Lietuvių kalba yra viena iš didžiausių tautos vertybių, kurią reikia saugoti ir puoselėti. Ji vienija tautą, įkūnija savitą pasaulėžiūrą ir apsprendžia žmogaus mąstymą. Gimtoji kalba - tai tautos dvasios stiprybė, bendras meilės ryšys, vienybės motina ir pilietiškumo tėvas.
Dėl lietuvių kalbos ir literatūros egzamino ateities nuogąstauja lituanistė Dainora Eigminienė, tikinanti, jog Lietuvos švietimo politiką ištiko krizė. Anot jos, lietuvių kalbos ir literatūros egzamino vertinimo pakeitimai ne tik sumažins mokinių atsakomybę skaityti bei domėtis lietuvių literatūriniu palikimu, tačiau pažeis ir nacionalinį orumą. Daugiau negu 30 metų lietuvių kalbos mokytoja dirbanti D. Eigminienė mano, kad egzaminas turėjo būti atnaujintas, o didesnė pasirinkimo galimybė mokiniui yra sveikintinas dalykas.
Tačiau, priduria mokytoja, nors užsienio autoriai ir atveria platesnį pasirinkimo horizontą, tačiau kaip vienas privalomų autorių argumentuojant turi likti lietuvių literatūros autorius. Senosios egzamino tvarkos šalininkai nuogąstauja, jog sumažinti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino reikalavimai ir galimybė remtis užsienio autoriais vietoj lietuvių kelia grėsmes pilietiniam ir tautiniam tapatumui.
Lietuvių kalbos ženklas Klaipėdoje
Tautinė tapatybė ir kultūrinė asmens branda
Kas sudaro tautinės tapatybės pagrindą, jeigu ne asmens įsišaknijimas savo krašto kultūroje, istorijoje, kalboje? Jeigu ne kultūrinė asmens branda? Iš ko rasis visavertė Lietuvos piliečio sąmonė? Šekspyras ir kita užsienio literatūra nesugriaus mūsų valstybės pamatų ir nepakenks mums, nes gera literatūra prisideda prie asmens ugdymo, praturtina jį. Bet egzaminą mokinys laiko ne anglų kalbos ir literatūros, o lietuvių kalbos ir literatūros.
Egzamine galima remtis tik programiniais autoriais, o iš visų jų 36 - ir tik keturi yra užsienio autoriai. Ne apie jaunuolių skaitymo įpročius turime kalbėti, o apie savivoką, savivertę ir savigarbą. Apie tai, kad negalima taip provincialiai žvelgti į save ir stokoti orumo. Mes turime kalbėti apie pagarbą savajai, lietuvių, literatūrai. Ji brandi ir įdomi, verta pažinimo - joje yra visko, ko reikia šiuolaikiniam žmogui.
Turime ugdyti mokinių pasitikėjimą lietuvybe - tai atvira europietiškoji kultūra. Lietuvybė netrukdo būti visaverčiam moderniam žmogui. Atvirkščiai - turime ir įstatymais įtvirtinti nuostatą, ir politiniais sprendimais parodyti visuomenei, kad lietuviškoji moderni tapatybė yra mūsų ir mūsų vaikų geriausias buvimo pasaulyje būdas. Deja, dažnai nei šeima, nei mokykla jokių skaitymo įpročių nesuformuoja. O toks švietimo ir mokslo ministrės pasirašytas egzamino programos pakeitimas paslaugiai prisideda juos silpninant. Visuomenei siunčiama žinia, kad galima ir visai neskaityti.
Įsigilinkime ne tik į pridėtus keturis užsienio autorius, o į tai, kokiu atveju lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas jau bus išlaikytas. Sprendimai, mano galva, pavojingi ateičiai. Pirmiausia svarbu pabrėžti, kad atsakingi švietimo pareigūnai, priimantys tokio pobūdžio sprendimus, daro žalingą poveikį jauniems žmonėms, juos klaidina, gal net tvirkina - jie siunčia žinią visuomenei, kad Lietuvos nacionalinė literatūra gali būti kvestionuojama, kad jos nepakanka skaitymo prasmei ir malonumui patirti.
Sudaromas įspūdis, jog abiturientas gali neįsipareigoti, neturėti jokios atsakomybės savajai kultūrai, savo kraštui, nes lengva ranka pasiūloma užsienio literatūra ar net knygų neskaitymas apskritai kaip lygiavertės alternatyvos. Vadinasi, nacionalinė literatūra yra nieko verta? Tokiu būdu ją paniekiname, išsižadame, mandagiai apeiname, kaip apeinami mums nebesvarbūs dalykai.
Užsienio literatūra per brandos egzaminą visą laiką buvo galima remtis, ji yra nediskutuotina vertybė, bet kaip papildantis, o ne kaip pagrindinis argumentacijos šaltinis lietuvių kalbos ir literatūros egzamine. Prioritetas Lietuvos literatūrai ir kultūrai privalo išlikti. Negalime net leisti sau pagalvoti, kad laikant lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą Lietuvos mokyklose galima kitaip ar galimos kokios alternatyvos savajai literatūrai. Bet egzamino programos pakeitimai kalba mums, deja, ką kita.
Įsiklausykime į dėstomojo dalyko pavadinimą. Jeigu galvojama, kad rašyti galima apie bet ką, kad baigti gimnaziją galima neskaitant knygų ar perskaičius vos kelias atsitiktines, tada akivaizdi tampa dar viena - mokslo profanacijos - problema. Egzamino vertinimo kriterijai taip pat pakeisti - supaprastinti, orientuoti į akademiškai silpną mokinį. Aptariamas pakeitimas iš esmės keičia ir dalyko mokymą.
Po lietuvių kalbos ir literatūros egzamino bene kiekvienais metai kyla įvairaus nepasitenkinimo bangų - vieniems neįtinka temų formuluotės, kiti abejoja vertinimo sistemos metodika. Dažnos diskusijos liudija, jog egzamino tvarka turi būti tobulinama. Brandos egzamino rašinys yra tinkama ir laiko patikrinta forma, Vakarų Europoje egzistuojanti nuo antikos laikų.
Egzaminų sistema kaip sistema gali tokia būti, bet, kad egzaminas vyktų sklandžiai, reikia kelių labai svarbių sąlygų: akademiškai stiprių ir asmenybiškai brandžių abiturientų, kompetentingų vertintojų bei deramos švietimo politikos šalyje. Dabartinė jos kryptis yra, deja, nukreipta ir prieš mokslo kokybę, ir prieš lietuvybę.
Kalba ir ateities kartos
Visais laikais, visose šalyse visos kalbos turi ypatybių, tarmių, aforizmų, darkymų. Lietuvių kalba ne išimtis. Jaunimo kalboje yra labai daug kalbos įvairenybių. Daugelis jaunuolių, kaip. Natūralios kalbos. Dirbtinės kalbos. Aktyvųjį žodyną. Pasyvųjį žodyną. Kalbos jausmu. Kalbos poveikis. Kalbos rūšys. Šnekamoji kalba. Dialogas. Dialogais kartais vadinami palaikomąja kalba. Rašomoji kalba yra minčių dėstymas.
Svarbu pabrėžti, kad kiekvienas pilietis privalo gerbti, saugoti ir aukštinti savo gimtąją kalbą, istoriją. Kalba vienija tautą, todėl turime suprasti ir vertinti savo gimtąją kalba.
Nemokėsi savo gimtosios kalbos, negalėsi susirasti norimo darbo, kuriam privaloma mokėti gimtąją kalbą. Be to, Lietuva- tai mūsų tėvynė. Sunaikink ją [kalbą] - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.
Lietuvių kalba man yra turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais matavimo vienetais, nes pirmieji žodžiai, kurie pasigirdo iš mano lūpų ir buvo tarti šia sudėtinga.
Kalbos svarba šiuolaikiniame pasaulyje
Gimtąją kalbą - tautos dvasios stiprybė. Įkūnija savitą pasaulėžiūrą. Apsprendžia žmogaus mąstymą. Vienija tautą. Padeda. Būtina todėl, kad kalboje tauta pasisako, kas esanti ir ko ji verta.
Šiandien dažnai religija suvokiama kaip kažin koks esinys, svetimas, kupinas daiktų, esantis už ribos, už profanybės briaunų, ir į tą esinį mes galime įeiti, galime matyti jo šleifą istorijoje ir jo nuoskalas horizonte ar pro troleibuso langą ar priešais save; tai daiktiškos bažnyčios, kryžiai arba antropomorfiniai civilizacinio apsinuodijimo apsireiškimai, kleras - vienuoliai, kunigai.
Bet jaunoji karta auga drauge su vidurine, ir abiem vis dėlto būdingas tam tikras nesusigaudymas situacijoje. Tikybos pamokos šeimoje dažnai neturi atliepo. Tai mokyklinė disciplina, kaip matematika ar muzika. Apie jas šeimoje irgi kalbama retai. Vaikai mato - tikyba sau, gyvenimas sau.
Šiandien aukščiausios vertybės nesunkiai atsekamos, tai suprantama iš, tarkime, reklamų, televizijos, radijo, spaudos bendro nusiteikimo ir orientavimo. Visoms reklamoms būdinga tam tikra ekstazė, patiriama per daiktą - nuo kramtomosios gumos iki automobilio. Daiktai garantuoja sėkmę, laimę ir pasitikėjimą savimi; žmogus identifikuojasi kaip daiktų turėtojas. Aukščiausia vertybė yra galėjimas rinktis geriausius daiktus. Tokie žmonės pristatomi žiniasklaidoje kaip pavyzdžiai, demonstruojami jų būstai, drabužiai, automobiliai etc.
Vis dėlto elito jėga, patrauklumas, galimybės atsiranda ne iš garbingumo ir orumo, kaip kad riterio ar džentelmeno patrauklumas, - o tiesiog iš tos aplinkybės, kad elitas turi daug pinigų. Tad jeigu visuomenei elitas pateikiamas kaip siektiniausias pavyzdys, tai turėtina omenyje, kad jis dar ne viršūnė, virš elito ir visos visuomenės yra pinigai.
Pinigai, kaip ir Dievo malonė, gali ištikti, užgriūti - bet tai priklauso nuo Likimo rato, nuo Lemties, ir šiandien yra lenkiamasi Likimui, Fatumui, tik jis vienas gali išgelbėti. Tačiau taip likimui suteikiama dieviškumo kategorija, o dar antika žinojo, kad dievai ir Likimas - ne tas pats, Likimas yra atskiras ir nedieviškas reiškinys; Likimui nesimeldžiama, nes jis tarsi sustingęs savyje: parkoms, Fatumui ar Laimei nėra reikalo melstis - jų nepermaldauja nė patys dievai.
Mūsų visuomenė yra likimiška, fatališka, bet tai stereotipinė frazė - nuo XVI a. kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Likimu tiki ir vargšai, ir turčiai, šis tikėjimas persmelkia visus visuomenės sluoksnius.
Jeigu kalbame apie visuomenės mentalitetą (čia jis vienintelėje vietoje sutampa su oficialiuoju), sakralybės teritorija neabejotinai driekiasi į praeitį. Į Kovo 11-osios deklaraciją, Sausio įvykius ir bendrą visiems patirtį, bendrus tautos išgyvenimus, kurie šiandien yra neabejotinai sakralizuoti. Apie tuos laikus kalbama kosmogoninio mito terminais, ir išties - kiek pakeitus žodžius ir sušiuolaikinus sąvokas - tai buvo metas, kai Gėris kovėsi su Blogiu ir buvo dedami mūsų pasaulio pamatai.
Kosmosas atsiranda kovoje, šiuo atveju mūsų Kosmosas yra mūsų valstybė. Be kovos nieko nebūtų, ir ši kova su Imperijos slibinu buvo kosmogoninė kova. Visiškai nepastebint viešajame diskurse SSRS įvardijama kaip slibinas - o su slibinais kaunasi visų kosmogonijų personažai, slibinas simbolizuoja chaosą, kurį reikia įveikti, sulaužyti, nustumti į šalį ar patiems nuo jo pakankamai atsitolinti.
Taigi sakralybė visiškai tiksliai projektuojama į pirmalaikį ir jis, tie keleri metai, yra nustatomas ir realiame, ir sakraliniame kalendoriuje. Sakralumas iš kunigaikščių epochos jau ganėtinai pasitraukęs, „Būtovės slėpiniai” šią desakralizaciją tautos sąmonėje atliko: atimdami iš istorijos mitologiją, jie paliko vietos istoriosofijai, bet užtat keturiolikos penkiolikos metų senumo įvykiai gavo progą į...
Šalies turtą sudaro gamtiniai ištekliai ir žmonės. Akivaizdu, kad dėl emigracijos sparčiai mažėjant darbingų žmonių skaičiui, šalies turtas taip pat sparčiai mažėja. Europos Sąjungos neatlyginamai teikiami milijardai eurų ir nuolatinis skolinimasis nekompensuoja šalies turto mažėjimo. Todėl gyvenimo lygis kyla lėčiau nei turėtų, o skurdas traukiasi lėtai.
Riboti gyventojų skaičiaus augimą reikia ne verčiant žmones turėti mažiau vaikų. Kinijos vieno vaiko politika parodė tokio eksperimento beprasmiškumą. Vargingiausias šalis vaduoti iš skurdo reikia demokratiniu valdymu, laisva prekyba, gimstamumo kontrole, švietimu ir moterų ekonominiu išlaisvinimu. Lietuva visa tai, išskyrus valdymą, jau įvykdė ir skurdui mūsų šalyje nėra objektyvių priežasčių. Nemokšiškas šalies valdymas, didinantis žmonių atskirtį, yra subjektyvi priežastis.
Žmogų apibūdina ne tai, kokios buvo jo pareigos ar kokioje kėdėje jis sėdėjo, o tik tai, ką jis gyvenime padarė. Jei negali vienu sakiniu pasakyti, ką yra naudingo savo šaliai padaręs, tai jis ir Seime nieko nepadarys.
Alternatyva - vienas iš galimų pasirinkimų. Visi pasirinkimai turi alternatyvas ir alternatyviąsias sąnaudas.
Džovanis Piko dela Mirandola kalba apie žmogaus orumą, teigdamas, kad žmogus yra laisvas ir pagarbos vertas kūrėjas, galintis pats sau suteikti toki...
Taigi, lietuvių kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir svarbi tautinės tapatybės dalis, kurią būtina saugoti ir puoselėti.