Heideggeris apie kalbą
Šiame straipsnyje aptarsime kalbos reikšmę žmogaus būčiai remiantis Martino Heideggerio filosofija. Nagrinėsime, kaip kalba veikia mūsų suvokimą, mąstymą ir santykį su pasauliu. Taip pat aptarsime vertimo svarbą ir jo kultūrinį atitikimą.
Martinas Heideggeris (1889-1976) - vokiečių filosofas, vienas iš egzistencializmo pradininkų.
Ati-tikimas: vertimo ir kultūros dermė
Į klausimą kas yra filosofija? Heideggeris atsako, aptardamas dialogą su filosofais, o tiksliau - dialogą su tam tikra kultūrine-filosofine tradicija. Į ati-tikimą, į ieškomą atsakymą, anot Heideggerio, patenkame tik tada, kai nuolat kalbamės su tuo, į ką mus nukreipia tradicija. Toks kelias į atsakymą nenutraukia ryšių su istorija ir neneigia istorijos, o yra istorinio palikimo įsisavinimas, pertvarka ir vertimas. Heideggeris vadina tai destrukcija. Destrukcija kaip ir vertimas reiškia tam tikrą prievartą (ypač jei žodis vertimas suprantamas lietuviškai arba prasminiu būdu kildinamas iš lietuviško versti). Ati-tikimas be destrukcijos ir vertimo aktų yra neįgyvendinamas. Destrukcija ir vertimas be ati-tikimo neturi prasmės. Ati-tikimas iš esmės ir yra ati-tinkantis vertimas. Kai lietuviškoje erdvėje vertimo dėka išgirstame kitakalbio originalo aidą, galime pradėti kalbą apie ati-tikimą. Tačiau kalbėti apie tam tikro vertimo ati-tikimą kultūroje, kuri dinamiškai kinta, keblu.Globalizacija ir kultūros apibrėžimas
Taigi, kur patenka ir su kuo susitinka ati-tinkantis vertimas šiuolaikinės globalizacijos sąmyšyje, į kurį, perfrazuojant sengraikių įžvalgą apie upę, neįmanoma „pakartotinai įbristi“? Turiu omenyje šiuolaikinės kultūros situaciją ir tokius su ja susijusius reiškinius kaip deteritorializacija, diasporizacija ir egzilis. Visi šie reiškiniai ir iš jų išplaukiančios definicijos rimtai kvestionuoja vietą kaip kultūros globėją, saugotoją ir tradicinį bei svariausią jos atributą. Tradicinis kultūros apibrėžimas stoja į ambicingą dvikovą su naujai ryškėjančiu kitokiu apibrėžimu. Globalizacija, manau, nesiūlo mums kultūros ar tradicijos mirties, tačiau nurodo griežtesnio ar net siauresnio kultūros apibrėžimo būtinybę. Apibrėžimas yra būtinas, nes be jo neįmanomas joks atitikimo ieškojimas. Kas į mus prabyla kaip būties balsas, apibrėžia mūsų ati-tikimą, rašo Heideggeris. Būties balsu Heideggeris vadina tradiciją. Jei suvoksime tradiciją kaip idiomą, palengvinsime savo užduotį api-brėžti ir ati-tikti.Idioma ir vertimas
Pasitelkę vertimo sampratą ir vertimą kaip metodą, pamatysime, kad idioma yra ne verčiama, o perkuriama. Vertime išlieka tik idiomos intencija ir nuotaika. Gimsta nauja forma. Akivaizdžiausias pavyzdys būtų Šventraščio vertimai (tai yra, Šventraštis kaip idioma ir vertimas). Idioma yra absoliuti, universali, tačiau tuo pat metu - nuotaikinga. Visa, kas idiomatiška, yra nuotaikinga, o visa, kas nuotaikinga, yra, kaip žinome, individualiai niuansuota. Taigi, pasak Heideggerio, ati-tikimas yra tai, ką galima apibrėžti, o apibrėžtas ati-tikimas esmingai apimtas tam tikros nuotaikos. Dėl jos mūsų santykis ir yra vienaip ar kitaip niuansuotas. Pagaliau mūsų santykis su tradicija kultūroje ir idioma taip pat yra niuansuotas. Kultūros vertimo kontekste idioma pavadinčiau pasąmoninį vakardienos įpročių atkartojimą šiandienos veiksme, o kultūros vertimui skirčiau itin niuansuoto tradicinių vertybių derinio su naujomis normomis „apibrėžimą“ (apibrėžimo versiją). Todėl neretai ir neišvengiamai kultūros idiomatiškumas apibrėžiamas universaliomis sąvokomis kaip originalas, kuris šaltinio kalboje turi idiomos aurą, o tikslo kalboje, t.y.Vertimas kaip modelis reikšmių mainuose
Kodėl vertimas gali pasitarnauti modeliu reikšmių ir prasmių mainuose? Pirmiausia, vertimas - kaip metodas ir modelis - taipogi turi tradiciją. Tradiciškai jis siejamas su kalba. Pastaroji laikoma ne tik išskirtiniu kultūros bruožu, bet ir vienu raiškiausių prasmės cirkuliavimo būdų kultūroje. Žmonės, kalbantys ta pačia kalba, panašiai jaučia ir mato pasaulį, moko Alphonso Lingis. Tam tikros kultūros kalboje gyvena jos reikšmės ir prasmės. Šios reikšmės nėra neišjudinamos uolos. Jos paslankios. Norėdami sužinoti, kuo gyvena kultūra, turime suprasti, kaip joje funkcionuoja kalba. Norėdami praplėsti patirtinį ir konceptualinį tarpkultūrinių mainų bei kultūrinės hibridizacijos horizontą, pasimokykime vertimo žanro. Juo tampa skirtybės pripažinimas, nurodantis, kaip skirtybių pagalba žmonės su nevienoda kultūrinine istorija ir praktika kuria bendravimo modelius, kontaktines prasmes ir zonas. Dialogizmo kalboje pirmtakas Michailas Bachtinas teigė, jog reikšmė tampa tuo, kuo ji yra tik tada, kai susiduria ir ima bendrauti su kita, nežinoma reikšme: „tarp jų atsiranda dialogas, kuris neabejotinai išryškina viena - reikšmių bei kultūrų giminiškumą ir jų netobulą vienpusiškumą“. Visa tai itin aiškiai matyti dalyvaujant vertime, kurį drįsčiau pavadinti ne tik aktu, bet ir eksperimentavimu.Vertimas kaip kultūrinis eksperimentas
Tai, kuo neabejotinai galima „apšaukti“ vertimą, yra kultūrinis eksperimentas. Kartu su globalizacijos epocha atsivėrė ir kultūrinių eksperimentų laikmetis. Vertimas, kaip kultūrinis eksperimentas, yra aistringas aktas, neapsieinantis be eksperimentuotojo pamišimo. Tačiau aistra ir iššūkiu, tarkime, man, kaip vetėjai, tampa ne svetima gramatika ar žodynas, o idioma, idiomatinis žodžio vienkartiškumas. Jacques Derrida metaforiškai lygina kalbų santykį vertime su erotiškais liepsnų liežuviais. Kitos kalbos žodį, teigia jis, reikia lytėti su tokia aistra, karščiu ir žudymo intencija kaip liečia liepsnos liežuviai. Tačiau - nesudeginti, nesunaikinti žodžio kūno, o jį apšviesti. Taigi, vertimo ati-tikimas yra ne tik nuteiktas, nuotaikingas, bet ir žadinamas nenumaldomos aistros.Ati-tikimas reikalauja jei ne visų, tai didžiosios dalies kalbinių kultūros bruožų atitikimo, kurį populiariai vadiname literatūriniu ekvivalentu. Šiame kontekste nereiktų pamiršti, kad žodžio vientisumas, tapatumas ir nepriklausomybė yra gaubiami paslapties ir nepaaiškinamų, nevisai natūralių prasmių. Jos - prasmės - būna ne vien kultūrinio pobūdžio, bet ir istorinio, institucinio, ideologinio ir pan. Nėra tokio dalyko kaip „žodis natūroje“. Ati-tinkantis vertimas neretai įkūnija ir išviešina atmintį, stigmą, kančią kaip kūrinio epochos aurą. Metaforiškai kalbant, ati-tinkantis vertimas pereina ir atlaiko keletą „sienų“ - pasienio kratą, muitinių patikrinimus, gudravimus ir pasiekia „importuotojo erdvę“ beveik be praradimų.Ati-tikimas yra tai, kas kvalifikuoja vertimą kaip laukiamą, savalaikį, reikalingą, pasiteisinantį arba pasiekiantį konkretų tikslą - įvykdytą pasiūlymą, nutarimą, praturtintą diskursą. Ati-tinkantis vertimas, paprastai kalbant, yra geras vertimas; vertimas, atliepiantis tai, ko iš jo tikimasi; versija, kuri atlieka misiją ir pareigą perkelti į kalbą-gavėją originalo ekvivalentą teisingiausia, savalaikiškiausia, adekvačiausia, vientisiausia, idiomatiška kalba - labiausiai įmanoma kalba. Šis aukščiausiasis būdvardžio laipsnis perkelia mus į ekonominių matų sritį, su kuria privalu skaitytis verčiant. Veiksmažodis ir užduotis „atitikti“ reikalauja iš manęs kuklaus, bet efektyvaus eksperimentavimo vertime, su kuriuo susiduriu beveik dvi dešimtis metų: iš pradžių lietuvių-rusų kalbų erdvėje, vėliau lietuvių-rusų-anglų, dar vėliau - lietuvių-rusų-anglų-graikų.Iš vertimų ir kvazi-vertimų praktikos išsinešiau vieną pastebėjimą: tarp kalbų, priklausančių skirtingoms kalbinėms grupėms, yra visas tuntas netikėtų, net juokingų akustinių bei grafinių panašumų, kurie byloja apie kur kas „mažesnį“ ir jaukesnį pasaulį nei įsivaizduojame. Mes „bastomės“ (jei bastomės) ne po susvetimėjusį ir nepažinų pasaulį, o nuolat nesąmoningai, nefiksuodami savo judesių įveikiame trumpas atkarpas metro. Esame nepastabūs tarpinių erdvių praeiviai. Dėl nepastabumo, skubotumo ir nesugebėjimo pažinti vertimas yra įmanomas ir neįmanomas. Savo vertimo patirtį nuolatos paduodame į tarpinės erdvės neišverčiamumo teismą. Vis dėlto manau, kad nėra nieko neišverčiama, juolab - nieko išverčiama. Tačiau ar dažnai drįstame prieštaringai teigti, jog viskas neišverčiama, viskas išverčiama? Į kokią teoriją turėtume kreiptis, kad apgintume šias aksiomas?Tubūt - į „ekonominį“ vertimo teorijos „skyrių“, į tai, kuo matuojamas išverčiamumas ir neišverčiamumas. „Ekonomija“ etimologiškai reiškia nuosavybės ribas (eikos- namai; nomos - įstatymas). Vertimas vienaip ar kitaip yra pastanga „nusavinti“ originalą, suteikti originalui kiek galima daugiau „namų jaukumo“ bei saugiausiu keliu perkelti originalą į „namų“ kalbą. Kita vertus, kalbėdami apie ekonomiją, neišvengiame ir buhalterinės taisyklės: kas skaičiuoja, tas ir atsako. Taigi, vertimas yra įmanomas tik tada, kai jis ekonomiškas, o dar tiksliau - ekonomiškas vertimas ir tėra įmanomas. Tai ir laikyčiau ati-tinkančio vertimo garantu. Tačiau ar šios „vertimo ekonomiškumo“ koncepcijos pakanka neišverčiamumui „pridengti“? Juk iš patirties žinoma, kad kiekvienas - net ir pats geriausias - vertimas balansuoja tarp absoliučiai ati-tinkančio ir absoliučiai ne-ati-tinkančio.Ką šia prasme siūlo vertimo teorija, išaugusi iš vadinamosios žodžio ar kalbos filosofijos? Vertimas turi būti kiekybinis originalo ekvivalentas, moko teorija, nes tik kiekybinis vertimas „nesumažina“ kūrinio ir jo estetinės vertės. Pagrindinis tokios vertės matas - erdvėlaikio sensualumas, išreiškiamas tam tikram erdvėlaikiui būdingu žodynu. Tad norėčiau nurodyti tokį vertimo matą kaip žodinių ekvivalentų kiekis. Tai ne vien kiekybinis, bet ir kokybinis matas. Jis reiškia ne knygos apimtį ar ženklų skaičių, o žodžius, leksinius vienetus. Tad vertimo teorija ir etika yra ne kas kita kaip žodžio filosofija. Neveltui Derrida rašo: „vertimo pradžioje buvo žodis“.Šv. Jeronimas, vertimo tėvas ir globėjas, mokydamas versti Šventraštį sed sensum exprimere de sensu pabrėždavo ne laisvą interpretavimą, o vertimo iš graikų kalbos, tai yra - konkrečios kalbos, būtinybę. Idealiausias vertimas reiškia ne „žodis žodin“ ar „žodis dėl žodžio“, o žodžio ati-tikimą žodžiui: vienas už vieną. Keblu būna tais atvejais, kai originale vietoje vienos akustinės ar grafinės formos išnyra kelios identiškos. Tada susiduriame su homofoniniu ar homoniminiu efektu vertime ir vertimo riba, pabaigos pradžia, griūties pavojumi (o gal vertimas apskritai neatsiejamas nuo griuvėsių - tos atminties ar prisiminimų dalies, kuri vadinama griuvėsiais - įvaizdžio?). Homonimai neišverčiami kaip ir idiomos. Tada tenka išnaudoti „vertėjo pastabų“ galimybes, o tai paprastai reiškia viena - bejėgišką vertimo „pasiaiškinimą“. Štai kodėl vertimo žanro ypatumus įdomu perkelti kultūros plotmėn: iškilus grėsmei vienam kultūros komponentui, iškyla grėsmė ir visai kultūros definicijai. Tad vertimo aktas kaip eksperimentas turi kompensuoti galimus praradimus ir tam tikra prasme tapti tikrovės testu, kuriame viena kalba ar kultūra tampa kitos garantija.Tam, kad prasidėtų vertimas arba užsimezgtų bachtiniškasis dialogas, būtina apčiuopti semiotinį „dalyvaujančių pusių“ bendrumą, kuris ir leidžia atliepti viens kito unikalumą. Taigi, unikalumas ir bendrumas, idioma ir semiozė, intymioji ir viešoji gramatika nuolatos susitinka kaip išverčiama ir neišverčiama. Žaismas tarp jų sukuria tai, ką vadiname simulacra, kuo ir manome šiuolaikinę kultūrą esant. Kita vertus, žaisdami susilaukiame dovanos, kurios neįmanoma įsprausti į ekonominės vertės matus, - etinę jausmo struktūrą. Aš kalbu ne tik apie dovanos diskursą a la Heidegger. Kalbu apie savo diskursą, kuris yra motinos kalba. Vertimas man - nepailstanti šaudyklė iš motinos kalbos ir atgal. Motinos kalba, kaip ir motina, yra vertimo pradžių pradžia. „Apgraibomis“ pradedame versti dar kūdikystėje. Tas išorinio pasaulio „graibstymas“ ir ranka pasiekiamų daiktų „prievartavimas“ tapatus vertimui į sąmonę ir iš jos, kodavimui ir iškodavimui.Nuo gimimo iki mirties šie „natūralūs mainai“ programuoja protą panašiai kaip genetinės instrukcijos programuoja kūną - prigimtis ir prievarta virsta kultūra. Motinos kalba yra nemotyvuotas gyvenimo davėjas, todėl vertimą iš arba į motinos kalbą vadiname kompensacija arba skolos išmokėjimu jai ir su ja susijusiai kultūrai. Tai, kas pareina nuo motinos, negali būti nei atiduota, nei atmokėta. Tai yra mūsų gyvenimo, o vėliau - intelektualinio gyvenimo dalis. Verčiame, nes norime atiduoti negrąžinamą skolą. Verčiame, nes mums negana nei pavyzdžių apie „diasporos hibridiškumą“, nei tekstų apie kitas kultūras. Ir jei vertimas iš tikro įdomus kaip fenomenas, ne vien lieptas tarp nežinomų kalbų, dalyvaujame vertime aktyviai ir atvirai - visu kūnu. Vertimo pagrindu tampa kantrus ir intymus įsiklausymas į tą, kuris tyliai pasistengė būti išgirstas. Klausymas tam, kad atsakytum, ir yra akstinas versti. Atsakymas vertimu primena kontr-pasipriešinimą.Meno kūrinys kaip istorinės situacijos produktas
Meno kūrinį Heideggeris suvokia, kaip konkrečios istorinės situacijos produktą. Šio produkto savitumas atsiskleidžia jo gebėjime parodyti istorinį pasaulį - „Kūrinys kaip kūrinys išstato pasaulį. Kūrinys palaiko pasaulio atvirumą atvirą.“ - sako filosofas. Istorinis pasaulis ir meno kūrinys yra organiškai tarpusavyje susiję tuo požiūriu, kad pastarasis savojoje būtyje yra užfiksavęs ir gali bent iš dalies parodyti mums pradingusio pasaulio atvertas būties fenomenų supratimo galimybes. Todėl filosofas siūlo analizuoti kūrinį ne tiek projektuojant į jį įprastinius meno interpretavimo šablonus, o kaip tik stengiantis nutolti nuo jų ir tokiu būdu priartėti prie konkretaus istorinio pasaulio steigiamų prasmių. Tokiu būdu suvokdami meno kūrinį mes galime patekti tarsi į paraleliškai kalbinėje plotmėje egzistuojančio istorinio pasaulio steigiamų prasmių erdvę. Kaip tik tada, jo manymu, dar kartą išryškės dabar paplitusių požiūrių į meno kūrinius ribotumai, o kartu atsivers naujos kūrinio suvokimo galimybės ir perspektyvos.
Heideggerio "Dasein" schema.
Antai prieštaraudamas mimetinei meno kūrinio sampratai, Heideggeris taip apibūdina dievo statulą: „Tai nėra atvaizdas, skirtas tam, kad lengviau būtų įsisąmoninti, kaip atrodo dievas; tai kūrinys, leidžiantis pačiam dievui būti - šitaip pats dievas yra“. Taip parodomas glaudus meno ir pasaulėžiūros ryšys. Kaip savo koncepcijos iliustracijas mąstytojas nurodo konkrečius architektūros, skulptūros, tapybos, epo, tragedijos, poezijos kūrinius, jis yra įsitikinęs, kad visi šie skirtingų meno rūšių pavyzdžiai visai nebuvo arba tik labai nedidele dalimi buvo skirti būti nesuinteresuoto estetinio stebėjimo objektais. Suvokiant meno kūrinį, jo manymu, nereikia sunaikinti mąstymo, o kaip tik įeinat į kūrinio skleidžiamų prasmių lauką atverti mąstymui naujas erdves, ir taip savitu būdu nusakyti dažnai labai skirtingas nuo mūsų turimų, egzistencijos bei jos supratimo galimybes. Tad anot Heideggerio, kūrinys - tai specifinis savęs ir pasaulio suvokimo instrumentas.Pasaulis ir žemė
Toliau vystydamas savąją meno kūrinio sampratą, filosofas įveda žemės sąvoką. Žemę jis suvokia labai panašiai kaip ir medžiagą. Pastarąją, kaip jau buvo minėta, mąstytojas nusako kaip juslėms tiesiogiai atsiveriančią, dar nesuskaidytą į savybes, daiktiškumo stichiją. Žemės sąvoka, tik jau nebeišsitenkančia konkretaus daikto plotmėje, Heideggeris įvardija visą juslėmis atveriamą esmą, kuris žmogų supa iš visų pusių rodydamas save tai kaip spalvą ar garsą, tai kaip akmens sunkumą arba kaip medžio lankstumą - žodžiu taip įvairiai, kaip tik gali šis esmas žmogui byloti apie save per konkrečius esinius arba daiktus. Atkreipdamas dėmesį į tokią stulbinančiai įvairią būties raišką žmogui, jis visai nenori atskleisti mums vienokių ar kitokių daiktų savybių, o kaip tik siekia parodyti patį tokių žemės apraiškų buvimo būdą, kuris visai nepatenka į pažinimo akiratį, o yra atveriamas tik konkrečios žmogaus egzistencijos. To, ką, pavyzdžiui, patiriame kaip spalvą ar garsą, mes negalime paaiškinti, išreikšti sąvokomis mokslo kalboje. Tyrinėdami šiuos fenomenus mes jau atsiremiame į patį jų duotumą mums. Žemė yra tarsi užsisklendusi savyje, pažinimas prie jos negali prieiti, tačiau mes ją nuolat pasiekiame tiesiog jusliškai jai atsiverdami.Heideggeris visą savo mąstymo jėgą koncentruodamas į tikrovę, būtent joje pačioje atranda giliausią filosofavimo ir apie meną versmę. Išsilaikydamas totalaus būties laikiškumo akiratyje, Heideggeris meno kūrinį suvokia, kaip steigiantį tam tikro istorinio pasaulio prasmes esinį. Kūrinys leidžia žmonėms apmąstyti - suprasti save pačius ir daiktus.
Žodis ir prasmė
Filosofija reiškia klausti santykio tarp kalbos ir mąstymo. Žodis yra ne medžiaga, o mintis - šią medžiagą įprasminanti forma. Žodis yra neatskiriamas nuo skirtinos tikrovės, į kurią jis nurodo arba ją reiškia. Bet tai, kad ši žodžio regimybė visados jau yra žodis. O kaip tada paaiškinti, kad daiktas pats savaime nuostabiai įvairuoja, nors pats daiktas nė kiek nekinta? Mąstymas ryšium su būtybe. Filosofinį mąstymą aptarėme kaip būtybės interpretaciją. Filosofinis pažinimas nėra nei idealinis būtybės atvaizdavimas prote. Visa tai yra viena ir tas pats tik iš „savo kampo“.| Kalba | Reikšmė |
|---|---|
| Tier (vokiečių) | Gyvūnas |
| Bete (prancūzų) | Gyvūnas |
Filosofija ir kalba
Filosofinėje kalboje „viešpatauja kitoks tarimas negu mokslinės ištaros. Be abejo, metafizinis požiūris turi taip pat sąvokų. Nuo mokslinių sąvokų ne tik apibendrinimo laipsniu... sąvokos yra iš esmės kitokios rūšies“. Tai yra tikra neaprėžtybė ir į visas puses atvirybė. Filosofija negali iškreiptų savo objektą, jei jo atvirybę tartų uždarais žodžiais. Būdas išsilaisvinti iš filosofavimo reikmės“ būti ir likti atvirai. Jos visumoje suprantama. Tai tinka visoms filosofinėms sąvokoms.Interpretacija reiškia ir užskleisti. Interpretacija yra „regėjimo kampo“ panašumas ar skirtingumas. E. H. Gombrichas sako, kad kalba yra vienkartinis būdas, kuriuo artinamės prie pasaulio daiktų. Tai „interpretuotasis pasaulis“ (R. M. Rilke). Mes neturime save nieko, ko nebūtume pavadinę. Vadinasi, interpretuoja. Tai užtat kiekviena kalba ir yra „pažiūra į pasaulį“ (W. Humboldt). Tada turime mums duotą gimtąja kalba. Tai yra suprasti pasaulį, ištartą svetima kalba. Kalba, nebepripildoma mąstymu“.Gimtoji kalba apima visa, todėl visa savuoju „kampu“ ir apsprendžia. Ji yra mąstymo „a priori“, kuriuo yra apsprendžiamas mąstomasis objektas. Gimtoji kalba yra mąstymo tarpininkas. Kalba, skirta tik primityviam susižinojimui, yra nebepripildoma mąstymu. Gimtosios kalbos išmokti negalima, kalbėti ne išmoksta, bet jis kalbėti pradeda.
Metafizinės įžvalgos kalboje
Metafizinės įžvalgos, ištariamos šiomis lytimis. Kalbos galimybės yra didesnės negu ten, kur šis veiksmažodis yra suskurdęs. Kalba gali savaimingai nusakyti būtybės nei kaip esančiosios, nei kaip buvusiosios. Lietuvių kalba yra nemetafizinis savo sąranga. Lietuvių kalbos veiksmažodis būti yra jautrus dirbtinybėms. Užtat lietuvių kalba yra plati, jog iš tikro reikia tik stebėtis. Lietuvių kalba savaip nusako buvimą. Būtybės būsena yra juk neaprėpiamo ploto. Lietuvių kalba aprėžta tik esmės ištaromis. Lietuvių kalboje Dievo nėra po ranka. Lietuvių kalba geba išreikšti lygybę ta pačia lytimi. Būti tikrovėje. Lietuvių kalba nieko bendro neturi su logine plotme. Lietuvių kalbos lytis yra nepabrėžia padėties. Lietuvių kalba yra nepakeičiama.| Lytis | Reikšmė |
|---|---|
| Būna | Buvimas tam tikroje padėtyje |
| Yra | Loginė jungtis |
Tad kalba yra ne tik susižinojimo priemonė, bet ir būdas pažinti pasaulį, išreikšti save ir suprasti kitus. Kalba yra būties namai, kuriuose mes gyvename ir mąstome.