Šią sampratą pagrindęs K.Marksas nekalbėjo tiesiogiai apie teisę, tačiau jo apmąstymuose galima išskirti tris pagrindinius dalykus - istorinį materializmą, klasių kovą, valstybės ir teisės nunykimą. Ekonominiai veiksniai nulemia visuomenės susisluoksniavimą, sąmonės lygį, idėjas, ideologiją, taip pat ir teisę, t.y. Jei visuomenė būtų vienalytė, teisė vystytųsi harmoningai. atsispindi ir teisėje. Oficialiojoje teisėje atsispindi ne visos visuomenės, bet viešpataujančios klasės interesus ir valią. Buržuazinėje visuomenėje tai - kapitalistų interesai. Proletariatas - visuomenės dauguma, kuri gali sukilti ir apginti savo interesus. Proletariato pergalė panaikins nuosavybę ir visuomenėje nebeliks klasių. Būtų sukurta santvarka, kurioje nebūtų pasidalijimo į tuos, kurie kuria taisykles, ir tuos, kurie turi jų laikytis.

Anot Karlo Marxo, susvetimėjimas suprastinas kaip atotrūkis tarp bendruomenės ir asmenybės, kaip perdėtas, vien pelno besivaikantis egoistinis individualizmas, o taip pat kaip visuomeninės dorovės nuopuolis ir netgi religinių prietarų gausa. Neabejotina, kad marksizmas yra pagrįstas racionalumo bei moksliškumo kategorijomis ir be jų nėra įmanomas.

Pagrindinis marksizmo teiginys, pašauktas pateisinti viso projekto teisingumą - sudėtinga visuomeninių ir gamybinių santykių sąraizga, lemianti visuomenės būtį esti galima ne tik „moksliškai“ suprasti, bet ir ją iš esmės pagerinti, racionalizuoti. Marksistinis istorijos materializmas vis dėlto neblogai paaiškina atskirų istorinių epochų specifiką ir raidos logiką.

Taigi, Marksas perima ir savotiškai aiškina klasikinę trinarę schemą: antika, viduramžiai ir naujieji laikai. Ateityje jis numato dvi dar neegzistuojančias, tačiau būtinas įsivaizduojamam idealui pasiekti formacijas - socialistinę, kur palaipsniui nunyks privati nuosavybė ir iš to kylantys socialiniai prieštaravimai ir komunistinę, kurią galime laikyti istorijos išsipildymo ir pabaigos arba savotiško rojaus žemėje stadiją.

Tokioje ateities vizijoje galime atpažinti sekuliarizuotą judėjiškos - krikščioniškos religijos modelį, o praktinis marksizmas nestokojo ir kitų pseudoreligijos apraiškų, pavyzdžiui, politinių vadų sudievinimo.

Klasių sociologijos terminą pirmas įvedė Babefas 1794 m., vėliau Sen - Simonas pareiškė, kad „industrinė klasė užima pirmąją vietą, visos kitos jai tarnauja“. „Valdančiosios“, „vidurinės“ ir „darbininkų“ klasės sąvokas sėkmingai vartojo prancūzų socialistai. Taigi, K.Marksas tik perėmė šį terminą ir jį padarė savo teorijos kertiniu akmeniu. „Visuomenės istorija - tai klasių kovos istorija.

Kiekvienas gamybos būdas iškelia dominuojančią klasę, kuri užvaldo gamybos priemones ir naudojasi kitų darbu, bei išnaudojamą klasę, turinčią tik savo darbo jėgą ir disponuojančia tik maža dalimi galutinio gamybos produkto. Pelno išgavimas pasiekiamas įvairiomis priemonėmis: prievartiniu vergo darbu antikoje, baudžiauninko prievolėmis feodalizme, pridedamosios vertės pasisavinimu iš samdinio kapitalizme. Tokiu būdu kiekvienas gamybos būdas slepia savyje tam tikrą interesų prieštaravimą ir gimdo klasių antagonizmą.

K.Marksas skyrė ir tarpines klases - paveldimosios („senosios“) aristokratijos, inteligentijos, valstiečių ir smulkiosios buržuazijos, tačiau manė, kad jos turi išnykti didžiųjų naudai ir klasinis antagonizmas turi vis labiau stiprėti. Moderniosiose visuomenėse tai yra buržuazijos ir proletariato kova. K. Ekonominė grupė tampa socialine klase tik įsisąmonindama savo padėtį.

Kaip vyksta perėjimas iš vienos formacijos į kitą? Trumpų ir brutalių revoliucijų bei lėtos evoliucijos pagalba. Tam tikroje vystymosi stadijoje materialinės gamybinės jėgos gali imti prieštarauti gamybiniams santykiams. Tai dirva socialinėms revoliucijoms. Pokyčiai ekonominėje bazėje sukrečia visą superstruktūrą. Vienos socialinės realybės sritys nebesutampa su kitomis.

K.Marksas neišvengė tuo metu madingo evoliucionizmo ir tiki į žmogaus veiklos prasmę ir išsipildymą. K.Markso teorija buvo analizuojama ir modifikuojama, kai kur ją buvo stengiamasi įgyvendinti.

tags: #karlo #markso #darbo #pasidalijimas #ir #nuosavybes