Karklė - etnografinis kaimas Klaipėdos rajono savivaldybėje, Pajūrio regioniniame parke, 5 km į šiaurę nuo Girulių, prie Baltijos jūros, prie Cypos upelio. Šis kaimas, turtingas istorijos ir kultūros paveldo, išsaugojo senųjų sodybų žavesį ir unikalumą.
Karklės kaimas
Kaimo istorija ir raida
Karklė minima nuo 1253 metų. Iki XX a. vidurio kaimas buvo žinomas kaip Karklininkai, vėliau prigijo Karklės vardas. Vietovardis veikiausiai kilęs ne nuo žodžio karklas, o nuo ankstesniuose šaltiniuose minimų Didžiosios ir Mažosios Karklės upių (Gros Karckel ir Kl. Karckel, dabartinės Rikinė ir Cypa).
XV a. siekiant užtikrinti pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą link Rygos, normalų veikimą ir apsaugą, pakelėje buvo pradėtos kurti karčemos, neretai tapdavusios prekybos centrais. XVI a. minima Karklės karčema. XIX a. viduryje prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Girulių ir Olando kepurės ir tęsėsi iki Nemirsetos (iš viso apie 9 km). Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte.
Sodybos buvo išsidėsčiusios išilgai jūros kranto, kad kiekvienas kiemas turėtų atskirą priėjimą prie jūros. Žvejų šeimos kalbėjo latvių k. dialektu - kuršininkų kalba.
Nuo 1778 m. kaime veikė Karklės pradinė mokykla, XX a. pradžioje Karklėje jau buvo 3 pradinės mokyklos, 2 karčemos-viešbučiai, 1910 m. pastatyta Karklininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kaimo viduryje pastatyta gelbėjimo stotis. Karklei suteiktas kurorto statusas. 1926 m.
1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams, įsteigtas sovietų armijos poligonas. Senosios sodybos buvo sunaikintos, Karklės bažnyčia suniokota, gyventojai iškeldinti.
Karklės kaimo demografija
Gyventojų skaičiaus kitimas:
| Metai | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| 2021 | 253 |
Kultūrinis paveldas ir archeologiniai tyrimai
Šiaurinė Rytprūsių dalis šiauriau Klaipėdos kol kas mažai tyrinėta, negausūs čia vykusių tyrimų aprašymai, todėl ilgą laiką nebuvo galima apsispręsti, kokie kraštovaizdžio elementai mena vienus ar kitus laikus. Detaliau žinomi tik XIX ir XX amžių palikimai, įtakoję šio krašto kraštovaizdžio raidą.
Viename seniausių kartografinių žemėlapių sužymėtos vietovės su senaisiais sodybomis, keliais ir sava infrastruktūra. Rytprūsiuose apstu kultūrinės veiklos reliktų - sodybų, gyvenviečių, vandens ir sausumos kelių, yra geležinkelių, gynybos statinių, pilių ir pylimų, pasienio objektų.
Neįkainojama kulto statinių, bažnyčių, koplyčių, kapinių, paminklų, statytų įvairiomis progomis, išliekamoji vertė. Paminėtini krašto infrastruktūros elementai: keliai, geležinkeliai, upių ir jūros keliai su ženklinimo ir navigacijos sistema. Prie kelių statytos karčemos ilgą laiką buvo savotiškos krašto administracijos atstovybės.
Kai kurie kraštovaizdžio elementai, kurie turėtų liudyti krašto raidą, šiandien yra jau užnešti dulkėmis ar netgi išsitrynę. Šiandien matydami šiaurinės Karklės laukus ir pajūrį, rezervato teritoriją, nebematome kraštovaizdžio, čia buvusio 400 metų.
Gamtiniai dariniai mena geologinę raidą - kalvos, griovos, atodangos, upės ir senvagės, pelkės. Miškus, želdinius galima iškirsti, bet įdomu, kad kai kurie miškeliai, šiandien atrodantys menki ir nereikšmingi, mena, kad toje vietoje miškelis buvo nuo XV amžiaus. Dažnai žemės ribos ženklinamos medžiu, kuriame įrėžtas kryžius.
Yra laivų gelbėjimo stoties Nemirsetoje ir Karklės kaime likučiai. Kraštas buvo apgyvendintas evangelikų liuteronų tikėjimo žmonių, yra likusios Karklės bažnyčios nuotraukos. Paveldo dalis yra kapinės, kuriose esantys antkapiai skiriasi nuo kitų kapinių, kuriose yra mediniai, o vėliau kaltiniai kryžiai.
Vienas iš prūsiško krašto ženklų buvo mokyklos, pastatytos gyvenvietėse taip, kad vaikams reikėjo eiti iki jų ne toliau kaip 3 kilometrus.
Nematerialus paveldas - gyvenimo būdas, susijęs su jūra. Nuotraukose matome gintaro gaudytojus, mūsų centre yra 80-ies metų senumo gaudyklė.Gintaro gaudymas nuo senovės buvo amatas, reguliuojamas valstybės, kai jo gaudytojai privalėjo turėti specialius ženklus su numeriu, savotišką verslo liudijimą. Bet kas gintaro gaudyti negalėjo, nes jis buvo valstybės turtas, pažeidėjams taikytos represijos, paplūdimiuose net buvo pastatytos kartuvės kaip įspėjimas. Kitas pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba, žvejai turėjo net savo valčių nuleidimo į jūrą vieta. Vykdavo žvejų regatos.
Šiandien Karklės kaimas išlaikė etnografinį savitumą. Dabar Karklės kaime yra etnokultūrinis parkas, informacinė ekspozicija apie gintaro istoriją, vaikų poilsiavietė, paplūdimiai, išlikusios senos sodybos, kuršių kapinės.
Karklės etnografinis kaimas Klaipėdos rajone kadaise buvo vienas didžiausių ir seniausių Lietuvos gyvenviečių. Ilgą laiką tai buvo lyg savotiškas etnokultūrinis rezervatas - čia gyvavo tradicinis, unikalus pajūrio krašto žvejų bei laukininkų kaimas.
Karklės kaimas įsikūręs Pajūrio regioniniame parke, tad tai Valstybės saugoma teritorija nuo Klaipėdos iki Senosios Palangos. Visą vasarą pievose gyvena gervės, galima sutikti lapių, stirnų, rečiau briedžių. Girulių aukštosiose pušyse peri pelėdsakaliai. Kiekvienais metais prie kranto pasirodo ruoniai.
Manoma, kad šiuo metu Lietuvoje gintaras gausiausiai išmetamas ties Karkle, tad dabar čia gintaro paieškomis užsiima apie trisdešimt gintaro gaudytojų. Karklėje ant jūros kranto yra išlikusios senosios kapinės su autentiškais antkapiais.
Dėl galimai kadaise buvusių sodybų tam tikruose sklypuose per dešimtmetį parkui teko dalyvauti apie 20-yje bylų. Pusė jų buvo palankios savininkams. Kitais gi atvejais savininkai, neretai perpirkę ūkininkavimui skirtą žemę iš kažkelintų rankų, bando ieškoti „skylių“, kad joje iškiltų pastatas, nors jame tokio niekada nėra buvę, o pagal planus statyba žemėje nėra galima.
Pasitaiko itin įžūlių klastočių - vienas Karklėje žemės prisipirkęs naujakurys į laukus atsiuntė darbininkų, kurie po velėna prikaišiojo akmenų, plytgalių ir dingo. Po kelerių metų pasikvietęs archeologus naujakurys prašė patvirtinti, kad atrasti kažkokios senos sodybos pamatai.
Rugsejo 13-15 dienomis visoje Lietuvoje vykusių Europos paveldo dienų renginių "Epochų ženklai" tema buvo skirta išlikusiam įvairių epochų kultūros paveldui. Šįkart dėmesys buvo sutelktas į 1863 m. Šiaurinė Rytprūsių dalis šiauriau Klaipėdos kol kas mažai tyrinėta, negausūs čia vykusių tyrimų aprašymai, todėl ilgą laiką nebuvo galima apsispręsti, kokie kraštovaizdžio elementai mena vienus ar kitus laikus. Detaliau žinomi tik XIX ir XX amžių palikimai, įtakoję šio krašto kraštovaizdžio raidą.
Vienas įdomesnių elementų - tai senojo pašto kelio iš Klaipėdos į Rygą trasos fragmentas Klaipėda-Nemirseta. Vis dar svarbi siena tarp Prūsijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pažymėta po Melno taikos sutarties, krašto gyvenvietės mena įvairius istorinius laikotarpius.
David Fuchs.Materialusis kultūros paveldas Kuršių nerijoje ir kaip jį vertina dabartiniai gyventojai
Olando kepurė