Akmenės gatvė yra Kretingos senamiesčio vakariniame pakraštyje, lygiagrečiai Akmenos upės kairiajam krantui. Ji smarkiai skiriasi nuo kitų miesto gatvių - siaura, vingiuota, tankiai užstatyta, o jos pastatai - namai ir pagalbiniai statiniai - stovi prie pat upės. Gatvės pradžios ištakos siekia XVII a. antrąją pusę - XVIII a. pradžią.
1609 m. statant Karolštato (Kretingos) miestą, šioje vietoje gatvės tiesti nebuvo numatyta. Ši potvynių metu užliejama Akmenos upės slėnio dalis atsidūrė suprojektuoto miesto užribyje. vadinamieji kampininkai. Daugiausia tai buvo laikinai mieste apsigyvenę juodadarbiai ir tarnai. Jie neturėjo lėšų tapti miesto piliečiais ir išsinuomoti posesiją (namų valdos sklypą) su trobesiais.
Todėl magistratas leido jiems už žymiai mažesnį mokestį įsikurti miesto paribyje, nenaudojamoje žemėje tarp pranciškonų vienuolyno sklypo ir vokiečių amatininkų gyvenamo kvartalo (dab. Birutės gatvė). Seniausias, 1771 m. matininko Pranciškaus Jodkos sudarytas miesto planas liudija, kad XVIII a. vakariniame miesto paribyje jau stovėjo 9 kampininkų sodybos. Jos buvo netvarkingai išsimėčiusios palei Akmenos krantą ir gatvės dar nesudarė.
Su miesto turgaviete kampininkų nausėdiją siejo nuo Turgaus (dab. - Rotušės) aikštės nusileidžianti Paupio, kitaip - Daubos, gatvė. Iki XXI a. išliko tik šios gatvės fragmentas priešais namą Akmenės g. Šiaurinėje dalyje palei vienuolyno ir miesto žemių ribą į Akmenos slėnį leidosi kita gatvė, kuri dabar veda pėsčiųjų tilto link ir laikoma Akmenės gatvės tąsa, susijungiančia su Vilniaus gatvės pradžia.
Tarp kampininkų sodybų ir Birutės gatvėje stovėjusių miesto iždo namų, kuriuose gyveno iš Prūsijos atsikėlę vokiečiai amatininkai, 1771 m. žemėlapyje dabartinės Akmenės gatvės pradžioje prie Akmenos upės žymimos kapinės. Manoma, kad jose XVII-XVIII a. XVIII a. pabaigoje rusų valdžios nurodymu visų konfesijų bendruomenės privalėjo atokiau nuo gyvenvietės įsirengti naujas kapines.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo Rusijai 1795 m. aneksavus Lietuvą, Kretinga neteko Magdeburgo teisės. Nustojo galioti ir miesto valdymo nuostatai, draudę Kretingos (Karolštato) piliečiais tapti ir jame nuolat gyventi ne krikščionims - judėjams, musulmonams ir pan. Į miestą ėmė keltis gausi žydų bendruomenė, nuo XVIII a. gyvenusi už tuometinio miesto ribų, Akmenos upės saloje šalia vandens malūno.
Turtingiausi žydų bendruomenės nariai - pirkliai, lupikautojai, krautuvininkai ir pan. - kūrėsi miesto centre prie turgavietės ir pagrindinių gatvių, kuriomis ėjo prekybiniai traktai. 1854 m. miesto planas liudija, kad miesto pakraštyje prie Akmenos upės jau buvo suformuotos 7 posesijos, o likusioje dalyje stovėjo 11 trobesių. Ši besiformuojanti gatvė XIX a. antrosios pusės - XX a. pradžios dokumentuose ir istorinėje literatūroje vadinama Bravoro gatve (rusiškai - Пивоварная улица).
Bravoru seniau vadinta alaus darykla arba spirito (vyno) varykla. Tikslių duomenų apie Akmenės gatvėje veikusį tokios paskirties gamybinį pastatą nėra. Istorinėje literatūroje sutinkama užuomina, kad gatvei vardą davė vienuolyno vyno darykla. Manoma, kad XIX a. ji veikė gatvės šiauriniame gale, prie Akmenos upės stovinčiame tinkuoto mūro pastate, kuriame vėliau vienuoliai buvo įsirengę skalbyklą (dab. 1879-1890 m. Kretingos dvaro gaunamų mokesčių knygos liudija, kad Bravoro gatvėje jau buvo 12 posesijų. Jas 1879-1880 m.
Kretingos dvaras
Po dešimtmečio Bravoro gatvėje tebegyveno G. Dribinas, Ch. Bederis, J. Gilis, C. Devekas, B. Platelis (Plotelis), M. Gilis, Chaimas Sluckeris ir jo sūnus Chackelis Sluckeris. Vienoje iš posesijų, už kurią žemės mokestis dvarui buvo mokamas iš bendruomenės lėšų, stovėjo ritualinė žydų pirtis - mikva. Iš pradžių ji buvusi medinė, o po XX a. pradžios gaisrų pastatyta mūrinė.
Apsivalymo ritualą priimdamas judaizmą, po mirusiųjų šermenų ir laidotuvių, palietęs mirusį žmogų ar kritusį gyvulį, susirgęs raupsais, žydės - po mėnesinių ir gimdymo. Apsivalymas buvo atliekamas pilnai pasineriant į vandenį. Kitapus gatvės priešais mikvą stovėjo medinė žydų našlaičių ir senelių prieglauda.
XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje Bravoro gatvėje, ypač šiaurinėje jos dalyje, arčiau pranciškonų vienuolyno žemės, ėmė kurtis iš aplinkinių kaimų į miestą gyventi atsikėlę žemaičiai amatininkai. Vieno siuvėjo šeimoje gimė Simonas Jurgis Simutis (1896-1966), kuris užaugęs ir baigęs mokslus nuo 1923 iki 1940 m. dirbo Lietuvos ūkio banko Kretingos skyriaus vedėju. Vedęs Kretingsodžio pradžios mokyklos vedėją Magdaleną Perkumaitę, netrukus su šeima persikėlė į Klaipėdos gatvėje pasistatytus naujus namus.
Laisvu laiku jis mėgo fotografuoti Kretingos miesto ir apylinkių žmones, architektūrinius statinius ir gamtos vaizdus, užsiėmė labdaringa veikla, priklausė Šv. Vincento Pauliečio draugijai. 1948 m. su žmona, sūnumi Simonu Jaunučiu ir dukra Regina Nijole buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto Batūrino gyvenvietę. Tarpukariu Akmenės gatvėje apsigyveno laikrodininkas Julius Simutis, gimęs 1909 m. Notėnų valstiečio Petro Simučio šeimoje. Jis prijautė nelegaliai šalyje veikusiems komunistams.
Už komunistinės spaudos platinimą pateko į kalėjimą, iš kurio išėjęs nutraukė ryšius su komunistiniu pogrindžiu. Už tai užsitraukė buvusių bendraminčių nemalonę. Po Lietuvos aneksijos 1940 m. rugsėjo 7 d. enkavedistų buvo suimtas, įkalintas Šv. Antano namelyje veikusioje NKGB Kretingos areštinėje, spalio 18 d. perkeltas į Telšių kalėjimą. 1941 m. birželio 25 d. Apie 1924 m. Akmenės gatvės pradžioje verslininkas Tadas Poluckas pasistatė tinkuoto mūro vilnų karšyklą.
1932 m. Akmenės gatvėje namą nusipirko knygnešys, daraktorius, stalius ir dailidė Juozas Bendikas (1854-1941), kilęs iš Kašučių kaimo smulkių bajorų šeimos. keliavo po kaimus, statė ir remontavo trobesius, darė karstus, paveikslų rėmus, avilius, baldus, pastatė Darbėnų miestelio kapinių koplyčią. Žiemą Kašučių ir Rūdaičių apylinkių kaimų slaptose mokyklose mokė vaikus lietuvių ir rusų kalbos, aritmetikos, istorijos bei geografijos, ruošė juos Pirmajai Komunijai, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už lietuvišką veiklą 1900 ir 1902 m. rusų valdžios pareigūnų buvo suimtas, metus gyveno policijos priežiūroje.
1927 m. tapo pranciškonų vienuolyno broliu, dirbo stalių dirbtuvėje. 1931 m. vienuolyną paliko, 1932 m. Gatvės šiauriniame gale stovėjusiame mūriniame pranciškonų skalbyklos pastate (Akmenės g. 29) vienuolyno gvardijono tėvo Augustino Dirvelės kvietimu 1935 m. įsikūrė iš Vilkaviškio vyskupijos Miroslavo parapijos atvykusios šešios pranciškonės pasaulietės - Šv. Agnietės kongregacijos vienuolės, prižiūrėjusios ir aptarnavusios Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų ordino gimnazijos) bendrabutį ir valgyklą.
Jos prisidėjo prie karitatyvinės veiklos, o 1936 m. atsiskyrė nuo Šv. Agnietės kongregacijos ir įkūrė savarankišką Šv. Pranciškaus Visuomenės seserų kongregaciją. Jai 1940 m. priklausė apie 30 seserų ir noviciatas, kuriame gyveno vienuoliškam gyvenimui besiruošiančios ir įžadų dar nedavusios seserys.
Visuomenės seserys lavinosi pagal vienuoliško gyvenimo pratybas, dirbo Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų gimnazijos) bendrabutyje ir valgykloje, slaugė ligonius Darbėnų, Laukuvos, Laukžemės, Sedos, Ramygalos špitolėse (senelių prieglaudose), katechizavo vaikus. Po karo buvusi skalbykla buvo nacionalizuota, ir vienuolės privalėjo išsikraustyti. Istoriniame pastate buvo įrengti butai ir apgyvendintos 4 šeimos, viena ilgiausiai čia gyvenusių - Zitos ir Aleksandro Varnų šeima, kurioje augo dukra - tautodailininkė Ramunė Varnaitė-Martinėnienė.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą name Akmenės g. 12, kuris stovi buvusios Akmenės ir Paupio (Daubos) gatvių sankryžos kampe, atsidarė profesionalaus fotografo Kosto Jagučio (1896-1974) fotoateljė. Jis buvo gimęs ir pradžios mokyklą baigęs Kretingoje, o šeimai persikėlus į Klaipėdos kraštą ir Karaliaučių, augo ir mokslus tęsė Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo kaizerinėje kariuomenėje, kurioje išmoko fotografuoti.
Pirmąją fotoateljė atidarė 1919 m. Tauragėje, o 1920 m. - Kretingoje, Birutės ir Akmenės gatvių kampe stovėjusiame name. Nuo 1932 m. gyveno ir dirbo Klaipėdoje, o 1939 m. grįžo į Kretingą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1941 m. birželio 26 d. mieste kilus gaisrui, sudegė ir dalis Akmenės gatvės trobesių. Nebeliko Juozo Bendiko namo su staliaus instrumentais, varstotu, paties meistro pasigamintais baldais ir nemaža biblioteka. Sudegė žydų našlaičių ir senelių prieglauda su šalia stovėjusiais mediniais namais, o žydų pirtis neteko stogo. Po karo žydų pirties pastatas buvo rekonstruotas, jame veikė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mechaninės dirbtuvės (Akmenės g. 11).
Tado Polucko vilnų karšykla, savininkui pasitraukus į Vakarus, po karo buvo nacionalizuota ir perduota Kretingos apskrities (rajono) vietinės pramonės kombinatui. Sovietų valdžia, po karo uždariusi katalikiškas ir religines organizacijas, 1948 m. spalio 15 d. nacionalizavo Akmenės gatvėje gyvenusių Šv. Pranciškaus Visuomenės seserų kongregacijos namus.
Iš pradžių seserys persikėlė į pustuštį pranciškonų vienuolyną, o jį 1949 m. taip pat uždarius - išsiskirstė įvairiose Lietuvos vietovėse, kur gyveno pas jas priglaudusius tikinčiuosius. Vienai iš Kretingoje ir jos apylinkėse likusių visuomenės seserų 1954 m. gavus leidimą Pušyno gatvėje pasistatyti namą, jame apsigyveno 10 nelegaliai veikusios kongregacijos seserų. Nepaisydamos sovietų valdžios persekiojimų, jos tęsė savo veiklą: katechizavo vaikus, slaugė ligonius, platino religinę literatūrą, dirbo prie bažnyčios, perrašinėjo liturginių skaitinių knygas ir pan.
Akmenės gatvės gyventojai ir jų veikla
| Gyventojas | Veikla |
|---|---|
| Simonas Jurgis Simutis | Lietuvos ūkio banko Kretingos skyriaus vedėjas, fotografas, labdaringa veikla |
| Julius Simutis | Laikrodininkas, prijautė komunistams |
| Juozas Bendikas | Knygnešys, daraktorius, stalius, dailidė |
| Kostas Jagutis | Profesionalus fotografas |
Šaltiniai:
- KANARSKAS, Julius. Akmenės gatvė. Švyturys. 2019, saus. 5, p.
- KANARSKAS, Julius. Akmenės gatvė. Švyturys. 2019, saus. 9, p.
- ŠEŠKEVIČIENĖ, Irena. Nuo bravoro ir skalbyklos - iki vienuolyno. Pajūrio naujienos. 2021, bal. 13, p.