Neteisėtas turtas: turto konfiskavimo ypatumai Lietuvoje

Šiuolaikinėje baudžiamojoje teisėje turto konfiskavimo samprata suvokiama nevienodai. Skirtumai apibrėžiant turto konfiskavimą atsiranda dėl skirtingų turto konfiskavimo taikymo sąlygų pasaulio valstybėse. Šios sąlygos bando nustatyti mechanizmus, palengvinančius kovą su organizuotu nusikalstamumu, korupcija, pinigų plovimu ir neteisėta prekyba narkotinėmis medžiagomis.

Tarptautiniu lygiu suvokta, kad tradicinių bausmių, tokių kaip laisvės atėmimas ir baudos, nepakanka situacijos pakeitimui. Svarbią vietą užima turto konfiskavimo instituto įtvirtinimas, leidžiantis pasiekti konceptualų šios sankcijos tikslą - kad niekam neapsimokėtų daryti nusikalstamų veikų, o jei tokios veikos būtų padarytos, kad būtų tinkamai atsakyta.

Tarptautinis kontekstas

Valstybės pasirašytoje konvencijoje, kaip viena iš priemonių, neleidžiančių gauti finansinės naudos iš nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, buvo įtvirtinta turto konfiskacija. Tai leidžia konfiskuoti pajamas, gautas padarius nusikaltimus, susijusius su narkotinėmis priemonėmis ar bet kuriomis psichotropinėmis medžiagomis. Taip pat konfiskuotinu turtu laikomos ir priemonės, kurios bet kuriuo būdu buvo naudojamos arba skirtos naudoti padarant minėtus nusikaltimus.

Konvencijoje aiškinama, kaip suvokiamos neteisėtos pajamos konvencijos kontekste. Tai pajamos, gautos tiesiogiai ar netiesiogiai iš šiais nusikaltimais, arba iš neteisėtų pajamų gautos kitos įplaukos ar pelnas. Kalbant apie galimybę perkelti pajamas arba kitą nuosavybę, kurią numatoma konfiskuoti, teisėtos kilmės įrodinėjimo naštą, konvencija šalims suteikia teisę pasirinkti tokį mechanizmą, kuris atitiktų nacionalinės teisės principus.

Europos Tarybos konvencijoje dėl pinigų plovimo ir nusikalstamu būdu įgytų pajamų paieškos, arešto bei konfiskavimo, pasirašytoje 1990 m., valstybės tikėjosi, kad kovai su sunkiais nusikaltimais geriausiai būtų pasitelkti nusikalstamų pajamų konfiskavimą. Aiškinant konfiskavimo sąvoką, jau išryškėja šios sankcijos sampratos problema ir pati konfiskacija apibūdinama kaip turto atėmimo bausmė arba priemonė.

Konvencijoje didelis dėmesys skiriamas procesiniams klausimams bei tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas yra skirtingose valstybėse. Tačiau jau kitoje to paties straipsnio dalyje kalbama, kad valstybės gali priimti išlygą, jog minėta besąlyginė pareiga būtų vykdoma atsižvelgiant į nacionalinius konstitucinius principus. Tai leidžia asmenims savo nusikalstamas pajamas perkelti į šalį, kurioje šis institutas taikomas problematiškai ir ne visa apimtimi.

Ginant nuteistojo teises, konvencijoje įtvirtinta, kad bendra konfiskavimo vertė neviršytų pinigų sumos, nurodytos nutarime konfiskuoti. Gana prieštaringai turto konfiskavimas yra reglamentuotas Jungtinių Tautų konvencijoje prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą. Pati turto sąvoka tarptautinėse sutartyse yra labai svarbi taikant turto konfiskavimą.

Turtas suvokiamas kaip visas rūšis turtas - tiek materialusis, tiek nematerialusis, kilnojamasis ar nekilnojamasis, daiktinis ar nedaiktinis, ir teisę į tokį turtą ar jo dalį patvirtinantys dokumentai. Nusikalstamu būdu įgytos pajamos konvencijoje apibūdinamos kaip bet kokios pajamos, tiesiogiai ar netiesiogiai įgytos ar gautos padarius nusikaltimą. Daromas skirtumas tarp pajamų įgijimo ir gavimo taip pat yra nesuvokiamas.

Galiausiai konfiskavimas pagal šį teisės aktą yra ilgalaikis turto paėmimas remiantis teismo ar kitos kompetentingos institucijos sprendimu. Toks skirtingas sąvokų aiškinimas yra vengtinas, nes kelia papildomas problemas įtvirtinant turto konfiskavimo mechanizmą skirtingų valstybių nacionalinėse teisėse. Savo ruožtu atsiranda prielaidos kilti problemiškumui tarptautiniui bendradarbiavimui, kai konfiskuotinas turtas apima kelias valstybes.

Šiuo metu pats svarbiausias tarptautinis dokumentas, įpareigojantis Europos Sąjungos valstybes nares šiuo klausimu, yra Europos Sąjungos Tarybos priimtas pamatinis sprendimas dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo. Nauja šiame teisės akte yra tai, kad turtas, kuris buvo naudojamas arba dar tik planuojamas panaudoti nusikaltimams darymui bei ekonominė nauda, atsiradusi atliekant nusikaltimus, nesietina su tam tikrais nusikaltimais, kuriais buvo pažeistos specifinės baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės. Todėl turto konfiskavimo taikymas galėtų apimti visus nusikaltimus.

Pamatiniame sprendime pasirinkta minimali riba yra nusikaltimų baudžiamumas vieneriais metais, manytina, pasirinkta tam, kad būtų galima išvengti turto konfiskavimo už mažareikšmius nusikaltimus bei neprieštarautų proceso ekonomiškumo principui, kai turto konfiskavimo įrodinėjimo bei vykdymo išlaidos būtų didesnės nei pati konfiskuotino turto suma. Šis Europos Sąjungos teisės aktas reikšmingas tuo, kad pirmą kartą valstybėms narėms suteikta teisė išplėsti turto konfiskavimą.

Pabrėžtina, kad ši gana radikali priemonė, pagal pamatinį sprendimą, gali būti paskirta tik tam tikroms kategorijoms nusikaltimų, t. y. nusikaltimams, už kuriuos baudžiama laisvės atėmimo bausmėmis, kuris ilgiausias terminas ne trumpesnis nei 5-10 metų, o susijusiems su pinigų plovimu - kuris ilgiausias terminas ne mažesnis nei 4 metai. Šiuo atveju nacionaliniui teismui bus nesvarbu, per kurį laikotarpį įgytas turtas, su kokio konkretaus nusikaltimo padarymu siejamas turtas.

Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad turto konfiskavimo institutas laikui bėgant buvo reglamentuotas detaliau. Nagrinėjant tarptautinėse sutartyse įtvirtintas turto konfiskavimo sąmpratas, susiduriama su šios teisinės prievartos priemonės statusu baudžiamojoje teisėje. Pavyzdžiui, minėtame Europos Sąjungos pamatiniame sprendime pateikiamas toks apibrėžimas: tai byloje dėl nusikaltimo arba nusikaltimų teismo numatyta turto galutinio atėmimo bausmė arba priemonė. Toks dviprasmiškas supratimas leidžia teigti, kad Europos Sąjungos valstybėse nėra vieningai susitarta, ar turto konfiskavimas yra bausmė, ar specifinė priemonė, kuria yra suvaržoma asmens teisė į nuosavybę.

Europos Tarybos valstybės narės

Turto konfiskavimo raida Lietuvoje

Analizuojant Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo raidą, matyti, kad Lietuvoje turto konfiskavimo teisinė samprata taip pat kito. Lietuvai buvus Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungoje, galiojo 1961 metų Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos baudžiamasis kodeksas (LTSR BK), kurio 22 straipsnis įtvirtino, kad turto konfiskavimas yra viena iš bausmės rūšių. Pagal pradinę LTSR BK redakciją, tai buvo priverstinis neatlygintinas paėmimas valstybės nuosavybėn viso arba dalies turto, kuris yra asmeninė nuteistojo nuosavybė.

LTSR BK 35 straipsnis, kuriame ir buvo įtvirtinta ši sąvoka, nieko daugiau, apart to, kad turto konfiskavimas skiriamas tik už valstybinius ir sunkius savanaudiškus nusikaltimus, nenurodė. Turto konfiskavimas galėjo būti skiriamas tik tame kodekso straipsnyje, kuriame kriminalizuotas nusikaltimas ir ji galėjo būti skiriama. Gana reikšmingi baudžiamojo kodekso pakeitimai buvo padaryti Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Kaip antai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) pakeitime, kuris įsigaliojo nuo 1995 m. sausio 1 dienos, turto konfiskavimas įvardintas kaip papildoma bausmė, teismo privalomai skiriama už sunkius savanaudiškus nusikaltimus. Papildoma bausmė buvo pašalinta iš BK specialiosios dalies normų ir aprašoma tik bendrojoje dalyje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo 1993-12-13 nutarime konstatavo, kad papildomos bausmės paskirtis yra labiau individualizuoti bausmę, išplėsti jos taikymo ribas, užtikrinant poveikio nusikaltėliui pasirinktinumą, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį ir laipsnį, kaltininko asmenybę.

Siekiant bausmės individualizavimo ir turto konfiskavimo išplėtimo galimybės, Seimas minėtu pakeitimu pašalino turto konfiskavimo bausmę iš BK specialiosios dalies sankcijų. Kontitucinis Teismas pabrėžė, kad turto konfiskavimu yra daromas poveikis tai nusikalstamo elgesio motyvacijai, kuri, pirmiausiai, sąlygoja savanaudiškus nusikaltimus padarymą. Šiame BK 35 straipsnyje buvo įtvirtinta sovietinė turto konfiskavimo samprata, kuri visiškai neatitiko tų dienų realijų.

Civilinis turto konfiskavimas

2018 m. Seime priimtas Turto civilinio konfiskavimo įstatymas ir toliau kelia aistras. Teisininkai perspėja, kad turto konfiskavimo mechanizmas primena vilką avelės kailyje, mat valstybė įgaus itin stiprius svertus prieš piliečius, nors anksčiau buvo deklaruota, kad įstatymas bus nukreiptas kovai su stambiąja korupcija ir organizuotu nusikalstamumu. Šių metų sausio viduryje Seimas priėmė Turto civilinio konfiskavimo įstatymą, kuriuo leista asmens turtą konfiskuoti, jei asmuo buvo įtariamas, kaltinamas, nuteistas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už sunkius ir kai kuriuos apysunkius nusikaltimus.

Taip pat konfiskuoti turtą būtų galima, jeigu jo vertė neatitinka asmens teisėtų pajamų ir šis skirtumas viršija 100 tūkst. Prieš pradedant konfiskavimą, būtų atliktas turto tyrimas. Sprendimą dėl to priimtų prokuroras, nustatęs, kad yra pagrindas įtarti, jog turtas yra gautas nusikalstamu būdu ar 100 tūkst. eurų viršija asmens teisėtas pajamas. Turto civilinio konfiskavimo procesas susidėtų iš dviejų etapų. Pirmiausia asmuo būtų įpareigojamas deklaruoti ir pagrįsti turimą turtą bei pajamas.

Seimo priimtame įstatyme numatyta, kad civilinio proceso tvarka gali būti konfiskuotas ir turtas, įgytas iki įstatymo įsigaliojimo, bet ne anksčiau nei 2010 m. Liberalų sąjūdžio, kurio atstovai Seime nepalaikė Turto civilinio konfiskavimo įstatymo, lyderė Viktorija Čmilytė-Nielsen LRT.lt pabrėžė, kad minėtu įstatymu siekta kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, tačiau spektras nusikaltimų, dėl kurių asmenų turtas gali būti tikrinamas, anot jos, esąs per platus.

Liberalės manymu, platus nusikaltimų, kuriais įtariami asmenys, spektras teisėsaugos pareigūnus gali įklampinti į mažareikšmius tyrimus. Diskusijas dėl Turto civilinio konfiskavimo įstatymo Seime stebėjęs Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas, advokatas Laurynas Didžiulis teigė iki šiol nesupratęs, kodėl Lietuvai prireikė turto konfiskavimo mechanizmo. Jis tikino suprantantis, kad Lietuvoje siekiama aktyviau kovoti su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu, tačiau kelia klausimą L. Didžiulis.

Didžiulio įsitikinimu, Turto civilinio konfiskavimo įstatymas iš tikrųjų yra valstybės vykdomos baudžiamosios politikos dalis, kurią siekiama perkelti į civilinę teisę, tokiu būdu tarsi parodant, kad baudžiamoji politika nėra efektyvi. Nors Seime Turto civilinio konfiskavimo įstatymas buvo ne kartą tobulintas, advokato manymu, jame išliko ne viena abejonių kelianti nuostata.

Analizuodamas Turto civilinio konfiskavimo įstatymą, teisininkas L. Didžiulis tikino, kad viena didžiausių šio įstatymo spragų - asmenų, kurių atžvilgiu būtų pradėtas turto tyrimas, gynybos teisės. Jos, pasak pašnekovo, nėra užtikrintos. Dėl to, anot L. Didžiulio, nesikeičia nekaltumo prezumpcija. Anot advokato, šiuo metu baudžiamojoje teisėje numatyta, kad, jei asmeniui valstybė savo veiksmais padaro žalą, jos atlyginimas yra garantuojamas. Šio aspekto L. Didžiulis Turto civilinio konfiskavimo įstatyme neįžvelgė.

Kalbėdamas apie Seimo palaimintą turto konfiskavimo mechanizmą, L. Didžiulis įspėjo, kad čia nėra apsaugoti tretieji asmenys. Vienas iš Turto civilinio konfiskavimo įstatymo rengėjų, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narys V. Bakas teigė, kad tai labiau politinio apsisprendimo klausimas - ar vis dėlto valstybė pasiryš po keliasdešimties metų sukurti mechanizmus, kuriais susigrąžintų turtą, kuris buvo neteisėtai arba nepagrįstai pasisavintas iš mūsų?

Parlamentaras ramino, kad teisėsaugos pareigūnų akiratyje eiliniai piliečiai neatsidurs. Bakas akcentavo, kad galutinį sprendimą dėl turto konfiskavimo, kaip numatyta įstatyme, priims teismas, tad nerimauti dėl neproporcingų teisėsaugos veiksmų esą nėra pagrindo. V. Bakas, reaguodamas į kritiką, kad Turto civilinio konfiskavimo įstatyme numatytų nusikaltimų, dėl kurių turtas gali būti konfiskuotas, ratas per platus, pabrėžė, kad kai kurios nusikalstamos veikos tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti mažareikšmės.

Turto civilinio konfiskavimo įstatymui pritaria ir dabartinis NSGK pirmininkas, „valstietis“ Dainius Gaižauskas. Prezidentas G. Nausėda pasirašė pataisas, kurios įsigaliojo 2023 m. kovo 17 d.

Taigi, turto konfiskavimas Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, yra nuolat kintantis ir tobulinamas institutas, siekiantis užtikrinti teisingumą ir kovoti su nusikalstamumu.

Nusikalstamumas Lietuvoje

tags: #kam #atitenka #neiteisintas #turtas