Įrodymų samprata ir įrodymų vertinimas - dvi neatskiriamos sąvokos, nes tik įvertinus įrodymus iš esmės išsprendžiami pagrindiniai bylos klausimai ir visa byla. Reikšminga naujajame baudžiamojo proceso kodekse - įrodymų samprata. Nuo to, kaip apibrėžta įrodymų sąvoka, priklauso proceso dalyvių įrodinėjamoji veikla, nuosprendžių ir kitų procesinių sprendimų bei jų išvadų pagrįstumas. Ne veltui iš esmės pakeistas (sukonkretintas) įrodymo sampratos turinys ir forma.
Dabartiniame baudžiamajame procese atsirado įrodymų, kaip faktinių duomenų apie įrodinėtinas byloje aplinkybes, samprata, jų formos. BPK 220 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Naujajame baudžiamojo proceso kodekse siūloma įrodymų vertinimo naujovė vidinį įsitikinimą grįsti ne įrodymų viseto vertinimu, o ,,visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu”. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (20str.).
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso veiksmais.
Įrodymų įvertinimas - tai mąstymo procesas, kuris pasibaigia tiesos nustatymu. Tuo įrodymų įvertinimas ryškiausiai skiriasi nuo jų rinkimo ir tikrinimo, kurių pagrindinį turinį sudaro praktinė veikla. Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo.
Įrodymų įvertinimo sudėtis
Įrodymų liečiamumo įvertinimas - tai jų ryšio su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis nustatymas. Iš pradžių šis ryšis gali būti tik tikėtinas. Tolesnėje proceso eigoje jis patikslinamas ir konkretizuojamas remiantis visos byloje surinktos medžiagos analize ir sinteze.
Įrodymų leistinumo įvertinimas - tai nustatymas, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių. Tam reikia išspręsti šiuos klausimus:
- ar atitinkamų faktinių duomenų šaltinis yra numatytas įstatyme;
- ar nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai renkant bei įvertinant šiuos faktinius duomenis;
- jeigu buvo procesinių pažeidimų, tai kokią jis turėjo įtaką informacijos tikrumui;
- ar faktiniams duomenims nustatyti buvo panaudoti visi reikiami šaltiniai.
Įrodymų tikrumo įvertinimas formuoja įsitikinimą, kad jais galima neabejotinai tikėti todėl, kad be priekaištų yra ne tik jų forma bet ir turinys, t.y. jie teisingai atspindi objektyvią tikrovę.
Įvertinant įrodymų tikrumą, reikia atkreipti dėmesį į šiuos momentus: jeigu faktinių duomenų šaltinis yra žmogus, reikia įvertinti jo individualias savybes, nuo kurio priklauso šio asmens sugebėjimas teisingai suvokti ir perduoti informaciją, ar nėra aplinkybių, kliudančių jam tai padaryti, ir t.t.
Įrodymų pakankamumas įvertinamas remiantis įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo ribų sąvokomis, atsižvelgiant į atitinkamos baudžiamojo proceso stadijos uždavinius. Vienu atveju surinktų byloje įrodymų visetas bus pakankamas tik versijoms iškelti, kitu - patraukti asmenį kaltinamuoju, trečiu - priimti byloje galutinį sprendimą. Priimant galutinį sprendimą, byloje surinktų įrodymų visetas turi leisti padaryti tik vieną išvadą apie asmens kaltumą arba nekaltumą, visos kitos versijos turi būti atmestos. Jeigu to nepadaryta, teismas privalo imtis priemonių išaiškinti byloje esančius prieštaravimus ir juos tinkamai įvertinti.
Įrodymų įvertinimo bendrieji principai
Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo vadovautis įrodymų įvertinimo principais ir specialiomis taisyklėmis, liečiančiomis atskiras įrodymų rūšis. Bendrieji principai yra nurodyti BPK ir kitose baudžiamojo proceso įstatymo normose. Laisvo įrodymų įvertinimo principas pasireiškia tuo, kad įrodinėjimo subjektai nėra suvaržyti jokiais formaliais įrodymų kokybės ar kiekybės kriterijais. Įstatymas skelbia, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios.
Įrodymų įvertinimas turi būti pagrįstas visapusiškumu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad privalu atsižvelgti į visas aplinkybes, liudijančias tiek kaltinamojo naudai, tiek prieš jį, į visus kaltinančius ir teisinančius įrodymus, į visų proceso dalyvių pareikštas nuomones. Reikia iškelti ir patikrinti visas galimas versijas. Kiekvieną įrodymą reikia išanalizuoti atskirai ir lyginant su kitais įrodymais. Išvadas byloje galima pagrįsti tik įrodymų visetu.
Įtariamojo parodymų įvertinimo ypatumai
Įtariamojo parodymai yra savarankiška įrodymų rūšis, todėl juos liečia visi bendrieji įrodymų įvertinimo baudžiamajame procese principai ir taisyklės. Įtariamojo parodymai nepriklausomai nuo to ar jam po to buvo pareikštas kaltinimas ar ne lieka įrodymu byloje per visas paskesnes baudžiamojo proceso stadijas. Nėra jokio pagrindo manyti, kad įtariamojo parodymai netenka savo reikšmės po to, kai tas pats asmuo apklausiamas kaip kaltinamasis ir duoda išsamesnius parodymus apie visas bylos aplinkybes, todėl vienodai turi būti vertinami to paties asmens parodymai, jo duoti būnant įtariamuoju, kaltinamuoju ir teisiamuoju. Šių parodymų specifinis įvertinimo ypatumas ir yra tai, kad juos būtina analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus.
Įvertinant įtariamojo parodymus, būtina atsižvelgti į jo procesinę padėtį ir psichologinę būseną.
Įrodymų įvertinimo specifika atskirose baudžiamojo proceso stadijose
Įrodymų vertinimas parengtinio tyrimo metu specifiškas jau vien dėl to, kad tardytojo veikla, kuria siekiama nustatyti objektyviąją tiesą byloje, nors vyksta planingai, nuosekliai, tačiau ne pagal nepertraukiamumo ir kolegialumo principus. Todėl tik teisingai įvertinus gautus jau parengtinio tyrimo pradžioje įrodymus, gali būti priimti ir teisingi procesinių veiksmų atlikimo sprendimai.
Patraukdamas asmenį kaltinamuoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali ir nežinoti visų nusikaltimo aplinkybių, bet tai, kad tam tikras asmuo padarė konkretų nusikaltimą, turi būti nustatyta. Kitos bylos aplinkybės gali būti nustatytos ir vėliau. Visos bylos aplinkybės išsamiai aiškinamos visoje parengtinio tyrimo eigoje, o baigiant parengtinį tyrimą, kaltinamojoje išvadoje ar nutarime bylai nutraukti daromos jau galutinės išvados.
Įrodymų vertinimo specifika yra ta, kad tardytojo nustatytų faktų tikrumo išvadų, atitinkančių objektyvią tikrovę, nepakanka žmogui nuteisti. Pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą kolegialiai ir betarpiškai tiriančiam visus įrodymus dar ir pagal žodiškumo bei bylos nepertraukiamumo principus, ypač būdinga išvystyta procesinė veiklos forma, užtikrinanti visapusišką, pilnutinį visų bylos aplinkybių, visų įrodymų ištyrimą, teisingą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą.
Įrodymų vertinimo klausimui kasacinėje instancijoje ir nagrinėjant bylas teisminės priežiūros tvarka, nemažai dėmesio skiria tarybiniai procesualistai. Šis klausimas aktualus ir dabar. Juk bylos nagrinėjimo kasacine tvarka uždavinys - priimto nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Toks tikrinimas susijęs su byloje surinktų įrodymų vertinimu, yra apibrėžtas, nes kasacinė instancija vertina įrodymus tik pagal byloje esančius rašytinius dokumentus ir pagal papildomai pateiktą medžiagą, o ne vadovaudamiesi žodiškumo ir betarpiškumo principais.
Betarpiškai antrosios instancijos teismas suvokia tik prie bylos pridėtus daiktinius įrodymus bei dokumentus. Jis negali šia patikslinti, pvz., liudytojų parodymų, neturi galimybės visapusiškai ištirti ekspertų išvadų (negali jų apklausti), visų daiktinių įrodymų ( juk ne visi jie pridedami prie bylos); tardymo ir teismo veiksmų protokolų turinį kartais taip pat sunku patikrinti.
Svarbią reikšmę, vertinant įrodymus, turi ir prokuroro išvada apie nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, kurią jis daro , atsižvelgdamas į kitų teisminio naginėjimo dalyvių pasisakymus, ir gynėjo pasisakymas, teisiamojo ar išteisintojo paaiškinimai, antrosios instancijos teismas turi savo žinioje ne tik parengtinio tardymo ir teisminio naginėjimo medžiagą, bet ir nuosprendį, kasacinį skundą ar kasacinį protestą, dažnai net papildomos medžiagos. Įrodymų vertinimo antrosios instancijos teisme specifika pasireiškia ir procesinėmis to įvertinimo pasekmėmis.
Apie tai, kas laikoma įrodymais, kokie jiems keliami reikalavimai baudžiamojoje byloje ir koks sudėtingas procesas yra slaptų tyrimo veiksmų metu gautų duomenų pripažinimas įrodymais, kalbamės su Lietuvos apeliacinio teismo Teismų praktikos skyriaus vadove Dovile Murauskiene.
Būtent įrodymai, jų vertinimas padeda teismui kuo tiksliau ir objektyviau atkurti tiriamo įvykio aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Įrodymais byloje tampa įvairūs šaltiniai: liudytojų, nukentėjusiųjų, pačių kaltininkų parodymai, daiktai ir dokumentai, kuriuos galima ištirti, apžiūrėti, specialistų išvados, ekspertizių aktai, slaptų tyrimo veiksmų atlikimo metu užfiksuoti duomenys, asmens ar daiktų atpažinimo veiksmų protokolai ir kiti duomenys.
Kriterijai, kuriais remdamasis teismas įvertina, ar tam tikri duomenys laikytini įrodymais, įtvirtinti BPK (20 straipsnio 1-4 punktai)
- Pirma, įrodymais laikomi tik tie duomenys, kurie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi BPK aiškiai nustatyta, kaip turi būti atliekama liudytojo apklausa, krata ar kitas veiksmas, kuriuo renkami įrodymai.
- Antra, įrodymai turi būti gauti teisėtais būdais ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Vadinasi, negali būti laikomi įrodymais iš anoniminių šaltinių gauti duomenys, kurių negalima patikrinti (pavyzdžiui, anonimo parašytas raštelis apie tiriamus įvykius).
Ar baudžiamojoje byloje esantys duomenys laikytini įrodymais (atitinka BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus) kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia tik bylą nagrinėjantis teismas. Kiti proceso dalyviai turi teisę siūlyti savo sprendimo variantą dėl duomenų (ne)pripažinimo įrodymais, tačiau ši nuomonė teismo nesaisto.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) pažymėjo, kad besikeičiantis nusikalstamų veikų pobūdis, organizuoto nusikalstamumo didėjimas ir sunkumai, su kuriais susiduria teisėsaugos institucijos, nustatydamos ir tirdamos tokius nusikaltimus, lėmė poreikį teisėsaugos institucijų pareigūnams vis dažniau naudoti slaptus tyrimo veiksmus renkant įrodymus.
Teismas pažymėjo, kad daugelio valstybių policija vis dažniau pasitelkia slaptuosius agentus, informatorius ir naudoja slaptus veiksmus, ypač kovodama su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija. Keliose bylose Teismas yra nurodęs, kad slaptos operacijos nepažeidžia teisės į teisingą procesą, tačiau tiek jų sankcionavimas, tiek atlikimas privalo būti adekvatūs, motyvuoti, aiškūs ir atitikti teisės aktų reikalavimus. Viešasis interesas negali pateisinti panaudojimo įrodymų, gautų pažeidžiant slaptų tyrimo veiksmų sankcionavimo ar atlikimo tvarką, nes tokie veiksmai patys savaime pažeidžia asmens teisę į privatų gyvenimą.
Remiantis tarptautinių teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas ir duomenimis, gautais taikant neviešo pobūdžio tyrimo veiksmus (pavyzdžiui: telefoninių pokalbių klausymąsi, slaptą sekimą, slaptą vaizdo ir garso fiksavimą ir pan.), privalo patikrinti du pagrindinius aspektus:
- Pirma, ar buvo teisinis ir faktinis pagrindai slaptiems tyrimo veiksmams atlikti.
- Antra aplinkybių grupė, kurią būtina įvertinti, yra susijusi su slaptų veiksmų atlikimo teisėtumu.
Taigi ir jų metu surinkti duomenys taip pat negali būti pripažįstami įrodymais, nes neatitinka vieno iš BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų - teisėtumo. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad ne bet koks teisės aktų pažeidimas atliekant slaptus veiksmus užkerta kelią laikyti duomenis įrodymais. Konstatavus, kad padarytos klaidos yra esminės, leidžiančios abejoti tokių duomenų patikimumu ar iš esmės suvaržiusios asmens teises, negalima duomenų pripažinti įrodymais ir remtis jais priimant teismo nuosprendį.
Sąvokos netiesioginiai įrodymai Baudžiamojo proceso kodeksas (BPK) ne tik nepaaiškina, bet net ir apskritai nevartoja. Tai nekelia didesnės nuostabos ir jokiu būdu neleidžia daryti išvados, kad vien dėl to tokios procesinės kategorijos, kaip netiesioginiai įrodymai, būti negali, nes išskirti esminius procesinių reiškinių bruožus, juos apibendrinti, tipizuoti, klasifikuoti ir pan. įprastai paliekama baudžiamojo proceso teisės doktrinai.
Šiandien Lietuvoje vyraujanti baudžiamojo proceso teisės doktrina sako, kad pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiu reikia laikyti tokį įrodymą, kuriuo tiesiogiai, be tarpinių grandžių įrodinėjama į įrodinėjimo dalyką įeinanti aplinkybė (pavyzdžiui, kai kaltinamasis duoda parodymus apie jo paties padarytą nusikalstamą veiką arba liudytojas duoda parodymus apie jo suvoktas veikos padarymo aplinkybes). Netiesioginis - toks įrodymas, kuriuo įrodinėjamas tarpinio fakto buvimas, o paskui ir įrodinėjimo dalyko elementu esanti aplinkybė. Tarpiniai faktai - tai aplinkybės, buvusios prieš nagrinėjamą įvykį, atsiradusios kartu su įvykiu ar susiklosčiusios kaip nagrinėjamo įvykio padarinys.
Bet kuriuo atveju būtina nustatyti, kad tarpinis faktas tikrai yra susijęs su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis. Pavyzdžiui, tiriant eismo įvykį, netiesioginiai įrodymai - ant automobilio rasti pėdsakai (įbrėžimai, kraujo dėmės, drabužių mikrodalelės ir pan.). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti reikalingi įrodinėjimo procese. Turint tiesioginių įrodymų, svarbiausia nustatyti jų tikrumą, o tam dažnai prireikia remtis netiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, bet jis leidžia nustatyti tokias bylos aplinkybes, kurioms trūksta tiesioginių įrodymų.
Netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo. Moksliškai ir įtaigiai skambančios sąvokos netiesioginiai įrodymai išskyrimas ir vartojimas procesinėje praktikoje viso labo tik dirbtinai kuria pagrįstumo iliuziją ir net yra klaidinantis.
Nesileidžiant į gilesnę doktrininę diskusiją, iš apibrėžtos netiesioginio įrodymo sampratos aišku turbūt tik tai, kad niekas neaišku: nors ši klasifikacija paremta įrodymo santykiu su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis, vyraujanti doktrina taip ir nepaaiškina, kaip netiesioginiu įrodymu įrodinėjamos įrodinėtinos bylos aplinkybės; neįmanoma suprasti ir to, kas yra tarpinis faktas ir koks jo santykis su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis; neatsakytas lieka ir klausimas, kokią sistemą turi sudaryti netiesioginiai įrodymai, ar netiesioginiai įrodymai reikšmingi įrodinėjant tik tada, kai sudaro sistemą, ir t. t.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) jurisprudencijoje (sekant ja, ir kitų teismų baigiamuosiuose aktuose) įprastai kartojami tokie su netiesioginiais įrodymais susiję teiginiai:
- svarbūs tiek duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius - ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai;
- įrodomąją vertę turi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai. Įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti netiesioginiais įrodymais. Svarbu, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus ir teismui nekiltų jokių abejonių dėl to, kad kaltininkas padarė nusikaltimus, kurių padarymu jis kaltinamas. Tiesioginių ir netiesioginių (išvestinių) įrodymų vertinimui BPK nenustato skirtingų reikalavimų ar pagrindų;
- nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje būtų sujungti nuoseklia ir logiška grandine;
- asmens kaltė padarius nusikalstamą veiką gali būti grindžiama ir netiesioginiais įrodymais, iš pradžių pagrindžiančiais tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą - ir įrodinėtinas aplinkybes.
Netiesioginis įrodymas ar įkaltis - tai konkrečiais faktiniais duomenimis (konkrečiu įrodymu) įrodytas (pagrįstas) konkretus faktas, kuris pats (kaip toks) nepatenka į įrodinėjimo dalyką, tačiau iš šio įrodyto fakto galima daryti išvadą (tiksliau, daugiau ar mažiau pagrįstą prielaidą) apie tam tikro kito fakto, kurį ir reikia įrodyti, t. y. kuris jau įeina į konkrečios bylos įrodinėjimo dalyką, buvimą. Taigi įrodinėjimo netiesioginiais įrodymais struktūra yra dvipakopė ar kartais net daugiapakopė ir pagrįsta procesiniu algoritmu, kuris konstruojamas iš dviejų faktų (tiesa, sąvoka faktas aptariamame kontekste vis dėlto yra sąlyginė) ir vienos juos jungiančios išvados:
- konkrečiu įrodymu tiesiogiai įrodyto konkretaus fakto, kuris pats nepatenka į įrodinėjimo dalyką (lot. factum indicii; šis faktas ir yra vadinamas tuo tarpiniu faktu), ir
- iš šio tarpinio fakto daromos (kildinamos) išvados apie faktą, kurį ir reikia įrodyti: esą kadangi egzistuoja tarpinis faktas, egzistuoja ir faktas, kurį ir reikia įrodyti byloje (jis vadinamas įrodinėtinu faktu ar pagrindiniu faktu).
Iš liudytojo parodymų, kad jis matė tam tikrą asmenį netoli vagystės vietos, tiesiogiai seka, kad tas asmuo iš tiesų buvo netoli vagystės vietos (tarpinis faktas), o iš fakto, kad asmuo buvo netoli vagystės vietos (tarpinio fakto), jau netiesiogiai seka, kad šis asmuo galimai padarė nusikaltimą ar kitaip yra susijęs su vagyste ar prie jos prisidėjęs; tad toks liudijimas laikomas ir netiesioginiu pagrindinio fakto - asmens prisidėjimo prie vagystės - įrodymu.
Tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams.
Net ir vienas didele jėga suduotas mirtinas smūgis į gyvybiškai svarbią kūno vietą (dažniausiai į galvą ar pilvą) gali būti pripažintas tyčia padarytu nužudymu: suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, kad ir vieną kartą visa jėga smūgiuodamas į kito žmogaus gyvybei svarbų organą, negali nesuprasti, kad nuo tokio pavojingo veikimo kitas žmogus gali pargriūti, pavojingai susitrenkti galvą ar kitaip susižaloti, patirti įvairių traumų ir komplikacijų, tarp jų ir tokių, kurios gali lemti jo mirtį, todėl, nukentėjusiajam mirus nuo tokio smūgio sukeltų padarinių, net ir tuo atveju, kai kaltininkas to nenorėjo ir nesitikėjo, daroma išvada, kad, pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, kaltininkas parodė savo abejingumą dėl to, kad nukentėjusysis gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti.
Kai apeliantai skunduose prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi: ar tinkamai nustatytos bylos aplinkybės, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant kaltinamųjų nusikalstamas veikas, paskiriant jiems bausmes, ar nepadaryta BPK reikalavimų pažeidimų tiriant ir vertinant įrodymus ir kt.
Baudžiamojo proceso įstatymas tiesiogiai nenustato būtinųjų ekspertinių tyrimų ikiteisminio tyrimo ir bylų nagrinėjimo teisme metu atvejų; ekspertizė skiriama tais atvejais, kai iki-teisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitokios žinios (BPK 208 str.).
Teismas, vadovaudamasis BK 48 straipsniu, paskyręs nuteistajam laisvės apribojimo bausmę, gali skirti ir įpareigojimą nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu.
tags: #kaltinamojo #parodymai #negali #buti #pripazisti #irodymais