Karaliaučiaus istorija ir architektūra

Karaliaučius - svarbus lietuvių raštijos, kultūros, švietimo ir religinis centras. Senesnis prūsų vietovės pavadinimas Tvankstė, kurį kryžiuočiai 1255 pakeitė į Kunigsbergk pagerbti Bohemijos karaliui Pršemislui II Otakarui, prisidėjusiam prie Sembos užkariavimo. Vokiečių kronikininkai XIII-XV a. rašė įvairiai: Kunigsbergk, Kunisberg, Konisberg, Königsberg ir pan., o lotyniškai rašytuose šaltiniuose verčiama į Mons regis, regalis - Karaliaus kalnas. XVI a. įsigalėjo naujas lotyniškas variantas Regiomontum.

Lietuviška vietovardžio lytis Karaliáučius jau XVI a. plačiai vartojama Mažosios Lietuvos raštuose (Martynas Mažvydas, Baltramiejus Vilentas, Jonas Bretkūnas, Simonas Vaišnoras). Taip rašoma ir Danieliaus Kleino gramatikoje (1653) bei Pilypo Ruigio ir Kristijono Milkaus žodynuose. Bet Kuršių pamario žvejai (tarp Karklės ir Labguvos) šį miestą vadindavo Karaliáučia. Taip 1625 vartoja ir Jonas Rėza psalmyno antraštėje: Karaliautzoje = Karaliaučioje. Lietuvių vartojamas Karaliáučius nusižiūrėtas iš gudų Koroleveć, lenkų Królewiec. Karaliaučiaus gyventojas buvo karaliaučionis, jau XVII a.

Iki 13 a. Tvankstoje gyveno autochtonai prūsai sembai, 16 a. pabaigoje, manoma, - iki 20 % jų ir Mažosios Lietuvos lietuvių (lietuvininkų); tada baltai gyveno daugiausia priemiesčiuose atskirais kvartalais (dauguma - vargingieji). 1365 Karaliaučiuje buvo pakrikštytas iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pabėgęs kunigaikštis Butautas.

Vykstant reformacijai Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenbugiečio pastangomis Karaliaučiuje buvo telkiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Prūsijos bei Mažosios Lietuvos jaunuoliai mokslinimui, kad galėtų lietuvių ir prūsų kalbomis raštu bei žodžiu propaguoti valstybinę evangelikų liuteronų religiją, ugdyti raštiją.

Į miestą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atvykę lietuvių intelektualai A. Kulvietis ir S. Rapolionis buvo vieni Karaliaučiaus universiteto steigėjų, pirmieji jo profesoriai. Studentas M. Mažvydas parengė ir Karaliaučiuje 1547 išleido pirmąją lietuvių kalba knygą Katekizmas. Čia išleisti 2 katekizmai ir prūsų kalba (1545, 1561), pirmoji spausdinta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija - M. Strijkovskio knyga (1582).

Martyno Mažvydo "Katekizmas" - pirmoji lietuviška knyga, išleista Karaliaučiuje 1547 m.

Karaliaučiaus raida ir architektūra

Karaliaučius kūrėsi nuo seno apgyventoje Priegliaus upės deltoje, netoli Aismarių, prūsų pilies Tvankstės, žvejų kaimo Lipnick, vikingų ir pirklių uosto Lipze bei 1242 įkurtos Liubeko pirklių gyvenvietės vietoje. Įsibrovę kryžiuočiai 1254 Tvankstę sunaikino, 1255 pastatydino Königsbergo pilį (Karaliaučiaus pilis) - svarbų atramos punktą tęsiant Prūsos nukariavimą, leidusį kontroliuoti svarbų vandens kelią Priegliumi ir sausumos kelius.

Karaliaučiaus pilis statyta ant kalvos, upės slėnio šlaite į šiaurę nuo Priegliaus ir į vakarus nuo buvusios Tvankstės. Į šiaurės vakarus nuo pilies kūrėsi pirmasis Karaliaučiaus miestas, kurį 1262 sunaikino sukilę prūsai. Jų neįveikta Karaliaučiaus pilis vėliau vis labiau stiprinta. Ją supo aukštos mūro sienos, bokštai, grioviai ir tvenkiniai upelių slėniuose. Pilies prieglobstyje kūrėsi 3 savarankiškos gyvenvietės (turėjusios miestų Kulmo teises, savus įtvirtinimus, bažnyčias, turgavietes ir valdžią): 1286 Senamiestis (vok. Altstadt) tarp pilies ir upės, 1300 Lyvenikė (vok. Löbenicht), arba Naujamiestis (vok. Neustadt), rytų šone, 1327 Knypava (vok. Kneiphof) Priegliaus saloje. Tik 1724 tos gyvenvietės sujungtos į vieną Karaliaučiaus miestą.

Karaliaučiaus planas 1652 m.

Iš Marienburgo į Karaliaučių 1457 perkelta Kryžiuočių ordino valstybės sostinė. Tai lėmė tolesnę miesto plėtrą. XVI a. pabaigoje susijungė 3 Karaliaučiaus gyvenvietės su daugeliu pastatų. Tada į rytus iš Karaliaučiaus pro prūsų Sakaimį (vok. Sackheim) vedė Lietuvių kelias, į šiaurės rytus palei didįjį pilies tvenkinį - Kuršių kelias, į šiaurės vakarus tarp prūsų Trakaimio ir Laak kaimų - Gintaro kelias. Į pietvakarius nuo Karaliaučiaus per priemiesčio sodybas vedė kelias link Vyslos, į pietryčius - kelias į Notangą. 1626-1636 Karaliaučius buvo apjuostas žiediniu pylimu su bastionais (jo šiaurrytinė dalis Lietuvos pusėje vadinama Karaliaučiaus Lietuvių pylimu). Priegliaus kairiajame krante priešais pilį 1657 pastatyta Friedrichsburgo tvirtovė. Nuolat augęs miestas galop peržengė apnykusį gynybinį pylimą ir plėtėsi abipus Priegliaus.

Karaliaučiuje 1782 buvo 54 368 gyventojai. Tai buvo didžiausias rytų Pabaltijo miestas, kuriame gyveno daug lietuvių bei baltiškos kilmės žmonių. Karaliaučiaus augimą skatino uostas (Karaliaučiaus uostas), kurio krantinės ir sandėliai plėtėsi Priegliaus pakrantėmis į vakarus, Aismarių kryptimi. Karaliaučiaus uoste buvo perkraunamos iš Didžiosios ir Mažosios Lietuvos Priegliumi ir Gilija (dar skaitykite vandens keliai) atplukdytos prekės.

Karaliaučius ypač išsiplėtė XIX a. pabaigoje (nuo 106 296 gyventojų 1867 iki 199 000 gyventojų 1895). Karaliaučiaus plėtrą skatino iškastas Karaliaučiaus jūros kanalas, nutiestos geležinkelio linijos ir plentai. Karaliaučių 1843-1890 maždaug 2 km spinduliu apjuosė galingų fortų žiedas - Antrasis pylimas. Nuo 1872 aplink Karaliaučiaus pilį įrenginėtas Apjuosiantis frontas - 15 fortų, jungiamų žiedinio aplinkkelio.

XX a. pradžioje Karaliaučius buvo stambus pramonės, valdymo ir kultūros centras, reikšmingas uostas (jo prieplaukos tęsėsi kelis kilometrus iki Aismarių), svarbiausia kelių sankirta Rytprūsiuose. Senąjį Karaliaučiaus centrą, juosiamą XVII a. pylimo, apsupo gausūs priemiesčiai, puošnių vilų ir darbininkų namų kvartalai. XX a. pradžioje miestas užėmė 193 km2 plotą. Karaliaučius vadintas gražiausiu Prūsijos miestu. Jame buvo gausu vaizdingų senovinių pastatų: kryžiuočių pilis, XVI-XIX a. išplėsta ir paversta puošniais rūmais, Karaliaučiaus Katedra (buvusi Knypavos bažnyčia) ir daug kitų šventovių, universiteto rūmai, įvairių amžių statiniai istoriniame centre, priemiesčių dvarai ir kita. Karaliaučiuje buvo sukaupta daug meno vertybių, garsėjo įspūdingi istorinių pastatų interjerai. Gausiuose Karaliaučiaus muziejuose bei archyvuose saugota daug Prūsos ir Mažosios Lietuvos istorijos bei kultūros liudijimų. 1909-1940 veikė Rytprūsių tėviškės muziejus, kuriame saugota daug Mažosios Lietuvos kaimų trobesių bei sodybų.

Daug Karaliaučiaus pastatų buvo susiję su žymiųjų lietuvių gyvenimu. Dar kryžiuočių laikais tuometinius statinius bei įtvirtinimus statė prūsai ar belaisviai iš Žemaitijos bei Lietuvos. Ir vėlesniais laikais baltų genčių palikuonys prisidėjo prie Karaliaučiaus plėtros. 1939 mieste buvo 372 164 gyventojai.

Karaliaučius gerokai nukentėjo 1944 VIII 20 ir rugsėjo 2, kai Sąjungininkų aviacija bombardavo uostą ir miestą. Dar labiau Karaliaučių sugriovė, sunaikindama daugybę kultūros ir meno vertybių, o jų likučius išgrobstydama, 1945 pradžioje puolusi sovietų kariauna. Ilgai stūksojo Karaliaučiaus griuvėsiai, kol okupantai sovietai propagandos tikslais ėmėsi iš pagrindų naikinti krašto istorijos žymes. Buvo likviduojami išlikę ar apgriauti pastatai (susprogdinta Karaliaučiaus pilis ir kita), visas istorinis suplanavimas (senamiesčio gatvės, ištisi kvartalai). Ištuštintoje vietoje buvo planuota pastatyti visai naują sovietinį miestą Kaliningradą. Buvusiame senamiestyje nutiestos naujos gatvės, pastatyti neišvaizdžių statinių kvartalai, sunaikintos pilies vietoje simboliškai statytas didžiulis Sovietų rūmų bokštas.

Karaliaučius tapo būdingu sovietų okupacinės politikos, sovietinio etnocido, totalinio režimo pavyzdžiu, iš pagrindų keičiant užgrobto krašto pavidalą ir gyvenseną.

Sugriautas Karaliaučius 1945 m.

Karaliaučiaus lietuviai

Jau nuo 1531 Senamiesčio bažnyčioje lietuviškas pamaldas laikė iš Šilalės atvykęs kunigas J. Tartilavičius (Tartyla). Steindammo bažnyčioje lietuviškai pamokslus sakė lietuvių raštijos ugdytojai: 1550-87 - B. Vilentas, 1587-1602 - J. Bretkūnas, 1604-21 - L. Sengstockas (Zengštokas), 1621-29 - J. Rėza. M. L. Rėza 1799-1816 buvo Karaliaučiaus įgulos kapelionas, nuo 1807 - universiteto dėstytojas, kurį laiką ir vienas vadovų, 1818-40 - Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaro vedėjas.

17 a. pradžioje-18 a. pradžioje Karaliaučiuje veikė katalikų misija - 1-2 lietuviai ar lietuviškai moką kunigai jėzuitai; jie (pvz., 1651-65 J. Jaknavičius, 1665-70 P. Šrubauskis) sakė lietuviškus pamokslus. 1657-65 Prūsijos kunigaikštystės generalgubernatoriumi ir valdovo Frydricho Vilhelmo patarėju buvo Karaliaučiuje rezidavęs lietuvių kunigaikštis Boguslavas Radvila.

Mieste gyveno nemažai lietuvių bei prūsų kilmės žmonių - iki 18 a. pabaigos veikė viena ar kelios lietuviškos pradžios mokyklos. Lietuviškos pamaldos visiškai nutrūko (Sakaimio bažnyčioje) 1915, prasidėjus I pasauliniam karui. Lietuvių raštijai, kultūrai, dvasiniam gyvenimui nusipelnė daugelis Karaliaučiaus universiteto auklėtinių kunigų bei kitų profesijų žmonių, dirbančių Mažojoje Lietuvoje.

Karaliaučiuje išleista D. Kleino pirmoji lietuvių kalbos gramatika (1653), J. Šulco pirmoji grožinės literatūros lietuvių kalba knyga (1706), P. Ruigio Lietuvių-vokiečių ir vokiečių-lietuvių kalbų žodynas (1747), lietuvių kalbos tyrinėjimų studija (1747), jo su kitais lietuviškai parengta Naujasis Testamentas (1727), giesmynas (1732), Biblija (1735), jo sūnaus P. F. Ruigio Lietuvių kalbos gramatika (1747), G. Ostermejerio veikalai senprūsių ir lietuvių tematika (1775, 1780), lietuviškų giesmynų istorija (1793), M. L. Rėzos - apie Biblijos lietuvių kalba rengimą (1816), jo paskelbta K. Donelaičio poema Metai (1818) ir 6 pasakėčios (1824), t. p. Prūsistikai, lituanistikai ir apskritai baltistikai nusipelnė, lietuviška tematika rašė daugelis Karaliaučiuje gimusių, išsimokslinusių ar dirbusių poetų, istorikų, kitų mokslininkų.

Lituanistikos ir prūsistikos veikalų paskelbė Karaliaučiaus karališkoji vokiečių draugija (1741-1945 ?), daug šios tematikos medžiagos sukaupė mokslinė draugija Prussia (1844-1944), Karaliaučiaus pilyje turėjusi muziejų Prussia su biblioteka. Karaliaučiuje 1909 įkurtame etnografiniame Tėviškės muziejuje veikė ir lietuvių skyrius. 19 a. pabaigoje lietuviais užsirašė tik apie 470 miesto gyventojų. Retkarčiais jiems buvo sakomi lietuviški pamokslai.

Remiantis paskutiniu gyventojų surašymu, Karaliaučiaus krašte dabar gyvena tik apie 10 tūkst. lietuvių. Dabar dokumentuose tautybė jau nebenurodoma. Dauguma šių lietuvių - buvę tremtiniai, kurie negalėdami grįžti į sovietinę Lietuvą apsigyveno Kaliningrado srityje, ir jų palikuonys. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, jiems buvo suteikti butai, taip sudaryta galimybė grįžti į Tėvynę. Daugelis tuo pasinaudojo ir išvažiavo į Lietuvą. Pasiliko nedaugelis, tarp jų yra daug mišrių šeimų, jau nebekalbančių lietuviškai, nors vaikus dar leidžia į lietuvių kalbos būrelius ar fakultatyvus.

Dar prieš penkiolika metų krašte veikė 16 lietuviškų draugijų, dabar vos kelios. 18 mokyklų ir 2 darželiuose mokoma lietuvių kalbos fakultatyviai ar būreliuose. Apie 1000 vaikų lanko įvairius lietuviškus būrelius. Veikia 7 vaikų folkloro ansambliukai. Dirba 27 mokytojai (8 iš Lietuvos, tačiau tokių patriotų vis mažėja). Prieš 7-8-ius metus buvo bandoma įkurti atskirą lietuvišką mokyklą Tilžėje (rėmė ir Lietuva), tačiau vietos valdžia vis vilkino, išsisukinėjo ir to padaryti nepavyko. Be savo mokyklos bet kokios tautinės mažumos likimas aiškus - jos nebeliks.

Pagrindinė Mažosios Lietuvos dalis - Karaliaučiaus kraštas - tai lietuviškojo žodžio lopšys. Čia veikė Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Danielius Kleinas ir kiti lietuvių raštijos veikėjai. Čia išleista pirmoji lietuviška knyga ir lietuvių kalbos gramatika, išėjo pirmieji lietuviški laikraščiai ir žodynai, susibūrė lietuviškos draugijos ir kt.

Architektūros paveldo būklė

Tačiau bendra Kaliningrado srities architektūros paveldo būklė - apgailėtina. Svarbūs architektūros objektai ir su lentelėmis "Saugoma valstybės", ir be lentelių, nyksta taip sparčiai, kad, atvykęs po metų kitų, kai kur randi tik krūmais apžėlusias kalveles. 2003 m. vasarą savo akimis mačiau šviežiai traktoriumi išverstą XIV a. pilies sieną dabartiniame Ušakovo miestelyje. Senosios plytos turi paklausą. Iš gotikinių ir kaizerinių plytų statomi sodo nameliai. Mums, atvykstantiems iš kitos šalies, nieko nelieka, tik tyliai stebėti ir galbūt fiksuoti istorijai tai, ką dar galima šiandien rasti.

Šiuo metu Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 6) veikianti Norberto Stankevičiaus paroda liudija apie anapus vakarinės Lietuvos sienos esančią architektūros paveldo būklę. Autorius, jau aštuoniolika metų fotografuojantis Karaliaučiaus krašto kultūros paminklus, parodoje pristato vakarinę srities dalį. Pats būdamas istorikas, Norbertas Stankevičius yra surinkęs daug medžiagos apie atskirus objektus. Greta šiandieninio vaizdo pateikdamas archyvinės įvairaus laikotarpio medžiagos, jis įtikinamai pasakoja liūdną pastatų nykimo istoriją. Karaliaučiaus kraštą yra intensyviai fotografavę ir klaipėdiškiai Bernardas Aleknavičius, Raimondas Urbonas, Algis Jankūnas. Pastarieji du koncentravosi į objekto estetinį vertinimą. Norbertas pirmiausia stengiasi tiesiog dokumentiškai užfiksuoti. Liūdni vaizdai nuotraukose atkreipia dėmesį į tragišką kultūros objektų būklę.

Viduramžių bažnyčios stovi Semboje apleistos, be stogų, griaunamos ir šiukšlinamos. Pabėčių (vok. Pobethen, rus. Romanovo) vietovė ir bažnyčia itin svarbi prūsų kalbos tyrinėtojams - čia gyveno ir pamokslavo Abelis Vilis, kartu su baudžiauninku Pauliumi Mėgote parengęs trečiąjį, ilgiausią ir žodingiausią, prūsų katekizmą. 2004 m. vasarą bestogėje, belangėje apleistoje Pabėčių bažnyčioje dar buvo matyti senosios sienų tapybos likučių. Prūsų kalbos gyvavimo ir nykimo bylai svarbios netoli Pabėčių esančios Kumėnų (vok. Kumehnen, rus. Kumachovo), Šv. Lorenco (vok. Sanckt Lorenz, rus. Salskoje) bažnyčios. Jeigu nebus nieko daroma, po dešimtmečio jų gali nebelikti, kaip atsitiko su XIV a. Medenavos (vok. Medenau, rus. Logvino) ir daugeliu kitų bažnyčių.

Galbūt Lietuva, jeigu Rusijos pusė sutiktų, pagerbdama prūsų atminimą, galėtų inicijuoti ir prisidėti prie, tarkim, Pabėčių bažnyčios atstatymo? Būtų gražu pratęsti Tolminkiemio tradiciją...

Atstatyta Karaliaučiaus katedra

Ne tik dėl degtinės, benzino ir cigarečių verta kirsti Rusijos sieną. Lietuvių traukos centru Karaliaučiaus krašte tapęs Tolminkiemis atrodo padoriai, esama ir kitų garžių paveldo atgijimo ženklų - atstatyta Karaliaučiaus katedra, Noihauseno, Arnavos, Frydlando kirchės, prūsų Ylavos pilis, baigiama restauruoti bene seniausioji Karaliaučiuje likusi Judičių bažnyčia, dabar priklausanti pravoslavų bendruomenei. Artėjant Kionigsbergo įkūrimo 750-mečiui, tvarkomas Karaliaučiaus miestas, archeologai dirba buvusios pilies vietoje.

Nuo II Pasaulinio karo Rusijai priklausančiame Karaliaučiuje vis garsesni svarstymai apie istorinio miesto centro atkūrimą bei sutvarkymą. Ypač - apie Karaliaučiaus pilies atstatymą. Karaliaučiaus krašto rusų inteligentija pastaraisiais metais bando permąstyti savo santykį su savo gyvenama vieta ir jos europiniu architektūriniu paveldu.

Karaliaučiaus (Kaliningrado) katedra )Kryžiuočių ordino pastatyta gotikinė Karaliaučiaus (Kaliningrado) katedra - architektūros, istorijos paminklas. Jai katedros statusą suteikė didysis magistras Lutheris von Braunschweigas 1333 m. rugsėjo 13 d., nors statybos ir įrengimo darbai tęsėsi iki pat 1380 m. Katedra buvo monumentalus 88,5 m ilgio ir 29 m aukščio trinavės halės statinys. Ji vakarų pusėje turėjo kiek neįprastą Kryžiuočių ordino valstybės statybos praktikai dvibokštį frontoną. 1544 m. katedra stipriai nukentėjo nuo gaisro, sudegė abu bokštai. Atstatytas tik vienas bokštas, kuris įgijo dvylikabriaunį antstatą - jame vėliau buvo įkomponuotas laikrodis. XIX a. katedra buvo ne kartą restauruojama, tačiau išsaugota senoji išvaizda. Interjerą puošė skliautuotos navų lubos, jas laikiusios masyvios, bet grakščios kolonos. Dėmesį traukė medžio raižiniais puoštas barokinis altorius, 1589 m. įrengta smiltainio plokščių sakykla, 1520 m. sukurtas Krucifiksas. Interjere buvo gausu meno kūrinių: dailininko Antono Moellerio paveikslai, vaizduojantys paskutiniojo teismo, paskutinės vakarienės bei kitas biblines scenas; lipdiniai, sukurti žinomų Rytprūsių meistrų Isaaco Rigo, Matthiaso Poertzelio ir kt.

Ilgainiui katedra tapo garsiausių Kryžiuočių ordino, Prūsijos kunigaikštystės valdovų panteonu - čia laidoti Teutonų ordino didieji magistrai, maršalai, vyskupai, kultūros veikėjai. 1944-1945 m. katedra vėl buvo nuniokota - sprogdinama, kentėjo nuo gaisrų. XX a. 7 deš. šį monumentalų pastatą planuota nugriauti, bet vietiniai gyventojai tam pasipriešino. 1994-2005 m. katedra buvo rekonstruota.

Po 1944 Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų aviacijos bombardavimų, 1945 04 Raudonosios armijos artilerijos apšaudymų ir pokario griovimų mieste išliko istorinių pastatų griuvėsių; juos nuo 8 dešimtmečio pradėta rekonstruoti, keisti išlikusių pastatų paskirtį. Evangelikų liuteronų bažnyčios: neogotikinė Panartų (Ponartherkirche 1897, dabar sporto salė) ir neoromaninė Karalienės Luizės (1901, architektas F. Heitmannas, nuo 1976 Lėlių teatras), neogotikinė Rasenavos (Rosenauerkirche 1926, dabar stačiatikių cerkvė), istoristinė dvibokštė Šv. Kryžiaus (Kreuzkirche 1933, architektas A. Kicktonas, nuo 1989 stačiatikių cerkvė), naujoji evangelikų liuteronų bažnyčia (2003) - šiuo metu vieninteliai Karaliaučiaus evangelikų liuteronų maldos namai. Karaliaučiaus rotušės pastatas (20 a. Iš miesto gynybinių įtvirtinimų išliko bastionų, bokštų, iš jų - neogotikinis Dohnos (1850, pavadintas Prūsijos generolo feldmaršalo F. Dohnos vardu, nuo 1981 Gintaro muziejus); t. p.

Kaliningrado srities plotas (15 100 km²) apie keturis kartus mažesnis už Lietuvą. Iš šiaurės į pietus tęsiasi 108, o iš vakarų į rytus - 205 km. Sienos ilgis su Lietuva 280 km. Gyventojų - 937,7 tūkst. Nors joje yra jau ir turtuolių, tačiau trečdalis gyventojų skursta. Brangsta elektra ir komunaliniai mokesčiai (kompensacijų nebėra), maisto produktų ir kitų prekių kainos panašios kaip ir Lietuvoje, gal net didensnės, išskyrus degtinę, cigaretes, cukrų ar degalus. Net 90% gintaro pasaulyje iškasama prie Palvininkų (dab. Jantarnyj), išgaunama nemažai naftos, žuvininkystė beveik žlugusi, veikia autoservisai, automobilių surinkimo įmonės, statomi prekybos centrai, tiesiami keliai. Pradeda vystytis perspektyvi ūkio šaka turizmas - atsiranda kaimo turizmo sodybos.

Kaliningrado srities plotas ir gyventojų skaičius:

Vietos valdžia jau nesibaido vokiškų krašto vietovių ar restoranų pavadinimų. Net ir K. Donelaičio memorialiniame muziejuje parodos pavadinime jau rašo ne tik Čistyje Prudy, bet ir vokišką vietovardį - Tollmingkehmen. Bet kaip velnias kryžiaus bijo lietuviško pavadinimo. Priminsiu, kad iki 1948 m. visi baltiški ar germanizuoti krašto gyvenviečių ar hidronimų pavadinimai pakeisti į rusiškus, neturinčius jokio ryšio su buvusiaisiais.

Tačiau per pastaruosius penkiolika metų požiūris į senąją krašto istoriją pasikeitė į gerą pusę. Jau ne viena karta užaugo. Kaliningrado srities valdžią labai erzina, kad lietuviai šį kraštą vadina Mažąja Lietuva, nors tas istorinis pavadinimas vokiečių kronikose žinomas jau XVI a.

tags: #karaliauciaus #g #2000 #m #statybos #namai