Šiame straipsnyje siekiama atskleisti bolševizmo esmę, jo įsigalėjimą Lietuvoje ir tai, kaip buvo priešintasi bei kovota su šiuo režimu. Turime faktų, turime medžiagos, turime ką tikra pasakyti bei parašyti.
Bolševizmo esmė ir metodai
Dr. Jonas Matusas teigia, kad bolševizmo pagrindas yra smurtas, melas ir siekis užkariauti visą pasaulį. Būdamas toks, jis kitokių pasaulėžiūrų visai nepakenčia. Bolševikai nepakenčia ir Katalikų Bažnyčios, nesivaržo jokiomis priemonėmis, kad apribotų dvasininkų veikimą.
Bolševikai buvo išleidę specialias instrukcijas, kaip naikinti tautas. Tas planas buvo parengtas Maskvoje, pasirašytas Valstybės Saugumo 3 rango komisaro S e r o v. Šiame plane buvo numatytas Lietuvos, Latvijos ir Estijos likvidacijos planas, kuris buvo pasirašytas V. S. majoro Gladkov 1940.X.2. Šio plano tekstas duodamas ištisai.
Bažnyčios padėtis bolševikų laikais
Vysk. V. Brizgys aprašo Kunigų seminariją Kaune bolševizmo metais. Bolševikai siekė pakirsti patį kunigų parengimą, būtent, likviduoti seminarijas. Daug buvo kovota ir daryta pastangų dėl seminarijų atgavimo, bet nieko nelaimėta. Vis dėlto, po svarstymo, seminarija buvo palikta raudonarmiečiams.
Kun. A. Biliūnas teigia, kad bolševikų daug yra nukentėjusi Bažnyčia ir kunigai. Bolševizmas nepakenčia Katalikų Bažnyčios ir bet kokia dvasininkų veikla yra slopinama. Straipsnio pabaigoje duodamas smulkesnis sąrašas apie nukentėjusius kunigus.
A. Merkeiis aprašo, kaip bolševikai žudė ir kankino lietuvius. Šie nusikaltimai buvo vykdomi raudonojo teroro vardu. Žmonės kasdien šimtais buvo grūsti į sovietinio pragaro kalėjimus.
Lietuvos kariuomenės tragedija
Gen. Raštikis aprašo buvusios Lietuvos kariuomenės tragediją, kuri buvo pažymėta dviem reikšmingom datom: 1940 m. birželio 15 d. ir 1941 m. Kariuomenei nebuvo leista pasipriešinti bolševikams, o vėliau ją bolševikai baigė griauti. Tai prasidėjo diplomatinėmis Maskvos suktybėmis ir ultimatumu, paleidimu ir įstaigų perorganizavimu pagal Maskvos įsakymą. Buvo griaunama spauda, radijas, kinas, kol galiausiai kariuomenė buvo įjungta į 29-ąjį korpą.
J. Balčiūnas aprašo bolševikų netvarką ir melą, kurie pasirodė karo mokyklą tvarkant. Dauguma karių nebenorėjo ilgiau pasilikti ir buvo paleisti. Naujieji surinkti kandidatai buvo bemoksliai, beveik beraščiai.
Gyventojų tikrinimas ir trėmimai
P. Zundė teigia, kad laiškų tikrinimas Lietuvoje bolševikų okupacijos metu labai daug padėjo bolševikams „valymo" darbe. Žmonės, pasisakydami laiškuose, išdavė ne tik save, bet savo gimines ir pažįstamus. Manoma, kad mažiausiai 25.000 žmonių nukentėjo dėl šios praktikos.
Bolševikai kasdien šimtais grūdo niekuo nenusikaltusius lietuvius į kalėjimus, paversdami juos paliegėliais. Kalinys iš anksto buvo pasmerktas žūti.
Ekonominė politika
J. Laucevičius aprašo sovietinį planavimą Lietuvoje. Įsteigtos įvairios institucijos, kurios turėjo padėti įgyvendinti bolševikinę santvarką Lietuvoje. Komisijos kompetencijai priklausė beveik visos valstybinio gyvenimo sritys. Tačiau jos darbas, sumanymai ir planai buvo tiesiog absurdų absurdai.
K. Morkūnas aprašo „Liaudies Ūkį", kurio tikslas buvo informuoti apie socialistinės ūkio sistemos principus, esmę ir organizacines formas. Tačiau šis žurnalas pradžioj neturėjo pasisekimo dėl blogos redakcijos sudėties ir bendradarbių trūkumo. Didžiausią dalį bendradarbių sudarė žydai.
V. Velža aprašo darbininkų padėtį bolševikų laikais. Darbininkų būklė prie bolševikų buvo daug blogesnė. Dipl. ekon. V. Balčiūnas teigia, kad žemės reforma Lietuvoje siekė suvalstybinti žemę, o laisvus ūkininkus paversti kumečiais, kuriuos valdytų atėjūnai.
Petras Vakaris aprašo žemės ūkio produktų statymą. Buvo įvestas privalomasis žemės ūkio produktų statymas, nustatytos pristatymo normos, lengvatos ir pristatymo tvarka. Tai sugriovė Lietuvos ir ūkininkų gyvenimą.
Dipl. ekon. VI. Balsys aprašo bolševikinę taupymo politiką. Nors buvo trimituojama apie taupymo svarbą, praktikoje niekas neišėjo. Buvo praktikuojamas darbuotojų išnaudojimas, kaip ir visose kitose srityse. Žmonės rašė pasipiktinimo laiškus, nes nebegalėjo pakęsti tokio pasityčiojimo.
A. Ilainis aprašo žemaičių kaimo žmonių reakcijas į visus bolševikų valdymo pasireiškimus.
Bolševikinė propaganda ir melas
Bolševikai visam pasauliui trimitavo apie savo teorijų vertingumą ir neklaidingumą. Tačiau tai buvo vien tik propaganda. Pažiūrėkime į Rusijos bolševikų šūkius: „Mes visko turime", „Mūsų technika susilygina su Europos ir Amerikos technika", „Raudonoji armija yra nenugalima", „Mūsų lėktuvai pralenkia geriausius vokiečių lėktuvus", „Maskva - darbininkų sostinė, o Stalinas - jų vadas", „Mūsų žmonės visko pertekę".
Kaip bolševikinė Rusija laikėsi per 24 metus? - Vien tiktai propaganda. Agitaciją laiko skaudžiausiu, anot jų, nenugalimu ginklu. Bolševikų šūkiai visą laiką buvo agresyvūs ir griaujamieji. „Proletarai visų šalių, jungitės!" buvo oficialiu, valstybiniu jų šūkiu. Bolševikai nuolat kalė į galvas „kapitalistinio apsupimo" žodį.
J. Petrėnas aprašo klaidas bolševikinėje spaudoje. Tos klaidos, kartais labai nemalonios, visada ir visur pasitaiko. Bolševikai į šias klaidas žiūrėjo, kaip į kokį sabotažą arba aiškiai kontrrevoliucinį darbą.
Pasipriešinimo laiškai
J. Rodis aprašo pasipiktinimo laiškus. Tikrieji lietuviai nepakentė tų, kurie parsiduodavo bolševikams. Jei kitaip negalėjo prie jų prieiti, tad šturmuodavo anoniminiais laiškais. Yra trys tokie pikti laiškai, rašyti L. Girai, S. Neris ir J. A. Bružas.
Kunigų sąrašas, žiauriai bolševikų nužudytų Biržuose 1941 m. birželio mėn.
- Kun. J. Dabril a
- Kun. P. Racevičius
- Kun. V
- Kun. J. Daugėla
- Kun. J. Petrika
- Kun. V. Balčius
- J. Rauckis
- A.
Šis sąrašas yra tik dalis aukų, kurias pareikalavo bolševikinis režimas. Svarbu prisiminti ir pagerbti visus, kurie nukentėjo nuo šio žiauraus režimo.
Apibendrinant, bolševizmas Lietuvoje buvo žiaurus ir destruktyvus režimas, kuris paveikė visus šalies gyvenimo aspektus. Tačiau lietuviai priešinosi ir kovojo su šiuo režimu, siekdami išsaugoti savo tautinę tapatybę ir nepriklausomybę.